Karinė drama apie Pirmąjį pasaulinį karą „1917“ sekmadienį triumfavo per Britų kino ir televizijos meno akademijos (BAFTA) apdovanojimų ceremoniją ir padidino viltis, kad šis filmas kitą savaitgalį pelnys „Oskarų“.

Ši juosta, nufilmuota vienu nenutrūkstamu dviejų valandų dubliu, gavo geriausio filmo apdovanojimą, o ją sukūręs Samas Mendesas (Semas Mendesas) pelnė geriausio režisieriaus titulą.

„1917“, kuriame pasakojama apie du britų karius Pirmojo pasaulinio karo metais, kuriems reikia nepastebėtiems pereiti fronto liniją ir priešo kontroliuojamą teritoriją, jau pelnė geriausio draminio filmo „Auksinį gaublį“. Be to, juosta nominuota 10 „Oskarų“, taip pat ir geriausio filmo kategorijoje.

Šis filmas, nominuotas devyniose BAFTA apdovanojimų kategorijose, sekmadienio ceremonijoje gavo septynias statulėles: be jau minėtų dviejų kategorijų, jis pripažintas geriausiu britų filmu bei įvertintas už geriausią kinematografiją, gamybos dizainą, garsą ir specialiuosius vaizdo efektus.

„Mane jaudina, kad pirmą kartą gavau jį [apdovanojimą] savo gimtajame mieste“, – sakė S. Mendesas, pirmasis britas per daugiau nei dešimtmetį, įvertintas geriausio režisieriaus BAFTA statulėle. Šis apdovanojimas 2009 metais atiteko britui Danny Boyle'ui (Deniui Boilui) už „Lūšnynų milijonierių“ (Slumdog Millionaire).

„Ačiū visiems žmonėms, kurie nuėjo pažiūrėti [filmo „1917“] kino teatruose“, – sakė jis per ceremoniją, vykusią Karališkojoje Alberto salėje Londone.

Nusivylimai

Šių metų BAFTA apdovanojimuose geriausio filmo ir geriausio režisieriaus kategorijose buvo nominuoti tie patys penki filmai.

Su S. Mendeso „1917“ varžėsi Toddo Phillipso (Todo Filipso) „Džokeris“ (Joker), Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-Ho (Bong Džunho) juodoji komedija „Parazitas“ (Parasite, Gisaengchung), Martino Scorsese (Martino Skorsezės) „Airis“ (The Irishman) ir Quentino Tarantino (Kventino Tarantino) filmas „Vieną kartą Holivude“ (Once Upon a Time in Hollywood).

Šis vakaras buvo ne itin sėkmingas dviem pastarosioms juostoms: Q. Tarantino komedinė drama gavo vos vieną apdovanojimą, o M. Scorsese gangsterinis filmas liko tuščiomis rankomis.

Bradas Pittas (Bredas Pitas) gavo geriausio antraplanio aktoriaus apdovanojimą už senstančio kaskadininko vaidmenį „Vieną kartą Holivude“.

BAFTA apdovanojimų vakaras veikiausiai nuvylė ir psichologinio trilerio „Džokeris“ kūrėjus. Jis buvo nominuotas daugiausiai – 11 – apdovanojimų, bet nugalėjo tik trijose kategorijose, tarp jų – geriausio aktoriaus.

Geriausiu aktoriumi pripažintas Džokerį suvaidinęs Joaquinas Phoenixas (Choakinas Finiksas). Jis įveikė „Vieną kartą Holivude“ žvaigždę Leonardo DiCaprio (Leonardą DiKapriją), Adamą Driverį (Adamą Draiverį) iš „Santuokos istorijos“ (Marriage Story), biografiniame filme „Rocketman“ suvaidinusį Taroną Egertoną ir Jonathaną Pryce'ą (Džonataną Praisą) iš filmo „Du popiežiai“ (The Two Popes).

„Verčia nulenkti galvą“

Renee Zellweger (Renė Zelveger), suvaidinusi JAV pramogų verslo legendą dainininkę ir aktorę Judy Garland (Džudi Garland) romantinėje dramoje „Džudė“ (Judy), gavo geriausios aktorės apdovanojimą, žymintį jos įvairiapusės karjeros stulbinantį atgimimą.

Geriausios aktorės kategorijoje ji varžėsi su Jessie Buckley (Džesi Bakli), suvaidinusia „Laukinėje rožėje“ (Wild Rose“), Scarlett Johansson (Skarlet Johanson), nusifilmavusia skyrybų dramoje „Santuokos istorija“, Saoirse Ronan (Sirša Ronan), vaidinančia juostoje „Mažosios moterys“ (Little Women) ir Charlize Theron (Šarliz Teron) iš „Skandalo“ (Bombshell).

