Lygiai 11 val. Europos šalyse žmonės sustojo dviem tylos minutėms, kad pagerbtų Pirmojo pasaulinio karo aukas. Minint šio Didžiuoju vadinamo karo pradžios šimtmetį, paliaubų sukaktis įgauna ypatingą prasmę. Iškilmės vyksta Didžioje Britanijoje ir Belgijoje, Prancūzijos prezidentas Francois Hollande`as dalyvaus memorialo, kuriame įamžinti ir buvusių priešų vardai, atidaryme.

Dvi tylos minutės – Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, kur vyko bene kruviniausi Pirmojo pasaulinio karo mūšiai. Taip prisimenamos Kompjeno paliaubos, užbaigusios Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame iš viso žuvo daugiau negu 16 milijonų žmonių. Paliaubų susitarimą pasirašė Vokietijos ir Antantės sąjungos šalys 1918 m. vienuolikto mėnesio 11 dieną 11 valandą. Iškilmės Londone vyksta šalia Tauerio tilto, kur įrengta instaliacija primena karuose žuvusius britus, o raudonos aguonos – pralietą kraują.

Paryžiuje vyko iškilmės prie Amžinosios ugnies, atvyko prezidentas, premjeras, vėliau F. Hollande`as vyks į Prancūzijos šiaurę atidaryti memorialo, kuriame įmažinti žuvusieji per kautynes Prancūzijos šiaurinėje dalyje.

Tokio memorialo, kaip teigia jo kūrėjai, iki šiol nebuvo. Jame įamžinta pusė milijono žuvusiųjų, bet trijų metrų aukščio sienose ant kalvos Artua regione abėcėlės tvarka drauge iškalti praeityje buvusių priešų vardai.

„Čia drauge 580 tūkstančių vardų – kariai, kurie nuo 1914 iki 1918 metų kovojo Šiaurės Prancūzijoje: kanadiečiai, europiečiai, afrikiečiai, indai, australai, naujazelandiečiai. Praėjus šimtmečiui, jie drauge, nes visi šie vaikinai buvo savaip talentingi, protingi, o talentus žmonija dėl šio karo prarado“, – aiškina projekto vadovas Yves Le Maneras.

Atminties žiedo perimetras – 328 metrai. Kai kurios įprastos pavardės pasikartoja daugybę kartų – pavyzdžiui pavardės Smith užima tris iš penkių šimtų plokščių.

„Atėjęs čia, jauti tylos poreikį, stulbina masinis aukų skaičius. Ypatingas jausmas apima, kai pamatai į tavo panašią pavardę – kartų ryšio jausmas. Didžiausias skirtumas tas, kad taip ilgai gyvename taikoje, tai nauja Europai“, – teigia Y. Le Maneras.

Projekto vadovas prisimena, kad nebuvo lengva surinkti visas pavardes. Britai sąrašus saugojo iki 1920-ųjų, vokiečių sąrašai buvo sunaikinti per Antrąjį pasaulinį karą. Todėl palikta erdvės, jeigu bus rasta naujų pavardžių.

Memorialas pastatytas šalia kapinių, kuriose ilsisi apie 40 tūkstančių Pirmojo pasaulinio karo aukų.

Didžiojoje Britanijoje pirmadienį daugelyje namų valandai užgeso visos šviesos, šaliai minint Pirmojo pasaulinio karo, kuriame gyvybių neteko beveik milijonas britų, pradžios 100-ąsias metines.

Namai, verslo įstaigos ir garsūs statiniai vienai valandai išjungė apšvietimą nuo 22 val. vietos (antradienio vidurnakčio Lietuvos) laiku ir uždegė po vieną žvakę.

Šią atminimo akciją įkvėpė tuometinio Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus sero Edwardo Grey (Edvardo Grėjaus) karo išvakarėse pasakyti žodžiai: „Žiburiai gęsta visoje Europoje. Mes nebepamatysime jų įžiebtų savo laikais.“

Viena žvakė buvo palikta degti ir ant Dauningo gatvės 10-uoju numeriu pažymėto pastato, kur yra britų premjero Davido Camerono (Deivido Kamerono) oficiali rezidencija, laiptų.
Šią atminimo akciją organizavo Karališkojo britų legiono veteranų labdaros organizacija.

Baltos šviesos stulpas taip pat smigo į dangų Londono centre, kur japonų menininkas Ryoji Ikeda (Riodžis Ikeda) surengė instaliaciją, miesto meras Borisas Johnsonas (Borisas Džonsonas) įvardytą kaip tos tragedijos atminimo „vienijančiu tašku“.

