Sužavėjo iš pirmo žvilgsnio

Iš Kauno kilusi Adelė ir jonavietis Paulius prieš dvylika metų susipažino Vilniuje. Nors ir būdami tikri miestiečiai, abu nuo vaikystės jautė trauką gamtai – savaitgalius ir atostogas leisdavo prie upių ar ežerų, vykdavo į išvykas su palapinėmis, o žiemą išsinuomodavo kaimo turizmo sodybą. Tad ir tapę pora natūraliai puoselėjo mintį pasidairyti nuosavos sodybos.

Kelerius metus ieškoję tinkamo varianto, galiausiai Adelė su Pauliumi rado sukiužusį namą ant Vilnelės kranto tarp miškų ir laukų. Nors ir suprato, kad pirkinys pareikalaus daug darbo, pašnekovai sodybą įsimylėjo iš karto. Todėl, daug nesvarstę, 2021 m. jie susikrovė lagaminus ir iš Gedimino prospekto atsikraustė gyventi į gamtos užuovėją.

„Registrų centre sodyba įregistruota kaip 1940 m. statinys. Taip buvo elgiamasi su daugeliu to laikotarpio namų, kuriuos tais metais įregistravo. Vis dėlto archyvuose pavyko rasti, kad sodybos kontūrai buvo pastatyti 1913-aisiais, tad jai daugiau nei 100 metų. Deja, namo istorijos nežinome, buvę savininkai pasakė tik tiek, kad čia gyveno sena močiutė. Sodyba buvo suremontuota 1986 m., tad senojo interjero joje nebebuvo likę. Tačiau, nuimdami skiedrinį stogą, radome žydišką keraminę plytelę. Tokią pačią aptikome ir pirmojo aukšto grindyse, tvarkydami spalius. Planuojame abi jas padovanoti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui“, – pasakoja A. Dranseikė.

Pasak Adelės, namas, nors ir tobulo išplanavimo, gyventi nebuvo tinkamas. Daug metų jis naudotas kaip vasarnamis, todėl reikėjo jį paversti gyvenamuoju. Pora pasiryžo jį renovuoti, nors aplinkiniai patarinėjo verčiau nugriauti ir statyti naują.

Bendrija: gamtos apsuptis patinka ir poros augintiniams, be kurių jau neįsivaizduoja savo gyvenimo./ Dranseikių šeimos archyvo nuotr. 

„Pamatę namą, jį tiesiog pamilome, tad apie jokį griovimą ir naujo statymą nė minties nebuvo, – tikina pašnekovė. – Tvarumas mums yra be galo svarbus, tad, jeigu galima kažką išsaugoti, taip ir padarysime. Ši taisyklė galioja visoms sritims. Turimus daiktus dažniausiai naudojame, kol jie tampa nebepanaudojami, drabužius nešiojame iki skutų. Taip pat pasielgėme ir su troba – tik lopyti ją teko labai ilgai.“

Viskas – pačių rankomis

Vos įsigiję sodybą, Paulius ir Adelė nekantravo pradėti renovacijos darbus. Jie tikėjosi, kad viskas vyks lengviau ir sparčiau, tačiau pradėjus lupti senąją apdailą paaiškėjo, kokia iš tikrųjų yra namo būklė.

Pamatę namą, jį tiesiog pamilome, tad apie jokį griovimą ir naujo statymą nė minties nebuvo.

„Praleidę čia pirmąją naktį, supratome, kad lietui lyjant vanduo bėga kiaurai, o rąstai yra išgraužti, – prisimena A. Dranseikė. – Pirmiausia reikėjo pakeisti namo stogą – iki šiol atrodo, kad tai buvo didžiausias gyvenimo iššūkis, nes viską darėme savomis rankomis ir pirmą kartą. Būta daug streso, net ašarų. Tačiau dabar turime nepriekaištingą stogą ir džiaugiamės, kad mums pavyko.“

Viena namo dalis yra rąstinė, kita – karkasinis priestatas, tad čia taip pat teko nemažai padirbėti.

