Eksperimentinė instaliacija

Naujausioje menininko A. Danusevičiaus parodoje pristatoma eksperimentinė piešinių, keramikos ir tapybos instaliacija, nukelianti į kiek baugų, paslaptingą, bet spalvotą vaizduotės pasaulį. Eksponuojamuose beformiškuose, medžiagiškuose eksperimentiniuose darbuose skleidžiasi intuicija, vitališkumas, improvizaciniai elementai ir spontaniškumas.

Pasak menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, „kurianti ir griaunanti pirmapradė energija A. Danusevičiaus kūriniuose mainosi ir žaismingai flirtuoja, čia nusivesdama į klampius pasąmonės požemius, čia panardindama į svaiginančias žiedų haliucinacijas. Socialiniai ir lyties tapatumai maišosi, jungiasi ir čia pat vėl išvirsta į multipotencialu trykštančią beformę medžiagą. Atsikartojantys gamtos motyvai – gyvastingi, žavūs, paslaptingi ir kartu seksualiai dviprasmiški, flirtuojantys su žiūrovų pojūčiais.“

A. Danusevičiaus darbai. Asmeninio archyvo nuotr.

A. Danusevičiaus konceptualūs meno darbai – tarytum savotiškas pirmapradis giluminis portretas. Menininkas kviečia žiūrovus atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir užsimiršti. Autorius, kūrinius palikdamas atvirus interpretacijai, atrodo, klausia: „Ką jauti? Ką matai? Kokius jausmus, išgyvenimus tau tai primena?“

A. Danusevičius – jaunosios kartos tapytojas, Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje debiutavo dar studijuodamas. 2017 m. jis baigė doktorantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje ir stažuotę Danijos karališkojoje dailės akademijoje. Nuo 2004 m. dalyvauja jungtinėse parodose, o nuo 2008 m. surengė kelias personalines parodas Lietuvoje, Danijoje ir Vokietijoje. Jis ne kartą tapo konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininku ir laureatu. A. Danusevičiaus darbų galima rasti šiuolaikinio meno kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

B. Drenkwitzo videokūriniai. Asmeninio archyvo nuotr.

Virtuozas iš Vokietijos

Menininko iš Vokietijos B. Drenkwitzo parodoje „Nematerialus turinys“ / „Immaterial Production“ bus apžvelgti pastaraisiais metais menininko sukurti darbai.

B. Drenkwitzo (gim. 1978 m.) kūryba įkvėpta devintojo dešimtmečio estetikos, persismelkusios tuo metu sparčiai augusio pasaulinio kapitalizmo poveikio: politinių perversmų, turtinės nelygybės, pasaulinės žiniasklaidos ir alternatyvios muzikos bei mados, įskaitant elektroninę popmuziką ir hiphopą. Devintasis dešimtmetis buvo ir Afrikos bado era, šaltojo karo įkarštis, kartu ir jo pabaiga, kurią žymėjo Berlyno sienos griūtis. Įtakingi to laikotarpio meno judėjimai, ko gero, darę poveikį ir B. Drenkwitzo asmeniniam braižui – „Neo-geo“, „The Pictures Generation“ ir tarptautinė neoekspresionizmo tendencija, pasireiškusi Vokietijoje, JAV, Italijoje, kurioje ji buvo žinoma „Transavanguardia“ vardu. 2011 m. vaizdo menininkas B. Drenkwitzas gavo vieną prestižiškiausių meno apdovanojimų savo šalyje, t. y. garsios vokiečių skulptorės Emy Roeder prizą.

B. Drenkwitzo videokūriniai. Asmeninio archyvo nuotr.

B. Drenkwitzas daug metų kuria vaizdo performanso ir vaizdo portretų srityje. Jis studijavo medijų meną prestižinėje dailės mokykloje Maince („Mainco Kunsthochschule“) pas prof. Dieterį Kiesslingą ir Kelno medijų meno akademijoje („Kunsthochschule für Medien Kelne“) pas prof. Mischą Kuballą. Ilgainiui jo meninis medijų meno ir fotografijos suvokimas išsikristalizavo iki tokio lygmens, kad dabar jis naująsias medijų formas traktuoja kaip savarankišką „skulptūrinį elementą“, o tai leidžia jas integruoti į „ekspansyvias instaliacijas“. Menininko kūrybos ašis – laiko tema, laiko sąvoka ir vaizdo perdavimo poveikis žiūrovams. Jo videokūriniuose išgyvenamas laiko bėgimas, akimirkos trukmė ar, priešingai, akimirkos ramybė ir susikaupimas.