Netoliese esančiame Londono Taueryje buvo įrengta stulbinama instaliacija iš šimtų tūkstančių keraminių aguonų – iš kurių kiekviena simbolizavo pralietą Pirmajame pasauliniame kare žuvusio britų kario kraują. Dalis tų žiedų buvo išdėlioti kaip krioklys, besiliejantis iš šios tvirtovės šaudymo angos.

Šis meno kūrinys dar didės visą vasarą, kol bus išdėlioti 888 246 aguonų žiedai, simbolizuojantys kiekvieną per karą žuvusį Britanijos ir jos kolonijų karį. Pirmajame pasauliniame kare žuvo daugiau nei dvigubai britų karių negu Antrajame.

Raudonos aguonos tapo atminimo simboliu jau tuomet, kai Belgijos Flandrijos regione įnirtingas pozicinis karas vyko aguonų laikuose.

D.Cameronas per vakare vykusią ceremoniją vienose karių kapinėse netoli Belgijos miesto Monso paragino žmones „niekada nesiliauti branginti“ taikos.

„Čia, Europos žemyne, matėme ne karą, kuris turėjo užbaigti visus karus, o įžangą į kitą desperatišką ir įnirtingą konfliktą, prasidėjusį praėjus vos dviem dešimtmečiams, – pažymėjo jis. – Niekada neturime liautis branginę taikos tarp šių šalių ir niekada nenuvertinti kantraus darbo, kurio reikėjo šiai taikai sukurti.“

„Taigi, praėjus 100 metų, teisingai elgiamės, kad stabtelime, susimąstome – ir iš naujo tai prisiekiame tolesniam šimtmečiui: mes niekada neužmiršime; mes visuomet juos prisiminsime“, – pridūrė premjeras.

Toje ceremonijoje dalyvavo kelis šimtai žmonių, įskaitant žuvusių vokiečių ir Britų Sandraugos karių, kartu palaidotų tose kapinėse, palikuonius.

To žemės sklypo savininkas leido jame įrengti šias kapines su sąlyga, kad tiek britų, tiek vokiečių kariai bus palaidoti vienodai oriai.

Ceremonijoje dalyvavo Britanijos karališkosios šeimos atstovai – princas Williamas (Viljamas) su savo žmona kunigaikštiene Catherine (Ketrin) ir broliu princu Harry (Hariu), taip pat Belgijos karalienė, Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas (Joachimas Gaukas), Airijos prezidentas Michaelas D.Higginsas (Maiklas D.Higinsas) bei Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby (Džastinas Velbis).

Kembridžo kunigaikštienė, kuri dėvėjo kremo spalvos kostiumėlį ir gėlėmis papuoštą skrybėlaitę, per ceremoniją padėjo gėlių puokštę, o temstant vienas karys sutrimitavo „Paskutinės sargybos“ (Last Post) melodiją.

Karalienė Elizabeth II (Elzbieta II) dalyvavo atminimo ceremonijoje Kreiti Kerko bažnyčioje, kurią lanko karališkosios šeimos nariai, atostogaujantys netoliese esančioje Balmoralo pilyje Škotijoje.

Tuo tarpu sosto įpėdinio princo Charleso (Čarlzo) žmona Camilla (Kamila) dalyvavo pamaldose Vestminsterio abatijoje Londone.

Londono centre taip pat buvo surengtas raudonus mundurus dėvinčių Čelsio pensininkų - buvusių Britanijos armijos narių - paradas, kuriame pasirodė daugiau negu 40 karaliaus Edwardo (Edvardo) laikų automobilių.

Edwardo Grey vadovaujama užsienio reikalų ministerija karą Vokietijai paskelbė rugpjūčio 4 dieną 23 val., kai Berlynas atmetė Londono ultimatumą gerbti Belgijos neutralumą.

Britų karo laikų ministras pirmininkas Winstonas Churchillis (Vinstonas Čerčilis) savo dienoraštyje aprašė nuotaiką, kuri tuo metu tvyrojo Londone.

„Buvo 11-a valanda vakaro, vidurnaktis Vokietijos laiku, kai baigėsi ultimatumo terminas, – rašė jis. – Palei visą Malą nuo Rūmų pusės sklido didžiulės minios giedamo (himno) „Dieve, sergėk karalių“ (God Save The King) garsas“.

