Meilės ir prisikėlimo istorija

Režisierės žodžiais, šis spektaklis bus apie patį didžiausią įmanomą stebuklą. Nedideliame kaime nusižudo žmogus, bet jo artimųjų meilė tokia stipri, kad jis prisikelia iš mirusiųjų. Tokia „Meilės“ pradžia. Kaip vystosi šio prisikėlimo istorija bus galima sužinoti spektaklio premjeroje.

Pirmasis Klaipėdoje kurtas A.Dudos-Gracz spektaklis pagal genialiojo baroko dailininko Michelangelo Merisi da Caravaggio gyvenimą ir kūrybą „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ sulaukė didžiulio populiarumo. Žinia apie jį ritosi socialiniuose tinkluose, žiūrovai dalijosi sukrėtusiu, pakylėjusiu, apvalančiu patyrimu. Iki šiol į šį spektaklį bilietai išnyksta vos pasirodę. Tad šįkart A.Dudos-Gracz atvykimas į uostamiestį iš anksto buvo pažymėtas nekantraus laukimo.

„Režisierė turi kažkokį ypatingą sugebėjimą pradėti visiškai aiškiu brutaliu realizmu, kuris nepastebimai perauga į magiškąjį realizmą, – apie būsimą spektaklį užsiminė Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas. – Ji sėkmingai maišo primityvią, vulgarią kalbą su bibline kalba, su pranašystėmis, su giesmėmis. A.Duda-Gracz yra savo tekstų kūrėja, režisierė, scenografė ir kartais choreografė. Dėl to jai turbūt lengviau kontroliuoti, kaip scenoje atrodys tai, kas parašyta tekste – ji su tuo turi pirminį santykį.“

„Meilės“ tekstą į lietuvių kalbą išvertė Nikodemas Szczyglowski’s ir G.Grajauskas. Pasak G.Grajausko, lenkiškame tekste naudota senovinė kalba, specifinis dialektas, lietuviškame vertime – XX a. pr. „paprasta paprastų žmonių kalba“. Bet spektaklyje skambės ir archajiški fragmentai. „Kompozitorius Łukaszas Wójcikas-Zawierucha naudoja kelis tekstus iš XV a. pr., tokia ir spektaklyje skambanti poema „Magistro Polikarpo pokalbis su mirtimi“ – vienas pirmųjų Lenkijoje užrašytų ir išlikusių rimuotų tekstų“, – pasakojo G.Grajauskas.

Pirmosios repeticijos – miške

„Meilės“ siužetas perkelia į nedidelį tarpukario laikotarpio kaimą kažkur Lietuvoje. Pasaulis ką tik išgyveno viską naikinančią Pirmojo pasaulinio karo apokalipsę, o į žmonių gyvenimą grįžę senieji tikėjimai susijungė su krikščionybe. Tai pasaulis, kuriame žmogus iš tiesų yra gamtos vaikas, kuriame tikėjimas mistinėmis gamtos jėgomis pinasi su tikėjimu angelais. Vienas iš kaimo gyventojų bendruomenės narių, ponas Kapininis, pravarde Čigonas, nusižudo. Jo artimieji skendi sielvarte, bet jų desperatiškos maldos išgirstamos ir Kapininis grįžta į gyvųjų gretas. Jo prisikėlimas atliepia Biblijoje minimą vieną garsiausių stebuklų, kai Jėzus Kristus iš mirusiųjų prikėlė Lozorių iš Betanijos. „Kalbant apie Lozoriaus mitą, man pačiai svarbiausia ir pirmiausia rūpi ne pats stebuklas, bet šio žmogaus gyvenimas po to, kai jis prisikėlė. Jo gyvenimas tarp artimųjų, savo bendruomenėje. Man buvo įdomu, kaip sugrįžimas iš anapus gali viską pakeisti, taip pat, ką galima atsinešti iš anapus“, – apie „Meilės“ pamatu tapusias mintis kalbėjo A.Duda-Gracz.

Režisierė A. Duda-Gracz. Kemel photography nuotr.

Šio spektaklio repeticijos prasidėjo dar vasaros pradžioje. Tiesa, jos buvo labai neįprastos. Režisierė kartu su komanda keliavo į gamtą – pajūrio miškus. Kaip ji pati paaiškino, tai buvo būtina, mat spektaklio pasaulio bendruomenė itin stipriai prisirišusi prie gamtos.

