Urbanistinio šokio profesionaliojoje šokio scenoje Lietuvoje pionieriai, šokėjai ir choreografai Airida Gudaitė (A.G.) ir Laurynas Žakevičius (L.Ž.), 2011 m. pristatę pirmą šokio spektaklį „Feel-Link“, tuomet dviejų žmonių vidinius išgyvenimus scenoje bandė priartinti prie jaunosios kartos šokio vertybių, o dabar pirmąjį savo šokio teatro jubiliejų pasitinka (ne tik) paaugliams skirtu šokio spektakliu „Me Two / Savoj krūvoj“, kurio premjera vyko rugpjūčio 25–26 d. kultūros komplekso „Sodas 2123“ galerijoje „Atletika“. Gruodį šis spektaklis bus pristatytas Kanų šokio festivalyje „Festival de Danse de Cannes“, specialioje, inovatyvius Europos choreografus pristatančioje „Plateforme Studiotrade” festivalio programoje. Apie šį porą metų brandintą kūrinį bei pastarąjį dešimtmetį scenoje ir pasikalbėjome su spektaklio „Me Two / Savoj krūvoj“ choreografe A.Gudaite ir prodiuseriu L.Žakevičiumi. Pasak jau daugiau nei du dešimtmečius ne tik kuriančios, bet ir vaikų bei paauglių pedagogika užsiimančios A.Gudaitės, naujasis spektaklis – tarsi paauglių balsas, kurio taip trūko karantino metu, kai jauno žmogaus problemos pranyko informacijos sraute.

– Kodėl jus sudomino paaugliai? Ar tai ilgametės pedagoginės patirties rezultatas, ar yra ir kitų priežasčių?

A.G.: Dirbdamas su jaunimu negali nesidomėti paauglystės laikotarpio aktualijomis. Man įdomi ta kaita žmoguje, pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiųjų pasirinkimus. Panašu, kad kiekviena karta vis drąsesnė, vis atviresnė. Man įdomus tas intensyvumas, savojo autonomiškumo, identiteto paieškos, naivumas, drovumas, tyla, nuoširdumas, drąsa veikti, išreikšti save, savo nuomonę, maištas ir prieštaravimai. Įdomios jų mažos istorijos iš šių dienų mokyklos, pasakojimai apie santykius su draugais ir tėvais, kurie kaip atšvaitas atspindi mūsų visuomenės problemas. Man jaunimas yra ne ateitis, o dabartis, kurią norisi įgalinti veikti, reikšti savo pažiūras jau šiandien. Kartais jaučiu jų pasyvumą, gal dėl baimės ar gėdos klysti, man atrodo, kad paaugliams reikalingas suaugusiųjų palaikymas ir pripažinimas, kad viskas su jais gerai.

L.Ž.: Paauglystės periodas kelia labai daug prisiminimų, nes tuo laikotarpiu visų mūsų gyvenimuose įvyksta itin daug. Dažnai tai pirmieji eksperimentai, savęs kvestionavimas, autoritetų paieškos. Prisimindamas savo paauglystę suprantu, kad tuo periodu man buvo itin svarbi draugų kompanija – sava krūva. Jų dėka gana stipriai pakoregavau savo pasirinkimus ir žengiau socialiai atsakingesniu ir įdomesniu keliu, pradėjau šokti breiką.

V. Jokūbausko nuotr.

Darbas su šiais paaugliais išskirtinis tuo, kad mes, kaip trupė, norime jiems atskleisti kultūros ir šokio suteikiamų galimybių spektrą. Siekiame tapti tramplinu jų, kaip šokėjų, kelyje. Atėjo laikas svajones ir kalbas paversti darbais. Naujajame spektaklyje kaip „Low Air“ trupės dalį pristatysime dvylika nepaprastų šokėjų. Užaugo nauja karta, ir labai tikimės, kad didžioji jų dalis papildys „Low Air“ trupę, o kartu – ir Lietuvos profesionalių šokėjų gretas. Keturi „Me Two / Savoj krūvoj“ šokėjai jau žengė pirmuosius žingsnius, pasirinkdami šokio studijas Amsterdame ir Vilniuje dar kūrybinio proceso metu.

– Ar gerai suprantu, kad tokiu daugeliui sudėtingu periodu, kaip paauglystė, šokis gali virsti priemone, padedančia susikalbėti?

A.G.: Manau, kad taip. Kuriant spektaklį skleidėsi vis jautresnės istorijos, pasakojimai, kurie labai dažnai nutylimi. Tarsi visi būtume užprogramuoti tik sėkmės istorijoms. Apskritai, man regis, bendraujant su jaunimu labai trūksta tų nepavykusių gyvenimo istorijų refleksijų, pasakojimų, kaip tai ištverti, kaip gyventi su visomis nepagražintomis emocijomis. Kas mums gali būti ta atrama? ramsčiai? Sava aplinka, tėvai, draugai, mėgstama veikla, šokis – ar gali? Tiesa sakant, mano šeimoje, kai augau, daug temų buvo tabu, buvo daug draudimų, ribojimo, nepaaiškinant tiksliai, kodėl, kokie to netinkamo elgesio padariniai. Tada aš bėgau iš namų, stipriai konfliktavau su mama ir šiandien jaučiu to padarinius. Vis dar svajoju apie šiltą ir atvirą ryšį su mama, kartais abejingumą aplinkai jaučiu ir savyje. Nuo paauglystės šokis ir kūnas man buvo ta medija, per kurią galiu kalbėti apie problemas. Ir matau, kad mano aplinkoje esantis jaunimas jaučia ir veikia labai panašiai.