„Ritantis šiai bangai, pasigirdo Didžiojo Beno laikrodžio varpų dūžiai. Nuaidėjus pirmam dūžiui, kabinete užvirė darbas. Karo telegrama „Pradėti karo veiksmus prieš Vokietiją“ buvo išsiųsta į laivus ir aukščiausiai valdžiai... visame pasaulyje“, – rašė W.Churchilis.

Per tolesnius ketverius metus žuvo 10 mln. karių, 20 mln. buvo sužeisti, taip pat žuvo milijonai civilių ir iš esmės perbraižytas Europos politinis žemėlapis.

Laikraščiai pirmadienį pagerbė Pirmojo pasaulinio karo aukas specialiais leidimais, skirtais to konflikto pradžios 100-osioms metinėms.

"The Times" savo pirmajame puslapyje išspausdino aguonų lauko nuotrauką, o jo rędakcinėje skiltyje pateikiama nejaukių sugretinimų tarp dabartinio geopolitinio klimato ir padėties prieš Pirmąjį pasaulinį karą, turėjusį tapti "karu, kuris užbaigs visus karus".

Paminėjęs kraujo liejimą Gazos Ruože ir Ukrainoje, laikraštis pridūrė: "Kaip ir 1914-aisiais, esama pavojaus per daug nusiraminti, aplink mus siaučiant krizėms."

Per pamaldas Belfaste Armos anglikonų vyskupas taip pat kalbėjo apie dabartinių įvykių ryšį su padėtimi prieš šimtmetį, sakydamas, kad karas yra "gėdingas žmogiškosios dvasios ir žmogiškumo žlugimas".

"Nebūdami nusikaltę blogiausiu religiniu eskapizmu, negalime dvasiškai atskirti smurto, žudynių ir nekaltųjų kančių, vykstančių mūsų akivaizdoje mūsų dienomis - ar tai būtų Gaza, Izraelis, Sirija, Ukraina, ar Irakas - nuo mūsų prisiminimo apie Pirmojo pasaulinio karo pradžią", - sakė vyskupas Richardas Clarke'as (Ričardas Klarkas).

Pasaulio lyderiai pirmadienį paminėjo Pirmojo pasaulinio karo pradžios 100-ąsias metines, įspėdami, jog būtina išmokti to kruvino globalaus konflikto pamokas, pasauliui šiomis dienomis susiduriant su daugybe krizių, tarp jų vykstančia Ukrainoje.

„Taika turi būti bendras tikslas, - sakė Belgijos karalius Philippe'as (Filipas), kreipdamasis į valstybių ir vyriausybių vadovus, susirinkusius Lježo mieste. - Pirmasis pasaulinis karas primena mums pamąstyti apie mūsų atsakomybę... suburti žmones“.Lyderiai iš viso Senojo žemyno, pradedant Didžiąja Britanija bei Airija ir baigiant Vokietija, Austrija, Bulgarija ir Malta, dalyvavo atminimo ceremonijoje Kuento sąjungininkų karo memoriale, kurį sudaro virš miesto iškilęs didžiulis bokštas, stovintis šalia pilko akmens bažnyčios su dideliu kupolu.

Kreipdamasis į susirinkusiuosius, Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as (Fransua Holandas) priminė apie Vokietijos invaziją į neutralią Belgiją 1914 metų rugpjūčio pradžioje, po kurios nedidelis konfliktas Balkanuose virto globaliu karu, išvesdamas paraleles su šių dienų įvykiais.

„Kaip galime likti neutralūs šiandien, kai žmonės visai greta Europos kovoja už savo teises?“ - sakė F.Hollande'as, akivaizdžiai turėdamas galvoje krizę Ukrainoje.

„Kaip galim likti neutralūs, kai numušamas keleivinis lėktuvas... kai vyksta konfliktai Irake, Sirijoje, Libane, Gazoje?“ - sakė Prancūzijos vadovas.

„Negalime likti neutralūs... Europa turi laikytis savo įsipareigojimų Jungtinėms Tautoms“, - sakė jis, kreipdamasis į auditoriją, kurioje buvo Britanijos princas Williamas ir jo žmona, Kembridžo kunigaikštienė Catherine (Ketrin), taip pat maždaug 80 valstybių vadovai bei atstovai.

Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas (Joachimas Gaukas) savo ruožtu sakė, kad Berlynas pradėjo karą vadovaudamasis tik „karine logika“, ir jau iš karto tapo akivaizdu, kad „sutartys tapo bevertės, o civilizacijos normos neteko įstatyminės galios“.