„Tie žmonės prisirišę prie žemės, suaugę su augmenija, priklausomi nuo oro sąlygų. Kai dirbome su spektakliu pagal M.Caravaggio, to nereikėjo – visas dailininko gyvenimas vyko de facto kažkur rūsyje, prie dirbtinės šviesos, žvakių. Repeticijų salė puikiai tiko. O šiuo atveju personažų gyvenime yra du įvykiai, kurie turėjo vykti natūralioje erdvėje, nekontroliuojamoje žmogaus, beje, abu jie vyksta prieš prasidedant spektakliui. Tai – gimimas – visi personažai atėjo į šį pasaulį mūsų aplankytuose miškuose, žengė ten pirmuosius žingsnius. O vėliau – jų perėjimas iš buvimo vaikais į buvimą suaugusiaisiais“, – aiškino režisierė.

Apie stebuklo pasekmes

A.Duda-Gracz minėjo, kad senovėje svarbiausi žmogaus gyvenimo virsmai buvo neatsiejami nuo įvairių ritualų, tad ir netipinėse repeticijose buvo pasitelkti tam tikri ritualai.

„Meilėje“ Trenktosios be namų vaidmenį atliekanti Renata Idzelytė pritarė, kad buvimas gamtoje kūrybinio proceso metu buvo neįprastas, bet naudingas: „Tai buvo specifinės sąlygos, padėjusios įsijungti fantazijai. Gamta tikrai padėjo susikoncentruoti į save ir partnerius. Tai iš pradžių keista, neįprasta, bet kartu labai įdomu.“

Aktorė taip pat pasakojo, kad darbas su A.Duda-Gracz išsiskiria ypatingu gyliu: „Pradėjome nuo personažų vidinio pasaulio kūrimo, neanalizavome pačios medžiagos ar paskirų scenų tol, kol į pasaulį neatėjo žmonės, turintys papasakoti tai, kas parašyta. Taigi iš pradžių kūrėme žmones, jų bendruomenę ir tik tada ėmėmės medžiagos.“

Anot režisierės, spektaklis „Meilė“ bus apie stebuklo pasekmes. „Kalbame apie stebuklą, kuris atsiranda iš meilės, bet šis stebuklas prieštarauja gamtai. Žmogaus prisikėlimas iš mirusiųjų prieštarauja gamtai. Man buvo įdomu, ką prieš gamtą einantis dalykas gali padaryti su žmonėmis. Šis spektaklis yra apie tai, prie ko mus gali privesti meilė. Moters meilė vyrui, vyro – moteriai, motinos – sūnui, dukros – tėvui, vieno žmogaus – kitam žmogui“, – apibendrino A.Duda-Gracz.

Stebuklas šiuolaikiniame pasaulyje yra fantazijos teritorija – jis nebėra realaus gyvenimo dalis. Režisierė svarstė, kad taip yra dėl nunykusio tikėjimo: „Reikia absoliutaus tikėjimo, kad įvyktų stebuklas. O mes išgyvename didžiulę tikėjimo krizę. Stebuklai vyksta ten, kur jais tikima. Ar mes dar kažkuo tikime? Man atrodo, bet kokia kaina stengiamės atsikratyti mistikos, viskuo abejojame, iš visko tyčiojamės, viską žinome. Dėl to prarandame tikėjimą, kad būna dalykų, kurių mūsų protas negali aprėpti. O žmonės, apie kuriuos pasakojame spektaklyje, tikėjo. Ir dėl to jiems nutiko stebuklas.“

Kūrybinė komanda – jau pažįstama

„Kiek teko matyti šios režisierės spektaklių ir skaityti jos scenarijų, visų jų gelmėje – krikščioniška užuojauta ir meilė. Ir ta meilė – ne tik teigiamiems personažams, meilė – net ir didžiausiems nusidėjėliams. A.Duda-Gracz labai gražiai savo tekstuose geba parodyti, kodėl net didžiausi blogiečiai yra tokie, kokie jie yra, kaip jie tokiais tapo. Supranti, kad net tobuliausias žmogus nėra apsaugotas nuo blogio, nuo pavydo, nuosavybės jausmo kitam žmogui“, – viešnios iš Lenkijos kūrybą vienijančią liniją apibendrino Klaipėdos dramos teatro meno vadovas.