L.Ž.: Taip, šokis tai gali. Žinoma, dažnu atveju išmokti naudotis paveikiomis priemonėmis turi pagelbėti suaugusieji arba draugai. Šokis savaime padeda išsišokti, šiek tiek kontroliuoti emocijas, tačiau, siekiant didesnio poveikio, reikia būti sąmoningam ir matyti poveikio galimybes. Laikas, praleistas kuriant spektaklį, parodė, kiek daug nesusikalbėjimo įvyksta mūsų aplinkoje. Kiek to nesusikalbėjimo kiekvienas iš mūsų nešamės į brandą. Per „Savo krūvą“ aš analizuoju savo santykį su tėvu ir mama. Net tiesiogiai neprisidėdamas prie spektaklio turinio, atrandu, kaip vėl galvoju, išgyvenu ir sprendžiu. Kiekvienas iš mūsų esame neįkainojami vaikščiojantys patirties, žinių, emocijų ir išgyvenimų archyvai, kurių netvarkant, netvarka tik didėja. Mažiausiai, ką galima šokiu, tai sukratyti viską į fiziškai patogias vietas.

– „Low Air“ šokio mokyklą lanko itin įvairaus amžiaus vaikai ir jaunuoliai. Kuo gyvena jaunosios kartos Lietuvoje, kas jiems aktualiausia šiuo nuolatinių suvaržymų ir netikrumo laikotarpiu?

A.G.: Ryšys. Su draugu, su artimu, su mokytoju. Pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįsta erdvė, taip pat ir sava erdvė. ,,Sava krūva“, bendraamžiai, buvimas tarp jų ir bendravimas. Karantino atlaisvinimo laikotarpiais (išgyvenome drauge abu karantinus), kai grįždavome į sales drauge šokti, kaupdavosi ašarų gumulas gerklėje iš laimės galėti palaikyti gyvą kontaktą. Tai man priminė mano paauglystės metus, kai dėl šokio ir bendros kūrybos su bendraminčiais, galėjau iššokti visą sąstingį, emocinį krūvį, užkritusį per nepritekliaus (tuo metu informacijos trūkumo) laiką, ištisas paras.

L.Ž.: Manau, atkaklumas ir interesas nepakito ir pandemijos laikotarpiu. Nors ir nebesu amžiumi paauglys (mintimis, tiesa, vis dar), jaučiu, kad vienas svarbiausių dalykų yra ryšiai. Ryšiai su kitais žmonėmis, kuriuos megzdamas ar griaudamas jaunas žmogus pažįsta save, bręsta ir smalsaudamas žengia į brandą.

Atsakyti į šį klausimą mums taip pat padėjo viena iš šokėjų – Greta Snitkutė, kuri teigia, kad šių dienų jaunimas kiekvieną dieną gyvena vis kažkuo kitu, kad nėra paprasta sudominti paauglį – jam greitai viskas pabosta, jei tai nėra nauja, greita ir patrauklu, todėl jie domisi viskuo po truputį. Pasak jos, turėdami galimybę lengvai pasiekti informaciją savo telefone, jie domisi viso pasaulio naujienomis, socialinėmis problemomis, jiems svarbu priklausyti bendruomenei, jausti, kad jų nuomonė yra svarbi, o socialiniai tinklai tai leidžia lengvai daryti net ir šiuo, suvaržymų, laikotarpiu. Merginos teigimu, šie neįprasti metai parodė, koks nenustygstantis vietoje ir energingas gali būti jaunas žmogus, jam trūksta „gryno oro“, todėl, vos tik atsiradus šiek tiek laisvės, jis keliauja ieškoti nuotykių, naujų pažinčių ir potyrių.

– Tai, tikriausiai, ilgiausiai kurtas jūsų spektaklis?

A.G.: Kūrybinis procesas vyko dvejus metus. Tačiau su šiuo jaunimu bendravome ir anksčiau. Pedagogės profesija leidžia juos pažinti kiekvieną mielą dieną šokio salėje, o kartais – ir už jos ribų. Prie bendro spektaklio su jaunuoliais dirbti pradėjome dar 2019 m. rudenį, 2020-ųjų žiemą mūsų „sava krūva“ susipažino su režisieriumi Jonu Terteliu, kompozitore Agne Matulevičiūte, scenografais Renata Valčik ir Emiliu Šepučiu bei šviesų dailininku Juliumi Kuršiu. Drauge mes dirbame iki šiol ir tikime, kad premjera įvyks dar šiais metais, žengiant į naujus mokslo metus.

Kiekvienas iš mūsų esame neįkainojami vaikščiojantys patirties, žinių, emocijų ir išgyvenimų archyvai, kurių netvarkant, netvarka tik didėja. Mažiausiai, ką galima šokiu, tai sukratyti viską į fiziškai patogias vietas.