Princas Williamas savo kalboje priminė apie egzekuciją, įvykdytą britų slaugei Edith Cavell (Edit Kavel), kuri prieš pat savo mirtį 1915-aisiais pasakė: „Negaliu niekam jausti neapykantos ar pykčio“.

„Reikėjo dar vieno siaubingo karo, kad suprastume jos žodžiuose slypinčią tiesą, ir netgi šiandien mes toliau mokomės tą pamoką“, - sakė jis.

„Įvykiai Ukraina liudija, kad nestabilumas toliau persekioja mūsų žemyną“, - pridūrė Britanijos princas.

Lježas, svarbus akmens anglių ir plieno pramonės centras Belgijos rytuose, tapo pirmąja kliūtimi vokiečių pajėgoms.

Jo trumpas, bet įnirtingas pasipriešinimas tebėra belgų nacionalinio pasididžiavimo šaltinis – miesto gynėjams pavyko pakankamai užlaikyti priešą, kad žlugtų Vokietijos planai greitai iškovoti pergalę.

Griuvėsiais virtęs Lježas brangiai sumokėjo už savo pasiaukojimą, tačiau Prancūzija šiam miestui suteikė prestižinį Garbės Legiono ordiną.

Būtent Vokietijos invazija į Belgiją tapo oficialia priežastimi įsitraukti į karą Britanijai, tapusia paskutine grandimi tarpusavio gynybos sutarčių sistemoje, turėjusioje išsaugoti taiką, tačiau galiausiai nugramzdinusioje Europą į skerdynių sūkurį.

„Žiburiai gęsta visoje Europoje. Mes nebepamatysime jų įžiebtų savo laikais“, – sielvartavo Britanijos užsienio reikalų sekretorius seras Edwardas Grey (Edvardas Grėjus), kai Berlynas rugpjūčio 4-ąją atmetė Londono ultimatumą gerbti Belgijos neutralumą.

Per tolesnius ketverius metus žuvo 10 mln. karių, 20 mln. buvo sužeisti, taip pat žuvo milijonai civilių ir subyrėjo ištisos imperijos.

Po renginių Lježe dėmesio centre pirmadienio vakarą atsidurs Monso miestas prie sienos su Prancūzija, kur vyko žūtbūtinės kautynės tarp vokiečių pajėgų ir pirmųjų į Europą pasiųstų britų dalinių ariergardo, Londonui ir Paryžiui stengiantis užkirsti kelią vokiečių prasiveržimui rugpjūčio pabaigoje.

Princas Williamas ir jo žmona Catherine kartu su jo broliu princu Harry (Hariu) ir premjeru Davidu Cameronu (Deividu Kameronu) vadovaus atminimo ceremonijoms Monse, kur žuvo pirmasis britų karys.

Tose pačiose apylinkėse taip pat žuvo paskutinis Britanijos karys – 1918 metų lapkričio 11-ąją, kai buvo paskelbtos paliaubos, užbaigusios karo veiksmus po ketverių kruvinų metų.

Pagrindinė atminimo ceremonija Monse vyks nedidelėse Sent Simforiano karių kapinėse, kur kartu palaidoti 229 Britų Sandraugos ir 284 vokiečių kariai, demonstruojant pastangas susitaikyti netgi tuomet, kai tęsėsi kautynės.

Sent Simforiano kapinės yra „unikaliai derama vieta mums susirinkti bendroje atminimo dvasioje“, pareiškė Tautų Sandraugos karo kapų komisija (CWGC).

„Žemėje, padovanotoje vieno belgo, pirmosiose Vokietijos armijos įrengtose kapinėse, dabar prižiūrimose CWGC, kritusieji abiejose konflikto pusėse taikiai guli vieni šalie kitų. šiandien prisimename juos visus“, – pridūrė komisija.

Jaunas prancūzų puskarininkis Jules'is-Andre Peugeot (Žiulis Andrė Pežo) ir vokiečių leitenantas Albertas Mayeris (Albertas Majeris) žuvo per susirėmimą, įvykusį 1914 metų rugpjūčio 2-ąją Žonšerė vietovėje šiaurės rytų Prancūzijoje, ir tapo pirmosiomis oficialiomis Pirmojo pasaulinio karo aukomis.

Dar dešimt milijonų karių sudės galvas mūšių laukuose nuo Šiaurės jūros krantų iki Rusijos stepių ir Artimųjų Rytų dykumų.

