-
Priimkime Dievo parūpintą išgelbėjimą 7
Dievo žodį priimkime tikėjimu
Šiandien mokslininkai gali parodyti, kad Žemė apvali, paaiškinti, kodėl ji atrodo plokščia ir kodėl kitoje jos pusėje gyvenantys žmonės nenukrinta. Tačiau ir jie negali parodyti ir paaiškinti visko. Jeigu ir galėtų, jie nepakeistų visų mūsų, kaip puolusių žmonių, prigimties ir likimo.
Laimei, yra tobulai patikimas ir visagalis Dievas, kuris ne tik žino ir apreiškia tiesą, bet ir užsibrėžė tikslą mus išgelbėti – pakeisti mūsų prigimtį ir dovanoti nemirtingumą ir amžiną laimę. Mums tereikia deramai tai priimti.
Kaip Jis tai įgyvendina nuo pasaulio pradžios iki mūsų dienų, gali būti nesuvokiama mūsų pojūčiams ir protui, bet turime tai priimti tikėjimu, nes tai pasakė Dievas.
Dievas yra mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas, o mes esame Jo mylimi vaikai. Jis viską sukūrė, todėl viskas priklauso Jam ir yra gera. Žmogų Jis sukūrė pagal savo atvaizdą ir suteikė jam laisvę rinktis sprendimus su jų pasekmėmis. Kad būtume amžinai laimingi, Jis davė įsakymus, kurių vykdymas suteikia laimę. Deja, žmonės nusigręžė nuo Tėvo ir Jo įsakymų, tapo nuodėmingi, mirtingi, atskirti nuo Jo akivaizdos ir tikrosios laimės. Tai vadinama nuopuoliu.
Mylintis Tėvas nori, kad mes sugrįžtume pas Jį ir būtume laisvi ir laimingi per amžius. Kad taip būtų, turime apsivalyti nuo nuodėmių, mirtingumo ir tapti kaip Jis. Patys to padaryti negalime.
Gelbėtojas ir išgelbėjimo planas
Laimei, Dievas paruošė Gelbėtoją ir išgelbėjimo planą. Gelbėtojas yra Dievo Sūnus – Jėzus Kristus, o išgelbėjimo planas – Evangelija. Kristus pašaukia pranašą, kad šis Jo vardu per apreiškimą vadovautų Evangelijos darbui Žemėje. Laikotarpis, kai Dievas pašaukia ir įgalioja pranašą vadovauti žmonėms Žemėje, vadinamas Evangelijos laikotarpiu.
Adomas, Henochas, Nojus, Abraomas, Mozė ir kiti Dievo įgalioti pranašai vadovavo atitinkamam Evangelijos laikotarpiui. Deja, visais laikais žmonės imdavo nepaisyti Evangelijos. Dėl to juos užgriūdavo nelaimės. Tada jie atgailaudavo, šaukdavosi Dievo ir Jis vėl siųsdavo jiems pranašą ir Evangeliją.
Pagrindinė pranašų pareiga yra liudyti, kad išgelbėjimas įmanomas tik per vienintelį Dievo parūpintą Gelbėtoją – per Dievo Sūnų Jėzų Kristų (1). Nes Dievas taip mus myli, kad siuntė savo Viengimį Sūnų išpirkti mūsų iš nuodėmių, mirties ir nuopuolio (2).
Jėzus savo kančiomis ir gyvybe apmokėjo mūsų nuodėmes, todėl Jis gali jas atleisti ir apvalyti mus nuo viso neteisumo, kai atgailaujame (3). Po mirties Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų, todėl visi žmonės prisikels (4). Jėzus Kristus atidavė mums Save, kad priėmę Jį ir sekdami Juo iki galo galėtume tapti tokiais Dievo vaikais kaip Jis (5). Savo žemiškosios tarnystės metu Jėzus mokė savo Evangelijos ir įkūrė savo Bažnyčią. Jis pašaukė dvylika apaštalų ir jiems suteikė kunigystės įgaliojimą mokyti Evangelijos ir vadovauti Jo Bažnyčiai – Dievo karalystei Žemėje (6).
