Didžiausio pasaulyje autorių bendrijų tinklo CISAC Europos regiono suvažiavime kolektyvinio administravimo organizacijų (KAO) vadovai, kūrėjai ir ekspertai sutarė dėl vieno – kad reikia skubių pokyčių, kurie pasiteisintų realiomis sąlygomis, o ne tik teorijoje. Nors dabar teisės aktais autorių teisės ir pripažįstamos, bet neužtikrina jų įgyvendinimo. Tiesiog nėra veikiančių mechanizmų, kaip kūrėjas galėtų sužinoti, ar jo kūrinys buvo panaudotas dirbtinio intelekto (DI), o jei ir įtaria – trūksta įrodymų, galimybės patikrinti šaltinius ar inicijuoti ginčą.

Būtent todėl diskusijos apie licencijavimo modelius ir monetizavimą buvo svarbiausia kryptis CISAC tinklo narės asociacijos LATGA organizuotame suvažiavime Vilniuje, balandžio 29–30 d., dalyvaujant daugiau nei 140 svečių iš visos Europos bei kitų pasaulio šalių. Renginiui startą davęs Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis sakė, kad Lietuva vertina savo autorius, kūrėjus ir yra įsipareigojusi saugoti jų teises, o šis suvažiavimas yra puiki proga visiems kartu ieškoti būdų, kaip suderinti technologijų pažangą su kūrėjų interesais, išsaugoti kultūros įvairovę ir skatinti kūrybiškumą.

Šiemet 35-ąjį gimtadienį švenčiančios ir 7 tūkst. narių vienijančios LATGA tarybos pirmininkas Stanislavas Stavickis-Stano pakvietė kurti autoriams ateitį, kurioje jie būtų traktuojami ne kaip turinio gamintojai, bei pirmiausia kaip žmonės, kurių balsas yra svarbus. O LATGA direktorė Laura Baškevičienė, pasidžiaugusi augančiu Lietuvos muzikantų koncertų skaičiumi, pasidalino narių apklausos rezultatais, kurie atspindi kūrėjų nerimą. „Didžioji dauguma, net 84 proc. autorių mano, kad DI turi įtakos jų pajamų mažėjimui ir 16 proc. jau dabar tą tiesiogiai jaučia. Autoriai vienbalsiai sako, kad turi būti mokama už jų kūrinių naudojimą DI mokymui, taip pat jie turi turėti teisę sutikti arba ne dėl kūrinio naudojimo“, – kalbėjo L. Baškevičienė.

Šiaurės Europa rodo kryptį – pristatė 3 etapų DI licencijavimo modelį

Netrukus po to diskusijose atsiskleidė reali situacija: DI plėtra ne tik kelia filosofinių ir etinių klausimų, bet ir jau dabar daro tiesioginį poveikį kūrėjų galimybėms užsidirbti, jų matomumui, o svarbiausia – kontrolei, kaip naudojami jų darbai.

Vokietijos kolektyvinio administravimo organizacijos GEMA vyresnysis teisininkas Kai‘us Welpas atkreipė dėmesį, kad licencijavimas turėtų būti taikomas ne tik mokymui, bet ir vėlesniam DI sugeneruoto turinio naudojimui (angl. output), kad būtų išspręstas teritorialumo klausimas. „Nes dažnai DI apmokymas vyksta vienoje šalyje, o paslaugos – visiškai kitose rinkose“, – pabrėžė jis.

Apie sisteminį požiūrį kalbėjo ir Islandijos autorių teisių asociacijos STEF vadovė Gudrun Björk Bjarnadottir, kuri pristatė ką tik paskelbtą Šiaurės šalių muzikos autorių organizacijų (Danijos KODA, Islandijos STEF, Švedijos STIM, Suomijos TEOSTO ir Norvegijos TONO) poziciją. Joje siūloma aiški schema – licencijavimas būtinas trimis etapais: kai DI modeliai apmokomi, kai jų paslaugos teikiamos visuomenei ir kai sugeneruotas turinys panaudojamas. Itin svarbus siūlymas – teisės prezumpcijos principas: jei DI įmonė neatskleidžia, kokie šaltiniai buvo naudoti mokymui, laikoma, kad naudotas autorių teisių saugomas turinys ir turi būti taikoma licencija.

