Vietomis iki ašarų šmaikščiame ir jaudinančiame filme „100 metų kartu“ užfiksuoti Lietuvos šimtamečių, atkurtos Lietuvos bendraamžių, kino portretai.

Praėjusių metų „Kino karavano“ seansuose sulaukta virš 10 tūkst. žiūrovų. Iš jų metu atliktų apklausų matyti, kad daugelis žmonių pirmą kartą dalyvavo „Kino karavano“ nemokamuose rodymuose, o kiti sugrįžo ne po pirmą ir ne po antrą kartą. „Apklausos parodė, kad žmonės dar tik atranda seansų po atviru dangumi fenomeną. Tad su malonumu ir šiemet prisidedame prie šio kilnaus projekto“, – kalbėjo pagrindinio partnerio, sūrio užkandžio „Rambyno“, atstovai.

Filmo herojai – paprasti žmonės

Filmo „100 metų kartu“ herojų istorijos, jų veido raukšlėse ir akyse užrašyti pasakojimai, atsiveriančios ilgo gyvenimo patirtys, vis dar negyjančios žaizdos ir paslaptys atskleidžia, kaip Lietuvos valstybei svarbūs įvykiai paveikė jos žmonių likimus.

„Filmas pavergia paprastumu. Jame nėra jokios pompastikos, egzaltuoto pasakojimo apie Lietuvos didvyrius. Filmo herojai – paprasti žmonės, gyvenantys šalia mūsų, žiūrintys į gyvenimą ir prisimenantys jį realistiškai, nepagražintai“, – sako kino kritikė Santa Lingevičiūtė.

Tarptautinių festivalių pripažinimas 

Su Lietuvoje filmuojamais kino projektais dirba pasaulinio garso aktoriai, režisieriai, prodiuseriai, kino gamybos kompanijos, jiems talkina gausus Lietuvos kino profesionalų būrys, o mūsų šalies miestų gatvės virsta įvairiausiomis pasaulio valstybėmis – Italija, Japonija, Vokietija. Tačiau kaip Lietuvoje nufilmuotoms kino juostoms, kuriose neretai vaidina ir Lietuvos aktoriai, sekasi tarptautinėje kino rinkoje?

„Kino filmo gamyba – ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis nemažai laiko bei pastangų visuose  etapuose. Todėl kiekviena premjera yra didelė šventė ne tik režisieriui, aktoriui ar prodiuseriui, bet ir visai filmo kūrime dalyvavusiai komandai. Tai taškas, nuo kurio filmas tampa „savarankiškas“, o jo likimą sprendžia žiūrovas. Šie metai Lietuvoje filmuotų ir mūsų koprodiusuotų filmų premjerų, kaip ir žanrų įvairovės, atžvilgiu yra išties gausūs. Didžiuosius ekranus pasiekė dokumentinės, istorinės, karinės ir lengvesnio romantinio turinio dramos. Nemažai jų buvo atrinkta ir į prestižinius tarptautinius kino festivalius, o tai išties džiugina“, – teigia prodiuseris, kino gamybos įmonės „Artbox“ įkūrėjas Kęstutis Drazdauskas.

Didžiuosius ekranus pasiekė dokumentinės, istorinės, karinės ir lengvesnio romantinio turinio dramos.

Vienas pavyzdžių – Armėnijos ir Lietuvos bendros gamybos drama „Paskutinis gyventojas“  („The Last Inhabitant“, rež. Jivan Avetisyan). Tai itin jautrus ir asmeniškas pasakojimas, vykstantis praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje Kalnų Karabache kilusio karinio etninio konflikto fone. Dar ir šiandien, praėjus jau daugiau nei 20 metų nuo 1994-aisiais įsigaliojusių paliaubų, žmonės gyvena įtampoje ir nežinioje dėl krašto ateities, o iki galo neišspręstas konfliktas vis iššaukia naujų smurto proveržių.