„Tai verčia nulenkti galvą“, – sakė R. Zellweger auditorijai, kupinai Holivudo žvaigždžių.

„Panele Garland, Londono miestas, kurį visuomet labai mylėjote, vis dar myli ir jus. Tai – jums“, – pridūrė ji.

Tuo metu Laura Dern (Lora Dern) iš „Santuokos istorijos“, kuri pasirodė srautinio transliavimo paslaugų milžinės „Netflix“ platformoje, gavo geriausios antro plano aktorės apdovanojimą.

Šioje kategorijoje ji įveikė savo kolegę iš „Santuokos istorijos“ S. Johansson, nominuotą už vaidmenį filme „Zuikis Džodžo“ (Jojo Rabbit), ir už du vaidmenis – filmuose „Vieną kartą Holivude“ ir „Skandalas“ – nominuotą Margot Robbie (Margo Robi).

Kritika dėl įvairovės stygiaus

BAFTA apdovanojimai, šiemet surengti jau 73 kartą, laikomi Holivude dalijamų „Oskarų“ sėkmės indikatoriumi. „Oskarai“ bus išdalyti Los Andžele vasario 9-ąją.

Šiais metais BAFTA sulaukė šiek tiek kritikos dėl etninės įvairovės stygiaus aktorių kategorijose – visi 18 nominantų yra baltaodžiai.

J. Phoenixas savo apdovanojimo atsiėmimo kalboje atkreipė dėmesį į „sisteminį rasizmą“ ir „engimą“ industrijoje.

„Manau, siunčiame labai aiškią žinutę nebaltaodžiams, kad jūs čia nelaukiami“, – kalbėjo jis.

Britų kino ir televizijos meno akademija sakė peržiūrėsianti savo balsavimo sistemą prieš kitų metų apdovanojimus.

Nominantus ir laimėtojus daugumoje kategorijų balsavimu nustato 6 500 akademijos narių – industrijos specialistų ir kūrybininkų iš viso pasaulio.

Ankstesniais metais įtakingi BAFTA veikėjai yra sakę, kad apdovanojimai gali tik atspindėti kino industrijos produkciją.

„Tai siutina. Negalime priversti industrijos kažko padaryti; galime tik paskatinti“, – sakė BAFTA filmų komiteto pirmininkas Marcas Samuelsonas (Markas Semjuelsonas).

Pagerbti K. Kennedy ir A. Serkisas

Sekmadienio ceremoniją vedė televizijos pokalbių laidų vedėjas Grahamas Nortonas (Grejemas Nortonas), joje dalyvavo ir jau dešimtmetį Britų kino ir televizijos meno akademijos prezidento pareigas einantis princas Williamas (Viljamas) bei jo sutuoktinė Kate (Keit).

Princas Williamas įteikė garbingiausią BAFTA apdovanojimą už gyvenimo pasiekimus „Academy Fellowship“ amerikiečių prodiuserei, kino studijos „Lucasfilm“ prezidentei ir Holivudo veteranei Kathleen Kennedy (Ketlin Kenedi).

Tarp jos prodiusuotų filmų yra keli „Žvaigždžių karų“ (Star Wars) tęsiniai, „Juros periodo parkas“ (Jurassic Park) ir „Atgal į ateitį“ (Back to the Future) trilogija.

Tuo metu britų aktoriui Andy Serkisui (Endžiui Serkisui) įteiktas apdovanojimas už išskirtinį britų indėlį į kiną. Jis įvertintas už savo darbą įkūnijus kompiuteriu sukurtus personažus.

55-erių aktorius suvaidino Golumą „Žiedų valdovo“ (The Lord of the Rings) trilogijoje, Cezarį „Beždžionių planetos“ (Planet of the Apes) tęsinyje bei Snouką dviejuose „Žvaigždžių karų“ filmuose.

Režisieriaus karjerą Holivude su trenksmu pradėjęs S.Mendesas savo režisūros repertuare turi tokius garsius filmus, kaip "Amerikietiškos grožybės", "Nerimo dienos" ar du filmai apie slaptąjį agentą 007 – "Operacija Skyfall" ir "Spektras". Pradėjęs nuo melodramų apie amerikiečių šeimų gyvenimą, režisierius šį kartą nusprendė savo dėmesį iš namų svetainių nukelti į karo lauką ir purvinus apkasus.

Kaip teigė pats S.Mendesas, po pastarojo filmo apie Džeimsą Bondą jam žūtbūt reikėjo padaryti bent metų pertrauką, kadangi po juostos "Spektras" režisierius buvo paprasčiausiai pervargęs. Panašu, kad ta pertrauka – į naudą: karinė drama "1917" susilaukė prestižinių kino apdovanojimų nominacijų, o S.Mendesas jau atsiėmė "Auksinį gaublį" kaip geriausias režisierius.