Spektaklio „Meilė“ statytojų komanda klaipėdiečiams jau pažįstama: prie režisierės vėl prisijungė kompozitorius Ł.Wójcikas-Zawierucha ir šviesų dailininkė Katarzyna Łuszczyk, kuri už šviesas spektakliui „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

Spektaklyje vaidins visas būrys aktorių, tarp jų – ir jau pažįstami kolegos iš Lenkijos – Bartoszas Rochas Nowicki’s ir Cezary’s Studniakas bei Klaipėdos dramos teatro aktoriai Liudas Vyšniauskas, Darius Meškauskas, Jonas Baranauskas, Jonas Viršilas, Justina Vanžodytė, Kamilė Andriuškaitė, Eglė Jackaitė, Alina Mikitavičiūtė, Regina Šaltenytė, Samanta Pinaitytė, Sigutė Gaudušytė, Renata Idzelytė, Karolina Kontenytė, Toma Gailiutė, Rimantas Pelakauskas, Mikalojus Urbonas, Vaidas Jočys, Karolis Maiskis, Linas Lukošius, Jonas Golubovskis, Digna Kulionytė, Artūras Lepiochinas.

A.Dudos-Gracz spektaklio „Meilė“ premjera – spalio 1 ir 2 d. Klaipėdos dramos teatre.

„Jau seniai norėjau papasakoti Karavadžo istoriją, – susirinkusiems pripažino A. Duda-Gracz, – galvoju, kad tai buvo vienas didžiausių, jei ne pats didžiausias dailininkas per visą istorija. Jis buvo genijus, labai spalvingas žmogus, du kartus nuteistas už žmogždudystę. Jis lankydavosi, net gyvendavo viešnamiuose, buvo girtuoklis, avantiūristas. Bet tuo pačiu jis yra žmogus, turėjęs Dievo dovaną – humanistas, filosofas“. Lenkijoje gerai žinoma režisierė kartu yra ir spektaklio dramaturgė, scenografė bei kostiumų dailininkė. Spektaklio metu aktoriai atkurs Karavadžo paveikslus.

A. Duda-Gracz pasakojo, kad į Klaipėdą dirbti pakvietė Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys, pakalbėjus su juo išsivystė ir spektaklio vizija, „iš pradžių turėjo būti opera“, – šypsodamasi intrigavo A. Duda-Gracz. Ir iš tiesų, žurnalistams rodytame epizode centrinė figūra atlieka įspūdingą solo. Muzikinę spektaklio plotmę vystė jau ne vienus metus kartu su režisiere dirbantis kompozitorius Łukasz Wójcik.

„Žiūrėdamas į Karavadžo paveikslus, per jo naudotą spalvų paletę jauti emocijas. Tas pats su muzika – išgirdus ją galima bandyti pajusti, pamatyti jos spalvą, – apie garso ir vaizdo ryšį kalbėjo kompozitorius, – Muzikos spalva yra tai, apie ką daug galvojau dirbdamas ties šiuo spektakliu ir buvau įsitikinęs, kad muzikos spalvų paletė tiesiog privalo atitikti Karavadžo spalvų paletę“. Kompozitorius minėjo, kad muzika siekė atliepti Karavadžo paveikslus, su jais susipažinti turėjo ir visi grojantys muzikantai.

Komentuodama ryškius religinius įvaizdžius spektaklyje, A. Duda-Gracz sakė, kad pasakoti Karavadžo istoriją neliečiant tikėjimo klausimų – neįmanoma, „jis buvo nepaprastai religingas žmogus, jo paveikslai daugiausia liečia sakralines temas. Tad tai – esminis klausimas. Juolab, kad mūsų pasakojimas yra apie istoriją, kuri vyko tuo laiku, kai bažnyčia kovojo su reformacija. Bažnyčia buvo agresyvi ir opresyvi, turėjo didžiulę valdžią. Spektaklio veiksmo metu ant laužo sudeginamas inkvizicijos nuteistas Džordanas Bruno“. Pasak jos, klausimas ar šis spektaklis galėtų būti rodomas Lenkijoje, „mano šalyje dar nėra laužų, bet dažnai jaučiame praeitos epochos kvapą. Esu giliai tikinti, bet tai neturi nieko bendro su katalikybe ar Lenkų katalikų bažnyčios katalikybės versija. Lenkijoje dabar yra įdomus reiškinys – vaikai mokykloje mokomi, kad lenkas ir katalikas yra tas pats. Bet aš sakau, kad tikrai ne“.