Pagrindinius vaidmenis šiame filme atliko žymūs aktoriai Aleksandr Khachatryan ir Homayoun Ershadi bei Lietuvos aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė. Filmo montažo darbams, atliktiems Lietuvoje, vadovavo montažo režisierius Eimantas Belickas, o muziką parašė garsios Amerikos roko grupės „System of a Down” vokalistas Serj Tankian. Armėniškų šaknų turintis ir Kalnų Karabacho gyventojų nuotaikas jaučiantis kompozitorius sukūrė išties įspūdingą ir dramatiškus filmo įvykius bei pagrindinę mintį išryškinantį garso takelį.

„Paskutinio gyventojo“ premjera įvyko 2016 metais Armėnijos kino festivalio „Golden Apricot“ konkursinėje „Armenian Panorama“ programoje, tačiau 2017 metai šiam filmui – taip pat aktyvūs. Filmas rodytas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Libane, Irane, Olandijoje, Suomijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, taip pat sėkmingai dalyvauja ir tarptautiniuose kino festivaliuose. Paskutiniai jų – Šanchajaus ir Venecijos. Netrukus filmą rodys ir tarptautinis Skandinavijos kino festivalis.

„Džiaugiuosi, kad šis filmas, kuris, mano nuomone, yra ir visos armėnų tautos filmas, gyvena už savo šalies ribų bei sėkmingai prisistato tarptautiniuose kino festivaliuose“, – savo įspūdžiais po seanso Venecijoje dalinosi filmo režisierius Jivan Avetisyan. Beje, „Paskutinis gyventojas“ pretendavo ir į prestižinių „Auksinio gaublio“ apdovanojimų nominantų “Geriausio filmo užsienio kalba“ kategorijoje sąrašą. Iš viso dėl garbės būti šiame sąraše varžėsi 85 filmai iš 52 šalių.

Filmo „Abitas ir šarvai“  premjera

Rugpjūčio pabaigoje Lenkijoje įvyko kito Lietuvoje filmuoto filmo „Abitas ir šarvai“ („Habit and Armour“) tarptautinė premjera. „Abitas ir šarvai“ – moderni istorinė dokumentika, parodanti Kryžiuočių Ordino bei Lietuvos-Lenkijos valstybės istoriją kaip masyvų strateginį žaidimą, kuriame konkuruoja skirtingos vertybės ir susikerta įvairios žmogiškos emocijos. Filmo režisierius – žinomas Lenkijos dokumentinio kino kūrėjas Pawel Pitera.

Filme, kurio dalis nufilmuota įvairiose Lietuvos istorinėse vietose – Trakuose, Kernavėje, Siesikuose, Stirniuose bei kt., epizodinius vaidmenis atliko istorinės rekonstrukcijos klubų nariai, filmui paskolinę ir įspūdingus pagal XII-XIV a. šaltinius rekonstruotus drabužius, o Ordino istoriją pasakoja Amerikos kino ir televizijos aktorius, „Auksinio gaublio“ laimėtojas Stacy Keach.

Rugsėjis taip pat gausus premjerų. Tarptautinio Toronto kino festivalio konkursinėje „Contemporary World Cinema“ programoje įvyko romantinės dramos „Tulpės, meilė, garbė ir dviratis („Tulipani: Love, Honour and a Bicycle“, rež. Oskaro laureatas Mike van Diem) pasaulinė premjera, po kurios filmo kūrėjai sulaukė gausių ovacijų bei itin gerų atsiliepimų. Tad nenuostabu, kad šis filmas, kuriame vaidmenis atliko žymi Latvijoje gimusi, bet dabar Kanadoje gyvenanti aktorė Ksenia Solo ir Italijos žvaigždė, daugiau nei 70-tyje filmų nusifilmavęs bei virš 30 apdovanojimų už savo pasiekimus kine gavęs aktorius Giancarlo Giannini, Kanados kino ir TV akademijos buvo įvertintas kaip vienas iš 10, kuriuos būtina pasižiūrėti šių metų festivalyje. 

Rugsėjo 20 d. filmas „Tulpės, meilė, garbė ir dviratis“ bus parodytas tarptautiniame Olandijos kino festivalyje, kur jis buvo atrinktas kaip festivalio atidarymo filmas, o taip pat į savo programą jį įtraukė Čikagos tarptautinis kino festivalis. Tikimasi, kad „Tulpes“ pavasarį galės išvysti ir Lietuvos žiūrovai.

