Kai 1989 m. į rankas pateko fotografuotas Adolfo Šapokos redaguotas "Lietuvos istorijos" leidimas, supratau, kad praeitis gali būti be "politinių prieštaravimų", "feodalinės reakcijos", "valstiečių išnaudojimo", "klasių kovos paaštrėjimų" ir kitų ideologinių formuluočių. Šios knygos pasirodymas lietuvių namuose simbolizavo visą virtinę pokyčių, tuo metu įvykusių Lietuvos visuomenėje, padėjusių suvokti, kuo pavojinga istorinės atminties kontrolė.

Suformuoti savo tautą

Sovietinės ideologijos dogmos yra gyvybingesnės, nei mums atrodo. Tik įdėmiau panagrinėjęs mokyklinius Lietuvos SSR istorijos vadovėlius supranti, kuo yra svarbi istorinės atminties kontrolė totalitarinei valstybei.

Valstybės siekiai valdyti savo piliečių protus turi gilias istorines ištakas. Prisiminkime Napoleoną ir įsiklausykime į jo žodžius: "Steigiant mokymo struktūras mano pagrindinis tikslas yra parengti priemones, kuriomis būtų galima veikti politines ir moralines nuostatas; jeigu žmonės nuo pat vaikystės nebus rengiami būti respublikonais arba monarchistais, katalikais arba laisvamaniais, valstybė nesuformuos savo tautos".

Neverta minėti, kiek jaunų žmonių paguldė savo galvas dėl genialaus karvedžio pergalių Europoje. Būnant mokiniu buvo nelengva abejoti pagrindinėmis sovietinės istorijos tiesomis. Tikėjau, kad Vladimiras Leninas įvykdė pažangiausią pasaulyje Didžiąją spalio socialistinę revoliuciją, kad pergalingoji Raudonoji armija nuo fašistinių grobikų išvadavo Europą, kad taiki socialistinė revoliucija Lietuvoje ir tarybinės liaudies laimėjimai užtikrina mano šeimos gerovę.

Dabar jau aiškus Napoleono sumanymo klastingumas, tačiau būdamas paaugliu tikrai norėjau įkrėsti amerikiečiams, skatinantiems ginklavimosi varžybas, ir su susižavėjimu žiūrėjau per televizorių transliuojamus karinius paradus lapkričio 7-osios, Spalio revoliucijos dienos, ir gegužės 9-osios – Pergalės dienos, proga.

Šiandien retai susimąstome, kad turime galimybę pasirinkti, ką ir kodėl norime išsaugoti atmintyje, ir taip atsakyti į svarbiausius tapatybės klausimus. Sovietų valdžia tai suprato, todėl sąmoningai naikino galimybę pasirinkti praeities epizodus, laisvai juos tyrinėti ir atvirai diskutuoti dėl jų prasmingumo dabarčiai.

Ne veltui sovietmečiu A.Šapokos "Lietuvos istorija" net paslėpta giliausiame rūsyje ar tamsiausioje palėpėje kėlė grėsmę komunistinės pažangos vizijai.

Ideologijos tarnaitė

Noriu atkreipti dėmesį į kai kurias įžvalgas, pateiktas Aurimo Švedo knygoje "Matricos nelaisvėje". Sovietmečiu istorija buvo aiškinama dvejopai – kaip mokslinis darbas ir kaip ideologinės veiklos sritis. Sovietų valstybė aiškiai pasisakė už ideologinę veiklą, todėl iš istorikų buvo reikalaujama "formuoti marksistinę-lenininę pasaulėžiūrą, apginkluoti visuomenės raidos dėsnių supratimu, ugdyti socialistinę sąmonę ir įsitikinimus".

Apie tai, kokią kainą turėjo sumokėti istorikai už simbolinę tyrinėjimų laisvę, paliudija Lietuvos komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus žodžiai: "Kai kas sako, kad reikia paimti visą kultūrinį palikimą. Jei kalbėt apie palikimą ir nesieti jo su mūsų socialistine ideologija, čia gauname buržuazinį nacionalizmą. Mes negalim vertinti kultūrinį palikimą, negalvodami, kaip jis gali padėti socializmo statybai."

Kaip istorikai įgyvendino minėtame pasisakyme išdėstytus principus puikiai iliustruoja 1985 m. į rankas patekusi Lietuvos SSR Tautų Draugystės ordino Mokslų Akademijos Istorijos instituto parengta "Lietuvos TSR istorija: Nuo seniausių laikų iki 1917 metų", kurios pratarmėje galime iškilmingai perskaityti tokius žodžius: "Istorinės praeities, taigi ir Lietuvos istorinės raidos, apibendrinimas padeda susidaryti konkretų vaizdą, kaip reiškėsi ir įsikūnijo marksizmo-leninizmo nustatyti raidos dėsningumai, kaip vieną socialinę formaciją keitė kita, tobulesnė. Neišvengiama socialinių-ekonominių formacijų kaita yra akivaizdi visuomenės pažangos išraiška."

Belieka pritarti A.Švedo nuomonei, kad istorikai Lietuvoje nuolat jautė komunistų spaudimą, tačiau visuomenė ir tuomet sugebėjo atsirinkti ir vertino mažiausiai ideologijos paveiktus tyrinėjimus.