Tų jaunų karių – 21 metų prancūzo ir 22 metų vokiečio – likimas buvo nulemtas per kelias 1914-ųjų dienas, nuo liepos 28-osios iki rugpjūčio 4-osios, žymėjusias šiurpaus ketverius metus trukusio karo pradžią.

Kitaip negu Antrojo pasaulinio karo, kuriame agresore neginčijamai pripažįstama nacistinė Vokietija, 1914–1918 metais vykusio Pirmojo pasaulinio karo pagrindinės priežastys tebėra intensyvių istorinių debatų tema.

Tačiau gerai žinoma įvykių seka, atvedusi prie karo veiksmų.

1914 metais Europa buvo pasidalijusi į du sąjungininkų blokus – Trilypę sąjungą, kurią sudarė Vokietija, Italija ir Austrija-Vengrija, bei Antantę, kuriai priklausė Prancūzija, Rusija ir Britanija.

Viso pasaulio moksleiviai sužino, kad Pirmojo pasaulinio karo kibirkštį įžiebė išpuolis 1914 metų birželio 28 dieną, per kurį vienas ultranacionalistinių pažiūrų serbų studentas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną Bosnijos sostinėje Sarajeve.

Austrijai-Vengrijai tas incidentas tapo dingstimi smogti kaimyninei Serbijai, kurią Viena kaltino kurstant slavų nacionalizmą imperijos viduje.

Praėjus mėnesiui, liepos 28-ąją, Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai, o Viena užsitikrinusi besąlygišką Vokietijos palaikymą, pasiuntė savo artileriją bombarduoti Belgrado.

Nuo tos akimirkos kiekvienas sprendimas viename bloke sulaukdavo atsakomojo žingsnio priešingame – tarsi diplomatinėje šachmatų partijoje.

Rusija buvo įtraukta į konfliktą, siekdama padėti savo sąjungininkei Serbijai, ir liepos 30-ąją paskelbė visuotinę mobilizaciją.

Rugpjūčio 1-ąją Vokietija paskelbė karą Rusijai ir mobilizavo savo armiją. Prancūzija taip pat mobilizavosi iš solidarumo su savo sąjungininke Rusija.

Didelio masto karo planai 

Kaip aiškina britų istorikas Michaelas Howardas (Maiklas Hovardas), Vokietijos, kuri vakaruose ribojosi su priešiškai nusistačiusia Prancūzija ir Rusijos imperija rytuose, kariniai strategai seniai buvo nusprendę, kad siekiant iškovoti pergalę kare su Rusija, pirmiausiai reikia sutriuškinti ilgametę Berlyno varžovę Prancūziją.

Dėl šios priežasties Vokietijos pajėgos buvo pirmiausiai pasiųstos į Prancūziją, prasidėjus konfliktui, su kuriuo Paryžius iš pradžių nebuvo susijęs.

Rugpjūčio 3-ąją Vokietija paskelbė karą Prancūzijai ir Serbijai, o savo karius pasiuntė žygiuoti per Belgiją sienos su Prancūzija link.

Kitą dieną Britanija paskelbė karą Vokietijai, laikydamasi gynybos sutarties su Belgija sąlygų.

Abipus Prancūzijos ir Vokietijos sienos buvo pradėti įgyvendinti iš anksto parengti didelio masto karinių veiksmų planai: prancūzų XVII planas ir vokiečių Schlieffeno (Šlyfeno) planas.

Prancūzijoje ūkininkai skubėjo nuimti derlių, o jauni vyrai plūdo į Paryžių, kur kariai buvo laipinami į traukinius su šūkiais „Į Berlyną!“

Paryžiaus Rytų stotyje apskritą parą skambėjo nacionalinio himno – „Marselietės“ – melodija, o kariai riaumojo „Nukirpsim ūsus Vilhelmui!“, turėdami omenyje Vokietijos kaizerį.

Tačiau mūšio lauke klostėsi kitokia padėtis.

Vokiečių artilerija sutriuškino belgų gynybą, o generolo Helmutho von Moltke (Helmuto fon Moltkės) kariai giliai įsiveržė į šiaurės Prancūziją, užklupdami prancūzų generolą Josephą Joffre’ą (Žozefą Žofrą) nepasiruošusį ir nustumdami priešo pajėgas prie Marnos upės, tekančios vos už 45 kilometrų nuo Paryžiaus.

Tačiau dvi didelės kampanijos – 1-asis Marnos mūšis rugsėjį ir 1-asis Ipro mūšis spalį neatnešė lemiamo proveržio, nors aukų skaičius buvo šiurpus – abiejose pusėse žuvo arba buvo sužeisti apie 250 tūkst. karių.