Menininkas pabrėžia, kad kuriant svarbus spontaniškumas ir laisvė. Lygiai tokias pačias sąlygas jis sudaro ir žiūrovui: "Reikia būti atviram ir mokėti išgirsti", – sako tapytojas, 2017-aisiais apgynęs meno daktaro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje.

Menininkas yra surengęs asmenines parodas Lietuvoje, Danijoje, Vokietijoje, Slovakijoje bei dalyvavęs daugybėje grupinių parodų tiek gimtojoje šalyje, tiek Europoje. Kūrėjas yra ir meninių rezidencijų dalyvis – neseniai A.Danusevičius grįžo iš septynis mėnesius trukusios meninės rezidencijos "Villa Concordia" Bambergo mieste, Vokietijoje.

– Autoportretas tai – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Kurdamas stengiuosi išvengti aiškios reprezentacijos. Žinoma, tai nėra taip lengva, tačiau man svarbus betarpiškumas. Apskritai, šiuos autoportretus sukūriau netyčia, nežinodamas, kad dabar ruošiuosi tapyti būtent autoportretą. Kai tik išeina, stengiuosi leisti pasireikšti spontaniškumui.

Susitapatinus su viena ideologija ar apsibrėžus tapatybę, susiaurėja žiūros laukas ir galimybės.

– Ar kūriniuose jaučiamas tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Jie kalba ne apie mane, o apie pačią tapybą – darbo kūrimo akimirką, todėl galima sakyti, jog "aš esu" – visada yra kitoks. Kyla klausimas, kas yra tikrovė ir kas esu "aš"? Motyvą paliksiu atvirą interpretacijai, kiekvienas jame mato vis ką nors kitą.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretus, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Tapydamas atitrūksti nuo kasdienybės. Atsiduri pasaulyje, kuriame vyrauja pajauta, atverianti giluminį jo suvokimą. Kad ir kokie, mes, žmonės, esame panašūs, kiekvienas mūsų yra unikalus. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti snaiges: jų tiek daug, tačiau jos visos kitokios, ar 300 kartų išdidinta smėlio fotografija, kurioje atsiskleidžia kiekvienos smiltelės unikalumas.

– Kurdamas autoportretus, esate ir portretuojamasis ir kūrėjas. Ar kūriniuose siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Kurdamas autoportretus atsidaviau emocijoms, būsenoms, pajautimui. Tapant man labai svarbus improvizacijos aspektas, todėl prieš pradėdamas tapyti paveikslą, dažnai neturiu jokio plano ir nežinau, kaip kūrinys turi atrodyti. Tai atveria erdvę naujiems atradimams, kol nepradedu giliau plėtoti atrastos temos ar idėjos. Mano nuomone, edukacinė sistema, kurioje praleidau tiek daug metų, mus skatina žengti akivaizdžiai priešinga kryptimi – sugalvoti gerą idėją ir tik tada ją įgyvendinti. Neteigiu, kad tai yra blogai, tačiau pastebėjau, kad improvizuojant einama daugeliu krypčių iš karto. Taip gimsta nauji, netikėti sprendimai, kurie kyla ne iš proto išmąstytos idėjos, o iš atviros erdvės, eksperimentų, iš nieko. Ir tuomet, kai, intuicijos vedamas, atlieku daugybę skirtingų veiksmų, galiu iš jų atsirinkti keletą ir toliau juos vystyti. Taip netikėti "atsitiktinumai" išsivysto į temas. Pavyzdžiui, jaunystėje lankiau stalo teniso užsiėmimus, o po kurio laiko sužinojau, kad jau patyrę žaidėjai specialiai apmokomi mušti fuksus (neparankius varžovui mostus, kai specialiai stengiamasi pataikyti į stalo kraštą ar tinklelio viršų), kadangi buvau tik pradėjęs žaisti, tai man sukėlė nuostabą.