Visa tai atveria žmonėms galimybę sugrįžti Dievo akivaizdon ir mėgautis džiaugsmo pilnatve. Jėzaus apaštalai stengėsi išlaikyti Jo mokymus neiškreiptus ir palaikyti tvarką Bažnyčioje.
Žmonių įkurtos bažnyčios
Daugelis žmonių nusigręžė nuo apaštalų skelbtų Jėzaus mokymų. Jie nužudė apaštalus, kuriems Jėzus Kristus buvo suteikęs kunigystės įgaliojimą. Įvyko didysis atkritimas nuo Evangelijos ir Jėzaus Kristaus Bažnyčios. Žmonės pakeitė daug Evangelijos mokymų. Taip pat jie pakeitė kunigystės apeigas. Dėl to Žemėje nebeliko Jėzaus įsteigtos Bažnyčios, kunigystės įgaliojimo ir Evangelijos pilnatvės.
Svarbius religinius klausimus spręsdavo žmonės, pasikliaudami savo supratimu, o ne Dievo apreiškimu. Kai kurie žmonės bandė reformuoti krikščionybę patys taisydami žmonių iškraipytą Evangeliją. Dėl tokių žmonių pastangų atsirado daugybė žmonių įkurtų bažnyčių. Pranašai ir apaštalai buvo išpranašavę tokį atkritimą (7). Taip pat jie pranašavo, kad Jėzaus Kristaus Evangelija ir Jo Bažnyčia bus sugrąžinta (8).
Tai vyksta „paskutinėmis dienomis“, „laikų pilnatvės“ laikais (9). Džozefui Smitui, kaip ir daugeliui žmonių, kilo klausimų dėl sielos išgelbėjimo. Jis norėjo gauti nuodėmių atleidimą ir būti švarus prieš Dievą. Biblijoje mokoma, kad yra „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (10). Tačiau lankydamasis skirtingose bažnyčiose Džozefas negalėjo nuspręsti, prie kurios iš jų jungtis, nes daugelis tų bažnyčių tvirtino esančios teisingos ir kritikavo kitas.
Vėliau jis rašė: „Aš dažnai savęs klausdavau: ką daryti? Kuri iš visų šių grupių teisinga?.. Jei kuri nors iš jų teisinga, tai kuri, ir kaip man ją atpažinti?“ (11). Ieškodamas tiesos, jis Biblijoje perskaitė: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.“(12)
Pranašiškas regėjimas
Ši eilutė paskatino Džozefą klausti Dievą, ką jam daryti. 1820 m. pavasarį jis nuėjo į netoliese esančią giraitę ir atsiklaupė melstis. Savo patirtį jis aprašė taip: „Virš savo galvos išvydau šviesos stulpą, skaistesnį už saulę, kuris palaipsniui leidosi, kol nusileido ant manęs. Kai šviesa buvo ant manęs, pamačiau dvi Asmenybes, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti, stovinčias ore virš manęs. Viena iš jų kreipėsi į mane vardu ir tarė, rodydama į kitą: „Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ (13)
Tame regėjime Džozefui apsireiškė Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus ir kalbėjo su juo veidas į veidą. Pats Gelbėtojas jam nurodė nesijungti nė prie vienos Bažnyčios, „nes jos visos neteisingos“(14). Dievas pašaukė Džozefą Smitą būti pranašu, kaip pašaukdavo pranašus ankstesniais laikais. Per Džozefą buvo sugrąžinta Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvė, Dievo išsaugota Mormono Knygoje.
Mormono Knyga yra šventas metraštis, kurį senovėje Dievas nurodė rašyti pranašams Amerikoje. Dievas nurodė Džozefui Smitui ją išversti į anglų kalbą ir parūpino tam priemonių. Džozefui iš dangaus buvo sugrąžinta kunigystė ir įsakyta organizuoti Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Kristus jam nurodė pašaukti apaštalus ir kitus vadovus, kad per juos vadovautų savo Bažnyčiai.