Herojiška užduotis

Pačiame Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje britų žvalgyba sužino, kad Prancūzijoje esantis vienas jų kariuomenės batalionų su 1 600 karių žygiuoja tiesiai į priešų spąstus. Deja, įprastos komunikacijos linijos sunaikintos ir įspėjimo jomis pranešti nepavyks.

Užduotis perduoti žinią apie pasalą patikima dviem jauniems eiliniams – Schofieldui ir Blake'ui (aktoriai George'as MacKay'us ir Deanas-Charlesas Chapmanas). Norėdami suspėti laiku, vaikinai privalo nepastebimi pereiti fronto liniją ir didžiulę priešo kontroliuojamą teritoriją. Jei jiems nepavyks, žus 1 600 karių, tarp kurių yra ir vyresnysis Blake'o brolis.

Neeilinis kinematografijos šedevras

Juosta "1917" jau spėjo sulaukti gausybės liaupsių tiek iš kino kritikų, tiek iš žiūrovų dėl savo kinematografijos sprendimų ir stiliaus. Vienas iš pagrindinių sprendimų, kurį kartu priėmė režisierius S.Mendesas ir kinematografas Rogeris Deakinsas – filmas turi atrodyti kaip nepertraukiamas dviejų valandų trukmės kadras.

Nors akivaizdu, kad filmas nebuvo nufilmuotas nepertraukiamu dviejų valandų kadru, režisierius S.Mendesas atskleidė, jog didžioji dalis karinės juostos buvo filmuojama aštuonių minučių trukmės intarpais.

Vėliau, padedant labai patyrusios kino montuotojų ir specialiųjų efektų komandos, viskas buvo sujungta į vieną ištisą kadrą. Galutinis efektas – kino žiūrovo galimybė sekti pagrindinius herojus be jokių pauzių, kartu išgyvenant kiekvieną herojiškos kelionės momentą.

Ko tikėtis?

"1917" – tai dviejų valandų trukmės kelionė Pirmojo pasaulinio karo tranšėjomis, išgyvenant visus pavojus kartu su pagrindiniais juostos herojais Schofieldu ir Blake'u.

Pasak užsienio kino kritikų, žiūrėdamas filmą kiekvienas žiūrovas turėtų pajusti kūrėjų siunčiamą emociją, kurią dar geriau atskleidžia kinematografiniai sprendimai. Puikus to įrodymas – jau laimėti du "Auksiniai gaubliai" draminio filmo ir geriausio režisieriaus kategorijose.

"1917"

Žanras: drama, karinis.

JAV, Didžioji Britanija, 2019 m.

Režisierius: Samas Mendesas.

Vertinimai:

Scenarijus 2/3;

Aktoriai 2/3;

Režisūra 3/3;

Kinematografija 3/3;

Techninė pusė 3/3;

Bendras: 2.6/3

Nuo sausio 10 dienos kino teatruose galima pamatyti ir dar dvi premjeras

"Užsimaskavę šnipai"

Animacinio filmo istorija pasakos apie šnipų pasaulį. Vienas iš šnipų – bebaimis Lencas Sterlingas. Jis yra turbūt kiečiausias šnipas pasaulyje ir iki šiol yra įvykdęs visas jam skirtas užduotis. Absoliučiai neįmanomas misijas jis galėtų atlikti užrištomis akimis, o pažadintas iš miego vidury nakties eilinį kartą išgelbėtų pasaulį. Visiška Lenco Sterlingo priešingybė yra moksliukas Valteris. Jis yra intravertas, bijo savo paties šešėlio, o užrištomis akimis sugebėtų pasiklysti savo paties namuose. Tačiau Valteris yra nuostabus mokslininkas, kurio išradimai ir idėjos gelbsti sunkiose misijose. Nuolat eksperimentuodamas vieną dieną Valteris prisižaidžia ir jo moksliniai bandymai Lencą paverčia balandžiu. Atvirsti atgal į žmogų nepavyks greitai ir paprastai, o užduotys gelbėjant pasaulį niekada nelaukia. Keistoji kompanija turi staigiai išmokti dirbti kartu, nes pavojus didėja sulig kiekviena valanda.