L.Ž.: Išsitęsęs kūrybinis procesas padovanojo spektakliui daug daugiau kontekstų, istorijų, atvirumo ir saugumo, kuriuose atsiskleidė daug daugiau, nei galėjome tikėtis pradžioje. Pagrindinis šio mūsų projekto tikslas – kultūrinė paauglių edukacija per šokio spektaklio kūrimą, todėl laikas kūrybinei komandai buvo labai svarbus. Kūrybinio proceso metu vyko ir kultūrinė, ir asmenybės edukacija, savojo identiteto paieškos. Be to, atsiskleidė daug autentiškų istorijų, kuriose atsispindi paauglių ir suaugusiųjų galios santykis. Tik savoje krūvoje jautiesi saugus kalbėti, su laiku tai ir įvyko. Tikimės, spektaklis paskatins jaunuolių ir suaugusiųjų, nebūtinai tik tėvų, dialogą.

– „Me Two / Savoj krūvoj“ – tik viena iš premjerų, kurias pristatysite „Low Air“ dešimtmečio proga. Kokius dar naujus spektaklius planuojate pristatyti artimiausiu metu?

L.Ž.: Pandemijos laikotarpis padovanojo galimybę pažinti kitų sričių menininkus. Lygiai prieš metus dalyvavome kūrybinėje rezidencijoje Rokiškyje, kurios metu susipažinome su trimis kūrėjais: rokiškiete šokėja Ieva Lapelyte, garsų žonglieriumi Simonu Nekrošiumi ir performansų kūrėja, kompozitore ir kuratore Daina Dieva. Rezidencijos metu labai natūraliai sujungėme savo smalsumą, žaidimą ir atstovaujamas sritis į vieną bendrą kūrybinį procesą. Taip prasidėjo mėlynos banga. Taigi kita iš planuojamų premjeru, kurios labai laukiame, – tarpdisciplininis šokio spektaklis „Mėlyna mėlyna“. Tai darbas, atliepiantis fizinio kontakto su žmogumi, fizinio kontakto su daiktais ir pačiu savimi santykį triukšmo ekosistemoje. Kiek esame laisvi kurti santykį ir pasitikėti tuo, kas anapus kaukių ir širmų?

Kita labai laukiama premjera – vieno iš „Low Air“ trupės šokėjų Mariaus Eidrigevičiaus choreografinis debiutas – monospektaklis „Virsmas“. Džiaugiamės galėdami ne tik patys kurti, bet ir sudaryti sąlygas kitiems šokėjams atsiskleisti juos prodiusuodami. M.Eidrigevičiaus spektaklis pasakos jauno vyro kismo procesą, nagrinės norminį vyriškumą.

– Dešimt metų šokio teatrui – tikrai nemažai, ypač Lietuvoje. Ar esate ten, kur ir norėjote būti, kai pradėjote? Ar „Feel-Link“ nusakytos jungtys jums vis dar aktualios?

A.G.: Nors po kiekvieno spektaklio ateina suvokimas, ką kitame daryčiau kitaip, vis ta dar neišsipildžiusios pabaigos nostalgija veda su smalsumu ieškoti naujų formų ir jungčių kūryboje, atvirų bendradarbiavimui su šiandienos auditorija. Nuo kūrybos pradžios mums svarbus individo ir visuomenės santykis, socialinės problemos ir temos, išaugusios kultūros ir politikos lauke. Mums įdomios miesto urbanistinės formos švietime, kultūroje, bendruomenių įtraukimas į kultūrinius procesus. Jaučiuosi stipriai paaugusi kaip savarankiška nepriklausomo šokio kūrėja, bet laisvę dabar jaučiu kaip atsakomybę veikti bendruomeniškiau, atviriau priimant įvairias nuomones. Jaučiu dėkingumą palaikantiems, drąsinantiems ir kartu esu įkvėpta veikti.

V. Jokūbausko nuotr.

L.Ž.: Koks įdomus klausimas. Atrasti ryšį? Taip, šios jungtys įdomios ir aktualios. Žvelgiant į visus mūsų spektaklius retrospektyviai ryšio paieškas galima būtų net išskirti kaip vieną iš mūsų teatro kūrybinę kryptį identifikuojančių bruožų. „Feel-Link“ ir šiandien yra mums artimas. Teatrui švenčiant dešimtmetį, „LOW AIR 10 FEST“ metu šį spektaklį rodysime 100-ąjį kartą. Tam pasirinkome simbolinę datą – 2021 m. spalio 21 d., nes lygiai prieš dešimt metų, 2011-aisiais, tą dieną ir įvyko „Feel Link“ premjera, nuo kurios prasidėjo „Low Air“ dueto šokio kelionė. Iš šio dueto išaugo profesionalų ir entuziastų šokio bendruomenė.

– Kokie „Low Air“ kito dešimtmečio tikslai?