Kol DI sugeneruoti kūriniai kelia grėsmę, kūrėjai patys ieško pusiausvyros

Neseniai prancūzų audiotransliacijų platforma „Deezer“ paskelbė, kad net 18 proc. joje įkeltų dainų yra 100 proc. sugeneruotos DI. Daugeliui profesionalių kūrėjų tai reiškia ne tik padidėjusią konkurenciją, bet ir augančią pajamų netekimo riziką. Kaip akcentuota daugelio KAO vadovų, nors 100 proc. DI sugeneruotų kūrinių kolektyvinio administravimo organizacijose neregistruojami, šiuo metu nėra technologijos, galinčios tiksliai nustatyti, kiek žmogaus ir kiek DI prisidėjo prie kūrinio sukūrimo. Tai reiškia, kad registracijos metu visa atsakomybė tenka autoriui – nuo jo įsivertinimo ir sąžiningumo priklauso kūrinio statusas.

Pavyzdžiui, dokumentinių filmų autoriams DI įrankiai padeda išvalyti archyvinę medžiagą, sutaupyti laiko ir išteklių. Bet vis dar nepakeičia žmonių. „Jei dokumentiniame filme naudosime sintetinį balsą, publika pripras. Autoriams svarbu garantuoti, kad įrašas autentiškas tam, kad egzistuotų pasitikėjimas tarp kūrėjų ir publikos. Galbūt verta pagalvoti apie žymėjimą „tikrai žmogaus“ (angl. truly human)“, – svarstė prancūzų filmų kūrėja Anja Unger.

LATGA tarybos narė, fotografė Vėtrė Antanavičiūtė paminėjo, kad ji savo darbe naudoja DI – jis jai padeda įgyvendinti svajonę fotografuoti sapnus. Beje, V. Antanavičiūtė yra viena iš nedaugelio autorių, gavusi atlyginimą už jos kūrinių naudojimą DI apmokymui ir netgi už naudojimą DI sugeneruotame turinyje iš bendrovės „Adobe“. Pasak ekspertų, tai parodo, jog aiškus licencijavimas įmanomas, jei tam yra politinė valia ir atsakingas verslo požiūris.

Technologijų sektorius susiduria su savo atsakomybe

Apie atsakingą verslo požiūrį kalbėjo ir „Netflix“ atstovė Jeannette Dietrich, paminėdama, kad bendrovė veikia daugiau nei 190 šalių ir per pastaruosius trejus metus investavo daugiau nei 6,5 milijardo eurų į Europai skirtų serialų kūrimą. Ji pabrėžė, kad „Netflix“ palaiko bendradarbiavimą su KAO ir licencijavimą visam atstovaujamam repertuarui laiko veiksmingu būdu užtikrinti kūrėjams teisingą atlygį. „Vis dėlto, toks modelis veikia tik tada, kai abi pusės dalijasi tikslia informacija – būtina aiškiai žinoti, kokius kūrinius atstovauja organizacijos, pateikti detalias jų naudojimo ataskaitas ir pagal tai sąžiningai paskirstyti autorinį atlyginimą. Derybos dažnai užtrunka dėl neaiškaus repertuaro, kelių organizacijų veiklos toje pačioje šalyje ar nesutarimų dėl mokėtinų sumų“, – sakė J. Dietrich.

Komentuodama kalbas apie vadinamąją „buy-out“ praktiką, „Netflix“ atstovė paneigė, kad bendrovė perima visas kompozitorių teises už vienkartinį mokėjimą. Anot jos, autorinis atlygis mokamas per KAO pagal licencines sutartis, o tiesiogiai su autoriais deramasi tik tada, kai šalyje nėra veikiančios organizacijos.