"Zuikis Džodžo"

Režisierius Taika Waititi, labiausiai žinomas dėl savo išskirtinio humoro jausmo, pristato naujausią filmą – Antrojo pasaulinio karo satyrą, pavadintą "Zuikis Džodžo". Istorija vyksta nacistinėje Vokietijoje, kur vienišos motinos auginamas dešimtmetis Johanesas Džodžo Betcleris, kaip ir daugelis bendraamžių, turi įsivaizduojamą draugą, kuris yra kiek neįprastas – tai protu nepasižymintis Adolfas Hitleris (kurį vaidina pats režisierius T.Waititi). Kadangi Džodžo motina jo įsivaizduojamo draugo nemato, kad jos sūnus nesijaustų vienišas, ji įrašo Džodžo į hitlerjugendą. Organizacijoje, kuriai vadovauja kapitonas Klencendorfas, berniukui nelabai patinka. Visgi kur kas didesnis šokas laukia namuose, kai Džodžo palėpėje aptinka slepiamą žydų mergaitę. Nesitikėjęs tokio akibrokšto iš savo motinos, Džodžo turi persvarstyti visą savo vertybių sistemą, žinoma, padedamas idioto įsivaizduojamo Hitlerio. Beveik 7-erius metus kurta komedija drąsiai pateikia sunkiai susiejamą humoro ir rimtų idėjų mišinį, kuris Tarptautiniame Toronto kino festivalyje jau pelnė pagrindinį apdovanojimą ir tapo realiu pretendentu į "Oskarus".

„Vieną kartą Holivude“, į 7-o dešimtmečio Los Andželą nukeliantis filmas, sekmadienio vakarą gavo daugiausia apdovanojimų: tris „Auksinius gaublius“, o Martino Scorsese (Martino Skorsezės) gangsterinė juosta „Airis“ (The Irishman), pasirodžiusi srautinio transliavimo paslaugų milžinės „Netflix“ platformoje, liko be apdovanojimų.

Svaiginanti apdovanojimų teikimo ceremonija Beverli Hilse yra laikoma vienu didžiausių renginių pramogų verslo kalendoriuje ir gražia įžanga į kitą mėnesį vyksiančias „Oskarų“ dalybas.

Filme „1917“ pasakojama apie du britų karius Pirmojo pasaulinio karo metais, kuriems reikia nepastebėtiems pereiti fronto liniją ir priešo kontroliuojamą teritoriją. Be to, juosta nufilmuota vienu nenutrūkstamu dviejų valandų dubliu.

„O Dieve, tai didžiulė staigmena“, – sakė nustebęs kino kūrėjas Samas Mendesas (Semas Mendesas), įveikęs M. Scorsese ir Q. Tarantino geriausio režisieriaus kategorijoje.

Ar galiu tiesiog pasakyti, kad šioje salėje nėra nė vieno režisieriaus, visame pasaulyje nėra nė vieno režisieriaus, kuris nebūtų Martino Scorsese šešėlyje? Tiesiog turiu tai pasakyti.

„Ar galiu tiesiog pasakyti, kad šioje salėje nėra nė vieno režisieriaus, visame pasaulyje nėra nė vieno režisieriaus, kuris nebūtų Martino Scorsese šešėlyje? Tiesiog turiu tai pasakyti“, – tęsė S. Mendesas, o jo žodžius palydėjo audringi aplodismentai.

Q. Tarantino atiteko apdovanojimas už geriausią scenarijų, o Leonardo DiCaprio (Leonardo DiKaprijo) herojaus ištikimą kaskadininką „Vieną kartą Holivude“ suvaidinęs Bradas Pittas (Bredas Pitas) namo parsivežė geriausio antraplanio aktoriaus „Auksinį gaublį“.

„Taip pat turiu padėkoti savo bendrininkui LDC“, – sakė B. Pittas.

„Manęs čia nebūtų be tavęs, žmogau... Bet aš būčiau pasidalijęs plaustu“, – pridūrė jis, turėdamas galvoje baigiamąją „Titaniko“ (Titanic) sceną.

„Vieną kartą Holivude“ aiškiai patiko „Auksinių gaublių“ laimėtojus išrenkančiai Holivudo užsienio spaudos asociacijai (HFPA), kurią sudaro maždaug 90 apie pramogų industriją rašančių žiniasklaidos priemonių redaktorių bei žurnalistų iš įvairių šalių. Visgi nepastebėti neliko ir kiti filmai.

Pagrindinį vaidmenį psichologiniame trileryje „Džokeris“ (Joker) apie Betmeno priešo Džokerio priešistorę sukūręs Joaquinas Phoenixas (Choakinas Finiksas) laimėjo „Auksinį gaublį“ geriausio dramos aktoriaus kategorijoje ir sustiprino savo pozicijas prieš „Oskarus“.

J. Phoenixas, kaip ir kelios kitos garsenybės, savo padėkoje šnekėjo apie klimato kaitą ir gaisrus Australijoje, bet prodiuseriai įjungę muziką turėjo nulydėti aktorių nuo scenos dėl per ilgai užsitęsusios jo kalbos.