„Namą apšiltinome, pakeitėme langus, sutvirtinome ir apšiltinome jo pamatus, išvedžiojome grindinį šildymą, pakeitėme visą santechniką ir įsirengėme biologinius nuotekų valymo įrenginius, taip pat pakėlėme name įvestos elektros įtampą. Šiemet mūsų namus papildė geoterminė vandens ir namų šildymo sistema“, – vardija atliktus darbus pašnekovė.

Adelė ir Paulius renovaciją nusprendė atlikti patys, tik grindų betonavimas, gręžiniai ir geoterminio šildymo pajungimas buvo patikėti specialistams.

Gyvenimas be stogo

Pasak A. Dranseikės, sunkiausia šiame kelyje buvo apskaičiuoti daugybę žingsnių į priekį. Kadangi pora renovavo seną namą, o ne statė naują, visada reikėjo turėti omenyje, kad palietus tam tikrą namo vietą, visas planas gali sugriūti.

„Paulius yra tikras perfekcionistas. Jis viską mėgsta daryti pats, žino, kur galima dirbti šiek tiek atlaidžiau, o ką reikia atlikti atidžiau, – šypsosi Adelė. – Gyventi name ir sykiu jį renovuoti savomis rankomis buvo šioks toks iššūkis. Kita vertus, didesnis iššūkis būtų samdyti darbininkus, juos prižiūrėti ir visada turėti nepažįstamų žmonių namuose. Tikriausiai labiausiai pavargome nuo nuolatinio planavimo, o pačius darbus atlikti nebuvo taip jau sudėtinga. Iš pradžių labiausiai išgąsdino suvokimas, kad kurį laiką mūsų visi finansai ir jėgos bus skirti tik į remontui. Tačiau dabar, rodos, labiau gąsdina mintis, kad tai kada nors baigsis!“

Pašnekovai pasakoja į įsigytą sodybą gyventi atsikėlę po gero mėnesio. Pamilę senąjį namą, Adelė su Pauliumi grįžti į miestą nebenorėjo. Tad pora nutraukė buto pačiame Vilniaus centre nuomos sutartį, susikrovė daiktus ir savo dešimties metų draugystės sukakties proga išsikraustė į naujuosius namus.

Renovacija: įsigijus seną sodybą, laukė daug darbo. Namas buvo apšiltintas, sutvirtinti jo pamatai, pakeisti langai ir stogas, teko betonuoti ir grindis./ Instagramo paskyros „Projektas namai“ nuotr.  

„Didžiausia drama buvo gyventi be stogo, kadangi nulupus senąjį, reikėjo laukti konstrukcinės medienos, kuri vėlavo mėnesį! Buvo visko – ir audrų, ir lietaus, merkusio namą kiaurai, ir karščio bangų. Tačiau visą tai išgyvenome ir dabar turime labai smagių prisiminimų, – juokiasi Adelė. – Betonuojant grindis, namuose gyventi jau nebegalėjome. Laimei, kaip tik tuo metu artima draugė buvo išvykusi, tad galėjome apsistoti jos bute. Mėnesiui grįžome į Vilnių prisiminti miesto gyvenimo. Tačiau kraustydamiesi atgal į sodybą jautėme vieną iš didžiausių patirtų laimės jausmų.“

Iššūkiai suartino

A. Dranseikė pripažįsta, kad sodybos įsigijimas, paskolos ėmimas, visi biurokratiniai reikalai ir namo renovacija sukėlė begalę streso. Juolab kad viską pora patyrė pirmą kartą. Tačiau ši kelionė taip pat padovanojo daug svarbių pamokų ir drauge suartino.