Remiantis margu Karavadžo gvenimu ir jo kūryba spektaklyje plėtojama genialumo ir niekšybės santykio problematika. Prieš kelis mėnesius tik pradėjusi vystyti spektaklio idėją, A. Duda-Gracz buvo sakiusi, kad jai įdomu, kodėl menininkams atleidžiama daugiau nei eiliniams žmonėms, – „lyg menininko vardas pateisintų to žmogaus buvimą niekšu. Menininkai tam tikra prasme yra luošiai – arba turi savyje kažko per daug, arba kažko trūksta. Dar kiti turi ir talento. Caravaggio tikrai jį turėjo. Dėl savo darbštumo ir talento tai, ką jis sugebėjo nutapyti veikia taip stipriai, kad nebėra svarbu, tai, koks jis buvo ir ką padarė.“.

Vėliau kūrybinio proceso metu plėtėsi ir iš spektaklio augančių temų laukas, „norėjau paliesti šiuo metu asmeniškai ir profesine prasme artimiausias temas – pasirinkimų ir susitikimų. Jautriai rezonuojančias temas – gyvenimo ir mirties. Kaip gyventi po to, kai miršta kažkas, kas buvo tau svarbiausias žmogus? Ar meilė miršta kartu su tuo žmogumi su kuriuo atsisveikinome? Kokius pasirinkimus darome tarp gyvenimo ir meno? Kuo skiriasi tikėjimas nuo ideologijos? Ar įmanoma gyventi be Dievo? Kuo skiriasi menininko ir paprasto žmogaus etika? Kuri meilė svarbiausia – meilė kitam žmogui, meilė savo menui, meilė Dievui ar meilė sau pačiam? Ar tai kaip man atrodo yra taip, kaip yra iš tiesų?“ – vardijo į spektaklį nugulusias mintis A. Duda-Gracz.

Spaudos konferencijos metu režisierė negailėjo pagyrų visai didelei spektaklyje vaidinančių aktorių komandai, „tai yra neįprastai atvirų žmonių grupė. Pažiūrėkite patys – talentingi, labai darbštūs, puikūs, sugebantys daug ką padaryti, tikri. Geram režisieriui galiu tik palinkėt dirbti su tokiais aktoriais“. A. Duda-Gracz nuolat pabrėžia aktorių svarbą, spektaklių personažai taip pat gimsta dirbant kartu su aktoriais. Pavyzdžiui, prieš kuriant šį spektaklį ji buvo paprašiusi aktorių parašyti savo svajones ir pagal jas išsivystė personažų charakteriai, „vaidmenys atsirado iš aktorių pageidavimų“, – tikino režisierė.

Jai antrino ir choreografas Tomasz Wesołowski, „žaviuosi žmogaus kūnu. Kiekvienas kūnas savyje turi visą gyvenimą. Aktorių individualus darbas kuriant personažą nuo psichologijos, jo istorijos apima ir kūną. Tai buvo mano įkvėpimo šaltinis. Kiekvienas judesys, kurį matėte yra sugalvotas aktorių, ne mano. Per repeticijas esu režisierei per žingsnį už nugaros, tereikia ją papildyti“, – sakė choreografas.

Aktoriai taip pat kalbėjo apie išskirtines patirtis kūrybinio proceso metu, „į pirmąją repeticiją arėjom kaip švarus popieriaus lapas – pirmą kartą taip per mano karjerą, – pasakojo jau 40 metų teatre dirbantis Rimantas Pelakauskas, – nesėdėjom prie stalo, neskaitėm pjesės, nenagrinėjom jos, nebuvo to etapo. Režisierė pirmą kartą perskaitė pjesę ir iškart nėrėm. Ilgai dirbom ne prie pjesės siužeto, bet kiekvienas su savimi, su savo personažu, ieškojom jo. Viso proceso metu jutom didžiulį džiaugsmą ir bendrystę“.

Spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera birželio 8-9 dienomis prasidės V tarptautinis teatro festivalis „TheAtrium“.

Spektaklio sukūrimo partneris Adomo Mickevičiaus institutas.

Birželio 8–9 d. Klaipėdos dramos teatre vyks lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz spektaklio pagal baroko meistro gyvenimą ir kūrybą „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera. Aktorius Jonas Viršilas spektaklyje atliks Mario vaidmenį. Režisierė spektaklyje atvirai įvardina tapytoją ir jo modelį siejusio ryšio gylį.

– Papasakokite apie savo personažą, kas jis?

– Keista apie jį pasakoti. Mario yra artimas Mikelės, tai yra, Mikelandželo draugas. Čia reikia suprasti kaip skirtingai mes suvokiame „artimas“ ir „draugas“. Tai yra intriguojanti detalė. Mario yra įsimylėjęs Mikelę, jis artimas Mikelės draugas, toks artimas, kad nelieka ribų. Jų istorija įdomi, intriguojanti to laikmečio pasaulyje. Nekasdieniška ir šiai dienai.

Pats Mario realus asmuo, tikrai buvęs Karavadžo gyvenimo istorijoje. Jis taip pat yra turbūt vienas iš pagrindinių personažų Karavadžo paveiksluose, keliaujantis iš vieno kūrinio į kitą.

– Kaip apibūdintumėte, kokią temą spektaklyje reprezentuoja Mario?

– Jis pasakoja, apie meilės būtinybę šiuolaikinėje visuomenėje. Jeigu meilė negali egzistuoti – tai žmogų veda į destrukciją. Jei tu negali mylėti, tau uždrausta mylėti – tai gali vesti prie savo paties ar kitų destrukcijos. Gali atsirasti didelė visus aplinkinius naikinanti neapykanta. Man įdomu, kad mano personažas pirmiausia neša žinią apie meilę, jog jos formos gali būti įvairios. Svarbiausia, kad meilė yra tyra ir graži. Pats Mario – labai tikintis, tačiau tikėjimas pavertė jį savų įsitikinimų įkaitu. Nors Biblijoje niekur nėra paminėta, ką galima mylėti

– Kai prieš kelis mėnesius sužinojote, ką vaidinsite, minėjote, jog šiek tiek nerimavote dėl vaidmens, kai kurių scenų. Juolab, kad neseniai buvo galima stebėti su kokiu pasipriešinimu buvo sutiktas bandymas priimti Partnerystės įstatymą. Kaip sekėsi prisijaukinti Mario?

– Gali būti, kad žmonės tikėsis, jog tarp Mario ir Mikelės vyks kažkas gašlaus, negražaus. Režisierė labai norėjo parodyti jų santykių taurumą ir grožį. Vakar repetavome Tą sceną ir A. Duda-Gracz sakė, kad norėtų, jog vaidintume taip, kad kiekvienas žiūrovas salėje norėtų atsirasti mūsų vietoje.

Nemėgstu politikuoti. Bet tikiu amžinosiomis vertybėmis – jų tarpe ir meilė. O meilė gali egzistuoti įvairiomis formomis. Taip susiklostė, kad mano personažas neša meilės vėliavą. Ne plakatiškai. Nuoširdžiai. Meilės, kaip gražius dalykus gimdančio momento.

– Mario egzistavo realiai, bet egzistavo prieš beveik 500 metų. Papasakokite kaip kūrėte šį personažą, kas jums buvo svarbu?

– Mario man buvo labai tolimas. Bet dabar pažįstu jį nuo jo pradžios mamos įsčiose iki mirties datos. Beje, Mario miršta du kartus – dvasiškai ir fiziškai.

Turint tokią gerą vedlę kaip Agata Duda-Gracz personažas atėjo pats. Didžiausia užduotis buvo nepradėti jo vertinti, teisti ar teisinti. Tai padaryti kartais sunku. Bet šis atvejis ypatingas – negaliu, man neleista teisti Mario. Žinau, kokie jo įsitikinimai, moralė, ką jis valgė pusryčiams, ką mėgsta, kokius kvapus myli, kokia buvo jo vaikystė, autoritetai. Žinau jo genealoginį medį, kaip sudėliotas visas jo gyvenimas. Kokias savybes paveldėjo pats ir ką iš jo perims palikuonys.