Vėliau šventykloje Džozefui buvo suteikti kunigystės įgaliojimai, būtini Evangelijos pilnatvei įgyvendinti – viskam, ko reikia žmogui, kad galėtų amžinai gyventi su Dievu ir savo artimaisiais.
Atsakykime į Dievo meilę
Štai paties Jėzaus Kristaus žodžiai apie Evangelijos sugrąžinimą paskutiniais laikais: „Aš, Viešpats, žinodamas nelaimę, kuri turi ištikti Žemės gyventojus, pašaukiau savo tarną Džozefą Smitą Jaunesnįjį ir kalbėjau jam iš dangaus ir daviau jam įsakymus; … Aš esu Dievas ir pasakiau tai; tai mano įsakymai ir jie duoti mano tarnams, … kad … turėtų galią išversti Mormono Knygą, … padėti šios Bažnyčios pagrindą ir išvesti ją iš nežinios ir tamsos – vienintelę tikrą ir gyvą Bažnyčią ant visos Žemės veido.“ (15)
Mormono Knygos įvado pabaigoje rašoma, kad „Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra Viešpaties karalystė, dar kartą įsteigta Žemėje, ruošiantis Mesijo antrajam atėjimui“.
„Tai bus vienintelė liaudis, kuri nekariaus tarpusavyje“ (16), kai „taika bus paimta nuo Žemės“ (17). Tai žadėto išgelbėjimo ir maldų dėl to išpildymas paskutiniais laikais (18).
Dievo karalystė yra vienintelė tobula santvarka, nes ji – viena Dievo šeima, kupina Jo meilės, tiesos, vienybės ir galios kurti tikrąją laimę (19). Tik joje bus išgelbėjimo ir laimės pilnatvė, kai gyvensime su Dievu ir savo artimaisiais pagal Jo Dvasią ir žodį.
Todėl „kiekvienas įspėtas žmogus turi įspėti savo artimą“ (20), kad ateitų į ją ir būtų išgelbėtas. Studijuodami Šventuosius Raštus ir klausdami Dievą, galime gauti Jo Dvasios liudijimą, kad visa tai tiesa (21).
Atsakykime į Dievo meilę – vieningai priimkime Jo parūpintą išgelbėjimą ir padėkime jį įgyvendinti, kaip dera Jo mylimiems vaikams.
Išnašos
1. žr. Apaštalų darbų 4:12;
Jono 14:6.
2. žr. Jono 3:16; Romiečiams 5:8; 1 Jono 4:9.
3. žr. 1 Petro 3:18; 1 Jono 1:7–9.
4. žr. Morkaus 16:6; Luko 24:39;
1 Korintiečiams 15:3–8;
Almos 11:40–45.
5. žr. Jono 1:12; 3:5–7;
1 Korintiečiams 15:44–49.
6. žr. Mato 28:18–20;
Efeziečiams 2: 19.
7. žr. 2 Tesalonikiečiams 2:1–3.
8. žr. Apaštalų darbų 3:21.
9. žr. Izaijo 2:2; Danieliaus 2:28, 44; Efeziečiams 1:10.
10. Efeziečiams 4:5.
11. Džozefo Smito – Istorijos 1:10.
12. Jokūbo 1:5.
13. Džozefo Smito – Istorijos
1:16–17.
14. Džozefo Smito – Istorijos
1:18–19.
15. Doktrinos ir Sandorų
1:17–30, 38; taip pat žr. 38:27;
Morkaus 13:7.
16. Doktrinos ir Sandorų
45:68–69.
17. Doktrinos ir Sandorų 1:35–36; taip pat žr. 64:24.
18. žr. Izaijo 2:2; Danieliaus 2:44; Mato 6:10; 2 Korintiečiams 6:16–18;
Doktrinos ir Sandorų 1, 133.
19. žr. Apreiškimo 21:2–7.
20. Doktrinos ir Sandorų 88:81.
21. žr. Moronio 10:3–5.
