Šis spektaklis ir kūrybinė partnerystė su „Porte Parole“, asamblėjas Kanadoje pradėjusiais nuo Donaldo Trumpo klausimo – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Apie savo patirtis ir pamokas šiame procese – ne tik dialogų mokymąsi mintinai, bet ir nuomonių, virtusių pjese, paieškas, pačios pjesės rašymą, sutiko papasakoti du NKDT aktoriai – Henrikas Savickis ir Aistė Zabotkaitė.

– Kaip judu, būdami aktoriai, tapote ir spektaklio koprodiuseriais, jei galima taip pavadinti?

Henrikas: Teatras tiesiog paskyrė mums šią užduotį, lygiai kaip skirsto vaidmenis. Bet, žinoma, buvo atsižvelgta ne tik į aktorines mūsų savybes, bet ir į tai, kad ir aš, ir Aistė laisvai kalbame angliškai.

– Ar dokumentinio spektaklio kūrimas jums buvo nauja patirtis – patiems ieškoti herojų, atlikti tyrimą?

Henrikas: Sakyčiau, tai nauja patirtis Lietuvos teatre apskritai. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, kaip teatro partneris, suteikė galimybę ieškoti naujų sferų, mums neįprastų ar nebūdingų veiklų ir meno formų. Tai, ką „Porte Parole“ atvežė, yra dokumentinis teatras, kurio pas mus negaliu sakyti, kad visai neturėjome, nes panašus bandymas prieš porą metų buvo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, bet buvo tikrai labai nedaug. Taigi nauja ne tik mums, bet ir Lietuvai.

– Minėjote, kad diskusijos dalyvių, kurių išsakytos mintys virto pjese, ieškojote net Laisvės alėjoje. Ar žmonės lengvai pasiduoda tokioms avantiūroms? Visgi turi sutikti, kad tai, ką pasakei, ką manai, kuo tiki, bus, na, ne panaudota prieš tave, bet išstatyta viešai, scenoje. Ir ją interpretuoti žmonės bus laisvi kaip tik nori.

D. Stankevičiaus nuotr.

Henrikas: Laisvės alėjoje pavaikščiojome gal valandą. Jums, kaip žurnalistei, turbūt yra tekę tai daryti – ne visi nori bendrauti, leistis į diskusijas. Beje, kas labai įdomu – tuo metu kaip tik artėjo „Kaunas Pride“ eitynės. Tad vienas mūsų užduodamų klausimų buvo: kaip į šį įvykį žiūrite? Ir mes neradome itin priešiškai nusiteikusių žmonių. Net tie, kurie sakė nepalaikantys, pridurdavo: „Ai, tegul eina“. Tai man pasirodė keista – to, ką matai socialinėje medijoje ar spaudoje, gatvėje nerandi.

Neseniai vyko Sausio 13-osios minėjimas prie Seimo – kažkas švilpė, kažkas negirdėjo teksto, tad Vasario 16-ajai žmonės jau ruošiasi kitaip.

– Turbūt tai daugiau pasako apie socialinę mediją, nei apie žmones?

Henrikas: Mes labai lengvai nuteisiame žmogų, kai nematome jo priešais save. Kai matome tik jo nuomonę vienu klausimu, net jo nepažįstame, nesame sutikę. Vien dėl tos nuomonės jis tampa mūsų priešu. Manau, kanadiečių kuriama asamblėja apie tai ir yra – mums reikia išmokti kalbėtis. Nereikia pulti neigti neišklausius visų kitos pusės argumentų. Galime likti prie savo nuomonių, bet galime kalbėtis.

– Vakarienėje, virsiančioje spektakliu, aptartos temos – Stambulo konvencija, migrantų krizė, LGBTQ+ teisės, kartų konfliktas. Ar jums, kaip kauniečiams, būtent šios temos ir atrodo aktualiausios? Gal sąrašą papildytumėte, o gal patrumpintumėte?

Aistė: Visas temas palikčiau – Kauno visuomenę poliarizuoja lygiai tos pačios temos, kurios poliarizuoja visą Lietuvą. Vos žmonės pradeda kalbėtis, jos išlenda, tai labai aišku. Nereikėjo ilgai jų ieškoti. Temas siūlėme mes patys, tad tai yra tai, su kuo susiduriame gyvendami Kaune, Lietuvoje, siūlė jas ir žmonės, kurių klausinėjome. Pačioje vakarienėje dalyvavo gal tik 15 proc. iš tų, su kuriais bendravome.