Pėdsaką paliko ir G. Jaraminaitė

Jau minėtame tarptautiniame Olandijos kino festivalyje įvyks ir dar viena – bendros Olandijos, Japonijos ir Kanados gamybos kino filmo „Tokijo teismas“ („Tokyo Trial“, rež. Rob W. King ir Pieter Verhoeff ) tarptautinė premjera.

Istorinė drama „Tokijo teismas“, kurio beveik visos scenos buvo nufilmuotos Lietuvoje, pasakoja apie 1946 m., iškart po Antrojo pasaulinio karo, prasidėjusį teismo procesą Japonijoje. 2015 m. Lietuvoje ir Japonijoje filmuotame filme vieni iš pagrindinių filmo vaidmenų patikėti mūsų šalies atlikėjams Kęstučiui Jakštui ir Gabijai Jaraminaitei, filme atlikusiai vienintelės moters teismo procese vaidmenį. Filme taip pat nusifilmavo tokios pasaulinio garso kino žvaigždės kaip Jonathan Hyde, Paul Freeman, Michael Ironside, Irrfan Khan ir kt.

Beje, „Tokijo teismą“, kaip keturių dalių televizijos filmą, 2016 m. pabaigoje pirmieji išvysti galėjo internetinės televizijos platformos „Netflix“ vartotojai iš 190 pasaulio šalių, tarp jų ir Lietuvos. Paminėtina ir tai, kad tai pirmasis istorijoje tokio dydžio bendras projektas tarp televizinio turinio milžinų – NHK (nacionalinis Japonijos transliuotojas) ir „Netflix“.

Be Lietuvoje filmuotų ir „Artbox“ koprodiusuotų filmų sėkmės, kino gamybos kompanija gali pasidžiaugti ir lietuviško kino naujienomis. Viena laukiamiausių 2018 m. premjerų – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio sukakčiai paminėti skirtas projektas „100 metų  kartu“.

„100 metų kartu“ (rež. Edita Kabaraitė, fotomenininkė Monika Požerskytė) – tai meninių vizualizacijų projektas, fotografijomis bei dokumentinio kino kadrais pasakojantis Lietuvos Respublikos bendraamžių ir jų artimųjų atsiminimus, patirtis, gyvenimo istorijas. Autentiški šimtamečių pasakojimai atskleidžia, kaip Lietuvos valstybei svarbūs įvykiai pakeitė jos žmonių likimus bei kaip kartu su Lietuva pastarąjį šimtmetį keitėsi Lietuvos žmonės.

Filme ir fotografijų albume „100 metų kartu“ bus įamžinti ir pristatyti 1918-aisiais ir anksčiau gimusių žmonių, tiesioginių nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo liudytojų, prisiminimai ir patirtys, atskleisti skirtingų profesijų, tautybių, socialinių ar kultūrinių sluoksnių atstovų išgyvenimai.

Šis projektas – tarsi kelionė po paprastų Lietuvos žmonių atminties kerteles, retrospektyvus žvilgsnis į šimtamečių išgyvenimus, atskleidžiančius šiuolaikišką, stereotipus paneigiantį senatvės veidą ir kartu atspindinčius šalies istorinės raidos visumą. Todėl, pasak projekto prodiuserio K. Drazdausko, „100 metų kartu“ yra gyvas Lietuvos šimtmečio liudijimas, kuriuo bus atiduota pagarba Tėvynei ir ją atkūrusiems žmonėms. 

Dar viena premjera, kuri 2018 m. turėtų nudžiuginti lietuviško kino mylėtojus, – antrasis režisierės Linos Lužytės vaidybinis ilgametražis filmas „Pilis“, pasakojantis dramatišką iš Lietuvos į Airiją emigravusių Monikos ir jos mamos Jolantos istoriją.

