– Švęsdamas garbingą sukaktį kompozitorius turi didžiulį pasirinkimą iš gausybės savo kūrinių išskirti tuos, kurie skambės jubiliejiniame koncerte. Kokios priežastys lėmė, kad Kauno filharmonijoje skambės simfonija „Iš plokščiojo pasaulio“ ir oratorija „Katakombų mišios“?

– Šių kūrinių pasirinkimas – labai logiškas, turint omenyje dabartinius laikus ir pasaulį, kuriame gyvename. Simfonija „Iš plokščiojo pasaulio“ įkvėpta Terry Pratchetto apysakų serijos, kurią autorius taip ir pavadino – „Plokščiasis pasaulis“ (Discworld). Tai – daugiaplanė, gausybę poteksčių turinti literatūra. Neabejoju, kad be šio rašytojo darbų nebūtų gimusi knygų apie Harį Poterį serija, tęsianti savitos britų literatūros stilių. Plokščio pasaulio įvaizdis man atrodo labai svarbus būtent dabar, žvelgiant į situaciją, besitęsiančią ne vienus metus. Regis, gyvename ant apvalios žemės, bet plokštumo laipsnis yra toks didelis, kad verta susirūpinti. Manau, vieniems klausytojams tai bus pramogėlė, muzika kaip pasaka, tam tikra legenda. Kitiems, giliau žvelgiantiems į metaforas, tai gali tapti svarbia žinia. Tikiuosi, kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru įtaigiai ją perteiksime.

Tai – didelės apimties kūrinys, jį sudaro daug dalių. Džiaugiuosi, kad šį kartą kūrinys turės šiokią tokią vizualizaciją, kurią sukūrė puiki dailininkė Birutė Ukrinaitė. Ne, tai jokiu būdu nebus maskaradas, karnavalas ar netgi teatras, greičiau kuklios priemonės, kurias puikiai valdo tikra teatro dailininkė. Jos sustiprins kai kuriuos kūrinio niuansus, įvaizdžius.

Tai – jau antrasis šio kūrinio atlikimas. Pirmą kartą simfonija nuskambėjo prieš penkerius metus, ją atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Modestas Pitrėnas. Naują interpretaciją atliks kauniečių orkestras ir geras mano bičiulis dirigentas Robertas Šervenikas. Jis puikiai pažįsta mano kūrybą. Ko vertas vien baleto „Čiurlionis“ pastatymas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Katakombos plokščiajame pasaulyje – gana paradoksali sąvoka, bet mūsų paviršutiniškas gyvenimas, gelmės stygius prišaukia labai daug nelaimių. Viena jų – karas Ukrainoje.

– Šios simfonijos pavadinimas yra „Iš plokščiojo pasaulio, arba Skrybėlė, pilna muzikos“. Kuo čia dėtas prašmatnus galvos apdangalas?

– Viena iš T. Pratchetto knygų vadinasi „Skrybėlė, pilna dangaus“ (A Hat full of Sky). Mano kūrinyje dangumi tampa muzika, garsai. Tai viena iš daugelio aliuzijų ir įvaizdžių, paslėptų dalykų, kurie ne iš karto visiems akivaizdžiai pateikiami. Rekomenduoju koncerto publikai klausytis kūrinio įdėmiai ir priimti informaciją ne visiškai tiesiogiai. Suvokiant tiesiogiai galima nepastebėti kai kurių prasminių akcentų. Trumpiau tariant, kviečiu mąstyti ne plokščiai.

– Žinau, kad mėgstate pokštauti ir žvelgti į esamus dalykus kitu kampu. Kas paskatino koncertui pasirinkti „Katakombų mišias“? Juk tai tikrai ne muzikinis pokštas.

– Tai – mūsų tikėjimo, giluminių moralinių galių, mūsų pasirinkimų, pagaliau – mūsų klaidžiojimų klausimas. Juk pirmieji krikščionys katakombose klaidžiojo, ieškojo, slapstėsi, tvirtino tikėjimo ir dvasines galias. Vargu ar pavyktų tai padaryti paviršiuje, tame plokščiajame pasaulyje. O katakombose, saugioje erdvėje, susirinko bendraminčiai, turintys bendrą idėją. Tie žmonės labai skirtingi: skirtingais veidais, odos spalva, kalba... Bet juos suvienijo idėja, metafizinis tikėjimas. Šis kūrinys visų pirma kelia klausimą man pačiam: kas aš esu šiame pasaulyje, kaip aš jame gyvenu, kokios mano nuostatos, kokia pozicija? Tuos pačius klausimus užduodu ir klausytojams.

