Dienraštis "Klaipėda" aprašė ("Kalėdų šventės – kape", 2015 12 29) protu sunkiai suvokiamą incidentą, kai po žeme atsidūręs benamis sugebėjo išgyventi penkias paras ir buvo laimingai išgelbėtas.

Publikacijos nuotraukoje nelaimėlį pažino klaipėdietis Svajūnas Sukackas, buvęs krepšinio komandos "Nafta-Uni-Laivitė" žaidėjas.

Vyras tvirtino, jog laimingasis bedalis – A.Jurevičius, buvęs jo komandos bičiulis, anais laikais – perspektyvus gynėjas.

Adomas jau seniai nebesportuoja, šis jaunas gyvenamosios vietos neturintis vyriškis Kalėdų šventes praleido gyvas palaidotas po žeme.

Žmogus, kuriam Kūčių vakarą suėjo 34-eri, per savo gimtadienį liko be maisto bei vandens aklinoje tamsoje ir išgyveno. Jį atkasė pasigedę bendrai.

Benamis Adomas prieš kurį laiką susirado užuovėją karo laikų gynybiniuose įtvirtinimuose, esančiuose uostamiestyje netoli Šilutės plento.

Tą sklypą ruoštasi parduoti, todėl prieš pat Kūčias traktorininkas ir užpylė įėjimą į bunkerį nė neįtardamas, kad kažkur jo viduje yra žmogus. Šis tik per stebuklą liko gyvas, o jį išlaisvino tik po švenčių.

Tarp buvusių komandos žaidėjų, kurie kartu rungtyniavo su Adomu, greitai pasklido žinia apie jų bičiulį ištikusią bėdą. Jį susirado S.Sukackas, Stasys Pakalniškis, Donatas Kvedaras ir Alfredas Kaniava.

Pamaloninę dovanomis, jie iškėlė ultimatumą dėl tolesnio gyvenimo būdo pasirinkimo.

Interviu ligoninės palatoje

Adomas nusprendė prisikelti. Sukrėtimas ir išgyvenimai užpiltame bunkeryje privertė susimąstyti, gal tai – likimo ženklas keisti gyvenimą?

Juolab atsirado tokių, kurie ketina jam padėti. Adomas priėmė bičiulių pasiūlymą pradėti gydytis nuo alkoholizmo.

Praėjus lygiai mėnesiui nuo tos dienos, kai buvo išlaisvintas iš požeminių spąstų, buvęs krepšininkas dienraščio žurnalistus pasitiko narkologinio dispanserio palatoje.

Veidas spindėjo šypsena, jis nė iš tolo nepriminė to žmogaus, kurį teko išvysti garažų bendrijos sargų namelyje prieš pat Naujuosius metus, praėjus vos kelioms valandoms po jo išgelbėjimo.

"Atrodau kitaip? Žinau ir pats labai džiaugiuosi permainomis. Ir ta mano išvaizda dar keisis, tikiuosi, į gerąją pusę. Šioje ligoninėje esu tik 15 dienų. Paskui važiuosiu į Šilutės rajone esantį reabilitacijos centrą, kur galėsiu išbūti iki pusantrų metų ar dar ilgiau, jei reikės", – savo planus dėstė Adomas.

Dramatiško likimo istorija

Adomas gimė Plungėje. Savo tėvo jis nėra matęs, apie jį pasakė tik tiek, kad jis mamą su dviem mažais vaikais paliko, kai Adomas dar buvo kūdikis.

"Pradžioje mama dar laikėsi, ir mes gyvenome gerai, tačiau ją palaužė mano vyresniojo broliuko mirtis. Tada jam buvo 10 metų, tai nutiko 1990-aisiais. Prie parko Plungėje yra toks tiltas, jis ten žvejojo, paskui bėgo per gatvę ir jį partrenkė mašina. Kiek pamenu, tai buvo policininkas, kuris paskui tvirtino, kad neviršijo greičio, nors liudininkai aiškino, kad brolis nuo smūgio oru skrido per visą tiltą", – ketvirčio amžiaus tragediją prisiminė Adomas.

Adomas teigė, kad mama po to pradėjo labai stipriai gerti ir jau nebepakilo. Jį patį ėmė auginti močiutė, tačiau tai truko labai neilgai, po kelerių metų geroji senelė mirė, ir Adomas, tada 11-metis berniukas, atsidūrė vaikų globos namuose.

Per tuos 8 metus, kol ten gyveno, mama jo nė karto neaplankė ir jis daugiau jos niekada nebematė.

"Jau gerokai vėliau dirbau Gargžduose Egidijaus Norvaišo firmoje "Dolena". Pamenu, buvo Joninės, vadovas darbuotojams surengė iškylą gamtoje. Tada ir paskambino į darbovietę, prašė paklausti, ar aš atvažiuosiu į mamos laidotuves. Nevažiavau, nežinau net, kur ji palaidota", – tiek apie savo gimdytoją prasitarė Adomas.

Griežtojo trenerio pėdsakas

Dar augdamas Plungės vaikų globos namuose Adomas užsidegė krepšiniu. Pirmasis berniuko treneris buvo Gintautas Vaitkevičius, paskui Adomas ėmė treniruotis pas G.Glikmaną.

Vos paminėjus šią pavardę, Adomo veidą nušvietė nuoširdi šypsena.

"Jis buvo griežtas, bet teisingas. Tiesą sakant, griežtas – ne tas žodis. Jis man labai padėjo. Labai svarbus žmogus mano gyvenime. Kai baigiau 12 klasių, įstojau į Klaipėdos universitetą, kūno kultūros ir vaikystės pedagogikos specialybę. Kaip tik G.Glikmanas treniravo komandą "Nafta-Uni-Laivitė", ten ir žaidžiau", – pasakojo A.Jurevičius.