Kitas labai svarbus dalykas – būti atviram. Todėl į klausimą "kas aš esu?" tiktų atsakymas: "toji akimirka, kurioje esu". Kiekvieną mūsų išgyvenamą momentą vyksta kaita, todėl susitapatinus su viena ideologija ar apsibrėžus tapatybę, susiaurėja žiūros laukas ir galimybės.

Iš vienos pusės, manau, prie tapatybės labai stipriai prisirišti yra gana žalinga, ypač menininkui. Kadangi tuo metu kūrėjo radaras gerokai susiaurėja. Iš kitos pusės, kitas galbūt sukurs puikių darbų būtent apsibrėžęs save gana aiškia ideologija. Nėra vieno teisingo recepto. Svarbu būti atviram ir mokėti išgirsti. Pavyzdžiui, nagrinėdamas gėjų kultūrą studijuodamas doktorantūrą, kino kritiko iš Anglijos komentarą apie mano darbą supratau tik po kokių poros ar trejeto metų, kai jau buvau išvykęs į stažuotę Kopenhagoje. Tiesiog tam nebuvau pribrendęs arba net negalėjau suprasti, nes gyvenau ir kūriau kitomis aplinkybėmis.

– Kūrimo procesas paremtas natūra ar dokumentine medžiaga (fotografijomis, prisiminimais)?

– Stengiuosi kuo daugiau eksperimentuoti ir kiekvieną laikotarpį kuriu skirtingai. Leidžiu pasireikšti vaizduotei, tačiau nuotrauką galiu panaudoti ir kaip inspiraciją. Iš natūros tapau labai retai, nors retkarčiais kyla mintis trumpam prie jos sugrįžti.

Svarbu išsilaisvinti iš priklausymo nuo išorės, todėl tapydamas stengiuosi, kad tas "aš", kaip atskiras elementas, išnyktų.

Dažnai paveikslus pradedu tapyti, nesiremdamas jokia iš anksto pasiruošta medžiaga. Pradedu nežinodamas, ką tapysiu, atsiduodamas procesui, o tada viskas vystosi savaime. Pasikartosiu, man svarbu suteikti kuo daugiau erdvės "atsitiktinumams". Įvardinu juos kabutėse, kadangi aš sąmoningai pasirinkau taip kurti ("Ar pastebėjote, kam nutinka atsitiktinumai? Galimybė vertina tik pasiruošusį protą" (L.Pasteuras)). Tačiau, būna, įkvepia ir kokia idėja, vėliau renkama informacija, skaitoma, galiausiai – tapoma. Vieno priėjimo prie kūrinio nėra. Paveikslas niekada nėra baigtas. Tai tik akimirkos sustabdymas įdomiose vietose.

Gyvendamas Lietuvoje, buvau priėjęs ribą, kai atsidūriau aklavietėje. Pamenu, ėjau gatve ir supratau, kad nebegaliu daugiau taip kurti, kad kažką reikia daryti. Kaip pastebėjau bendraudamas su kolegomis, kiekvienas susiduria su vidiniu žinojimu ar nuojauta, kad kažką reikia keisti. Esu dėkingas žmonėms, kurie buvo šalia, likimui ir aplinkybėms, kurias susikūriau ir kurios padėjo išjudėti iš komforto zonos. Cikliškas laiko ratas ir situacijos kartojasi, tik kitomis aplinkybėmis. Mano asmeninius pasikeitimus lėmė gyvenimas Vokietijoje ir Danijoje, patirta kitų kultūrų įtaka. Jei būčiau likęs Lietuvoje, manau, viskas būtų susiklostę visai kitaip.

– Ar kuriant autoportretus buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Man svarbiau eksperimentuoti ir palikti darbą kuo atviresnį interpretacijai. Juk gerokai įdomiau, kai žmonėms kūrinys sukelia skirtingas asociacijas.