Džokerio vaidmenį sukūręs J. Phoenixas taip pat dėkojo režisieriui Toddui Phillipsui (Todui Filipsui): „Jūs mane įtikinote daryti šį filmą ir paskatinote mane atiduoti viską ir būti nuoširdžiam. O aš juk tokia rakštis sėdynėj.“

Biografiniame filme apie amerikiečių aktorę ir dainininkę Judy Garland (Džudi Garlend) „Judy“ pagrindinį vaidmenį atlikusiai Renee Zelweger (Renė Zelveger) atiteko geriausios aktorės apdovanojimas, ir ji taip pat tapo realia pretendente į „Oskarą“.

Pietų Korėjos juodojo humoro komedija „Parazitas“ (Parasite), kaip ir tikėtasi, pasiėmė geriausio filmo užsienio kalba apdovanojimą, o Awkwafina (Akvafina), suvaidinusi tragikomedijoje „Atsisveikinimas“ (The Farewell), tapo pirmąja azijiečių kilmės aktore, nugalėjusia geriausios komedijos aktorės kategorijoje.

Tuo metu balsavimas dėl „Oskarų“ nominacijų jau vyksta, bet jis baigsis tik antradienį.

R. Gervaiso pokštai

Į Kalifornijoje vykusią apdovanojimų ceremoniją atvykusias išsipusčiusias žvaigždes savo kandžiais pokštais pasitiko britų komikas Ricky Gervaisas (Rikis Džerveisas).

„Išeikime su sprogimu, pasijuokime jūsų sąskaita, gerai?“ – pajuokavo R. Gervaisas, penktą ir paskutinį kartą sugrįžęs vesti spindinčią apdovanojimų ceremoniją.

R. Gervaisas savo negailestingame monologe palietė tokias pramogų pasaulį temdančias temas kaip „#MeToo“, įvairovės stygius ir srautinio transliavimo platformų kovos.

Netaktiškas jo juokelis apie britų aktorę Judi Dench (Džudi Denč) ir kritikų prastai įvertintą filmą „Katės“ (Cats) buvo cenzūruotas pyptelėjimu.

Muzikiniame filme apie legendinio britų muzikanto Eltono Johno (Eltono Džono) gyvenimą „Rocketman“ nuskambėjusi jo daina „I'm Gonna Love Me Again“ buvo įvertinta geriausios originalios dainos „Auksiniu gaubliu“. Šioje juostoje nusifilmavęs Taronas Egertonas gavo geriausio miuziklo arba komedijos aktoriaus apdovanojimą.

„Šis laimėjimas buvo viena jautriausių akimirkų mano gyvenime; tai pirmas kartas, kai laimėjau apdovanojimą su juo“, – sakė E. Johnas, kalbėdamas apie savo ilgametį bendradarbį dainų kūrėją Bernie Taupiną (Bernį Topiną).

„Tai santykiai, kokie šiame mieste nenutinka labai dažnai: 52-eji santuokos metai“, – savo ruožtu pridūrė B. Taupinas.

Už viso gyvenimo nuopelnus apdovanotas Tomas Hanksas (Tomas Henksas) dėkojo savo šeimai.

Apdovanojimai serialams

Geriausio draminio serialo apdovanojimas atiteko HBO „Paveldėjimui“ (Succession), aplenkusiam „Netflix“ serialą apie karališkąją šeimą „Karūna“ (The Crown). „Paveldėjimo“ žvaigždė Brianas Coxas (Brajanas Koksas) gavo geriausio draminio serialo aktoriaus „Auksinį gaublį“.

Tačiau „Karūnos“ žvaigždei Oliviai Colman (Olivijai Kolman) atiteko geriausios draminio serialo aktorės apdovanojimas už karalienės Elizabeth II (Elzbietos II) vaidmenį.

„Emmy“ laureatė Phoebe Waller-Bridge (Fibi Voler Bridž) pelnė „Auksinį gaublį“ už vaidmenį seriale „Nepritampanti“ (Fleabag). Be to, jis nugalėjo geriausio komiško serialo kategorijoje.

Geriausio mini serialo „Auksinis gaublys“ atiteko Lietuvoje filmuotam televizijos HBO serialui „Černobylis“ (Chernobyl) apie 1986 metais įvykusį sprogimą viename iš Černobylio elektrinės reaktorių.

Seriale suvaidinęs Stellanas Skarsgardas (Stelanas Skarsgordas) gavo geriausio antraplanio aktoriaus apdovanojimą.

„Netflix“ nesėkmė

Srautinio transliavimo milžinė „Netflix“, pastaraisiais metais supurčiusi kino industriją, gerokai aplenkė kitas savo varžoves Holivude, gavusi 17 „Auksinių gaublių“ nominacijų.