Daugiau sužinoti galima čia.
-
Misija įmanoma: išgelbėti Adomą 9
Prieš pat Kūčias per nelaimingą atsitikimą žemėmis užkasto ir po penkių dienų laimingai atkasto Adomo Jurevičiaus gyvenimas pakrypo nauja linkme. Praeityje perspektyvus krepšininkas šiuo metu gydosi nuo alkoholizmo. Iš gyvenimo dugno jį kelia buvę komandos bičiuliai, charizmatiško krepšinio trenerio Genadijaus Glikmano auklėtiniai.
Žinia sukrėtė draugus
Dienraštis "Klaipėda" aprašė ("Kalėdų šventės – kape", 2015 12 29) protu sunkiai suvokiamą incidentą, kai po žeme atsidūręs benamis sugebėjo išgyventi penkias paras ir buvo laimingai išgelbėtas.
Publikacijos nuotraukoje nelaimėlį pažino klaipėdietis Svajūnas Sukackas, buvęs krepšinio komandos "Nafta-Uni-Laivitė" žaidėjas.
Vyras tvirtino, jog laimingasis bedalis – A.Jurevičius, buvęs jo komandos bičiulis, anais laikais – perspektyvus gynėjas.
Adomas jau seniai nebesportuoja, šis jaunas gyvenamosios vietos neturintis vyriškis Kalėdų šventes praleido gyvas palaidotas po žeme.
Žmogus, kuriam Kūčių vakarą suėjo 34-eri, per savo gimtadienį liko be maisto bei vandens aklinoje tamsoje ir išgyveno. Jį atkasė pasigedę bendrai.
Benamis Adomas prieš kurį laiką susirado užuovėją karo laikų gynybiniuose įtvirtinimuose, esančiuose uostamiestyje netoli Šilutės plento.
Tą sklypą ruoštasi parduoti, todėl prieš pat Kūčias traktorininkas ir užpylė įėjimą į bunkerį nė neįtardamas, kad kažkur jo viduje yra žmogus. Šis tik per stebuklą liko gyvas, o jį išlaisvino tik po švenčių.
Tarp buvusių komandos žaidėjų, kurie kartu rungtyniavo su Adomu, greitai pasklido žinia apie jų bičiulį ištikusią bėdą. Jį susirado S.Sukackas, Stasys Pakalniškis, Donatas Kvedaras ir Alfredas Kaniava.
Pamaloninę dovanomis, jie iškėlė ultimatumą dėl tolesnio gyvenimo būdo pasirinkimo.
Interviu ligoninės palatoje
Adomas nusprendė prisikelti. Sukrėtimas ir išgyvenimai užpiltame bunkeryje privertė susimąstyti, gal tai – likimo ženklas keisti gyvenimą?
Juolab atsirado tokių, kurie ketina jam padėti. Adomas priėmė bičiulių pasiūlymą pradėti gydytis nuo alkoholizmo.
Praėjus lygiai mėnesiui nuo tos dienos, kai buvo išlaisvintas iš požeminių spąstų, buvęs krepšininkas dienraščio žurnalistus pasitiko narkologinio dispanserio palatoje.
Veidas spindėjo šypsena, jis nė iš tolo nepriminė to žmogaus, kurį teko išvysti garažų bendrijos sargų namelyje prieš pat Naujuosius metus, praėjus vos kelioms valandoms po jo išgelbėjimo.
"Atrodau kitaip? Žinau ir pats labai džiaugiuosi permainomis. Ir ta mano išvaizda dar keisis, tikiuosi, į gerąją pusę. Šioje ligoninėje esu tik 15 dienų. Paskui važiuosiu į Šilutės rajone esantį reabilitacijos centrą, kur galėsiu išbūti iki pusantrų metų ar dar ilgiau, jei reikės", – savo planus dėstė Adomas.
Dramatiško likimo istorija
Adomas gimė Plungėje. Savo tėvo jis nėra matęs, apie jį pasakė tik tiek, kad jis mamą su dviem mažais vaikais paliko, kai Adomas dar buvo kūdikis.