„Katakombų mišios“ sukurtos jau senokai – paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Kūriau jas Pažaislio muzikos festivalio užsakymu, nes Kauno filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta ir tuometis Kauno valstybinio choro vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis pasiūlė man surengti autorinį koncertą. Koncertas vyko Pažaislio vienuolyno bažnyčioje, greta Kauno valstybinio choro grojo Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas šviesios atminties Sauliaus Sondeckio. Mišios buvo sukurtos chorui ir nedideliam instrumentiniam ansambliui, o sudėtį lėmė elementari priežastis – didesniam atlikėjų skaičiui bažnyčioje tiesiog neužteko vietos.

Dabartiniam, jubiliejiniam koncertui nusprendžiau kūrinį atnaujinti, suteikti jam daugiau jėgos, todėl sukūriau naują versiją chorui ir simfoniniam orkestrui. Choras čia griežia pirmuoju smuiku. Labai džiaugiuosi, kad kūrinį atliks būtent šis kolektyvas – Kauno valstybinis choras. Jis, ko gero, yra atlikęs visus mano chorinės muzikos kūrinius. Žinoma, ne tik mano, o ir kitų Lietuvos kompozitorių kūrinius. Tai – P. Bingelio nuopelnas, juk jo pagrindinė nuostata buvo tokia: „Šis choras visų pirma skirtas lietuvių chorinei muzikai.“ Mano manymu, tai labai teisinga. Juk jeigu jau turime nacionalinį orkestrą, tai jis turėtų groti visus nacionalinius kūrinius, kad ir kokie jie būtų. Tame slypi augimas, progresas ir visai nesvarbu, ar kolektyvui tai patinka, ar nepatinka.

Negalima vien laukti genialaus kūrinio iš vieno ar kito kompozitoriaus. Jo gali ir nesulaukti. Nacionalinės muzikos atlikimo praktika itin populiari skandinavų šalyse, tai atsispindi jų muzikinėje kultūroje. Mes taip pat judame šia linkme, bet dar kol kas atsargiai. Mano nuomone, naujos koncertų salės turėtų būti atidaromos skambant nacionaliniams opusams. Na, o grįždamas prie „Katakombų mišių“, galiu drąsiai pasakyti, kad šis kūrinys taps tam tikru plokščiojo pasaulio įgilinimu. Katakombos plokščiajame pasaulyje – gana paradoksali sąvoka, bet mūsų paviršutinis gyvenimas, gelmės stygius prišaukia labai daug nelaimių. Viena jų – karas Ukrainoje. Tai lemia būtent giluminio mąstymo stygius. Tikiuosi, kad šis koncertas bent kažką privers susimąstyti.

– Koncertas baigsis „Katakombų mišiomis“, tad gali nutikti taip, kad paskutinis žodis, nuskambėsiantis koncerte, bus „Amen“...

– Tas žodelis nuskambės kažkam kitam. Nieko nenoriu įvardyti, bet išties yra nemažai tokių, kuriems norėtųsi ištarti „Amen“. Ir tam, ko gero, reikėtų ne „Katakombų mišių“, o kitokių, gedulingų mišių. Bet nepraraskime optimizmo, juolab kad „Katakombų mišios“ tikrai nėra gedulingos. Tai nėra koks „Rekviem“ ar bandymas įamžinti save, sukuriant sau muzikinį paminklą. Nebijau to sakyti ir nuolatos kartoju: aš esu vietinės reikšmės kompozitorius. Ir tai man labai patinka. Mano pavyzdys – Juozas Naujalis. Jis išties buvo vietinės reikšmės kompozitorius, kurį vargu ar kas žino toliau nei siena su Lenkija. Bet išimkime jį iš Lietuvos muzikinės kultūros panoramos ir kas liks? Gili duobė.

Rekomenduoju koncerto publikai klausytis kūrinio įdėmiai ir priimti informaciją ne visiškai tiesiogiai. Suvokiant tiesiogiai galima nepastebėti kai kurių prasminių akcentų.