Kažkada pagalvojau, kad Mario vis dažniau pas mane ateina kaip į psichoterapijos seansą. Sėdžiu, klausausi, stebiu ir kaskart jis pasirodo vis ryškiau ir arčiau. Kaip psichoterapeutas negaliu jo vertinti, mokyti. Jis ateina su savo gyvenimu ir savo pasirinkimais. Režisierė visąlaik akcentuoja, kad personažas negali naudotis mūsų emocijomis, mūsų gyvenimu. Todėl mes kiekvienas ir kuriame tokį platų personažo peizažą. Visą asmens istoriją ir priešistorę. Pavyzdžiui, žinau, kad Mario ant kairės rankos turi po egzekucijų paūmėjantį dermatitą.

Pagalvosit, kad esu beprotis, bet kai ko norėčiau pasimokyti iš Mario. Kiekvieną rytą, kada jį bepasiimčiau – jis šypsosi, flirtuoja. Tai Mario pamatas, jis viską gauna per flirtą. Kiekvieną rytą kai apsikeičiame pozicijomis jis šypsosi. To jam pavydžiu.

– Kiek jums rūpėjo istorinis Mario tikslumas?

– Istorinis motyvas nebuvo labai svarbus. Negaliu ir iš paveikslų jo paimti. Kaip ir žiūrėdami į mano nuotraukas nežinotumėte, kas tą dieną darosi mano viduje. Kai kūriau personažą stengiausi kuo labiau atjungti save į jį nedėti savo minčių – norėjau, kad jis ateitų pats. Kaip netikėtai tai beskambėtų – Mario ėmė ir atėjo.

Tai – labai kryptingas ir ilgas darbas. Iš pradžių jaukinomės baroko laikotarpį, jo kontekstą, Karavadžo darbus. Tik tada pradėjom kurti personažus. Pradėjome nuo fizinių savybių. Pavyzdžiui, kodėl Mario turi tiką dešinėje rankoje? Jis ja nuolat maišo dažus, jo dešiniame delne susikaupę toksinai. Jis nebuvo labai geras dailininkas, bet per tapybą išliedavo savo susikaupusias emocijas: pyktį, seksualinę energiją. Arba, kita detalė – jis prisimerkęs, nes nuolat stebi aplinką, bando užfiksuoti įvairias detales savo paveikslams, kaip krenta šviesa, drapiruojasi audinys.

– Minite, kad gilinotės į baroko epochą, kaip ją pamatėte šio spektaklio kūrimo metu?

– Pirmas įspūdis, kad barokas yra įtikėtinai gražu – kupolai, muzika. Pirmiausia matai išorę, bet tada supranti, kad po ja labai daug tamsos – alkoholis, ligos, nešvarūs bažnyčios tarnų reikalai, primityvi medicina, ant laužų deginami žmonės, viešos egzekucijos. Džiaugiuosi, kad gyvenu šiandien ir tokioje visuomenėje, kur nebijau, kad man bus nukirsdinta galva.

Baroko grožis įdomiai atsveria jo žiaurumą ir groteską. Kiekviena epocha savaip unikali. Ir unikalu kad genijus Karavadžas gimė būtent toje epochoje.

Pamenu, A. Duda-Gracz mūsų klausė, kas yra laimė. Laimę susikuriame patys. Bet kiekvienoje epochoje laimė kitokie, ji priklauso ir nuo aplinkybių, kuriose gyvena žmogus. Manau, kad baroko žmogus laimę suvokė kitaip, nei ją suvokiame mes. Tuo metu žmonės buvo kur kas tvirčiau atsigręžę į Bibliją, o joje deklaruojamos pamatinės amžinosios vertybės. Tad, manau, kad jų laimė buvo laimė mylėti ir būti mylimiems. Kad jie savęs tiek neprirakino prie materialinių vertybių. Dar manau, kad jie labiau gyveno šia diena, gal ne taip bijojo mirties, nes ji buvo labai arti.