– Kuo rėmėtės pasirinkdamas autoportretų spalvinę išraišką?

– Kurdamas spalvas renkuosi intuityviai, tačiau vieną iš autoportretų kūriau žiūrėdamas į fotografiją, todėl inspiracijos spalvinei raiškai kilo iš jos.

Kitame autoportrete matomos "mėlynos akys" iš tiesų yra ne akys, tačiau taip išėjo betapant. Aš dažnai nežinau, koks bus rezultatas. Tapant svarbus aspektas yra ir galynėjimasis su materija. Tenka įdėti nemažai pastangų, kad paveikslas įgautų krūvį, pasiteisintų. Manau, abu paveikslai gali būti ir yra geri.

Man studijuojant Kopenhagoje, tapybos srities profesorius Glennas Sorensenas minėjo, kaip svarbu, kad tapant jaustųsi, jog grumiesi su tapyba, kūrinys įgautų krūvį, jame būtų kažkas daugiau, nei tik konceptas. Aš manau, kad nėra būtina tik galynėtis su materija, būna momentų, kai ir lengvai tapant galima sukurti įdomių darbų. Svarbus yra esamas momentas ir nusiteikimas. Kartais tampi vieniu su drobe ir paveikslas, rodos, kuriamas be pastangų. Būna akimirkų, kai, prisilietęs teptuku prie drobės, jau žinau, kad bus geras paveikslas. Galbūt tai įkvėpimo momentai, kurie "aplanko" kuriant.

– Kokia yra fono reikšmė kūriniuose?

– Šiuose darbuose jaučiama organiška visuma. Kadangi tapiau spontaniškai, iš anksto negalvojau apie fono reikšmę. Pirmame paveiksle, kūnas tampa "fonu", o "mėlynos akys" tai – kūno dalis. Šios paveikslo detalės pereina viena į kitą ir nelieka takoskyros tarp figūros ir fono. Antrajame paveiksle, kuris išėjo savaime, fonas paliktas neužtapytas, nubrėžti juodi brūkšniai žaismingam kūriniui suteikia grėsmingą atmosferą. Šiuo atveju, pasinaudojau jau pasiteisinusiu sprendimu iš anksčiau. Piešimo patirtis buvo naudinga tapyboje.

– Kurį teiginį – "tai – mano darbas" ar "tai – aš" – pagrindžia šie autoportretai?

– Manau ir vieną ir kitą. "Aš" yra ir atlikėjas, ir Kūrėjas tuo pačiu metu. "Akimirka, kai įvardis "aš" virsta veiksmažodžiu esu ir yra dabarties momentas, kuriame susilieja darbas ir žaidimas." (Stephenas Nachmanovitchius)

– Kuo šie kūriniai išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

Autoportretų nesu sukūręs daug. Šių darbų taip pat nelaikau tradiciniais (žanro prasme) autoportretais. Man kiekvienas paveikslas yra kaip savotiškas autoportretas, kadangi tai – menininko patirties atspindys. Per tai, kaip ir ką tapau, kokią temą nagrinėju, atsiskleidžia unikali asmenybės visuma, gyvenimo situacija, suvokimas.

– Pažvelgus į kūrinius iš šalies, koks laiko dėmuo (praeitis, dabartis, ateitis) juose atsiskleidžia?

– Psichologinio laiko nelieka. Man svarbiausia improvizacija, visiškas atsidavimas šiai akimirkai ir jos pajautimas. Motyvai kartais ateina iš praeities, kuriama yra šią akimirką, o paveikslas vėliau atsiduria ateityje, pavyzdžiui, instagrame ir jau virtualioje erdvėje sąveikauja su žiūrovais. "Paveikslas turi savo gyvenimą. Aš leidžiu jam, kad jis būtų matomas", yra pasakęs Jacksonas Pollockas.