"Pradžioje mama dar laikėsi, ir mes gyvenome gerai, tačiau ją palaužė mano vyresniojo broliuko mirtis. Tada jam buvo 10 metų, tai nutiko 1990-aisiais. Prie parko Plungėje yra toks tiltas, jis ten žvejojo, paskui bėgo per gatvę ir jį partrenkė mašina. Kiek pamenu, tai buvo policininkas, kuris paskui tvirtino, kad neviršijo greičio, nors liudininkai aiškino, kad brolis nuo smūgio oru skrido per visą tiltą", – ketvirčio amžiaus tragediją prisiminė Adomas.
Adomas teigė, kad mama po to pradėjo labai stipriai gerti ir jau nebepakilo. Jį patį ėmė auginti močiutė, tačiau tai truko labai neilgai, po kelerių metų geroji senelė mirė, ir Adomas, tada 11-metis berniukas, atsidūrė vaikų globos namuose.
Per tuos 8 metus, kol ten gyveno, mama jo nė karto neaplankė ir jis daugiau jos niekada nebematė.
"Jau gerokai vėliau dirbau Gargžduose Egidijaus Norvaišo firmoje "Dolena". Pamenu, buvo Joninės, vadovas darbuotojams surengė iškylą gamtoje. Tada ir paskambino į darbovietę, prašė paklausti, ar aš atvažiuosiu į mamos laidotuves. Nevažiavau, nežinau net, kur ji palaidota", – tiek apie savo gimdytoją prasitarė Adomas.
Griežtojo trenerio pėdsakas
Dar augdamas Plungės vaikų globos namuose Adomas užsidegė krepšiniu. Pirmasis berniuko treneris buvo Gintautas Vaitkevičius, paskui Adomas ėmė treniruotis pas G.Glikmaną.
Vos paminėjus šią pavardę, Adomo veidą nušvietė nuoširdi šypsena.
"Jis buvo griežtas, bet teisingas. Tiesą sakant, griežtas – ne tas žodis. Jis man labai padėjo. Labai svarbus žmogus mano gyvenime. Kai baigiau 12 klasių, įstojau į Klaipėdos universitetą, kūno kultūros ir vaikystės pedagogikos specialybę. Kaip tik G.Glikmanas treniravo komandą "Nafta-Uni-Laivitė", ten ir žaidžiau", – pasakojo A.Jurevičius.
Dienraštis susisiekė su Plungėje gyvenančiu G.Glikmanu ir pasiteiravo, ar jis pamena savo auklėtinį A.Jurevičių.
Šio klausimo, regis, ir nereikėjo, šis treneris veikiausiai prisimena kiekvieną, prie kurio gyvenimo jam teko prisiliesti.
"Kaip galiu neprisiminti? Dabar jis populiariausias Lietuvos žmogus. Skaičiau, kas jam nutiko, viską žinau, stebiu, kas bus toliau. Tegul truputį atsigauna, tada jį aplankysiu. Duosiu laiko jam sustiprėti, kad priepuolis neištiktų mane pamačius", – humoro nestokojo G.Glikmanas.
Rusiškos ruletės pasekmės
Studijų metas Klaipėdoje Adomui tapo lemtingas. Nors gyvenimo sąlygos, anot trenerio, jam buvo sudarytos idealios, bet, kaip pats Adomas pripažįsta, studentas iš jo buvo nekoks.
"Studentavau, o ne studijavau. Kai pamačiau, kaip elgiasi nuo tėvų atitrūkę mano bendraamžiai, buvau labai nustebęs. Kasdien pobūviai ir linksmybės bendrabučiuose. Nuo to viskas ir prasidėjo. Paskui įsivėliau į tokią istoriją, kurios niekam nelinkėčiau", – prisiminė Adomas.
Adomas pripažino, kad iš dalies pats buvo kaltas. Vyresnieji studentai dieną prieš tą įvykį iš jo ir dar vieno bendramokslio pasityčiojo.