Kalbame ne apie tai, kiek kuris didelis ir kiek kuris mažas. Svarbu, kad tos vietinės reikšmės būtų labai daug. Juk nebus taip, kad išvažiuosi į Niujorką ir užpildysi šiuolaikinės aktualios lietuviškos kultūros nišą. Atvirkščiai – tokiu atveju pabėgsi nuo savo kultūros. Žinoma, jeigu tave represuoja, tuomet kitas reikalas – turi gelbėtis ir išvykti. Kūrėjo misija aukštesnė nei eilinio piliečio. Turi ją tęsti, o ne paaukoti. Tik tokiu atveju pateisinu kūrėjų emigraciją. O esant taikiam metui šaliai būtina itin stipri vietinė kultūra. Būtent šiuose vietinės kultūros baruose aš ir stengiuosi dirbti. Man to visiškai pakanka, o jeigu išgirstu, kad mano kūriniai atliekami svetur, tuo tik džiaugiuosi. Taip, aš ne Krzysztofas Penderckis, ne Bronius Kutavičius ir net ne Osvaldas Balakauskas, man pakanka tos gerąja prasme provincinės pozicijos, kurioje jaučiuosi labai stipriai.

– Koncerte Kauno valstybinėje filharmonijoje girdėsime stambiaformį, simfoninį Giedrių Kuprevičių. O ko klausytojai gali tikėtis vasarą, Zapyškio bažnytėlėje?

– Tai bus kamerinis koncertas, kurio idėja visiškai kitokia – labai intymus, privatus pasikalbėjimas tarp muzikantų, į pokalbį įtraukiant ir publiką. Mano kamerinę muziką ten atliks Kauno fortepijoninis trio, sopranas Gabrielė Bukinė ir baritonas Giedrius Prunskus. Tai turėtų būti ramus ir sutelkiantis renginys. Skambės įvairių kūrinių – ir vokalinių, ir instrumentinių, o klausytojų lauks trys siurprizai: paprašiau artimų bičiulių, labai skirtingų stilių kompozitorių Zitos Bružaitės, Šarūno Nako ir Antano Jasenkos, sukurti po vieną muzikinį palinkėjimą. Jeigu viskas pavyks, tai taps nuoširdžiu kompozitorių pokalbiu viešoje erdvėje, jokiu būdu ne garbinimu ar paminklėlių statymu. Žinoma, kiekvieno jų prašiau, kad būtų šmaikštu, bet ne kvaila. Kvailumas ir taip šiuo metu labai stipriai išbujojęs, o šmaikštumas yra visai kas kita. Jis turi tam tikras potekstes, leidžiančias pasakyti daugiau, nei tiesiogiai bylojantys žodžiai.

Kas: Koncertas „GIEDRIUI KUPREVIČIUI – 80“.

Kur: Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada: Balandžio 18 d. 18 val.

Kas: koncertas „80 MINUČIŲ: Giedrius Kuprevičius ir draugai“.

Kur: Senojoje Zapyškio bažnyčioje.

Kada: Rugpjūčio 17 d. 17 val.

J. Budraitis gimė Žemaitijoje, kuri labai didžiuojasi savo kraštiečiu: pernai rudenį Kelmėje jam buvo įteiktas žemaičio pasas. Aktorius mokėsi Švėkšnos vidurinėje mokykloje, 1973 metais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, nuo 1961 m. filmavosi kine. XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo mokytis aukštuosiuose kino režisūros kursuose Maskvoje, juos baigė 1981 metais.

Nuo 1965-ųjų, sukūręs vaidmenį Vytauto Žalakevičiaus kino dramoje „Niekas nenorėjo mirti“, J. Budraitis tapo vienu labiausiai žinomų Lietuvos kino aktorių – Lietuvos, Rusijos, Latvijos, Čekijos, Baltarusijos ir kt. šalių kino studijose sukurta per 100 vaidmenų. J. Budraičio darbai kine jo kūrybą leidžia įrašyti į platų kultūrinį kontekstą, tvirtina jo kaip kūrybingo menininko autoritetą tarptautiniu mastu.  

Teatrologės Daivos Šabasevičienės žodžiais, XX a. pabaigos Lietuvos aktorinės mokyklos atstovų kontekste J. Budraitis išsiskyrė intelektualumu ir kūrybingu požiūriu į dramaturginę spektaklio medžiagą, aktyviu bendradarbiavimu kuriant spektaklio prasmių lauką.