A.G.: Toliau kurti ir kviesti tai daryti kitus, per šokį ugdyti ir palaikyti ne tik jaunus, talentingus jaunuolius, bet ir socialinės atskirties grupes, trinti amžiaus, tautybės, lyties ribas. Per kūrybą, šokio spektaklius, šokio pamokas, keliones po regionus kviesti pokalbio, diskusijos, kritiškai mąstyti ne tik šokančius, bet ir skirtingų pažiūrų, socialinio statuso žmones. Na, ir svetur išvykus sau palinkėčiau dar drąsiau leistis į atvirą dialogą ir kultūrinius mainus, bendradarbiaujant su meno kūrėjais rezidencijose, kūrybos ir edukacijos projektuose, stiprinti savo kultūrinę tapatybę.

L.Ž.: Gyvenimas – Lietuvoje, o dalis kūrybos – bendradarbiavimas su užsienio scenos meno organizacijomis ir platformomis. Pandemijos laikotarpiu labai daug ryšių mezgėme su užsienio teatrais, choreografais, prodiuseriais. Tad toliau tęsime įsitinklinimą Europoje, jau ir patys prisidedame prie tokių tinklų formavimo ir sklaidos. Be to, toliau sieksime įsteigti fizinio šokio centrą, kuris būtų prieinamas ne tik šokėjui, bet kiekvienam, nepriklausomai nuo jo rasės, tautybės, tapatybės ar kitų įsitikinimų, žmogui.

Jaunoji karta

"Tai yra revoliucinis projektas tiek filmavimo, technikos prasme, tiek dalyvių amžiumi, žanrų, stilių įvairove. Filmuojama 130 kamerų, šokėjas visą laiką matomas 360 laipsnių kampu, nepasislėps nei už komandos narių, nei prisidengs šokio kompozicija, nes tai reikalauja įvairių rakursų, išnaudoti erdvę", – tikina A.Gudaitė.

Projektas buvo sukurtas Kanadoje. Jo metu šokėjus vertina tik komisijos meistrai – nėra žiūrovų balsavimo. "Todėl santykis tarp komisijos narių ir šokėjų – visai kitoks. Jų tikslas yra ne vien pakomentuoti, bet suteikti gaires, kaip kitame etape pateikti geresnį rezultatą. Be to, ta sekundė, pasirodymo pikas, kurį galima apžvelgti iš visų kampų, – unikalus dalykas, kurio nė viename projekte nebuvo", – apie tai, kuo šokių projektas išsiskiria iš kitų, pasakoja L.Žakevičius.

Komisiją nustebino jaunoji karta, kuri projekte pasirodė labai stipriai ir techninio pasiruošimo, ir idėjiniu, transliuojamos žinutės požiūriais. "Stebina ir įvairus amžiaus, nes ateina ir septynmetis vaikas, ir šešiasdešimtmečių komanda, kuriai šokis yra laisvalaikio praleidimo būdas", – dalijasi A.Gudaitė.

Būti poroje ar komandoje su kitais dalyviais – išbandymas, tada žvelgiama, kaip sekasi ne tik šokti, bet ir kurti istoriją.

"Nustebino ir tai, kad į projektą atėjo ir aukšto lygio šokėjų profesionalų. Matėme ir baleto primabaleriną, kuri daug metų atlieka pagrindinius vaidmenis. Profesionalių šokėjų pasitikėjimas projektu ir meistrais ir džiugina, ir stebina", – priduria Laurynas.

Išbandymai šokėjams

Dabar "Šokio revoliucijoje" – atrankų etapas. "Kitas etapas – šokių kovos, po kurių liks pusė dalyvių. Toliau – komandų jungimas, nesvarbu, ar tai būtų solo atlikėjas, ar duetas. Kartu su jais dirbsime, kursime bendras choreografijas. Kūrybiniame procese daugiau dalyvauja patys šokėjai, mes esame daugiau kaip mentoriai, patarėjai", – pasakoja Airida.

Dėl 15 tūkst. eurų kovojantys šokėjai pusfinalyje rodys savo šokius, per kuriuos atsiskleis asmeninės patirtys, bus siunčiama tam tikra žinutė. "Nuo šio etapo kiekvienas kovos už save ir turės paruošti po naują pasirodymą, juos vertins meistrai. Iš tikrųjų, per visus etapus šokėjai patikrinami ir išbandomi visais aspektais: solo, dvikovos, duetai ar komandos. Būti poroje ar komandoje su kitais dalyviais – išbandymas, tada žvelgiama, kaip sekasi ne tik šokti, bet ir kurti istoriją, ir pabaigai telieka kovoti už save. Tai yra labai įvairialypis projektas", – neabejoja L.Žakevičius.

Vienas pagrindinių momentų "Šokio revliucijoje" yra "revoliucijos" momentas – įspūdingiausia pasirodymo vieta, kuri stabdoma ir žiūrovui rodoma 360 laipsnių kampu. "Atrankose matome, kaip šokėjai išbando save tuo momentu, bet komisijos balsas tuo metu dar nėra lemiamas. Tolesniuose etapuose "revoliucija" turi tiek pat taškų, kiek kompozicija ir šokio pastatymas. Buvo ir liūdna, ir sunku kai kuriais atvejais spręsti, kai matai, kad dalyvis paruošė kūrybišką kompoziciją, labai techniškai ją atliko, bet, pavyzdžiui, "revoliucija" nebuvo tarsi užfiksuota, ne visai techniškai ryškiai pateikta. Tai labai mažina bendrą balą. Daug įdomių pasirodymų neatitiko dėl "revoliucijos". Arba atvirkščiai – pasirodymas buvo silpnesnis, bet "revoliucija" buvo labai įspūdinga ir apgalvota. Tai iškelia šokėją, komandą ar duetą. Todėl "revoliucija" šiame projekte yra labai svarbus akcentas", – pabrėžia A.Gudaitė.