Apie būtinybę rasti bendrą susitarimą tarp kūrėjų ir technologijų sektoriaus kalbėjo Kompiuterijos ir telekomunikacijų industrijos asociacijos (CCIA) Europos padalinio vadovas Danielis Friedlaenderis. Pasak jo, atlygio autoriams klausimai išjudino visą technologijų sektoriaus sistemą. „Vis labiau suvokiama, kad jei kūrėjams nebus tinkamai atlyginta, visa ekosistema gali pradėti griūti. Kūrėjai turi gauti savo dalį – tai aišku. Tačiau reikia pripažinti, kad sektorius yra sudėtingas: skirtingoms įmonėms ir kūrėjų grupėms gali tikti skirtingi bendradarbiavimo modeliai“, – teigė D. Friedlaenderis.

Jei ne įstatymais, tai kuo apsaugosime autorius?

CISAC generalinis direktorius Gadi Oronas įsitikinęs, kad turėtų labiau įsitraukti šalių vyriausybės, užtikrinant skaidrią DI įrankių kūrėjų veiklą ir kad būtų viešai deklaruojama, kokie kūriniai naudojami jų sistemose bei laikomasi aiškių licencijavimo principų. Anot jo, šiuo metu siūlomi sprendimai, tokie kaip „atsisakymo“ (angl. opt-out) teisė, nėra pakankami, nes praktiškai neveikia.

„Norint iš tiesų apsaugoti kūrėjus, autorių teisių apsauga negali būti išimtis – ji turi būti taisyklė. Įstatymuose neturi būti plačių išimčių, kurios leistų DI naudoti kūrinius be leidimo. Deja, kol kas pasauliniame lygyje nėra realių galimybių greitai pasiekti bendrą susitarimą, todėl svarbu aktyviai veikti regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu. Įkvėpimo galima semtis ir iš šalių iniciatyvų – pavyzdžiui, Brazilijoje pastaruoju metu pasiūlytas vienas iš pažangiausių reguliavimo modelių“, – pažymėjo CISAC vadovas. Taip pat vadovas paminėjo Jungtinėje Karalystėje kilusį didžiulį viso kūrybinio sektoriaus pasipriešinimą. Būtent viešumas paskatino JK vyriausybę persvarstyti ir atidžiau sureguliuoti DI ir autorių teisių santykį.

Kai teisės pripažįstamos, bet neveikia

DI reguliavimo ekspertas, Airijos teisininkas Barry Scannellis mano, kad kūrėjai Europoje neturėtų pasikliauti vien DI Aktu – nors jame autorių teisės ir pripažįstamos, tai neužtikrina jų realaus įgyvendinimo – nenumatomas nei tiesioginis žalos atlyginimas, nei reikalavimas licencijuoti kūrinius ar tikrinti, kokie duomenys buvo naudoti DI įrankių mokymui. Jis taip pat kritiškai vertina Bendrosios paskirties DI praktinį kodeksą, kuris yra savanoriškas, neturi teisinės galios, nenumato sankcijų už pažeidimus ar žalos atlyginimo.

„Tai suteikia DI įrankių kūrėjams „nemokamą licenciją“ naudoti kūrinius be autoriaus sutikimo, dažnai tarptautinėje aplinkoje, kur pažeidimų vietos ir atsakomybės ribos tampa neaiškios. Todėl čia yra svarbus KAO vaidmuo koordinuojant kūrėjų atsisakymo mechanizmus, kuriant licencijavimo modelius, stebint DI naudojimą bei inicijuojant strateginius tarpvalstybinius ieškinius. Be tokių veiksmų kūrėjai rizikuoja būti išstumti iš vertės grandinės, o jų teisės – likti neapgintos“, – kalbėjo teisininkas.