Kitą dieną vaikinai išgėrė ir nusprendė atsikeršyti.
"Atėjome į jų kambarį, sukėlėme muštynes. Tas mano bendras sako, kambaryje turiu dujinį šautuvą, atnešk. Atnešiau. O jis pradėjo žaisti rusišką ruletę", – tiek apie tą lemtingą vakarą tepasakė Adomas.
Pasakojama, kad tarp nukentėjusiųjų buvo kažkokio Kretingos valdininko sūnus, tad reikalauta kuo griežčiausios bausmės vakarėlio herojams.
Paskui buvo teismas, keleri metai Pravieniškėse, dar vienas gyvenimo epizodas, apie kurį Adomas nelinkęs atvirauti.
Su savo demonais ir šmėklomis
Tačiau likimas taip sudėliojo, kad sunkiais gyvenimo momentais šalia Adomo visada atsiranda gerų žmonių, kurie jam padeda.
Vienas jų – verslininkas, taip pat buvęs krepšininkas E.Norvaišas. Jis iš kalėjimo grįžusį A.Jurevičių priėmė dirbti į savo bendrovę, pasirūpino būstu, bet nepajėgė sustabdyti jo riedėjimo į nuošalę.
"Kol sėdėjau kalėjime, mane globojo E.Norvaišas. Jis sutvarkė dokumentus dėl mano lygtinio paleidimo, pasirūpino, kad išėjęs iš kalėjimo turėčiau kur prisiglausti, kur dirbti. Paskui pradėjau gyventi kaip koks katinas. Nuopuolis prasidėjo, kai mane išvijo iš Gargždų nakvynės namų. Gyvenau Klaipėdoje garaže, paskui – tame bunkeryje", – dėstė Adomas.
Vyras sako, prisimena tą rytą, kai jį užvertė žemėmis. Tuokart už kokių 5 metrų nuo angos jis stovėjo ir gurkšnojo alų, pradėjo šaukti, pripuolė prie išėjimo, bet niekas jo neišgirdo, atsikasti buvo neįmanoma.
"Laiko pojūtį praradau, paskui ėmė rodytis kažkokie žmonės, pradėjau su jais šnekėtis, prisimenu, bandžiau juos paliesti, o ranka slysta kiaurai. Supratau, kad jau visai prastai, nes aplink mane susirinko mirusiųjų vėlės. Labai keista, nežinau, ar sapnavau, ar išties tai buvo. Paprašiau, kad jie man pakviestų Reginą Vaškienę, mano močiutę. Ji atsirado šalia, stovėjome abu ir verkėme. Dar jos paklausiau, ar ji čia gyvena, ji man pasakė, kad ji – ne iš šio pasaulio", – keistą sapną-haliucinaciją prisiminė Adomas.
Paskui prasitarė, jog ir dabar palatoje prabunda iš miegų išmuštas šalto prakaito, bijodamas, kad tebėra užverstame bunkeryje.
"Kapstausi ir nenoriu nuvilti"
Dabar Adomas nori gyventi. Jis labai dėkingas bičiuliams iš komandos už tai, ką jie dėl jo daro. Savo auklėtinių gera valia labai didžiuojasi ir jų treneris G.Glikmanas.
"Susidarė buvusių mano auklėtinių grupė, kaip pats vadinu "glikmanukų mafija", ir jie iš visų jėgų nori jam padėti. Labai jais didžiuojuosi. Apie juos reikia rašyti, nes geri darbai ir kitus žmones įkvepia. Šito mūsų visuomenei labai trūksta. O patį Adomą reikia "įsodinti" į tokią dirvą, kad jokie gyvenimo vėjai nebeišrautų", – dienraščiui teigė G.Glikmanas.
"Palinkėkite man ką nors gero", – atsisveikindamas paprašė Adomas. – Tada, kai susitikome pirmą kartą, pažadėjote, kad išsikapstysiu, štai kapstausi ir labai noriu nenuvilti tų, kurie manimi tiki ir man padeda. Noriu tikėti ir pats, kad gyvensiu kaip žmogus, turiu laiko, man juk dar ne 80 metų."