Pažintis užkulisiuose

Nors projekte dalyvauja ir profesionalai, ir tie, kurie tiesiog nori save išbandyti, "Šokio revoliucija" yra labiau orientuota į profesionalumą. "Mes, pedagogai, matome augantį poreikį pasiūlyti šokio pamokas ar projektus. Lietuviai vis labiau pradeda ieškoti alternatyvų sportui ir įvairių stilių šokiai yra puikus pasirinkimas", – neabejoja L.Žakevičius.

"Turime savo šokių mokyklą, matome, kad po naujų projektų būna tarsi atgimimas, visi būna susidomėję šokiais, nori judėti, matome ir didesnį žiūrovų antplūdį į spektaklius. Manau, kad tai reikia skatinti, o šis projektas yra puiki platforma tiek šokėjams, tiek šokio stebėtojams", – pridurti skuba A.Gudaitė.

Laurynas ir Airida patys susipažino šokių projektų užkulisiuose. "Buvo amerikietiško projekto "So you think you can dance" lietuviška versija "Tu gali šokti". Šis projektas buvo skirtas solo šokėjams. Su Airida susipažinome prieš pat jį. Viename jo sezone dalyvavau aš, kitame – Airida. To projekto metu vienas kitam padėjome paruošti pasirodymus, konsultavomės. Ilgainiui pradėjome daugiau bičiuliautis", – pasakoja L.Žakevičius.

"Kaip duetas kartu dalyvavome projekte "Šok!" ir nugalėjome. Iš projektų – labai geri prisiminimai ir patirtys. Didelė motyvacija ir paspirtis šokėjui dar labiau pasitempti, konkursai padeda augti", – neabejoja A.Gudaitė.

Šiuolaikinio šokio banga

Šiandien šokėjų duetas gyvena ne tik "Šokio revoliucija", bet ir jų vadovaujamo Vilniaus miesto šokio teatro "Low Air" naujuoju sezonu. "Kiekvienais metais nuo rugsėjo pradedame savo spektaklius. Turime savo repertuarą su penkiais spektakliais, dabar galvojame apie šeštąjį. Prisideda ir naujas šokių sezonas mokykloje. Lekiame pas naujus mokinius, sugrįžta seni", – šypsosi A.Gudaitė.

Profesionalūs šokėjai stebi šokio kultūros tendencijas. Dirbdami edukacinėje srityje jie šiandien akcentuoja šiuolaikinio šokio populiarumą. "Pramoginis, klasikinis šokis edukacijos lauke pasitraukia į antrą planą. Mokiniai renkasi šiuolaikinį šokį. Jei kalbame apie šokio teatro tendencijas, jis tolsta nuo grynojo šokio, teatras virsta tarpdiscipliniu, choreografai daugiau eksperimentuoja, į komandą pasitelkdami režisierius ir dramaturgus", – pastebi A.Gudaitė.

"Pasigirsta kalbų, kad žiūrovas pasiilgsta grynojo šokio. Bet aš manau, kad bus naujos formos, kurių ieško šiuolaikinio šokio teatro atstovai. Esame labai arti europinių tendencijų ir svarbiausia, kad tai judėtų į priekį. Lietuvoje apskritai šiuolaikinis šokis dar gana jaunas, bet tikrai perspektyvus, nes atsiranda jaunų ir talentingų šokėjų", – tikina ji.

Nori atrasti pusiausvyrą

Laurynas ir Airida – pora ne tik šokių aikštelėje, bet ir gyvenime. Duetas atvirauja, kad darbas su asmeniniu gyvenimu nuolat susipina.

"Darbą kartais parsinešame namo, o kartais ir namus atsinešame į darbą. Kartais sunku kurti individualias idėjas, jas įgyvendinti ir namuose nuo to atsiriboti. Grįžtame namo ir kalbame apie mokinius, šokį, spektaklius, kas ką matė, kokia mintis gimė. Sudėtinga atriboti darbą nuo namų", – neslepia L.Žakevičius.

"Bet mes mokomės atrasti pusiausvyrą ir nesinešti visko namo", – vyrą papildo A.Gudaitė.

"Jau devynerius metus tai darome", – priduria Laurynas.

Dabar pora galvoja apie naujus namus, gamtą. "Visada esame veiksme, tarp žmonių. Norisi atsitraukti toliau nuo miesto, į gamtą, nors prasidėjus sezonui gana sudėtinga tai padaryti", – pasakoja Airida.

"Šoko revoliucija" – sekmadieniais 19.30 val. per LNK.

Plačiau apie spektaklį ir apskritai apie šokį Lietuvoje ir pasaulyje pasakoja „Low Air“ įkūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius.