Galiausiai Vokietijos ir Sąjungininkų pajėgos įstrigo apkasuose, išraustuose šiaurės ir rytų Prancūzijos purve. Tos pozicijos išsilaikys beveik visą karą ir bus pramintos Vakarų frontu.

Kaimynų baimė 

Prancūzijos ir Vokietijos kariuomenių vadai komandavo maždaug vienodo dydžio pajėgoms, o abi pusės tikėjosi, kad karas bus trumpas.

Tačiau tos viltys greitai išblėso. Iki 1914-ųjų rudens į konfliktą įsitraukė 19 valstybių.

Italija perėjo į Antantės pusę 1915 metais, nors ankstesnės sutartys ją siejo su Vokietija. Tuo tarpu prie Berlyno ir Vienos – vadinamosios Centrinių valstybių sąjungos – prisidėjo Turkija ir Bulgarija.

Ar karas buvo neišvengiamas? Europa karo nelaukė, tačiau buvo susiklosčiusios palankios sąlygos jam įsiplieksti – Senasis žemynas buvo tapęs panašus į parako statinę dėl populistų spaudimo, perdėto nacionalinio pasididžiavimo ir politikų klaidų.

1914 metais Europoje nacionalistinius judėjimus vis dar palaikė tik mažuma, tačiau dauguma žmonių buvo nusiteikę itin patriotiškai ir įtariai vertino kaimyninių valstybių ketinimus.

Šalys nedelsdavo pasiskelbti tapusios agresijos aukomis arba – kaip Vokietija – įsivaizduodavo, kad joms trukdoma užimti deramą vietą pasaulyje.

Prasidėjus karui, daugelio šalių įstatymų leidėjai noriai balsavo už kovos veiksmų finansavimą – netgi pacifistiškai nusiteikusioje Britanijoje.

Svarbiu veiksniu tapo ir susirūpinimas dėl mažųjų tautų teisių ir jėgų pusiausvyros Europoje.

1914 metų rugpjūčio 1 dieną, jau sutemus, Vokietijos kaizeris Vilhelmas II atkimšo putojančio vyno butelį savo kariuomenės vadams.

Jis ką tik paskelbė karą Rusijai, ruošėsi pulti Prancūziją ir gavo pranešimą iš savo ambasadoriaus Londone, kad Britanija šiame konflikte liks neutrali.

Vokietija pradėjo Pirmąjį pasaulinį karą.

Vilhelmas buvo įsitikinęs, kad viskas išsispręs per kelių savaičių šlovingą kampaniją, jo kariams žygiuojant per nugalėtas šalis.

Ketveriais metais vėliau Vokietija pralaimės karą, pareikalavusį apie 2 mln. jos karių gyvybių ir nulėmusį imperijos žlugimą.

Prieš pakeliant vyno taures, tos dienos popietę, kaizeris įsakė savo kariams imtis ginklų, atsakydamas į liepos 30-ąją paskelbtą visuotinę mobilizaciją Rusijoje.

Caras Nikolajus II tuo žingsniu norėjo įbauginti Austrijos-Vengrijos imperiją, ką tik pradėjusią puolimą prieš Rusijos sąjungininkę Serbiją.

Karas atrodė neišvengiamas Vokietijai, jautusiai grėsmę, keliamą ją supančios Rusijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, kurios tarpusavyje buvo sudariusios sąjungą.

Bijodami galimo nepritekliaus, žmonės skubėjo apsirūpinti maisto produktais ir kitokiomis atsargomis, todėl smarkiai išaugo kainos.

Su pasitenkinimu žvelgdamas į savo strategus - kai kurie iš jų verkė iš džiaugsmo, sulaukę seniai laukto konflikto, kuriam ruoštasi dešimtmečius, - kaizeris suraitė savo elegantišką parašą ant karo paskelbimo deklaracijos Prūsijos karališkuosiuose rūmuose Berlyne, naujienų agentūrai AFP pasakojo istorikas Johnas C. G. Roehlis (Džonas K.H.Rėlis).

"Jokių partijų, tik vokiečiai"

Vėliau Vilhelmas iš pagrindinio rūmų balkono kreipėsi į aikštėje susirinkusią džiūgaujančią minią.

"Jeigu mūsų kaimynė nesuteiks mums taikos, tikiuosi, kad Vokietijos žmonės ir suvienyta imperija nugalės su Dievo pagalba", - pareiškė kaizeris.