„Šis šou turėjo būti toks, kad aš ateinu ir pasakau: „Laimėjote viską, „Netflix“, gero vakaro“, – pajuokavo R. Gervaisas.

Tačiau „Netflix“, išleidusi milijardus dolerių geriausiems kino industrijos talentams pritraukti, gavo vos vieną „Auksinį gaublį“.

Laura Dern (Lora Dern) buvo apdovanota už antraplanį vaidmenį širdį veriančioje skyrybų dramoje „Santuokos istorija“ (Marriage Story), kurioje taip pat suvaidino Scarlett Johansson (Skarlet Johanson) ir Adamas Driveris (Adamas Draiveris). Filmas buvo nominuotas net šešiose kategorijose.

Favoritu „Geriausios dramos“ kategorijoje laikytas „Airis“ „Netflix“ kainavo 160 mln. dolerių (per 143 mln. eurų), bet filmas nenugalėjo nė vienoje iš penkių kategorijų, kuriose buvo nominuotas.

Tačiau pradeda ji nuo jau mirusio, bet anksčiau rašiusio žymaus istoriko Erico Hobsbawmo, kuriam „Rusijos revoliucija, įvykusi tais metais, kuriais jis pats gimė, buvo centrinis XX amžiaus įvykis.

Tos revoliucijos praktinė reikšmė pasauliui, anot E. Hobsbawmo, buvusi „daug gilesnė ir globalesnė“ nei šimtmetį anksčiau įvykusios Prancūzų revoliucijos reikšmė: juk „vos 30–40 metų po Lenino išlipimo Petrogrado Suomijos stotyje net trečdalis žmonijos jau gyveno valdomas režimų, tiesiogiai kilusių iš rusų revoliucijos pagal Lenino įvestą organizacinį Komunistų partijos modelį“.

„Toks požiūris, – rašo Sh. Fitzpatrick, –  buvo gana įprastas prieš 1991-uosius, net ir tarp istorikų, kurie, kitaip nei E. Hobsbawmas, nebuvo nei marksistai, nei komunistai. Tačiau baigdamas vieną savo paskutiniųjų  knygų 1994 m., Hobsbawmas pridūrė išlygą: šimtmetis, kurio istoriją jis parašė, buvo tas trumpasis XX amžius, prasidėjęs 1914-aisiais ir baigęsis 1991 m., o pasaulis, kuriam formą suteikė Rusijos revoliucija, buvo „tas pasaulis, kuris devintajam dešimtmečiui baigiantis sudužo į šipulius.

Žodžiu, tai – prarastas pasaulis, jo vietoje kūrėsi po XX amžiaus besirandantis naujas pasaulis, kurio kontūrų dar negalime įžvelgti. Kokią vietą šioje naujoje eroje užims Rusijos revoliucija, E. Hobsbawmui prieš 20 metų dar nebuvo aišku, o daugumai istorikų tai ir šiandien neaišku.  Tas „vienas trečdalis žmonijos“, prieš 1989–1991 gyvenęs Sovietų Sąjungos inspiruotose  sistemose, dramatiškai sumažėjo.

2017-aisiais, šimtmetį nuo Rusijos revoliucijos, komunistinių valstybių skaičius pasaulyje nusmuko iki saujelės. Taip, Kinija didžiulė, tačiau jos statusas dviprasmiškas, tad išties tik Šiaurės Korėja vienintelė laikosi įsikibusi į senąsias „tiesas“.“

„Niekam taip nesiseka kaip nesėkmei,– tęsia Fitzpatrick, – ir istorikams, besiartinantiems prie Spalio revoliucijos šimtmečio, Tarybų Sąjungos dingimas skleidžia sunkiai nusakomą trūkumo jausmą. Naujų knygų spiečiuje mažai kas drįsta tvirtinti šios revoliucijos amžiną reikšmingumą, ir dauguma dėl jos tarsi net atsiprašinėja.“

Naujajam konsensusui atstovauja istorikas Tony Brentonas, kuriam Spalio revoliucija yra viena iš „istorijos didžiųjų negyvų aklaviečių, maždaug kaip Inkų imperija“.

Lyg to nepakaktų, ši revoliucija, nuo jos nuplėšus senąją marksistinę  istorinio būtinumo didybę, ima vis labiau panašėti į kažinkokį nelaimingą atsitikimą.

Darbininkus – ar atsimenate, kai žmonės dar karštai ginčydavosi: buvo ar nebuvo tai darbininkų revoliucija – nuo scenos nustūmė moterys, o nuo imperijos pakraščių – nerusiškos tautos. Pats socializmas tapo miražu, kurio visai neminėti būtų gal kur kas gailestingiau.