– Kaip žmogus, vaizduojamas šiuose darbuose, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Regimas pasaulis, man rodos, yra sąlyginis, mano vaizduotės vaisius. Kiekvienas žmogus patiria vis kitokį "pasaulį", o ir jo "matymas" yra fragmentiškas, veidrodinis mąstymo atspindys (suvokiant pasaulį juslėmis). Savotiškai – deliuzinis.

Pamenu, paauglystėje, kai jau save įsivaizdavau kaip tapytoją, labai bijojau netekti regėjimo, nes tai reikštų, jog nebematyčiau motyvų. Čia tiktų Paulo Gauguino pasakymas: "Užmerkiu akis, kad matyčiau." Dabar yra svarbu išsilaisvinti iš priklausymo nuo išorės, todėl tapant stengiuosi, kad tas "aš", kaip atskiras elementas, išnyktų. Idealiu atveju tampa svarbus bendrumas. Rodos, meilė yra jungianti jėga ir visa ko pagrindas. Per meilę – tai yra šią akimirką – pasaulis išnyksta (nelieka fizinės erdvės pojūčio ir priklausymo nuo žmogaus susikurto psichologinio laiko). Visa kita tampa iliuzija, kad ir kokia grėsminga ji atrodytų. Galima prisiminti sceną iš filmo "Matrica", kai Morfėjus prašo Neo pasirinkti piliulę: raudoną arba mėlyną. Raudona simbolizuoja žinojimą (meilę), o mėlyna – užmiršimą (baimę), (nenorą prisiimti atsakomybės). Kiekvienas iš mūsų, gyvendami savo gyvenimus, renkamės tarp šių dviejų piliulių.

„Kamufliažinis vyriškumas ir kempiškasis blizgesys“ – devintoji personalinė A. Danusevičiaus paroda ir meninis tyrimas atspindintis nuoseklų ketverių metų įdirbį Vilniaus dailės akademijos meno doktorantūros studijose. Autorius siekia dekonstruoti įsigalėjusius vyriškumo įvaizdžius ir kviečia žiūrovus platesnei diskusijai.

Meno projekto „Kamufliažinis vyriškumas ir kempiškasis blizgesys“ tiriamosios dalies objektą sudaro homoseksualių asmenų kultūra heteronormatyvumo kontekste. Tiriamojoje dalyje atskleidžiamos istorinės bei ideologinės kamufliažinio vyriškumo ir kempiškojo blizgesio koncepcijų ištakos ir jų opozicija viena kitai. Plėtojant šias koncepcijas remiamasi gėjų pažinčių svetainės PlanetRomeo.com anketų ir pasirinktų meno kūrinių analize. Atlikta alternatyvių vyriškumo tipų analizė prisideda prie heteronormatyvumo dekonstrukcijos įgalinimo. Meno projekte atskleidžiami kamufliažinio vyriškumo ir kempiškojo blizgesio trūkumai ir ieškoma alternatyvaus požiūrio. Pasitelkus F. Besso kūrybos analizę ir įžengus į dvasingumo tyrinėjimo lauką, yra ieškoma „vidurio kelio“ tarp esamų kraštutinumų. Svarbiausias meno projekto tikslas yra kurti meninius darbus, siejamus su kamufliažinio vyriškumo ir kempiškojo blizgesio koncepcijų bei jų tarpusavio santykio analize homoseksualių asmenų įvaizdžių kaitos kontekste. Šį tikslą įgyvendinti padeda pasirinktų filmų analizė, atskleidžianti socialinę homoseksualių asmenų įvaizdžių kaitą ir poveikį menininko sukurtiems darbams.

Meno projektas tiesiogiai susijęs su sukurtais meniniais kūriniais. Kelių disciplinų meno darbai grindžiami teorinėmis įžvalgomis pasinaudojant automenotyrinės analizės metodu. Autoriaus sukurti meno darbai ne tik reprezentuoja teoriją, bet ir, pasitelkiant skirtingas kūrimo technikas, kuria naujus efektus ir prasmes.

Meno projekto viešas gynimas vyks kovo 31 d. 14 val. Vilniaus dailės akademijoje Titaniko I a. parodų salėje.

Paroda veiks iki kovo 31 d.