Henrikas: Žinoma, būtų ką pridėti, tik ne visos temos tiek erzina. Tai priklauso nuo situacijos šalyje konkrečiu metu. Neseniai vyko Sausio 13-osios minėjimas prie Seimo – kažkas švilpė, kažkas negirdėjo teksto, tad Vasario 16-ajai žmonės jau ruošiasi kitaip. Mes visą laiką turime kokią nors poliarizuojančią situaciją. Tai medžius kerta, tai žemę užsieniečiams parduos – net jei nieko nevyksta, ką nors susigalvojame. Taigi tuo metu, kai kartu su Aiste temas ruošėme, būtent šios temos buvo aktualiausios visuomenėje, socialinėje žiniasklaidoje, tokius klausimus ir uždavinėjome.

Aistė: Beje, abortų temos mes net nebuvome aptarę ruošdamiesi vakarienei. Ji iškilo vakarienės metu.

D. Stankevičiaus nuotr.

– Spektaklyje judu vaidinsite save, tiesa?

Henrikas: Save... „Porte Parole“ yra sakę, kad tai gali būti problema – kai aktorius, kaip asmenybė, per daug asmeniškai įsitraukia į veiksmą. Ir tikrai, su Aiste tampame lyg ir asmeniškai suinteresuoti išspręsti visas tas problemas, sutaikyti ar supykdyti kitus pašnekovus. Neturi už ko pasislėpti.

Aistė: Vakarienės metu ir aš, ir Henrikas buvome savimi. Visiškai. Bet pjesėje mes išrašyti kitokie. Ne visai kitokie, bet... Pjesė parašyta taip, kad spektaklis būtų geras, įdomus, įtraukiantis. Keistas procesas – sėdi su komanda ir analizuoji, kodėl pasakei tą ar aną. Jie visi sako, kad aš taip pasakiau todėl, kad pykau ant Henriko, o aš sakau – ne, taip nebuvo! Kadangi spektaklis neišvengiamai yra hiperbolė, tai ir mes su Henriku tapome ryškesni, ne visai tokie, kokie esame kasdienybėje.

– Turbūt visi aktoriai turi svajonių vaidmenų, bet ar iš tiesų galima norėti vaidinti save? Skamba kaip pats sudėtingiausias vaidmuo!

Aistė: Ne, man jis neatrodo sudėtingas. Juk tekstas yra mano sakytas, tad jis įsimena greičiau. Kalbu savo žodžiais, taip, kaip tai daryčiau natūraliai. Sunku tas analizavimas. Pradžioje nenorėjau priimti to, maniau, kad esu išrašyta tokia, kokia nesu. Tai gana intymu. Henrikas sakė per vieną repeticiją: „Aš jau užtektinai atsivėriau ir užtektinai nuo savęs pasakiau, viskas, nieko nebesakysiu.“ Nes mes tikrai labai atvirai žiūrėjome į šį reikalą nuo pat pradžių, bet spektaklis reikalauja dar daugiau atsivėrimo, ir norisi kai ką pasilikti sau. Tokiais momentais atrodo, kad geriau būtų vaidinti ką nors kitą.

Henrikas: Taip, yra ta privatumo stokos bėda. Turi aiškintis, kodėl pasakei viena ar kita, koks tavo paties asmeninis požiūris. Be to, dėliojant dramaturgiją, dar vienoje pirmųjų repeticijų skaitėme ir mąsčiau, kodėl Aistė mane nuolat nutraukinėja. Kitą dieną supratau, kad ji ne nutraukinėjo, o taip sudėliojo pjesę. Mes kalbėjome vienas kitam padėdami sukurti konfliktą. Taigi čia dalis realaus gyvenimo, dalis teatro.

D. Stankevičiaus nuotr.

– Spektaklis vyks ne kur nors aikštėje, turguje, bet tradicinėje teatro salėje su savo aura ir auditorija. Ar jis, jo žinutė pasieks visų nuomonių turėtojus?