Jeigu ir yra kokia nors pamoka iš Rusijos revoliucijos, tai nebent ta į depresiją varanti, kad revoliucijos paprastai dalykus tik pablogina, ypač jeigu jos vyksta Rusijoje, kur viena jų vedė būtent prie stalinizmo.

„Šitoks visuotinis istorikų sutarimas manyje sukelia norą papriešgyniauti, – sako Sheila Fitzpatrick, – nors ir aš daugmaž šiuo konsensusu dalinuosi. Mano pačios traktatas Rusijos revoliucija, pirmąkart publikuotas 1982 m., o naujas, pataisytas jo leidimas išeis vėliau šiemet, labai šaltas dėl darbininkų revoliucijos ir dėl istorinio neišvengiamumo.“

Jeigu ir yra kokia nors pamoka iš Rusijos revoliucijos, tai nebent ta į depresiją varanti, kad revoliucijos paprastai dalykus tik pablogina, ypač jeigu jos vyksta Rusijoje, kur viena jų vedė būtent prie stalinizmo.

„Taigi ne mano būdas atsiskleisti kaip revoliucijos entuziastei. Bet argi nereikėtų kam nors tokiu būti“, – klausia Fitzpatrick ir ištraukia žmogų, vardu China Mieville.

„Jis geriausiai žinomas savo į kairę linkstančiomis simpatijomis, tai    fantastikos romanų ir novelių kūrėjas, savo kūrybą pats įvardijantis kaip „keistuolišką“. Jis ne istorikas, tačiau atlikęs istorikui privalomus namų darbus, o jo Spalis visiškai ne keista, bet elegantiškai sukonstruota ir nelauktai jaudinanti knyga.

Ką Ch. Mieville užsimoja daryti – ir iš tiesų sėkmingai padaro – yra sukurti intriguojantį pasakojimą apie 1917 m. įvykius tiems, kurie jau iš anksto simpatiškai žiūri į revoliucijas apskritai ir į bolševikų revoliuciją konkrečiai.

Aišku, šis autorius, kaip ir visi kiti, pripažįsta, kad viskas baigėsi ašaromis, nes, atsižvelgus į revoliucijų nesėkmę kitur ir į Rusijos revoliucijos prasidėjimą per anksti, jos istorinis padarinys ir buvo „stalinizmas: policinė valstybė, paženklinta paranojos, žiaurumų, žmogžudysčių ir kičo“.

Tačiau dėl to  China Mieville nenusisuko nuo revoliucijų, nors jis savo viltis dėl jų išreiškia labai labai atsargiai. Pirmoji pasaulio socialistinė revoliucija nusipelno būti pagirta, nes „dalykai kartą jau keitėsi, ir jie gali pasikeisti ir vėl“.

„Argi čia ne labai jau minimalistiškai išreikšta viltis?“ - klausia Sheila Fitzpatrrick ir dar pacituoja Ch. Mieville žodžius, kad „laisvės blausi šviesa sušvito trumpai, net jeigu tai, kas galėjo būti aušra, tapo saulėlydžiu“.

„Su Rusijos revoliucija galėjo būti kitaip, ir jeigu jos sakiniai dar neužbaigti, tai mūsų užduotis juos pabaigti“, - cituodama komunistuojančio rašytojo žodžius savo straipsnį Londono knygų apžvalgoje apie bolševikų rezoliucijos šimtmetį baigia istorikė Sheila Fitzpatrick.

Nuo savęs pridursiu,  kad neduok Dieve tokių košmarų kaip 1917-ųjų bolševikų revoliucija. Jau geriau duok tokių aušrų kaip 1918 m. Lietuvoje Vasario 16-ąją, kurią bolševikai 1940 m. užtemdė, bet mes vėl vargais negalais 1990-ųjų kovo 11-ąją atgaivinome ir dabar saugome ne nuo bolševikų, bet nuo Rytų imperialistų užmačių ją vėl iš mūsų atimti.

Belgija trečiadienį paminėjo šimtmetį nuo tada, kai pirmą kartą karo metu buvo surengta didžiulio masto cheminių ginklų ataka, ragindama stiprinti pastangas uždrausti nuodingųjų dujų naudojimą.

1915 metų balandžio 22 dieną Vokietijos pajėgos, siekdamos persilaužimo poziciniame kare, paleido chloro dujas link sąjungininkų pozicijų į šiaurės rytus nuo mažo Belgijos miesto Ipro.

Dujos nužudė apie 1 500 karių, šimtai kitų nukentėjo, tačiau ši mirtina ataka nepakeitė karo eigos, vokiečių pajėgoms nesugebėjus perimti iniciatyvos pasinaudojant pražūtingu chaosu, kurį jos sukūrė.