Dienraštis susisiekė su Plungėje gyvenančiu G.Glikmanu ir pasiteiravo, ar jis pamena savo auklėtinį A.Jurevičių.

Šio klausimo, regis, ir nereikėjo, šis treneris veikiausiai prisimena kiekvieną, prie kurio gyvenimo jam teko prisiliesti.

"Kaip galiu neprisiminti? Dabar jis populiariausias Lietuvos žmogus. Skaičiau, kas jam nutiko, viską žinau, stebiu, kas bus toliau. Tegul truputį atsigauna, tada jį aplankysiu. Duosiu laiko jam sustiprėti, kad priepuolis neištiktų mane pamačius", – humoro nestokojo G.Glikmanas.

Rusiškos ruletės pasekmės

Studijų metas Klaipėdoje Adomui tapo lemtingas. Nors gyvenimo sąlygos, anot trenerio, jam buvo sudarytos idealios, bet, kaip pats Adomas pripažįsta, studentas iš jo buvo nekoks.

"Studentavau, o ne studijavau. Kai pamačiau, kaip elgiasi nuo tėvų atitrūkę mano bendraamžiai, buvau labai nustebęs. Kasdien pobūviai ir linksmybės bendrabučiuose. Nuo to viskas ir prasidėjo. Paskui įsivėliau į tokią istoriją, kurios niekam nelinkėčiau", – prisiminė Adomas.

Adomas pripažino, kad iš dalies pats buvo kaltas. Vyresnieji studentai dieną prieš tą įvykį iš jo ir dar vieno bendramokslio pasityčiojo.

Kitą dieną vaikinai išgėrė ir nusprendė atsikeršyti.

"Atėjome į jų kambarį, sukėlėme muštynes. Tas mano bendras sako, kambaryje turiu dujinį šautuvą, atnešk. Atnešiau. O jis pradėjo žaisti rusišką ruletę", – tiek apie tą lemtingą vakarą tepasakė Adomas.

Pasakojama, kad tarp nukentėjusiųjų buvo kažkokio Kretingos valdininko sūnus, tad reikalauta kuo griežčiausios bausmės vakarėlio herojams.

Paskui buvo teismas, keleri metai Pravieniškėse, dar vienas gyvenimo epizodas, apie kurį Adomas nelinkęs atvirauti.

Su savo demonais ir šmėklomis

Tačiau likimas taip sudėliojo, kad sunkiais gyvenimo momentais šalia Adomo visada atsiranda gerų žmonių, kurie jam padeda.

Vienas jų – verslininkas, taip pat buvęs krepšininkas E.Norvaišas. Jis iš kalėjimo grįžusį A.Jurevičių priėmė dirbti į savo bendrovę, pasirūpino būstu, bet nepajėgė sustabdyti jo riedėjimo į nuošalę.

"Kol sėdėjau kalėjime, mane globojo E.Norvaišas. Jis sutvarkė dokumentus dėl mano lygtinio paleidimo, pasirūpino, kad išėjęs iš kalėjimo turėčiau kur prisiglausti, kur dirbti. Paskui pradėjau gyventi kaip koks katinas. Nuopuolis prasidėjo, kai mane išvijo iš Gargždų nakvynės namų. Gyvenau Klaipėdoje garaže, paskui – tame bunkeryje", – dėstė Adomas.

Vyras sako, prisimena tą rytą, kai jį užvertė žemėmis. Tuokart už kokių 5 metrų nuo angos jis stovėjo ir gurkšnojo alų, pradėjo šaukti, pripuolė prie išėjimo, bet niekas jo neišgirdo, atsikasti buvo neįmanoma.

"Laiko pojūtį praradau, paskui ėmė rodytis kažkokie žmonės, pradėjau su jais šnekėtis, prisimenu, bandžiau juos paliesti, o ranka slysta kiaurai. Supratau, kad jau visai prastai, nes aplink mane susirinko mirusiųjų vėlės. Labai keista, nežinau, ar sapnavau, ar išties tai buvo. Paprašiau, kad jie man pakviestų Reginą Vaškienę, mano močiutę. Ji atsirado šalia, stovėjome abu ir verkėme. Dar jos paklausiau, ar ji čia gyvena, ji man pasakė, kad ji – ne iš šio pasaulio", – keistą sapną-haliucinaciją prisiminė Adomas.

Paskui prasitarė, jog ir dabar palatoje prabunda iš miegų išmuštas šalto prakaito, bijodamas, kad tebėra užverstame bunkeryje.

"Kapstausi ir nenoriu nuvilti"

Dabar Adomas nori gyventi. Jis labai dėkingas bičiuliams iš komandos už tai, ką jie dėl jo daro. Savo auklėtinių gera valia labai didžiuojasi ir jų treneris G.Glikmanas.

"Susidarė buvusių mano auklėtinių grupė, kaip pats vadinu "glikmanukų mafija", ir jie iš visų jėgų nori jam padėti. Labai jais didžiuojuosi. Apie juos reikia rašyti, nes geri darbai ir kitus žmones įkvepia. Šito mūsų visuomenei labai trūksta. O patį Adomą reikia "įsodinti" į tokią dirvą, kad jokie gyvenimo vėjai nebeišrautų", – dienraščiui teigė G.Glikmanas.

"Palinkėkite man ką nors gero", – atsisveikindamas paprašė Adomas. – Tada, kai susitikome pirmą kartą, pažadėjote, kad išsikapstysiu, štai kapstausi ir labai noriu nenuvilti tų, kurie manimi tiki ir man padeda. Noriu tikėti ir pats, kad gyvensiu kaip žmogus, turiu laiko, man juk dar ne 80 metų."