Motiną filme suvaidins šiais metais „Sidabrinę gervę“ už geriausią aktorės vaidmenį laimėjusi G. Jaraminaitė, močiutę – legendinė kino aktorė Jūratė Onaitytė, na o Monikos vaidmuo atiteko kine debiutuojančiai, žymaus Lietuvos kino ir teatro aktoriaus Jokūbo Bareikio dukrai Barborai Bareikytei. Neabejotina, kad po pirmojo kritikų gerai įvertinto ilgametražio L. Lužytės filmo „Amžinai kartu“, naujasis režisierės filmas „Pilis“ taip pat sulauks daug dėmesio.

Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui skirta idėja valstybės bendraamžių lietuvių lūpomis atskleis autentiškus pasakojimus bei Lietuvos valstybingumo raidą.

Pasak projekto iniciatoriaus, M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo įkūrėjo bei „Sidabrinės linijos“ įgyvendintojo Mariaus Čiuželio, šis projektas – padėka savo valstybei ir garbingiausiems jos piliečiams.

„Už tai, kad turime galimybę kurti savo šalį tokią, kokios patys norime. Juk valstybės ir žmonių bendruomenės istoriją kuria ne tik iškilūs politikos lyderiai ar dramatiškos revoliucijos, bet visų pirma paprasti žmonės, kurių įkvepiančios patirtys ir pasirinkimai dažnai nepelnytai lieka nematomi“, – įsitikinęs jis.

Dokumentinį filmą „100 metų kartu“ kurs režisierė Edita Kabaraitė. Moteris sako, kad senų žmonių pasakojimai – ypatingi, čia atsiskleidžia ne tik jų, bet ir visos šalies to meto istorija, o ji pati tikinti, kad kiekvienas žmogus turi istorijų, kuriomis verta pasidalinti.

Žmonių bendruomenės istoriją kuria ne tik iškilūs politikos lyderiai ar dramatiškos revoliucijos, bet visų pirma paprasti žmonės.

„Mano tėveliai taip pat yra garbaus amžiaus. Labai juos myliu ir gerbiu už jų meilę ir norą gyventi. Mano tėtis vaikystėje su savo tėvais turėjo slėptis miške, kad jų neišvežtų į Sibirą. Tėtis neturėjo batų ir, kai jie bėgo slėptis, susižalojo koją į seną kelmą. Koja supūliavo, o vaistų miške nerasi. Mano senelis naktį vežė tėtį pas kaimo felčerį, kad sutvarkytų sužalotą koją. Šešerių metų berniuką laikė keturi vyrai, kad felčeris be jokių nuskausminamųjų galėtų išpjauti kojoje įstrigusią medžio nuolaužą“, – viena labiausiai įsiminusių istorijų dalijasi E. Kabaraitė.

Amžininkų istorijos suguls ne tik į dokumentinio kino kadrus, bet ir į fotografės Monikos Požerskytės kurtą albumą. „Valstybė – pirmiausiai jos žmonės, todėl noriu paminėti šią šventę supažindindama visus su 100-mečiais. Senoliai nusipelnė, kad jų gyvenimas būtų ne tik papasakotas, bet ir parodytas“, – mano M. Požerskytė, senolių patirtį žadanti sudėti į fotografijas.

Projekto „100 metų kartu“ vykdymas dar tik įsibėgėja, todėl organizatoriai ragina visus, kurių aplinkoje yra žmonių, sulaukusių arba netrukus sulauksiančių šimto metų, su jais susisiekti ir prisidėti prie šio projekto įgyvendinimo. Tai galima padaryti el.paštu 100metukartu@sidabrinelinija.lt.

Projekto „100 metų kartu“ iniciatorius – M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo įkūrėjas bei nemokamos draugystės, bendravimo ir pagalbos telefonu paslaugos garbaus amžiaus žmonėms „Sidabrinė linija“ įgyvendintojas Marius Čiuželis (www.mcwealth.lt; www.facebook.com/sidabrinelinija), fotografijų autorė – Monika Požerskytė (www.pozerskyte.com), filmo režisierė – Edita Kabaraitė, prodiuseris – Kęstutis Drazdauskas (kino gamybos kompanija „Artbox", www.artbox.lt).