Aistė: Kalbant apie žinutę ir žiūrovo pasiekimą nėra didelio skirtumo, ar spektaklis dokumentinis, ar ne. Manau, „Kauno asamblėjos“ buvimas dokumentiniu spektakliu turi daug pliusų. Nereikia analizuoti Antikos autorių užrašytų reikšmių, klausytis senovinės kalbos. Žmonės tiesiog ateis pasižiūrėti, kaip keturi kauniečiai prie vakarienės stalo kalbėjosi. Kalbėjosi apie paprastus ir visiems suprantamus dalykus. Personažai realūs, aktualijos šiandieninės. Spektaklis ryškus, jis koncentruotas – juk iš penkių valandų vakarienės liko tik valanda su trupučiu. Vargu ar kas stebėtų veiksmą visas penkias valandas. Sutrumpinome, pabrėžėme konfliktus, paryškinome personažus, kad išlaikytume žiūrovo dėmesį. Ar žmonės spektaklį priims vienodai? Žiūrint, kas ateis. Galbūt po premjeros nuskambės gandas ir į teatrą prikvies dar jame nebuvusius? Tuos, kurie nemėgsta teatro, bet mėgsta dokumentiką? Galbūt tradicinio teatro žiūrovai neateis, nes jiems dokumentika neįdomi?

Temas siūlėme mes patys, tad tai yra tai, su kuo susiduriame gyvendami Kaune, Lietuvoje.

Henrikas: Tarp vakarienės dalyvių nevaikščiotojų į teatrą nebuvo, jei kalbame apie publiką. Jie visi šviesūs, kultūringi, įdomūs žmonės, tik su skirtingais įsitikinimais. Vieni liberalesni, kiti konservatyvesni.

– Ar ši jau pusmetį trunkanti „Kauno asamblėjos“ patirtis pakeitė kurį nors jūsų įsitikinimą? Gal ėmėte žiūrėti plačiau?

Henrikas: Aš – ne. Dalykus, apie kuriuos diskutavome, kiekviena asmenybė savo laiku susidėlioja. Vargu ar juos įmanoma perdėlioti brandžiame amžiuje. Nors Aistė už mane jaunesnė, bet aš manau, kad ji tokia pat brandi asmenybė.

Aistė: Gal tik pagalvojau, kad nesu tokia radikali liberalė, kaip mane išrašė pjesėje. Nusprendžiau šiame savo gyvenimo etape likti kiek įmanoma labiau apolitiška. Supratau, kad norint diskutuoti daugiau, nei išdiskutuota prie vakarienės stalo, kai, manau, niekas nepakeitė savo nuomonės, reikia žinių. Reikia domėtis tuo ir suvokti, kokioms idėjoms ir vertybėms iš tiesų tu pritari. Dažnai žiūrime į dalykus paviršutiniškai. Todėl net bijau itin greito Europos liberalėjimo. Apie tai galvoju jau kuris laikas. Ir kituose spektakliuose kalbame apie šias temas, ir būtent dėl to noriu likti apolitiška, nes atsakymo nėra. Nenorėčiau gyventi nei kaip radikali kairioji, nei kaip radikali dešinioji. Visos šios kryptys turi to, kam nepritariu, ir nežinau, kame yra raktas į teisybę. Galbūt dėl to ir nesu politikė ir nepriimu sprendimų.

D. Stankevičiaus nuotr.

– O ką valgėte vakarienės metu? Sutarėte dėl to?

Henrikas: Turėjome vieną vegetarą, jis valgė daržovių užkepėlę.

Aistė: O mes visi valgėme vištieną. Labai skanūs kepsniai buvo, su daržovėmis ir ryžiais.

Henrikas: Spektaklio metu valgysime tą patį, užuosite.

Geriausiu režisieriumi pripažintas Dalius Abaris už operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą.

Apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį atiteko Aistei Zabotkaitei už Alisos vaidmenį spektaklyje „Alisa“, o vyro vaidmens kategorijoje – Sergejui Ivanovui už Žako Austerlico vaidmenį spektaklyje „Austerlicas“. Geriausiu aktorių ansambliu tapo aktoriai, vaidinę spektaklyje „Respublika“.

Scenografijos kategorijoje apdovanojimas skirtas Laurynai Liepaitei už scenografiją spektakliams „Alisa“ ir „Batsiuviai“, vaizdo projekcijų kategorijoje – Mikui Žukauskui už vaizdo projekcijas spektakliui „Austerlicas“.

Muzikos spektakliui kategorijoje apdovanotas Arturas Bumšteinas už muziką spektakliams „Austerlicas“ ir „Urbančičiaus metodas“.