Baroko žmonių gyvenimai buvo sunkesni ir žiauresni nei mūsiškiai, bet gal jie buvo net laimingesni už mus.

– Mario pozavo ne vienam Karavadžo paveiksle. Spektaklyje atkursite kai kuriuos iš jų – kaip sekėsi pamatyti save tuose meno kūriniuose?

– Tam tikra prasme taip, žiūrėjau į save. Pamenu, kai tik sužinojome savo personažus ir pradėjome domėtis jais, kai kurie kolegos sakė, kad Mario savo išvaizda labai panašus į mane. Tik neturiu tokių garbanotų plaukų. Ir nesu italas. Bet teatre viskas įmanoma.

Karavadžo kūrinius šiek tiek žinojau, bet ne tiek gerai, kiek dabar. Mane jie labai sužavėjo. Režisierė išmokė skaityti paveikslus, istoriją juose, pamatyti įvykius, emocijas. Žiūrėdamas į Mario mačiau jį įraudusį, laimingą, bet labai liūdnomis, giliomis akimis. Ir žinomiausiame paveiksle, „Berniukas su krepšiu vaisių“, jis visas įkaitęs, atsipalaidavęs, bet tuo pačiu kupinas ilgesio, atsisveikinimo nuojautos. Spektaklyje bus galima pamatyti kaip šis paveikslas galbūt buvo sukurtas.

– Spektaklyje atliksite ne tik Mario, bet ir dar porą vaidmenų. Ar nėra sunku taip greitai persijungti į vis kitą personažą?

– Paveiksle „Izaoko aukojimas“ vaidinu Izaoką. Tai įdomi, radikali istorija – giliai tikintis Abraomas, paklusęs Dievo nurodymui, ryžtasi paaukoti savo sūnų Izaoką. Po vienos iš repeticijų kalbėjomės su režisiere, ji klausė, kaip jaučiuosi. Sakiau, kad mano nuomone skirdamas šią užduotį, Dievas suklydo – sunaikino fundamentalų sūnaus pasitikėjimą tėvu, ištrynė juos siejantį ryšį. Man kilo klausimas ar tikėjimas to vertas, ar jis vertas žmogaus mirties. Čia tik subjektyvi nuomonė, bet man atrodo, kad ne – nevertas.

Mario yra pagrindinis mano personažas – kitus personažus kuriu per jį. Izaoko paaukojimą matau kaip tam tikrą Mario košmarą apie tėtį, kurio niekad neturėjo. Jo tėtis kažkodėl nori jį nužudyti. Vaidinu dar keliuose paveiksluose.

Režisierė man leido vystyti šią sapnų liniją, eiti per Mario prizmę. Izaokas ir Abraomas juk yra archetipai – vaikas ir tėvas. Visi savyje juos talpiname. Sapnai papildo Mario personažo peizažą. Jis darosi dar įdomesnis, netikėtai supranti, kiek daug dalykų jį veikia. Pažiūri net per Jungo perspektyvą.

– Agata Duda-Gracz Lietuvoje dirba pirmą kartą. Pasidalinkite, kuo ypatingas darbas su ja?

– Labai veikia jos tikėjimas aktoriais, buvimas dėl aktorių. Pats spektaklio kūrimas labai įdomus. Režisierė neturi nusistatymo, kaip turi atrodyti personažas. Kartu su ja kuri juos nuo įsčių iki mirties.

Dirbdamas su A. Duda-Gracz jaučiuosi be galo laisvas ir nebijantis suklysti. Jei kas – ji padės atsistoti. Mane veda ir pats nustembu, kiek savyje atrandu spalvų. Niekada netikėjau, kad galiu tiek padaryti. O įdomiausia, kad žiūriu į kolegas ir juos taip pat netikėtai atrandu kitoje šviesoje. Labai tikiuosi, kad šitą personažo kūrimo metodą naudosiu ir kituose spektakliuose.

Kurdamas Mario išgyvenau labai gražius dalykus. Noriu paprašyti visų, kas žiūrės spektaklį, kad pamėgintų jį suprasti ir pamilti, kad neskubėtų jo nuteisti.

Spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera birželio 8-9 dienomis prasidės V tarptautinis teatro festivalis „TheAtrium“.

Spektaklio sukūrimo partneris Adomo Mickevičiaus institutas.