Maždaug 250 moksleivių dalyvavo trečiadienio ceremonijoje Ipro centrinėje aikštėje, kuri karo metu buvo visiškai sugriauta, tačiau vėliau rūpestingai atstatyta.

Belgijos karalius Philippe'as (Filipas) dalyvavo atminimo ceremonijoje dujų atakos vietoje ir prie jiems skirto paminklo pagerbė Kanados karius, kurie krito prie Ipro, papildę dujų atakos išretintas pajėgas.

„Pirmoji ataka... davė pradžią ne vieną mėnesį vykusioms kovoms, per kurias buvo surengtos dar penkios dujų atakos ir kurios žinomos kaip Antrasis mūšis prie Ipro“, - sakė Flandrijos regiono vadovas Geertas Bourgeois (Gertas Buržua).

„Kitas žingsnis buvo cheminio ginklavimosi varžybos, per kurias visos šalys kūrė nuodingąsias dujas - vienas nuodingesnes už kitas“, - sakė jis.

„Praėjus šimtui metų po šių žiaurių įvykių tokie ginklai tebenaudojami. Visai neseniai cheminiai ginklai buvo panaudoti Sirijos pilietiniame kare“, - pridūrė G.Bourgeois.

Chloro dujų ir kitų cheminių ginklų, tokių kaip garstyčių dujos, kurios buvo pavadintos ipritu po to, kai buvo pirmą kartą panaudotos vokiečių prie Iprito miesto 1917 metais, atakų padariniai, kaip paaiškėjo, buvo sunkiai prognozuojami bei neretai pavojingi ir pačioms puolančiosioms pajėgoms, be to, turėjo didžiulį psichologinį poveikį.

Vis dėlto šios atakos nusinešė nedaug gyvybių, palyginti su milijonais žmonių, žuvusių nuo artilerijos ar kulkosvaidžių ugnies.

Sekmadienį Klaipėdos Vitės kapinėse buvo pagerbtas čia palaidotų Jungtinės Karalystės karių, žuvusių 1917-1918 m., atminimas.

Ši kasmet vykstanti žuvusių karių pagerbimo ceremonija organizuota sutinkamai su Jungtinės Karalystės tradicija minėti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo dieną (angl. Remembrance Day/Sunday).

Simboliška, kad šiais metais ši ceremonija organizuojama minint šimtąsias I pasaulinio karo pradžios metines.

Ceremoniją organizavo Jungtinės Karalystės konsulatas Klaipėdoje.

Ceremonijoje dalyvavo JK bendruomenės Klaipėdoje nariai, kunigas brolis Benediktas Jurčys, Karinių jūrų pajėgų trimitininkas ir garbės sargybos kariai.

Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas) trečiadienį pareiškė užuojautą masinio armėnų žudymo Pirmojo pasaulinio karo metais aukų palikuoniams.
Armėnus per tą karą žudė Osmanų imperijos kariai.

R.T.Erdogano pareiškimas, paskelbtas armėnų masinio deportavimo pradžios 99-ųjų metinių išvakarėse, yra pirmas toks atviras turkų lyderių komentaras apie minėtą žudymą, kurį daugelis laiko pirmuoju 20-ojo amžiaus genocidu.

„Pirmojo pasaulinio karo incidentai yra mūsų bendras skausmas“, – sakoma R.T.Erdogano pareiškime.

„Mes tikimės ir tikime, kad senos ir unikalios geografijos tautos, turinčios panašius papročius ir manieras, galės brandžiai pasikalbėti viena su kita apie praeitį ir kartu prisiminti savo netektis tinkamu būdu“, – nurodoma jame.

„Ir su šia viltimi ir tikėjimu mes norime, kad XX amžiaus pradžioje gyvybių netekę armėnai ilsėtųsi ramybėje, ir reiškiame užuojautą jų vaikaičiams“, – pridūrė jis.

Armėnai siekia, kad 1,5 mln. armėnų išžudymas Osmanų imperijoje – dabartinės Turkijos pirmtakėje – nuo 1915 iki 1917 metų būtų pripažintas genocidu.

Tačiau Turkija sako, kad per Pirmąjį pasaulinį karą kovose ir nuo bado mirė 500 tūkst. žmonių, ir kategoriškai atmeta terminą „ genocidas“.

„Milijonai žmonių visų religijų ir tautų prarado gyvybes per Pirmąjį pasaulinį karą“, – sakė R.T.Erdoganas.

„Išgyventi įvykiai su nehumaniškomis pasekmėmis, kaip, pavyzdžiui, perkėlimas, per pirmąjį pasaulinį karą, neturėtų trukdyti turkams ir armėnams reikšti užuojautą ir abipusiškai humanišką požiūrį vienų į kitus“, – nurodė R.T.Erdoganas..