VISI KELIAI VEDA Į VILNIŲ

2013-aisiais Vilnius buvo vienintelis miestas, kuriame padaugėjo gyventojų, o vilniečių šeimos pasiryžusios susilaukti gerokai daugiau vaikų nei kitų regionų atstovai.

Lietuvos sostinė pamažu tampa patraukliu monocentru. Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto profesorė demografė Vlada Stankūnienė svarsto, kad vargu ar tai gerai, nes ir kituose šalies miestuose gyventi galima. Pasak ekspertės, gyventi galima ir kaime, kur įsikūrę trečdalis lietuvių. Tai labai daug, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis valstybėmis, bet metai kiti, ir šio "atsilikimo" nebeliks.

– Kokie demografiniai rodikliai šiuo metu svarbiausi, kaip jie kinta?

– Suminis gimstamumo rodiklis (vidutinis vaikų, kuriuos moteris pagimdo per visą savo gyvenimą, skaičius) nuo 2 (1990 m.) nukrito ir 2002–2005 m. nesiekė nė 1,3. Tačiau nuo 2005 m. šis rodiklis pradėjo didėti ir, naujausiais pernai metų duomenimis, buvo lygus 1,6. Tokia rodiklio dinamika, atrodytų, leistų manyti, kad situacija gerėja, tačiau tik tokiu atveju, jei pernelyg nesigilintume į rodiklio kilmę ir galimus pokyčius.

Reikia pasakyti, jog 1990-aisiais gimstamumas sumažėjo ne todėl, kad šeimos apsisprendė susilaukti mažiau vaikų, – tai lėmė gimdymo atidėjimas vyresniam amžiui. 1990-ųjų pradžioje šalyje buvo labai sudėtinga ekonominė situacija. Ji turėjo įtakos mažesniam gimstamumui, o netrukus mus pasiekė ir šeimos transformacija (vėliau tuokiamasi, vaikai gimsta vyresniems tėvams, jų susilaukiama mažiau). Taigi, mamos, atidėjusios gimdymą, kol bus vyresnės, galiausiai įsiliejo į jaunesniųjų gretas.

Taip nutiko ir dabar, gimstamumo rodiklis labiausiai gerėja ne todėl, kad šeimos susilaukia daugiau vaikų, tiesiog po 10–15 metų išryškėja atidėto gimdymo poveikis gimstamumo rodikliui. Bet kuriuo atveju gerai, kad vyresnės moterys apsisprendžia susilaukti vaikų, o nors gimstamumas ir sumažėjęs, situacija nėra tokia tragiška kaip amžiaus pradžioje.

Sostinėje gimstamumo rodiklio kitimas panašus, tačiau šio šimtmečio pradžioje Vilniuje jis buvo nukritęs iki 1,1, o Lietuvos rodiklis siekė 1,23–1,27. Vilniuje įtakos gimstamumui turi keli veiksniai. Gimdymas atidedamas vėlesniam laikui, kai šeima įsitvirtins sostinėje, įgis profesiją. Tačiau šiuo metu suminis gimstamumo rodiklis Vilniuje toks pat kaip Lietuvos ir vos didesnis už kitų miestų (Vilniuje – 1,55, Lietuvoje – 1,55, Lietuvos miestuose – 1,51). Taigi, jei matuosime gimstamumą realiais skaičiais, sostinės situacija niekuo ne kitokia nei Lietuvos kontekstas.

– Bet vilniečiai pasiryžę turėti daugiau vaikų nei kitų miestų ir regionų gyventojai?

– Taip, jau senokai atliekame didelės apimties tyrimus, kurių respondentų imtis siekia 5–10 tūkst. gyventojų, o didelė apklaustųjų dalis yra reproduktyvaus amžiaus moterys. Labiausiai į akis krinta tai, kad 2006–2012 m. laikotarpiu, kai šalis išgyveno ir ekonominį pakilimą, ir nuosmukį, ir susidorojo su jo padariniais, Vilniuje gyvenančios moterys ir vyrai ketino susilaukti daugiau nei 2 vaikų, o tai kur kas daugiau, nei planuoja Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ar Panevėžio gyventojai. Visą 2006–2012 m. laikotarpį kitų miestų rodiklis buvo mažesnis kaip 1,8, o 2010 m. nukrito iki 1,4.

Įdomu tai, kad vilniečių ketinimams susilaukti daugiau vaikų beveik neturi įtakos ekonominiai nuosmukiai, nors įprastai būtent suprastėjus ekonominei situacijai pasikeičia planuojamų susilaukti vaikų skaičius. Vilnius yra dinamiškas miestas, gebantis sukurti šeimos gerovę, todėl jo gyventojus mažiau veikia ekonominiai sunkumai, šeimos mato aprūpinto gyvenimo perspektyvą ir gali planuoti daugiau vaikų, būtent tiek, kiek yra "demografiškai komfortiška" ir atitinka kaitų kartą užtikrinantį lygį (2010 m. Vilniaus vyrai ketino susilaukti 2,12 vaikų, o moterys – 2,02).