„Abu esame emocionalūs, o gyvenant mieste, stresą keldavo nebent vėluojantis kurjeris ar triukšmaujantys kaimynai. Tad, įsigijus sodybą, teko nemažai padirbėti su savimi. Praėjus pirmiesiems metams, atrodo, išmokome į viską žiūrėti ramiai, nekaltinant kitų ir savęs, – atskleidžia ji. – Per šį procesą dar labiau suartėjome, dar geriau pažinome vienas kitą, išmokome priimti save ir mylimą žmogų. Tai – didžiulė laimė.“

Pasak pašnekovų, juos suartino ir dar vienas naujas projektas. Pradėję sodybos renovaciją, Adelė ir Paulius socialiniame tinkle „Instagram“ susikūrė paskyrą „Projektas Namai“, kurioje dalijasi savo nuotykiais ir patirtimi. Pora džiaugiasi iš sekėjų sulaukianti patarimų ir palaikymo ir galinti įkvėpti kitus panašiai mąstančius žmones.

Adelės teigimu, apsigyvenus sodyboje, gyvenimas pasikeitė radikaliai. „Nors, atrodo, jis tapo lėtesnis, tai tikrai nereiškia, kad nuobodžiaujame, darbo čia visada yra, – sako ji. – Didžiausias malonumas yra ryte atidarius duris negirdėti triukšmo, nematyti skubančių žmonių, nesisveikinti su kaimynais. Gali tiesiog atsistoti vidury kiemo ir klausytis tylos ar ramaus medžių ošimo, o pavasarį – paukščių klegesio.“

Anot pašnekovės, gyvenant arčiau gamtos ir pats gyvenimo būdas tapo natūralesnis, sveikesnis. Adelė juokiasi, kad didžiausiais 2023-iųjų atradimais jai tapo actas, soda ir citrina.

„Gyvendama mieste pirkdavau brangiausių ekologiškų buitinių priemonių, o actas atrodė tik močiučių pasakos – juk už lango XXI amžius! Pasirodo, už actą geresnių valymo priemonių tikrai nėra, ir aš tai supratau tik dabar“, – šypsosi Adelė.

Širdis užkariavo augintiniai

Gyvenimas gamtos apsuptyje patinka ir keturiems poros augintiniams – katinui Viliputui, katytei Lūšytei, šuniui Reivui ir kalytei Stelai. Adelė pasakoja, kad abu su Pauliumi yra gyvūnų mylėtojai, tad jie neatsiejami nuo poros kasdienybės.

„Kadangi Paulius labai atsakingas ir į gyvūnų priežiūrą žiūri labai rimtai, tenka ilgai jį įkalbinėti priimti papildomą augintinį. Pripažinsiu, kol praėjusią vasarą išprašiau priglausti dar vieną šunį, teko išlieti net ašarų, – atskleidžia A. Dranseikė. – Dabar namuose jaučiame pilnatvę, todėl kol kas daugiau augintinių neplanuojame. Du šunys ir du katinai yra viskas, ko mums reikia.“ Visi poros gyvūnai yra priglausti – vieni buvę benamiai, kiti atkeliavę iš prieglaudos. Katinas Viliputas iki tol gyveno vietinėje lentpjūvėje, Lūšytė atvyko iš prieglaudos, o Stela – taip pat iš lentpjūvės, tik ne vietinės.

Patiko: vos išvydę namą ant upės kranto, sutuoktiniai iškart suprato, kad jis atitinka visus lūkesčius./ Dranseikų šeimos archyvo nuotr.

Nors nuo seno mylėjo ir augino gyvūnus, Adelė yra jiems alergiška. Tačiau augintinių ji nė neketino atsisakyti, todėl svarstė išbandyti imunoterapiją. Vis dėlto, alergija katėms ir dulkėms stebuklingai dingo įsigijus sodybą ir ėmus gyventi svajonių gyvenimą.

Laimę 100-metėje sodyboje atradę Adelė ir Paulius pasakoja susipažinę Vilniuje, Reformatų parke.

„Matėmės tik akimirką. Tada nesusimąsčiau apie draugystę, bet, pasirodo, Pauliui įstrigau iškart. Antrą kartą mus suvedė bendri pažįstami, tačiau ir tąkart man jokių įtarimų nekilo. Tačiau po trečio susitikimo viename vasaros muzikos festivalyje nebegalėjome išsiskirti. Esame labai laimingi vienas kitą atradę, taip jau dvylika metų ir gyvename vasaros festivalio ritmu“, – džiaugiasi Adelė.