-
Gyvam palaidotam po žeme Adomui suteikė šansą 52
Per praėjusias Kalėdas po žeme penkias paras sugebėjęs išgyventi ir stebuklingai išgelbėtas 33-ejų Adomas, pasirodo, praeityje buvo perspektyvus krepšininkas. Po dienraščio "Klaipėda" publikacijos atsiliepė buvęs jo komandos bičiulis ir pasirūpino jaunu vyru.
Po žeme – komandos gynėjas
Klaipėdietis Svajūnas S. buvo sukrėstas, kai dienraštyje pamatė buvusio savo komandos "Nafta-Uni-Laivitė" gynėjo Adomo J. nuotrauką ir sužinojo, kokia nelaimė jį ištiko.
Adomas jau seniai nebesportuoja, šis jaunas, gyvenamosios vietos neturintis vyriškis Kalėdų šventes praleido gyvas palaidotas po žeme. Žmogus, kuriam Kūčių vakarą suėjo 33-eri, per savo gimtadienį be maisto bei vandens aklinoje tamsoje išgyveno penkias paras. Vyras per stebuklą liko gyvas, kai jį atkasė jo pasigedusieji.
Benamis Adomas prieš kurį laiką buvo radęs užuovėją karo laikų gynybiniuose įtvirtinimuose, esančiuose netoli Šilutės plento. Minėtą sklypą ruošiamasi parduoti, todėl prieš pat Kūčias traktorininkas ir užpylė įėjimą į bunkerį nė neįtardamas, kad kažkur jo viduje miega žmogus. Vyrą išlaisvino tik po švenčių.
Dramatiško likimo istorija
Perskaitęs, kas nutiko buvusiam jo komandos bičiuliui, Svajūnas S. kreipėsi į redakciją.
Klaipėdietis patvirtino, kad Adomas J. išties yra augęs Plungės vaikų globos namuose. Jį iš gatvės dugno tada traukė krepšinio treneris Genadijus Glikmanas. Paskui, kai pradėjo treniruoti komandą "Nafta-Uni-Laivitė", jis vaikiną pasikvietė į Klaipėdą.
Interneto tinklalapyje eurobasket.com iki šiol tebėra Adomo J. anketa su jo duomenimis, liudijanti, jog šis tada 20-metis 184 cm gynėjas komandoje žaidė 2002-aisiais.
"Tada jis buvo labai užsispyręs, turėjo tvirtą charakterį. Tačiau vien to negana, reikėjo ir disciplinos, o jos trūko. Paskui įsivėlė į kriminalą, neblaivus šaunamuoju ginklu grasino merginai. Jį nuteisė trejiems metams. Kalėdamas Pravieniškėse buvo stipriai sumuštas, išgyveno kelias operacijas. Po kalėjimo atsidūrė gatvėje", – pasakojo Svajūnas.
Tiesia pagalbos ranką
Svajūnui pavyko rasti Adomą. Klaipėdietis buvusio komandos bičiulio veide dėl išgyventos dramos manė išvysiąs depresijos ženklų, tačiau esą to nepastebėjęs. Pradžioje Svajūno Adomas nepažino, tačiau paskui prisiminė ir labai nudžiugo.
"Jis žarstė išmintį. Sakė, kad man sunku suvokti laisvės pojūtį. Esą tai supranta tik tas, kuris ją bent kartą buvo praradęs. Suradome jam ir namus, derinu reikalus dėl įdarbinimo. Tik darbdavys iškėlė sąlygą, kad Adomas atsisakytų girtuoklysčių", – sakė Svajūnas.
Svajūnas tikino, jog prieš pat Naujuosius metus Adomui nuvežė visko, apie ką tik gali svajoti žmogus, – drabužių, apavo, maisto, kitų reikmenų. Dabar belieka laukti paties Adomo žingsnio.