– „Su(si)tikimo“ premjeros jaudulys jau kiek nurimo. Kaip jaučiatės? Kaip vertinate į gyvenimą paleistą padarą (man rodos, gan tinkamas žodis šiam spektakliui)?

Laurynas: Visokių minčių ir emocijų buvo prisikaupę kūrybos proceso metu auginant tą padarą, o po premjeros jausmas panašus kaip ir po kiekvienos premjeros. Šiek tiek liūdna, šiek tiek tuščia, kamuoja lūkestis, kaipgi priims žiūrovas ir kolegos. Užvaldžiusios mintys: o kas toliau?

Kūrybinė komanda didelė ir kiekvienas prisidėjome kurdami skirtingus spektaklio atributus. Aš asmeniškai jaučiu, kad šis spektaklis mus augino ir vis dar augina. Jaučiu poveikį sau, kaip kūrėjui, kaip atlikėjui ir, žinoma, žmogui.

Airida: Jaučiuosi išsimiegojusi. Kaip vertiname? Ar mes čia turime vertinti? Įsivertinome pradžioje, apie ką norime kalbėti, ir dabar taip tegu būna. Galvojame, kaip spektakliui padėti surasti žiūrovą, tam ir paleidome, kad jis vertintų.

– Papasakokite daugiau apie šio spektaklio kūrybinį procesą.

Airida: Procesą atsimenu kaip iššūkių kupiną, nepameluosiu – ir streso būta nemažai. Didžiuojuosi mumis, kad pavyko, visko nemetėm ir ėjome iki galo. Ir kuo labiau artėjome prie premjeros, tuo labiau pradėjome klausytis, girdėti, paleisti, pažinti, paminti savo ambicijas. Kompromisai, sako, kūryboje nėra gerai rezultatui, bet proceso pamokų nekeisčiau į kryžių (red. past. – scenos menų apdovanojimą „Auksinį kryžių“). Buvo verta.

Laurynas: Procesas buvo ilgas. Nagrinėjamų temų amplitudė kito. Nuo Davido Lyncho iki sektų ir raganų teismų Lietuvoje. Lyncho tema turėjo virsti muzikiniu šokio spektakliu, įkvėptu garsaus režisieriaus kūrybos. Nusprendę į komandą pasikviesti žmogų, padėsiantį prižiūrėti ir teiksiančiu pasiūlymus iš šalies, kreipėmės į Lauryną Liepaitę, su kuria jau dirbome prie spektaklio „Žaidimas baigtas“. Jai pasiūlėme perimti režisierės vaidmenį. Ilgainiui Lynchas pasipildė daugiau vaizdinių. Laurynos pasiūlytos temos mus vedė link to, kas mums būtų neprimesta, o taptų lietuvišku linčiškumu. Taip atsirado raganos, sektos, masių poveikis žmonėms, raganavimo temos. Viską buvo nelengva apjungti, tačiau itin taiklūs dramaturgės Kristinos Savickienės pastebėjimai ir dramaturginiai sprendimai labai padėjo eiti pirmyn.

– Kodėl šiuo paskutiniu spektakliu taip stipriai nuėjote į tarpdiscipliniškumą?

Airida: Kartais žmonės atsiranda šalia visai atsitiktinai ir supranti, kad nori su jais dirbti, bendradarbiauti, negalvoji apie žanrus. Svarbiausia komanda, žmonės, žinutė, idėja. Tada forma. Ir nuėjom į tą tarpdiscipliniškumą, nes smalsu ir įdomu, kas jis toks.

Laurynas: Juk gyvenimas yra tarpdiscipliniškumas. Juk jis nėra viena disciplina, mus nuolatos veikia begalės skirtingų veiksnių ir aplinkų. Tai padeda mąstyti ir pamatyti, ko nematai užsisukęs savo užburtame rate. Kiekvienas tai vienu ar kitu metu patiriame. Gal tokie darbai padeda žmogui žvelgti į dalykus kitu kampu. Kūrybos metu pasidavėm procesams ir idėjoms. Jau kuriant spektaklį „Žaidimas baigtas“ buvo labai įdomu ir nauja dirbti su gyvai grojančiu muzikantu. Atrasti visai kitokį judesį, lipti iš komforto zonos. Man labai patinka, tai kad nei pastarajame, nei naujausiame darbe nėra vietos, kur meluoti ir cheatinti.

– Menų sričių maišymas, tarpdiscipliniškumas – stipri šiandienos tendencija. Kaip manote, kas laukia šokio ateityje?

Airida: Sunku nuspėti. Taip, jungtys randasi, bet ir grynasis šokis lieka. Gal Lietuvoje mažiau, bet svetur, festivaliuose, matai labai įvairių darbų ir labai įvairų žiūrovą. Aš šokį matau kaip judėjimą, kuris yra viskame – muzikoje, teatre, literatūroje, gatvėje, miške, mieste, kaime, žmoguje, nesvarbu, iš kur jis ir kiek jam metų. Ritmas, tempas, pauzės – visa mūsų diena apie tai, tai ar tai ne šokis?