Kauno dramos teatre J. Budraitis sukūrė itin reikšmingų vaidmenų režisieriaus Jono Vaitkaus spektakliuose; intensyvus kūrybinis laikotarpis truko nuo 1979 iki 1989 metų. XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje susiformavo pastovus budraitiškas herojaus tipas. Jo pagrindas – prieštaringo, savęs nerealizavusio charakterio drama, sukelta išorės ir esmės netapatumo ar pačios esmės komponentų prieštaravimo. Tarp didžiausią kultūrinį rezonansą sukėlusių jo vaidmenų – Statytojas Solnesas, Šarūnas, Ričardas II tokių pačių pavadinimų pasaulinės dramaturgijos klasikos veikalų pastatymuose, Bostonas polifoniškame spektaklyje „Golgota“ pagal Čingizo Aitmatovo „Ešafotą“.

J. Budraitis taip pat yra vaidinęs Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Trys seserys“, Kristiano Smedso pastatytame „Vyšnių sodas“. Pastarąjį dešimtmetį Budraičio aktorinis gyvenimas buvo ypač intensyvus, jis vaidino daugelio talentingiausių Lietuvos režisierių spektakliuose – „Visuomenės prieše“ (rež. Jonas Vaitkus), „Bakchantėse“ (rež. Gintaras Varnas); monodramoje „Paskutinė Krepo juosta“ (rež. Oskaras Koršunovas) sukurtas vaidmuo – tarytum retrospektyvi aktoriaus kelionė praeitin. Pasak O. Koršunovo, šiame spektaklyje aktorius dėl savo ypatingo talento, subrandinto gyvenimo patirties, ir intelekto tampa egzistencinės beketiškos filosofijos simboliu.

D. Šabasevičienė pažymi, kad poetinis požiūris lydi visą J. Budraičio gyvenimą. Jis tyrinėja žmonių likimus, kurdamas savo personažus, kurie žvelgia į mus ne vien iš kino ar teatro kūrinių, bet ir iš fotografijų. Vaizduotė tapo pagrindiniu J. Budraičio kūrybos šaltiniu. Vienos ar kitos gyvenimo aplinkybės suformavo išskirtinę aktoriaus būtį. Intensyviai besikeičiančio laiko akivaizdoje sodrų, vaizdinių pritvinkusį gyvenimą pakeitė filosofiniai, žmogaus vienatvę įprasminantys klausimai. J. Budraitį visą gyvenimą domino vaizduotė, jos poetinis krūvis ir sąsajos su žmonių likimais.

„Vaidybiniame kine viskas suverta ant gyvos, dingstančios, besikeičiančios medžiagos gijų, o dramos teatre J. Budraitis sugebėjo tą medžiagą įveiksminti: „susirgdamas“ ir „mirdamas“ vaidmens sistemoje, jis kiekvienam spektakliui suteikė naujų slinkčių. Bėgdamas nuo bet kokių metafizinių aiškinimų, bandydamas realistiškai matyti pasaulį: „Čia nėra ką daryti, čia viskas parašyta“, – jis tuo pačiu ardė dramaturgijos audinius, priversdamas mus stebėti ne vien vaidmenų amplitudes, bet ir jį – žmogų. Todėl Budraitį galime drąsiai vadinti aktoriumi filosofu. Žmogaus vienatvės klausimas gyvenimo ir laiko tėkmės akivaizdoje kaip koks luitas užspaudė aktoriaus esatį. Intensyvus, analitinis aktoriaus mąstymo pobūdis, poetinė vaizduotė ir begalinis susikaupimas jo vaidmenis paženklino išskirtiniu meistriškumu“, – rašo teatrologė D. Šabasevičienė.