Joyce Appleby, Lynn Hunt, Margaret Jacob knygoje "Tiesos sakymas apie istoriją" sakoma: "Nepaisant to, kad žmonės iš prigimties yra linkę iškreipti ar išgalvoti praeitį, mums dažnai tenka brangiai sumokėti už informacijos nuslėpimą. Todėl visiškai nepagrįsta manyti, kad mūsų nežeidžia tai, ko nežinome. Greičiau yra priešingai, – kai mes ko nors nežinome, mūsų nežinojimas yra ypač skaudus, nes tuo atveju mes negalime tinkamai veikti."

Galime palikti istoriją istorikams ir į viską žvelgti iš verslo pozicijų, tačiau kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškia, kad neįžvelgia, kuo Molotovo-Ribbentropo paktas blogas, pagalvokime, ko verti mūsų įsitikinimai. Jei "prie rusų" buvo geriau gyventi, tai gal ir Molotovo-Ribbentropo paktas iš tikrųjų buvo ne tokia baisi sutartis kaip atrodo, o gal istorikai persistengia kritikuodami sovietmetį? Pripažinkime, kaip gėdingai sunkiai atsikratėme skanių tarybinių dešrelių įvaizdžio.
Dabar trumpam atsiribokime nuo šių svarstymų, atsiverskime A.Šapokos "Lietuvos istorijos" knygą ir pabandykime išgirsti šios knygos redaktoriaus kvietimą "rasti lietuvius Lietuvos istorijoje".

Lietuviai istorijoje

Ideologijos poveikį žmogaus mąstymui puikiai atskleidžia rasti mokinio užrašai Aldonos Gaigalaitės ir Reginos Žepkaitės vadovėlio "Lietuvos TSR istorija X–XI klasei" (1969) vidinėje viršelio pusėje: "Reikšmė: 1. Iš esmės pakinta klasės. 2. Susiformuoja nauja inteligentija. 3. Suklesti lietuvių tautos kultūra. 4. Kinta visuomenės pasaulėžiūra. 5. Nyksta religiniai prietarai. 6. Vis tvirčiau įsigali mokslinė marksistinė-lenininė pasaulėžiūra." Šis trumpas konspektas yra puikus įrodymas, kaip nuosekliai buvo įgyvendinami LKP suvažiavimų nutarimai.

Norint pajausti laiko dvasią, būtina įsiklausyti į Sovietų Lietuvos karinio komisaro Jono Macijausko "išmintį": "istorija = ideologija = LKP pozicija". Tačiau ideologijos poveikis to meto gyvenimui nebuvo pagrįstas vien standartinėmis frazėmis. Prisiminkime, su kokia įtampa ir susidomėjimu žiūrėjome serialą "Ilga kelionė per kopas"(1980–1981). Didžiavomės lietuvių aktorių Juozo Kisieliaus ir Romualdo Ramanausko, sužavėjusių tūkstančius Sovietų Sąjungos moterų, vaidyba. Niekas per daug nesuko sau galvos, kad ištremtos Martos gyvenimas Sibire priminė viešnagę pas gimines, o ne žiaurią ir negailestingą tikrovę.

Apie ideologizuotos praeities galią kalba ir tūkstančius žiūrovų prie televizoriaus ekranų prikaustę lietuviški serialai "Raudonmedžio rojus" (1981), "Devyni nuopuolio ratai" (1984) ir "Čia mūsų namai" (1984). Pastarajame seriale Vaclovo Daunoro puikiai atliekama daina "Kur balti keliai" tapo populiariausia pageidavimų koncertų daina.

Nesigilindami į serialų siužeto peripetijas ir meninės raiškos formas, galime įžvelgti svarbius ideologinius akcentus: fašistinio režimo valdymo Lietuvoje blogybes ir jo krizę, klerikalų gyvenimo prieštaringumą, taikią socialistinę revoliuciją, Didįjį Tėvynės karą ir socializmo kūrimą. Ginkluoto pasipriešinimo socialistiniams pertvarkymams beprasmiškumo viziją nuosekliai kūrė filmai "Niekas nenorėjo mirti" (1965), "Laiptai į dangų" (1966) ir "Vyrų vasara" (1970).

Sovietmečiu kiekvienas atlikome mums paskirtas didesnes ar mažesnes ideologines užduotis, tačiau neprarasti žmogiškojo orumo galėjo padėti tokie A.Šapokos tarpukariu parašyti žodžiai: "Mūsų savigarba, tautinė ambicija reikalauja kovoti dėl vietos pasaulio tautų tarpe, grumtis dėl teisės užbrėžti pasaulio kultūros vaizde kuo žymesnį lietuvišką bruožą, tarti garsesnį lietuvišką žodį. Mes tokia pat tauta, kaip ir visos kitos, turim tokių pat teisių kaip ir daugiamilijoninės tautos. Nušluoti mus nuo žemės rutulio neturi teisės niekas."

Simbolinė pergalė

Perfrazuojant J.Macijausko žodžius galima Sovietų Lietuvos "tėvų įkūrėjų" klausti, kokiomis kryptimis visagalė pažanga turėjo keisti Lietuvą.

Pirma, Lietuva–Sovietų Lietuva–Sovietųų Sąjunga. Antra, lietuvis – sovietinis lietuvis – sovietinis žmogus. Vadinasi, per daug nesirenkant, tarybinis žmogus turėjo gyventi Sovietų Sąjungoje. Kokios aplinkybės sutrukdė įgyvendinti tokius sumanymus? Atsakymas: unikali, pilna įdomių ir neištyrinėtų problemų, Lietuvos istorija. A.Šapokos redaguota "Lietuvos istorija" simbolizuoja nepriklausomą istorinę mintį, kurios nepalaužė jokios ideologijos.