Laurynas: Jaučiu, kad šokis Lietuvoje tik atranda savo žiūrovą ir vis daugiau papildo ir praturtina kitas scenos meno sritis: dramą, muzikos pasirodymus, performansus, video meno performansus, kiną ir kt. Vis dažniau choreografai įtraukiami dirbti prie skirtingų tiesiogiai su šokiu nesusijusių projektų. Į judesio anksčiau laikytą šokių repertuarą įtraukiant buitinius, gyvenimiškus veiksmus ar net nejudėjimą. Šokio ir sąvoka pasikeitė. Galvoju, kad šokis / judesys gelbės žmones, nes jis apjungia kūną (motoriką), mintis (psichiką) ir sielą (kažką tarp…).

– Naujame spektaklyje „Su(si)tikimas“ šokio ne per daugiausia, pirmu smuiku griežia ne jūsų trupės aktorius, o vienos „Low Air“ pusės – Airidos – vaidmuo itin mažas. Ar galima išvis laikyti šį spektaklį „Low Air“ spektakliu?

Laurynas: Man prekybos centre šokio pilna. Traukinių stotyje ar viešojo transporto stotelėje šokio wow kiek daug. Belieka tik pajungti kitą meno sritį. Pavyzdžiui, muziką, ir viskas tampa laiku ir vietoje – tampa šokiu. Taigi, ir saulėgrąžų lukštenimas ar malkų skaldymas yra choreografinis veiksmas, šokio veiksmas – ne baleto, ne breiko, ne hiphopo, bet judesys, kurį laikyčiau šokiu, nes sąmoningai, pagal tam tikrą apgalvotą struktūrą atliekamas ir kontroliuojamas. Kaip pasverti, kas spektaklyje griežia pirmu smuiku? Visų mūsų spektaklių metu, išskyrus „Feel Link“, scenoje susitinka skirtingi menininkai, kurie prisideda prie spektaklio įvairiai.

Kadangi pasirinkta pristatymo forma yra netradicinė, tad ir vertinti jį bei stebėti skatiname netradiciškai. Svarbūs yra pasirinkimai, ką matyti ir ko nematyti. Garsaus choreografo Ohado Naharino šokio spektaklyje „Last work“ viena pagrindinių trupės šokėjų visą valandą bėga ant scenos kampe įmontuoto bėgimo takelio. Kol visi likę šokėjai „šoka“, ji bėga ir daugiau nieko nedaro. Kas šiame pavyzdyje pirmu smuiku griežia? Bėganti šokėja ar šokantys šokėjai?

Airida: Puikus pavyzdys apie mažiau pastebimą vaidmenį. Kartais jis gali būti reikšmingesnis už plika akimi ryškiai matomą, dėmesį sugeriantį veikėją/us. Manasis vaidmuo kaip tik atrodo labai reikšmingas, apie jį reikia kalbėti. Man moteris „Su(si)tikime“ yra tokia, kokią matau šiandienos rutinoje, darbe, namuose, spaudoje, socialiniuose tinkluose, veidrodyje. Kaip ją / mane mato kiti, kaip ją / mane mato visuomenė, kaip ją / mane mato vyras. Kokią ji pati save mato ir kaip pateikia. Gali pasirodyti tas vaidmuo trumpas, lengvas fizine forma, bet tik ne turiniu. Jis man vienas sunkiausių emocine forma.

– Jūsų spektakliai ilgai gyvuoja. „Feel link“, kuriuo debiutavote 2011 m., vis dar rodomas, kasmet privalomai „Menų spaustuvės“ vasario – meilės mėnesio – repertuare. Kitiems spektakliams irgi žiūrovų vis dar yra – neprisimenu nei vieno „nuimto“ jūsų darbo. Kur čia jūsų paslaptis?

Airida: Tie spektakliai yra ir bus gyvi tiek, kiek gyvi būsime mes, mūsų mintys ir kūnai, kiek gyva bus mūsų kolegų kantrybė, mintys ir kūnai. Ne vieni judame, ne vieni šokame, ne viskas tik nuo mūsų priklauso.

Laurynas: Valentino diena yra vienas kontekstas iš daugelio, bet tą patį spektaklį galima kryptingai rodyti tik paaugliams, kalbant apie santykius, kalbant apie kūniškumą, brandą, vyro ir moters stereotipinius vaidmenis. Tokiais būdais lavini ir atrandi skirtingas auditorijas. Kai išleidi spektaklį ir anonsuoji, kad tai premjera, bet netaikai į auditoriją, nekuri konteksto ir diskurso, jis nukeliauja užmarštin net nepasiekęs žmonių, kuriems jis gali būti išties įdomus. Ypač kai neturi pilnu etatu dirbančios reklamos, kūrybos, viešinimo specialistų brigados, spektaklis net neįsibėgėja. Mes nesame dviese, mums padeda puikūs savo sritį išmanantys specialistai – tai ir yra paslaptis. Laikas. Noras. Kūrybiškumas. Nes kitaip tai pinigų ir laiko švaistymas. Išleisti keliolika tūkstančių spektaklio sukūrimui ir jo toliau nerodyti – visiškas pinigų švaistymas.