„Auksinis scenos kryžius“ skirtas solistei Joanai Gedmintaitei už Anos Bolein vaidmenį operoje „Ana Bolena“, o vyro solisto kategorijoje – Tadui Girininkui už Dalando vaidmenį operoje „Skrajojantis olandas“ ir Henriko vaidmenį operoje „Ana Bolena“.

Choreografijos kategorijoje įvertita Erika Vizbaraitė – už choreografiją tiriamajam šokio spektakliui „Apnea“.

Geriausia šokėja už vaidmenį šokio spektaklyje „Klajojančios kopos“ tapo Marija Ivaškevičiūtė, o vyro šokėjo kategorijoje – Nielsas Claesas (Nilsas Klaesas) už vaidmenis šiuolaikinio šokio spektakliuose „i (aš)“ ir „Klajojančios kopos“.

Jaunojo menininko ar menininkės kategorijoje apdovanotas Laurynas Adomaitis už dramaturgiją spektakliui „Alisa“, spektaklio vaikams ir jaunimui kategorijoje – režisieriaus Zvi Saharo darbas „Didysis sprogimas“.

Naujoje kategorijoje „Pandemijai atsparus teatras“ įvertinta Žilvino Vingelio internetinė (anti)utopija „#PROTESTAS“

Be „Auksinių senos kryžių“,  už naujų sceninės išraiškos formų paieškas buvo įteiktas atminimo ženklas – „Boriso Dauguviečio auskaras“ – spektaklio „Kvėpuojame drauge“ kūrėjams – Lietuvos rusų dramos teatrui.

Padėkos premija už ilgametį indėlį į scenos meną skirta teatro dailininkei Janinai Malinauskaitei.

Geriausi šalies teatralai „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanojami Tarptautinę teatro dieną – kovo 27-ąją. Pernai dėl COVID-19 plitimo ceremonija po atidėliojimų surengta lapkričio mėnesį.

Šiemet apdovanojimams už reikšmingiausius pastarųjų metų darbus nominuoti 75 menininkai.

Dėl epidemiologinės padėties apdovanojimų ceremonija vyko tuščioje teatro didžiojoje salėje

– Aiste, kodėl pasirinkote vaidybą?

– Penktoje klasėje mums mokykloje buvo priskirta papildoma pamoka, tai buvo teatro pamoka, o mano mokytojas buvo NKDT aktorius Tomas Erbrėderis. Per mokslo metis su klasiokais sukūrėme kelis spektaklius. Buvo smagu keliauti po Lietuvą, kurti. Mokslo metams pasibaigus, būrelyje iš mūsų klasės liko tik keli žmonės, tarp jų buvau ir aš. Taip net ir nepastebėjau, kaip iki dvyliktos klasės kūriau teatro studijoje "Kubas". Pajutau, kad teatras buvo labai arti, bet niekad net nepagalvodavau, kad kažkada studijuosiu vaidybą. Galvojau apie psichologiją, tarptautinių santykių studijas... Atėjo pasirinkimo metas vienuoliktoje klasėje ir aš supratau, kad nežinau, ko noriu. Net nežinau, kodėl taip nutiko. Tą lemtingą pavasarį, kaip ir kiekvienais metais, buvau mėgėjų teatrų festivalyje Jurbarke, vienas iš svečių – Lietuvos teatro ir muzikos akademijos (LMTA) vaidybos studentas – pristatė filmuką, kaip jie gyvena akademijoje, ką veikia, tada sau pasakiau: nemeluok ir pabandyk tai, pati žinai, kad nori. Žinoma, dar reikėjo sutaikyti tėvus su mintimi, kad noriu būti aktore. Tėvai buvo susirūpinę dėl tokio mano pasirinkimo, nelabai džiaugėsi. Bet aš užsispyriau pabandyti, pasakiau:  jei nepatiks, po metų pakeisiu. Bet pabandžiau, patiko ir esu aktorė.

Dabar tėvai manimi didžiuojasi. Jau nuo pirmo kurso važiavo į mano visus egzaminus, koncertus, jie mane filmuoja, kviečia savo draugus į mano spektaklius. Svarbiausia – jie mane palaiko, o kai man sunku, labai jaudinasi. Dabar jiems svarbiausia, kad aš būčiau laiminga.

Bijau sumeluoti, bet mūsų kurso išskirtinumas buvo, nežinau kieno dėka, turbūt Vido ir Algirdo, tai, kad mes nė karto stipriai nesusipykome.