"Nuo šiol nebežinau jokių partijų, tik vokiečius", - pridūrė monarchas, Prūsijos protestantas, kviesdamas užtikrinti nacionalinę vienybę ir savo žodžius taikydamas socialdemokratams bei nepriklausomos pozicijos katalikams.

"Valio!" - šaukė minia, džiaugsmingai mėtydama į orą skrybėles.

Įsakymas pradėti mobilizaciją įjungė Vokietijos karo mašiną, pasiruošusią pirmiausiai siųsti karius į Vakarus.

Keleriais metais anksčiau parengti įsakymai skelbė, kad karo su Rusija atveju pirmiausiai turi būti pradėta invazija į caro sąjungininkę Prancūziją, prieš Vokietijos karius pasiunčiant į rytus.
Berlyno strategija, žinoma kaip Schlieffeno (Šlyfeno planas), argumentavo, kad reikia išvengti karo dviem frontais.

Manyta, kad Vokietijos didžioji varžovė Britanija bent jau kurį laiką nesikiš į konfliktą žemyne.

"Britanija negali likti nuošalyje"

Tačiau Vokietijos ambasadoriaus Londone kunigaikščio Karlo Maxo von Lichnowsky (Karlo Makso fon Lichnovskio) telegrama, gauta Berlyne apie 17 val., sutrikdė tuos pasiruošimus, nurodė J.C.G.Roehlis.

Telegramoje buvo sakoma, kad Britanija išliks neutrali, jeigu Vokietija puls tik Rusiją, bet ne Prancūziją.

Tuomet Vilhelmas įsakė savo armijos vadui Helmuthui von Moltke (Helmutui fon Moltkei) nukreipti visus savo karius Rusijos link, išprovokuodamas retą šio karininko aristokrato protestą.

Pasak įvykio liudininkų, išraudęs H.von Moltke argumentavo, kad strategijos pakeitimas ir mėginimas paskutinę minutę suplanuoti puolimą rytų kryptimi gali sukelti sumaištį Vokietijos kariuomenėje, pridūręs, kad Prancūzija artimiausiu metu kels didesnę grėsmę negu Rusija.

Apie 20 val. 30 min. buvo gauta antroji K.M. von Lichnowsky telegrama: Londonas tikriausiai liks neutralus netgi tuomet, jeigu Vokietija įsiverš į Prancūziją.

Taigi Berlynas gali laikytis ankstesnio plano. Vilhelmas įsakė atnešti vyno.

Vėliau tą patį vakarą įvyko dar vienas posūkis.

Britanijos karalius Jurgis V pasiuntė Vilhelmui, savo pusbroliui, žinią, kad ambasadorius tikriausiai klaidingai suprato: Britanija negalės likti nuošalyje ir stebėti, kaip naikinama Prancūzija.
Tačiau kauliukai jau buvo mesti.

Nors daugelis miestiečių tikėjosi greito Prancūzijos sutriuškinimo, kaimų gyventojai, besiruošiantys nuimti derlių, žinojo, kad į frontą pasiųstų vyrų labai stigs laukuose.

Prasidėjęs karas taip pat atneš milžiniškas kančias civiliams gyventojams: šalį krėtė badas, o 2 mln. vokiečių karių paguldė galvas svetimuose laukuose.

Po savaitę trukusių nesėkmingų diplomatinių pastangų, svarstymų ir dvejonių Rusijos caras Nikolajus II 1914 metų liepos 30-ąją įsakė pradėti armijos mobilizaciją, atlikdamas negrįžtamą žingsnį, Europai judant į Pirmąjį pasaulį karą.

18 val. šis įsakymas telegrafu buvo išsiųstas visai didžiulei imperijai, kurios sienos prieš karą tęsėsi giliai Vidurio Europoje. Miestuose ir kaimuose buvo išklijuoti raudoni plakatai su kreipimusi į Rusijos patriotus.

Monarchui įsakius imtis ginklų, gatvėse vyko džiaugsmingos palaikymo demonstracijos, o nacionalistinis įkarštis tebebuvo didelis dviem dienomis vėliau, kai Vokietijos kaizeris Vilhelmas II atsakė paskelbdamas karą savo pusbroliui Rusijoje.

„Vienintelis caras, turintis vokiškų šaknų, yra nusistatęs prieš karą“, - tuo metu savo dienoraštyje rašė liberalių pažiūrų žurnalistas Michailas Lemkė.