Praėjusi savaitė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose buvo įsimintina. Atidarius Salvadoro Dali kūrinių parodą, pretenduojančią tapti vienu iš šių metų uostamiesčio kultūros įvykių, jau kitądien meno mėgėjai rinkosi į dar dviejų autorių vernisažą, kuris pirmajame aukšte karaliaujančio klasikinio moderno estafetę perdavė antrajame įsikūrusiam kontempliuojančiam ir akį traukiančiam šiuolaikiniam menui. Pastarajam atstovauja lietuvis tapytojas Adomas Danusevičius bei airių menininkas Eamonas O’Kane’as.

Artrokas su moderno korifėjumi

„Akį traukiantis“ – iš principo tautologiškas epitetas meno atžvilgiu, tačiau šiuolaikiškos išraiškos rezultatai neretai verčia naujai patirčiai lyg ir atvirą, bet ne visuomet jai pasirengusį lankytoją bejėgiškai žvalgytis po aktualiojo meno ekspoziciją, ieškant už ko užsikabinti. Išsigelbėjimą apgaulingai žadančios videonstaliacijos – toks pažįstamas ekranas! – padėties nepalengvina. Kad ir kaip norėtųsi netikėčiausiu būdu paskatinti žiūrovą giliai susimąstyti apie būtovės slėpinius ir visuomenes ydas, iki logikos etapo ištveria ne kiekvienas pasiryžęs brautis per kūrybiškumo brūzgynus.

Šis dramatiškas pasažas – ne apie aktualias KKKC parodas, kurias aplankyti turėtų visi, iš meno laukiantys jaukios šviesos. Situacija, anot KKKC direktoriaus menotyrininko Igno Kazakevičiaus, vadintina artroku, mat dviejuose Parodų rūmų aukštuose šiuo metu sukasi skirtingi, susiję bei viltingai nuteikiantys meno laikotarpiai: moderno korifėjus S.Dali bei jaunieji tendencijų kūrėjai.

Kur plyti bekraštė vienatvė

Čia iš tiesų šviesu. A.Danusevičiaus „Kamufliažiniam vyriškumui“ skirtoje salėje – dar ir erdvu tarsi sporto aikštyne, kuriame tarp aukštos kokybės dangų bei inventoriaus, tarp nuolatinių treniruočių bei pergalių triumfo arba pralaimėjimų ašarų, anot parodos kuratorės Laimos Kreivytės, plyti bekraštė sportininko vienatvė.

O vyriškąją tapatybę nagrinėjantys paveikslai, iš tolo provokuojantys šiuo tuo pažįstamu, per arti neprisileidžia: veidai juose – neįžiūrimi, o situacijos – gana privačios, prašančios pirma perkratyti stereotipus ir požiūrį, užuot drąsiai lipdžius senąsias etiketes.

E.O’Kane’o kūrybos retrospektyva „And Time Begins Again“ apžvelgia šiemet 40-metį pasitinkančio autoriaus veiklą nuo 2000-ųjų, nors, kaip akcentavo I.Kazakevičius, atrodo gimusi vienu įkvėpimu. Įvairi, bet vientisa, turininga, bet išbaigta – pažįstamų, bet naujai skambančių struktūrų mini visata, besisukanti apie įspūdingą erdvinę instaliaciją.

Narsto natūrą ir kultūrą

Natūra bei kultūra – E.O’Kane’ą ypač dominanti opozicija, kurią jis analizuoja įvairiausiomis formomis, technikomis (nuo piešinių iki instaliacijų) bei lygmenimis. Jo piešiami išlakūs medžių kamienai, pavyzdžiui, primena biologijos vadovėlius, o iš medinių elementų sukonstruota instaliacija – chemijos laboratorinius darbus nagrinėjant kristalų bei atomų struktūras.