– Kaip vertinate Lietuvos šokio sferą? Statistiškai – tai bene labiausiai auganti (bent sprendžiant pagal paraiškas Kultūros tarybai) menų sritis Lietuvoje. Ar mes tikrai čia neblogai varom ar tiesiog bet kas gali šiuolaikiškai šokti? Ar salės tikrai užsipildo žiūrovais ar tiesiog gerai valstybė remia?

Airida: Na, bandysiu patikėti, nors geriau statistika pasidomėsiu. Kiek teko matyti, tai tie patys keli, kelios trupės ir pora festivalių – tai ar čia labai daug!? O žiūrovas eina, tik, žinoma, drąsūs darbai patys sau nepadeda, prie neįprastos formos, sunkiomis temomis kalbančiam darbui reikia laiko, kartais paramos, kad jis įsivažiuotų, juk į teatrą dažnai kaip į pramogą norisi eiti. O čia dar galvoti – ir taip kasdienybėje sunku, ateini – ir dar grūzas. Tas bėgimas nuo savęs ir daro mus lengvo turinio vartotojais. Aš pati kartais puikiai tame pritampu. „Feel Link“ spektaklis visada pats save išlaiko ir dar mus pamaitina, gražus, lengvas, tema labai aiški, žinomas garso takelis. Tai dabar tik tokius ir statyti?

Laurynas: Lietuvos šokio sfera auga. Atsiranda vis daugiau kuriančių spektaklius ir kitus su šokiu susijusius reikalus. Na ir, žinoma, po truputį išmokstame rašyti paraiškas. Pavyzdžiui, „Low Air“ be kūrybos ir naujų spektaklių kūrimo labai didelį didelį dėmesį skiria socialinei ir edukacinei meno pusei bei su tuo susijusiems projektams.Socialiniai pokyčiai per meną Lietuvoje dar mažai liečiama tema, o meno poveikis gali būti milžiniškas.

– Esate tarp daugiausiai gastroliuojančių Lietuvos scenos menų kolektyvų. Kodėl taip stipriai orientuojatės į užsienį?

Laurynas: Pripažinimas užsienyje labai malonus ir džiuginantis. Tik po 5 metų jaučiame, kad mus dažniau suranda, nei mes ieškom patys. Kalbant plačiau – yra Lietuvos rinka ir yra pasaulio rinka. Yra Vilnius ir yra Lietuva. Stengiamės žiūrėti globaliau. Kadangi rūpinuosi teatro vadyba, man asmeniškai labai įdomu dirbti su užsieniu, daug išmokstu ir galiu pritaikyti dalykus Lietuvoje, mūsų teatro ir mokyklos veikloje ir jų augime.

Airida: Važiuoti šokti į tą pačią sceną ar festivalį, kur pasirodo tave asmeniškai įkvepiančios trupės, norisi, nuvykti, susipažinti, pasimokyti, bendradarbiauti. Įdomios, skirtingos, savitos kultūros labai atsispindi ir šokio pastatymuose, technikose, pateikimo formose, tai labai organiškai įsiskverbia ir į tavąjį kūrybos lauką, plečia ribas, nagrinėjamas temas ar formą matai kitaip, jau ne tik iš artimiausios aplinkos.

– Kokie užsienio publikos įspūdžiai į jūsų spektaklius? Ypač tolimesnių kultūrų, pavyzdžiui, Kinijos?

Laurynas: Kiekvienoje šalyje publika labai skiriasi. Visumoje spektakliai priimami labai teigiamai. Kartais net visai kitaip, nei Lietuvoje. Kinijos publika buvo gana konservatyvi ir tiesmukai suprantanti, nes ten scenos menai vis dar kontroliuojami vyriausybės. Stipri cenzūra. Pradedi vertinti kūrybos laisvę Europoje. Net ir mūsų darbai buvo peržiūrimi tam tikrų institucijų, bet džiaugiamės, kad keisti nieko nereikėjo.

Airida: Rodant „Feel Link“ ir „Game Over“ spektaklius Harbino didžiajame teatre, kaip supratome, maloniai liko nustebęs ir teatro personalas, mat šokio darbų tame teatre mažai būta, baiminantis, kad nesusirinks žiūrovas. O buvo atvirkščiai, pilnos salės ir mus lydėjusi asistentė, stebėjosi kaip skambant plojimams visi liko savo vietoje.

– Kokie planai 2019 metams?

Airida: Premjeros dar neplanuojame. Nors, neslėpsiu, mintyse sklando noras statyti darbą su mūsų mokyklos pažangiausiais mokiniais, skirtą jaunimui, paaugliams. Ateities planuose – ir didesnės repeticijų erdvės paieškos.

Laurynas: Derinamų gastrolių kryptys yra šios – Ukraina, Austrija, Izraelis, Pietų Korėja, Honkongas, Prancūzija.

– Kūryba, darbas, asmeninis gyvenimas – jūs visur kartu. Kokia jūsų sėkmingų santykių paslaptis?

Laurynas: Tikslo turėjimas, jo siekimas ir, žinoma, katinai.

Airida: Bendri planai, bendras laikas kartu, kantrybė ir kalbėjimasis.