Ankstesnes keturias dienas abu valdovai, vadinę vienas kitą Viliu ir Nikiu, keitėsi telegramomis, mėgindami paskutinę minutę išsaugoti taiką, nors jų kariuomenių vadai jau ruošėsi mūšiams.

Liepos 29-ąją, kitą dieną po to, kai Austrijos-Vengrijos imperija paskelbė karą Serbijai, Rusijos slaviškajai sąjungininkei, Nikolajus II pasiuntė pirmąją telegramą, kurioje užtikrino, kad labai gerbia savo pusbrolį vokietį, ir ragino jį sustabdyti Vienos rengiamą karo žygį.

„Numatau, kad labai greitai būsiu įveiktas man daromo spaudimo ir būsiu privertas imtis kraštutinių priemonių, kurios ves į karą“, - perspėjo jis.

Vilhelmas ragino savo pusbrolį carą nesikišti į Europoje bręstantį konfliktą jų „nuoširdžios ir meilios draugystės“ vardan.

Tačiau Nikolajus pripažino nebegalintis sustabdyti Rusijos žengimo į karą, nors buvo perspėtas, kad mobilizacija paskatins Vokietijos kariuomenės lyderius paskelbti karą.

„Mūsų visų pražūtis“

Caro pusbrolis kaizeris buvo ne vienintelis, perspėjęs Nikolajų apie gresiančias skerdynes.

Įtakingas caro šeimos patarėjas Grigorijus Rasputinas taip pat ragino nesivelti į konfliktą, „kuris lems pražūtį mums visiems.“

Tačiau caro civilinių ir karinių patarėjų spaudimas buvo per stiprus, ir monarchas galiausiai nusileido jų valiai, pasirašydamas mobilizacijos įsakymą liepos 29-ąją, jį atšaukdamas ir vėl patvirtindamas liepos 30-ąją.

Rugpjūčio 1-osios vakarą „Vilis“ paskelbė karą „Nikiui“ - tuomet prasidėjo siaubas, kurį nujautė abu galantiškieji pusbroliai.

„Pusę septynių išėjome į pamaldas. Kai grįžome, buvom informuoti, kad Vokietija mums paskelbė karą“, - Nikolajus II tą dieną rašė savo dienoraštyje.

Kitą dieną caras laimino savo armijas Sankt Peterburgą, kurio vokiškai skambantis pavadinimas buvo greitai pakeistas į Petrogradą, o įtūžusi minia nusiaubė Vokietijos ambasadą mieste, kuriame nuo seno gyvavo gausi vokiečių bendruomenė.

Visą dieną gaudė varpai, o daugybė žmonių plūdo į cerkves melstis už Rusijos karių sėkmę.

„Karas prieš Vokietiją populiarus kariuomenės, valstybės tarnyboje, inteligentijoje ir tarp iškiliausių pramonininkų“, - tuometis karo ministras Vladimiras Suchomlinovas rašė savo memuaruose.

Praėjus dar trejiems metams, Pirmasis pasaulinis karas atvėrė kelią Rusijos revoliucijai, sugriovė tris šimtmečius valdžiusią Romanovų dinastiją ir pareikalavo 2 mln. rusų gyvybių.

Pažeidžiami bolševikų 

Kovodama kartu su kitomis Antantės narėmis - Prancūzija ir Didžiąja Britanija - prieš Centrinių valstybių sąjungą, vadovaujamą Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos, Rusija pasiuntė savo karinę galią į šio konflikto rytinį kovos veiksmų teatrą.

Tačiau po pragaištingo pralaimėjimo Rytų Prūsijoje 1914 metų rugpjūčio pabaigoje caro armija pradėjo chaotišką atsitraukimą į rytus.

Tuo metu, kai šalyje smarkiai stigo maisto, karinė nesėkmė padarė nusilpusią valstybę pažeidžiamą bolševikams, vadovaujamiems Vladimiro Lenino.

Kai Petrograde kilę duonos maištai 1917-ųjų kovą tapo nevaldomi, Nikolajus II buvo priverstas atsisakyti sosto, o po bolševikų revoliucijos kitais metais buvo sušaudytas su visa savo šeima.

Valdžią Rusijoje užgrobę bolševikai, kurie pasirašė Brest-Litovsko taikos sutartį 1918 metų kovą, buvo linkę nustumti į užmarštį karą, kurį pralaimėjusi šalis neteko savo vakarinių teritorijų ir trečdalio gyventojų.