Aktorė Agnė Kiškytė televizijos žiūrovams geriausiai pažįstama iš serialo „Naisių vasara”, kuriame šiemet pasirodė jau antrą sezoną. Seriale ji – Gabrielė, atvykėlė iš Australijos, norinti pasiimti žuvusios sesers dukrytę, kurią įsivaikino svetimi. Netikėtai pamilusi serialo herojų Pijų (aktorius Aurimas Žvinys ) Gabrielė pradeda blaškytis tarp Naisių kaimelio, naujos meilė ir tolimos Australijos, kurioje laukia sužadėtinis. „Taip ir blaškausi naujame sezone”, – šypsosi aktorė.

Agnė Kiškytė – Vilniaus Mažojo teatro aktorė. Į serialą ji pateko visai netyčia – tuo metu teatre dirbo su serialo režisieriumi Raimundu Banioniu. „Jie ieškojo naujos aktorės, pasiūlė man – sutikau, – pasakoja aktorė, – nors teatro ir kino specifikos visiškai skiriasi. Kine kameros, montažas, o teatre tu turi tik vieną šūvį.” 2011 metais Agnė baigė vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jos kurso vadovas buvo režisierius Jonas Vaitkus. „Viskas priklauso nuo kurso vadovo ir asmeninės motyvacijos. Nors turėjau nuostabius dėstytojus, visa bėda – pačioje mokslo sistemoje ir studentų krepšeliuose. Žmonės patys į krepšelius pavirsta. Akademijoje galioja išlikimo taisyklės, didžioji dauguma aktorių baigę mokslus išeina į visišką nebūtį”, – pasakoja aktorė ir priduria, kad sistemą reikia keisti nuo pat šaknų. 

Nors pati Agnė pripažįsta, kad gyvenant Lietuvoje labai lengva pradėti virti savo sultyse, savo vyro, grafikos dizainerio prancūzo į Prancūziją nenusekė. Atvirkščiai, tai jos vyras persikėlė gyventi pas savo meilę į Lietuvą. „Nenorėjau gyventi Prancūzijoje dėl savo karjeros – čia yra teatras, kurį myliu”, – sako aktorė ir juokdamasi priduria, kad Prancūzijoje jai nebent būtų pasiūlyti epizodiniai rytų europietės prostitutės vaidmenys. Poros trimetis sūnus, augdamas lietuvės ir prancūzo šeimoje, nuo pat mažens kalba trimis – lietuvių, anglų ir prancūzų – kalbomis.

Teatro aktorė, besifilmuodama televizijos seriale „Naisių vasara”, žavisi Naisių gyventojais ir jų gyvenimo būdu. „Kokia ten bendruomenė! – pasakoja, – suskaičiavę jie kaimo senolius, vaikus, vietinius pijokėlius, sprendžia visi kaip jiems pagelbėti, ką daryti, kad gyvenimą susitvarkytų.” Agnė džiaugiasi kaimo žmonių nuoširdumu ir tvirtina, kad skirtumas – didžiulis. „Mieste visi susvetimėję, savo bėdomis užsikasę, – sako, – kiekvienas sau...”