Jau nuo pat kūrybos pradžios J. Budraičiui meninė išraiška tapo svarbi kaip dvasinio gyvenimo atspindys. Dar kurdamas trumpametražius filmus „Atspindys“ pagal Ivano Bunino apsakymą „Kupriaus laimė“ (1978) ir „Paukščių miestas” pagal Jurijaus Olešos apsakymą „Meilė“ (1982), J. Budraitis rėmėsi vizijomis. Šie filmai tapo viso tolesnio menininko gyvenimo gairėmis. „Atspindys“ – tapybiškas, „nekalbus“ filmas, – jame veikia tik vaizdai ir garsai (namas, ruduo, vėjas). Už lango – „iš gamtos“ artėjanti moteris... dūžtantis veidrodis... kuprius (dailininkas Mindaugas Skudutis), šukėse ieškantis savo atspindžio. Šis tarkovskiškas pasaulis, lyg ir nieko nuostabaus, labai artimas J. Budraičio pasauliui. Antrame filme „Paukščių miestas“ – taip pat gamta, ruduo... Vyras baltu kostiumu laukia moters... Kino kamera paskui moterį „kyla“ į kalną... dialogas su vyru juodu kostiumu... Vėliau kamera „slenka“ siaura gatvele... Ir vėl gamta... Spalvų kontrastą išryškina raudoni šermukšniai... Atskiri kadrai – lyg atskiros tapybos drobės. Į atmintį įsirėžia šiurpūs paukščių balsai. Jų sklandymas danguje – tarsi simbolizuoja perspektyvos galią. Juoda spalva sakytum užbaigia paskutinius „drobės“ potėpius, sako teatrologė.

Pasak jos, vaidmenys-portretai, kuriuos J. Budraitis sukūrė įvairiuose spektakliuose, niekada nebuvo statiški. Nors visą gyvenimą pasižymėjo tam tikra ramybe, lėtumu, jo visi personažai paženklinti ypač jautriomis įkūnijamo žmogaus mimikos savybėmis, jo stotu, judesiais ir, svarbiausia, kalba. Jis sugebėjo išreikšti atrastus, apibendrintus charakterių pastebėjimus, gyvenime ne taip lengvai ir pagaunamus. Jis atkakliai ieškojo ne bendros tiesos, o akimirkos tiesos. Gal dėl to į jo gyvenimą taip ryškiai įsibrovė fotografija – dar ryškiau, nei teatre užfiksuota akimirka.

Pasveikino Lietuvos vadovai

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino teatro ir kino aktorių J. Budraitį 80-ojo jubiliejaus proga.

Pasak prezidento, apie išskirtinius J. Budraičio nuopelnus šaliai liudija jo darbai – vaidyba kine, įrašanti jo ir Lietuvos vardus į tarptautinį kultūrinį kontekstą, teatrinė kūryba, režisūra, tapyba, fotografavimo menas, diplomatija.

„Per įvairiapusę raišką atsiveria unikali Jūsų asmenybė – jos inteligencija ir intelektualumas. Visa, prie ko prisilietė Jūsų – mąstytojo ir pasaulio stebėtojo – talentas, įspaudė ryškų pėdsaką šalies kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime“, – rašoma šalies vadovo sveikinime.

Prezidentas J. Budraičiui palinkėjo kuo daugiau sveikatos ir stiprybės.

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis taip pat pasveikino J. Budraitį.

„Jau ne vienai meno gerbėjų Lietuvoje kartai Jūsų vaidmenys kine ir teatre – įkvepiantis kūrybos pavyzdys, Jūsų aktoriniai darbai garsina mūsų šalį plačiai pasaulyje. Esate apdovanotas gausybe kitų talentų: pažįstame Jus kaip jautrų fotografą, įdomų režisierių, žymų bibliofilą ir lituanistikos puoselėtoją. Akivaizdu, kad Jūsų diplomatija gerokai padidino Lietuvos kultūros lauką ir žinomumą. Nuoširdžiai sveikinu Jus garbingos sukakties proga, linkiu stiprios sveikatos, ilgų ir kūrybinio džiaugsmo kupinų metų“, – sakoma premjero sveikinime.

Jubiliejaus proga kino ir teatro aktorių, kultūros diplomatą, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą J. Budraitį pasveikino kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

„Jūsų ilgametė kūrybinė veikla apima platų spektrą – ne tik aktorystę, kuri atnešė tarptautinį pripažinimą, bet ir režisūrą, fotografijos meną. Esate įžvalgus kasdienybės, kuriai suteikiate poetinio polėkio, stebėtojas. Svarbi Jūsų gyvenimo atkarpa – diplomatinė veikla Lietuvos kultūros labui. Ypatinga Jūsų bibliofilija ir dėmesys lituanistikai. Dėkoju Jums už intelektualią ir novatorišką aktorystę, išskirtinio meistriškumo vaidmenis, mūsų kultūros sklaidą ir daugeriopą Jūsų talento jėgą, kuria džiaugiasi ne viena karta“, – sakoma ministro M. Kvietkausko sveikinime.