Prokreaciniais ketinimais ypač skiriasi mažieji miestai, kur sudėtinga išgyventi, nes juos ypač paveikė ekonominis sunkmetis. Nuo 2006 m. iki  2010 m. vidutinio dydžio miestuose (10–100 tūkst. gyventojų) ketinamų turėti vaikų skaičius tarp vyrų sumažėjo nuo 1,8 iki 1,44, o tarp moterų – nuo 1,81 iki 1,53. Didžiulis Vilniaus ir kitų miestų skirtumas rodo, kad sostinėje dar galima išgyventi ir gyventi.

– Ar tai lėmė ir gyventojų augimą šiemet, kai jų padaugėjo tik Vilniuje?

– Vilniuje gyventojų mažėjo nuo pat 1990 m., kai sostinėje gyveno 592 tūkst. gyventojų, o po dešimties metų jų liko 554 tūkst. 1990-ųjų pradžioje iš Vilniaus išvyko rusų, baltarusių, ukrainiečių. Be to, žydai jau galėjo išvažiuoti į Vakarus, o vėliau prasidėjo ir kitų gyventojų emigracija. Tačiau po 2000 m. gyventojų mažėjimas stabilizavosi ir štai 2013 m. Vilniuje padaugėjo 4 tūkst. gyventojų, iki 537 tūkst.

Tokį augimą lėmė reemigracija – į Lietuvą grįžta emigrantai, tačiau jie kuriasi ne gimtuosiuose miestuose, o traukia į Vilnių.

– Kokia vidinės migracijos įtaka, ar gyventojai iš regionų vyksta tik į Vilnių?

– Gyventojų srautai krypsta į dinamiškesnes vietoves, kuriose gali gauti didesnį atlyginimą, taigi, jie traukia į sostinę arba į užsienį. Todėl, jei vilniečių išvyksta svetur, jų sumažėjimą kompensuoja naujakuriai, į Vilnių atvykstantys iš kitų regionų. 2001–2011m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyventojų sumažėjo beveik 13 proc. (Kaune ir Panevėžyje beveik 17 proc., Klaipėdoje beveik 16 proc., Šiauliuose – 18 proc.. o Vilniuje – 3,3 proc.).

Taigi, Vilnius yra traukos zona, o visi kiti miestai sparčiai nyksta. Be to, į Vilnių dažniausiai keliasi jaunimas, todėl keičiasi ir gyventojų amžiaus struktūra. Pensinio amžiaus gyventojai Lietuvoje sudaro 21 proc., o Vilniuje jų dalis siekia 18,6 proc.

– Nepaisant sostinės situacijos, Lietuvos visuomenė sparčiai senėja. Kada vyresnio amžiaus gyventojai sudarys trečdalį visuomenės?

– Prognozuojama, kad vyresni nei 60 metų gyventojai šio amžiaus viduryje sudarys trečdalį gyventojų, o vyresni nei 65 metų – ketvirtadalį. Yra įvairių skaičiavimų, tačiau visi – ir "Eurostat", ir Jungtinių Tautų – rodo, kad visuomenė sparčiai senės iki šio amžiaus vidurio, o tada šis rodiklis stabilizuosis.

– Demografijos problemoms spręsti ieškoma dirbtinių priemonių. Pavyzdžiui, vidinę migraciją siūlyta mažinti jaunų specialistų kvietimu į regionus suteikiant jiems būstą. Ar galima rasti efektyvių išorinių būdų, kurie kilsteltų demografijos rodiklius?

– Kiekvieną procesą reikia vertinti atskirai, nes juos veikia įvairios sąlygos, be to, jie veikia vienas kitą. O dalinės priemonės, kad ir būsto pirkimas, nieko nereikš be darbo vietos. Kad ją sukurtum, reikia verslui parankios aplinkos ir traukos. Sąlygas verslui galima diferencijuoti pagal regionų lygį, gyventojų skaičių ir kitus požymius, tačiau tik ekonominiai svertai gali išjudinti verslą, vadinasi, sukurti regiono trauką.

Svarbu paminėti ir natūralius veiksnius. Lietuvoje trečdalis gyventojų gyvena kaimo vietovėse, o mes sielojamės, kad kaimai nyksta. Ar rastume kitą išsivysčiusią šalį, kurioje tiek daug gyventojų likę kaimuose? Juk kitose valstybėse kaimo gyventojų net kelis kartus mažiau nei Lietuvoje. Kaimuose nebegyvenama, užmiestyje lieka tik atskiri industriniai ūkiai, o artimiausiame suburbanizuotame užmiestyje kuriasi tie, kurie dirba miestuose.

Tokia Lietuvos statistika rodo, kad vis dar turime agrarinio krašto požymių. Žinoma, per artimiausius metus kaimo gyventojų skaičius sumažės, jų nebeliks ir nieko čia nepadarysi, tai urbanizuotos modernios industrinės šalies požymis. O Vilnius tapo traukos centru, turinčiu monocentrinio miesto požymių. Vargu ar tai gerai, nes ir kiti didieji miestai – Kaunas ar Klaipėda – galėtų kuo puikiausiai tikti jaukiam gyvenimui, tik juos reikia išjudinti.