Tai originalus, emocionalus vizualinis šaltinis, menantis trisdešimties metų senumo įvykius.

1991 m. sausio pradžioje nujaučiamos grėsmės akivaizdoje prie parlamento pastato pradėjo rinktis beginkliai žmonės. Ankstų sausio 13-osios rytą pradėtos statyti barikados – parlamento gynėjai tvėrė kelių metrų aukščio armatūros, vielų ir gelžbetoninių blokų apsauginę sieną. Žmonės prie parlamento budėjo ištisomis paromis su vėliavomis, šūkiais, giesmėmis ir plakatais.

Po sausio 13-osios pradėtos statyti barikados tapo vieta, ant kurios buvo kabinami ir prisegami plakatai, karikatūros, atsišaukimai. Ilgainiui jų daugėjo ir įvairovė didėjo – greta keliolikos metrų religinio turinio juostos kabėjo savadarbiai patriotinio turinio transparantai. Ant faneros, kartono lakštų, paprastų mokyklinių dailės sąsiuvinių lapų ar tiesiog ant betoninių plokščių piešiniais reikštos visuomenę užplūdusios emocijos. Čia buvo galima perskaityti nuoširdžias savos kūrybos eiles ir pamatyti ironijos kupiną SSRS politinių ir karinių vadovų karikatūrų koliažą, ar dar kartą prisiminti Lietuvos okupacijos ir nepriklausomybės atkūrimo datas. Daugelyje jų reikšta parama Aukščiausiajai Tarybai ir Lietuvos valstybės nepriklausomybei.

Tokie plakatai tapo susikaupusių emocijų raiškos forma, drąsinančia parlamento gynėjus ir jų palaikyti susirinkusią visuomenę. Jie neretai atsidurdavo Lietuvos ir užsienio žiniasklaidos priemonių televizijos operatorių ar fotografų objektyvuose. Reportažai ir nuotraukos taikliai perduodavo Lietuvoje tvyrančias emocijas pasaulio bendruomenei – vertimo į užsienio kalbas nereikėjo.

Tai buvo Lietuvos visuomenės protesto išraiškos forma prieš sovietų politikų ir karinių organizacijų veiksmus. Laisvas žodis, muzika, spauda, plakatai tapo neginkluotu atsaku į agresiją. O dar kurį laiką prie ir aplink Aukščiausiosios Tarybos pastatą likusios barikados liudijo nesenos praeities įvykius, žmonių siekius, viltis ir emocijas.