– Ar po mokyklos teatrinės patirties atkeliavus į LMTA nesugriuvo aktoriaus profesijos paveikslas?

– Kažkaip didelio lūžio neįvyko, galbūt todėl, kad mokykloje teatrinė veikla nebuvo suvokiama kaip pramoga – tai buvo darbas, iš mūsų reikalavo labai daug. Todėl aš atidaviau visą save. Ir atėjus į LMTA supratau, kad tai vieta, kurioje vertinamas darbas ir noras dirbti, klysti. Todėl man lūžio nebuvo, man kaip tik buvo keista, nes pirmą pusmetį man viskas labai gerai sekėsi, visur buvau pirma, įgavau pasitikėjimo ir atsipalaidavau. O tada antrasis pusmetis... Atsipalaidavau ir užmigau ant laurų, ir staiga – man nebe taip gerai sekasi... Tada jau buvo sunku, maniau, kad išmes mane, girdėjau tokias kalbas tarp dėstytojų, bet tai buvo puiki priemonė mane vėl paskatinti dirbti ir stengtis, ir ši priemonė pasiteisino. Visi sunkumai yra mano variklis, kuris verčia mane tik dar daugiau dirbti.

– Kaip sekėsi studijuoti pas dėstytojus Vidą Bareikį ir Algirdą Latėną? Kaip vystėsi dialogas su šiomis asmenybėmis?

– Jie abu tapo mūsų profesijos mokytojai, kurie davė skirtingas pamokas, skirtingas patirtis. Jie paskaitas vedė atskirai. Abu buvo labai skirtingi, bet labai įdomūs. Visi kurse kalbėjome, kaip gerai, kad vienu metu dirbame su tokiais dviem skirtingais režisieriais, ir mes daromės vis įvairiapusiškesni, ir dirbti mokomės lanksčiai su dviem labai skirtingų dalykų reikalaujančiomis asmenybėmis, o tai, mano nuomone, yra labai svarbu aktoriaus / atlikėjo profesijai. Džiaugiausi ir džiaugiuosi, kad turėjome šiuos du kurso vadovus.

– Ar vyko asmenybių kova tarp kurso draugų?

– Bijau sumeluoti, bet mūsų kurso išskirtinumas buvo, nežinau kieno dėka, turbūt Vido ir Algirdo, tai, kad mes nė karto stipriai nesusipykome. Mes visuomet buvome auklėjami kaip šeima. Manau, kad jie tyčia susirinko tokį kursą, atrodo, susirinko gerus žmones. Visi skirtingi, bet visi tiesiog geri. Nebuvo kažkokios terpės konkurencijai. Mums buvo sakoma: jeigu sekasi kažkam, palaikyk jį, dirbk su juo, semkis iš jo, o nepavydėk, kad jam kažkur pasisekė labiau. Nekišk kitam kojos, nes jis tavo partneris. Buvo daug artumo, nebuvo paslapčių. Todėl dabar gera dirbti kartu.

– Pati pradėjote vaidinti dar studijuodama. Ar nekilo kažkokio pavydo scenų?

– Buvo palaikymas, bet buvo ir kandžių replikų. Labai skaudu yra išgirsti iš artimo žmogaus kandžią, piktą repliką. Tada aš palaikau atstumą su tuo žmogumi ir tas pavydas kažkaip išnyksta, jei jis iš viso buvo. Man asmeniškai visuomet buvo svarbu dalytis ir gerais, ir blogais dalykais su savo kurso draugais, nes jie geriausiai mane supranta kūrybiniame kelyje, nes mes kartu augome akademijoje. O pavydas bet kokiu atveju, manau, yra natūralus, neišvengiamas dalykas...

Ryšys tarp aktoriaus ir publikos – tai aktorystės esmė.

– Ar sunku buvo derinti spektaklius ir mokslus akademijoje? Kaip dėstytojai reaguoja į paskaitų praleidimą?