Beje, I.Kazakevičius patarė parodą pradėti apžiūrinėti nuo animacinio filmuko, kuriame pagal jiems žinomą tvarką spiečiasi, į derinius jungiasi ir vėl išyra vaikams žaisti skirtos spalvotos figūrėlės – garsus vokiečių pedagogo, vaikų darželio išradėjo Friedricho Fröbelio palikimas, ne tik tapęs ankstyvojo kūrybiškumo ugdymo klasika, bet ir įkvėpęs abstraktųjį meną bei bauhauzą. Edukacija – galinga jėga. Žengti į kūrybos tankmę geriausia tarsi pasakos herojui žymintis kelią pažinimo akmenukais – šitaip drąsiau. Ir tikslingiau.

A.Danusevičiaus ir E.O’Kane’o kūrinių parodos veiks iki vasario 13-osios, S.Dali darbai bus eksponuojami dar visą mėnesį.

Kitą penktadienį 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) bus atidaryta tapytojo Adomo Danusevičiaus paroda „Kamufliažinis vyriškumas“.

Joje bus eksponuojami naujausi dailininko darbai. Pavadinimas aiškiai pasako, kad autorių domina socialinės ir kultūrinės vyriškumo (de)konstrukcijos. Vyrų kūnai ir vyriškumo vaizdiniai retai sulaukia gilesnių tyrimų. Adomas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo kurti queer tematikos ir estetikos darbus, sukeisdamas įprastus „vyrų pasaulio“ ritualus, kvestionuodamas patriarchalines galios struktūras ir normatyvinį seksualumą.

A.Danusevičius yra tapytojas-tyrinėtojas, kuriantis paveikslus-situacijas. 2009 metais jis įgijo tapybos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje (VDA), 2010 metais pelnė trečią vietą konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“, šiuo metu studijuoja VDA menų doktorantūroje. Teorija Adomui ne mažiau svarbi už praktiką, todėl jo kūryba domisi ir „grynojo meno“ mėgėjai, vertinantys savitą tapybinę plastiką, ir filosofuojantys jaunuoliai, kurie eina miegoti su Foucault, o keliasi su Deleuze’o knygomis. Tapytojo darbų turi įsigiję Lietuvos ir užsienio kolekcininkai.

A.Danusevičiaus tapyba – intelektuali ir jusliška. Jo kūrinių nesupainiosi su kitų autorių darbais. Ne tik dėl to, kad Adomas tapo ir piešia vyrus – sportuojančius, bendraujančius, pramogaujančius. Menininkui labai svarbi paveikslų dramaturgija – personažų tarpusavio santykiai, juos stebinti auditorija ir į parodą atėjusio žiūrovo žvilgsnis. Kartu jam svarbu pats žiūrėjimas, stebėjimas, tapybos (drobės) ir judančio vaizdo (ekrano) santykis. Atrodo, kad tuo pat metu esi paveikslo viduje, kaip vienas iš varžybų žiūrovų, ir kartu stebi veiksmą iš šalies. Esi salėje ir prie televizoriaus. O dar esi priešais kūną kaip paveikslą ir paveikslą kaip kūną. Tai kur galiausiai aš esu?..

Žiūrovai neretai nori pasitrinti akis – ar tikrai matau tai, ką matau? Riba tarp matomo ir nematomo, rodomo ir maskuojamo yra tarsi įtemptas lynas, ant kuriuo balansuoja A.Danusevičiaus tapyba. Ką iš tiesų stebime per gimnastikos varžybas, koks yra žmonių piramidės kūnų santykis? Kodėl sportininkai vaizduojami prieš rungtį, o ne maksimalaus jėgų įtempimo taške? Ar sportas – tik galios, ar ir geismo išraiška?

Atsakymą sufleruoja ciklo pavadinimas – „Nekalti prisilietimai“. Tačiau ar nekaltybė neprimena kaltės? Kaltės neigimas ar nekalto santykio postulavimas sėja abejones, ir menininkas leidžia joms suvešėti. Autorius sąmoningai kuria situacijas, kur prisilietimą prie kito kūno galima skaityti ir kaip draugišką, ir kaip homoerotišką. Skaitymo būdą pasirenka žiūrovas, o menininko kūrybos kontekstas ir naudojamos priemonės skatina ieškoti neįprasto žiūros kampo.

Paroda KKKC veiks nuo sausio 24 iki kovo 13 d.