– Mums visuomet akcentavo studijų svarbą. Iš karto buvo pasakyta, kad pirmus dvejus metus mes negalime niekur eiti vaidinti, nes paskaitose turime išmokti šio amato pagrindų. Bet juokingiausia, kad pats Vidas visas merginas pakvietė į "Žalgirių" atranką (spektaklis NKDT), bet davė suprasti, kad nieko neatrinks ir kad einame turėdamos tikslą susipažinti su pačia atrankos sistema, kaip tai vyksta, kaip viskas veikia. Ir suvaidinus "Hamlete" (NKDT, rež. V.Bareikis), po pirmo spektaklio Vidas man pranešė, kad gavau vaidmenį "Žalgirėse". Šiaip visi dėstytojai supratingai žiūri į tokias situacijas. Aš ir pati stengiausi viską atlikti, atsiskaityti, neprašiau jokių išlygų, nesijaučiau pranašesnė ar geresnė už kitus, aš tiesiog norėjau padaryti tai, ką darė visi. Važinėjau į Vilnių, kad ir porai valandų, tarp repeticijų Kaune. Jei nori, gali suspėti viską. Galbūt buvo baimės grįžti po repeticijų į studijas ir sulaukti to užsilikusio darbo spaudimą, bet galų gale viskas praėjo labai gerai ir sklandžiai.

– Ar nekilo noras likti Vilniuje po mokslų?

– Iš tiesų aš buvau ta pirmoji, kuri paskambinau į NKDT ir paprašiau čia darbo. Aš sąmoningai čia ėjau ir siekiau darbo šiame teatre. Čia visi su manimi dirbo ir bendravo labai gražiai. Todėl aš džiaugiuosi, kad galiu gyventi ir dirbti čia. Miestas visai nesvarbus, svarbu kurti ir kalbėti publikai. Tai yra svarbiau nei bet koks miestas. Ryšys tarp aktoriaus ir publikos – tai aktorystės esmė.

– Kaip jautiesi dirbdama teatre su kursu?

– Keistai. Kažkaip dar liko akademijos pojūtis. O norėtųsi, kad to liktų vis mažiau, daugiau rastųsi rimtumo. Bet kai būnu su jais ir su jais juokiuosi iš bet kokio mažmožio, būna gera. Užplūsta kažkoks užtikrintumo pojūtis, bet kartais darbui tai kenkia. Kai pradėjome dirbti, apsiėmiau atlikti tarpininkės vaidmenį tarp teatro ir mano kursiokų, bet vėliau kažkaip atsisakiau šio vaidmens, pradėjau jaustis mažiau atsakinga už juos, atsipalaidavau ir visą laiką skyriau sau, savo asmeniniam tobulėjimui. Ir dabar man tiesiog gera dirbti su jais. Tikriausiai todėl mūsų "Bestuburiada" (spektaklis NKDT, rež. Aldona Vilutytė) ir yra toks tikra, nesumeluota. Nes tik su kursu ji gali būti tokia jaudinanti patirtis. Atvirai, tie kursiokai – kažkas labai keisto: nei draugai, nei kolegos, nei artimieji – kažkokia jausmų košė. Bet myliu juos visus.

– Ar dažnai abejoji savu profesijos pasirinkimu?

Teatras man – ežeras, į kurį aš noriu nerti vis gilyn ir gilyn.

– Kyla minčių ir, manau, dar dažnai kils. Tokios mintys užpuola, kai sunku ir kai tu negali išgyventi iš to, ką tu pasirinkai. Bet iš šių tamsių minčių išveda noras daryti tai, ką iš tikrųjų šiuo metu trokštu, ir daryti tai maksimaliai gerai. Gal kažkada atsibos profesija, atsibos stengtis ir laukti atgalinio ryšio, kuris čia ne visada būna. Kai pagalvoji, Lietuva maža, o aktorių ir norinčių būti jais – daug... Bet šiandien esu laiminga darydama tai, ką darau. Dabar kiekvieną dieną bandau tobulėti. Bet aktoriaus profesija, kaip ir bet kuri kita profesija, manau, sukelia tokių ar panašių minčių... O kai atsakysiu sau, kad nebenoriu vaidinti, darysiu kažką kito.

– Baigiant mūsų pašnekesį, atsakykite į lengvai sunkų klausimą. Kas jums yra teatras, aktorystė?

– Kartais, kai vaidinu scenoje, pagaunu save, kad gyvenu kažkokį gyvenimą, kurio aš, kaip Aistė, niekada negyvensiu, bet gyvenu ir dėl to patiriu daugiau, galiu pasidalyti savo mintimis, patyrimais. Teatras man – ežeras, į kurį aš noriu nerti vis gilyn ir gilyn. Tas ežeras – ir meilė, ir paslaptis. Ir šiame ežere aš jaučiuosi laimingiausia.