1. Lavina vaiko vaizduotę. Pasakose sutiksime ir seną stebuklingą pilį, ir gūdžią girią ir auksais bei deimantais išpuoštą karalystę, kurioje gyvena pasakiško grožio karalaitės, ryžtingi princai. O kur dar daugybė kitų stebuklingų daiktų, reiškinių, įvykių! „Vaikas bando įsivaizduoti tai, ką girdi, bando mintyse nusipiešti pasakos siužeto paveikslą, o tai ypač lavina vaiko vaizduotę“, – sako Igoris bei priduria, kad pasakos vaikui padeda ištrūkti iš kasdienės aplinkos, praplečia jo pasaulio ribas.

2. Padeda pažinti ir išgyventi skirtingas emocijas, skatina empatiją. „Kliudžiau katinėlį, peliukas pasimetė nuo šeimos, Riki su pasididžiavimu parodė savo mamytei, kokią skalbimo mašiną jis sukonstravo… Vaiko, klausančio visų šių pasakų, emocijų paletė plečiasi, o tai reiškia, kad vaikas turi galimybę susipažinti ir išmokti atpažinti savo bei kitų žmonių emocijas bei – ypatingai svarbu – tinkamai jas reikšti“, – pabrėžia specialistas.

3. Padeda kurti artimą ryšį tarp pasakos skaitytojo ir vaiko. Kai pasaka baisi, vaikas natūraliai prisiglaudžia prie jam skaitančiojo suaugusiojo, kai linksma – kartu džiaugiasi, šokinėja, juokiasi, kai liūdna – drauge verkia. Bet kokios drauge su vaiku išgyventos emocijos ir vaikui, ir suaugusiajam duoda be galo daug naudos – kuria artumo jausmą, pasitikėjimo vienas kitu santykį.

4. Padeda plėsti vaiko žodyną. Pasakose yra tokių žodžių ir žodžių junginių, kuriuos retai vartojame šnekamojoje kalboje, bet kurie kalbai suteikia žavesio, jaukumo ir spalvingumo. Pasakų tekstai plečia vaiko žodyną, o tai vėliau jam leidžia aiškiau reikšti savo mintis, susikalbėti su skirtingo apsiskaitymo lygio ir gyvenimo patirčių žmonėmis – žymiai laisviau bendrauti. Vaiko kalba tampa turtingesnė, išraiškingesnė, spalvingesnė. Vaikas po truputį auga ir bręsta, kaip įdomus, jautrus pašnekovas.

5. Padeda išmokti taisyklingai artikuliuoti žodžius. Kai mes intonuojame tekstą, mes tuo pačiu stengiamės ištarti jį aiškiau, taisyklingiau, o tai reiškia, kad mes rodome vaikui, kaip teisingai artikuliuoti žodžius. Per teisingą artikuliaciją vaikai greičiau įvaldo sudėtingų konstrukcijų žodžius, tad pasakų skaitymas yra susijęs ir su tam tikrais logopediniais dalykais.

6. Padeda formuoti vertybes, susipažinti su gyvenimiškomis situacijomis, mirtimi. Padėti draugui, kad ir kaip jam būtų sunku, įveikti savas baimes, pasidalinti tuo, ką turi, su artimu. Per pasakas, per istorijas vaikai susipažįsta su realiu gyvenimu, kuris gali atrodyti kraupiai, baisiai, juodai, purvinai, tačiau tai – mūsų pasaulis, mūsų tam tikros aplinkos dalis ir ji tikra, nepagražinta. Per pasakas, per istorijas vaikas yra ruošiamas žengti į realų ir objektyvų pasaulį. Pasakos parodo, kad gyvenimas nėra vienspalvis: jame yra ir melo ir išdavysčių, ir herojiškumo, ir draugystės, ir pasiaukojimo – visai kaip tikrame gyvenime. Kartais pasakos parodo, koks trapus mūsų pasaulis ir mūsų gyvenimas, kad mes, žmonės, nesame visagaliai. Pasakos ir istorijos moko, kad kiekvieną akimirką reikia branginti tai, ką turime dabar.

Specialistas taip pat pabrėžia, kad tėvams reikėtų leisti vaikui pertraukinėti, skatinti užduoti visus rūpimus klausimus, o tėvams svarbu į juos atsakyti. „Taip pat galima vaikui užduoti klausimų iš pasakos teksto – megzti su vaiku gyva dialogą tik ką išgirstos pasakos kontekste. Tėvai su vaiku kitą dieną gali aptarti prieš kurį laiką skaitytos pasakos turinį, stebėti, ką vaikas atsimena, kam teikia prioritetus – kas jam svarbu“, – pataria Igoris Vasiliauskas.

„Jei tėvai nori, kad vaikas greičiau užmigtų, tuomet pasaką reikėtų skaityti monotoniškai. Ir čia atsiskleidžia dar viena – nuraminančioji – pasakos funkcija“, – pokalbį baigia viešojo kalbėjimo specialistas.

„Mama buvo jauna, mus su seserimi augino viena, iš vieno darbo lėkdavo į kitą, tad vaikystėje laisvės turėjau apsčiai! Tas jos pasitikėjimas manimi buvo gana rizikingas, bet pasiteisino, nes išsiugdžiau didelį atsakomybės jausmą“, – pasakoja.

E. Montvidas sako, jog pastebėti vaiko talentą yra ne kieno kito, o būtent tėvų pareiga: „Labai svarbu nepataikauti vaikui, bet ir neperspausti – tiesiog nepametant suaugusiojo nuovokos nukreipti, paskatinti, suteikti vaikui kuo daugiau galimybių ir progų atskleisti kūrybiškumą.“ „Tėvai turi pasitikėti vaiku“, – priduria.

Mama Edgaru labai pasitikėjo ir skatindavo dainuoti, kurti. „Nesistebiu, kad tapau dainininku! Iki dabar puikiai prisimenu, kai pirmuosius solinius koncertus vaikystėje rengdavau tiesiog laiptinėje, o pinigus į juos atstodavo akmenukai. Arba, kai, viešėdami sanatorijoje, dainuodavome duetus su mama“, – nostalgiškai pasakoja garsusis tenoras, apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu ir kitais garbės ženklais.

Greta meilės muzikai, Edgaras sako visuomet jautęs meilę knygoms ir vaikystėje visuomet perskaitydavęs visą mokyklos programą daug anksčiau, nei tai tapdavo privaloma. Paskui, pasakoja, jau imdavęsis savo mėgstamos literatūros nuo pasakų iki M. Gorkio socialinio realizmo.

Elžbietos tėvai, ypač mama, labai mylėjo literatūrą, tad Elžbieta ryškiai pamena jai mamos skaitytas pasakas. Paūgėjusi mergaitė pasakas labai mėgo skaityti pati. Labiausiai E. Latėnaitei įsiminė vaikystėje perskaitytos A. Lindgren knygos, ypač „Ronja plėšiko duktė“. Taip pat Elžbietai labai patiko knyga „Paslaptingas sodas“.

„Būtent dėl to man svarbu kas vakarą skaityti knygas ir savo dukrai Kalistai. Tai yra mielas mūsų ritualas“, – sako E. Latėnaitė ir pabrėžia, kad bendraujant su dukra jai yra svarbiausia pagarbos ir saugumo jausmo savo vaikui suteikimas, o knygų skaitymas drauge prie to tikrai prisideda.

„Manau, kad bet kuriam vaikui svarbus ne tik stogas virš galvos, tinkami drabužiai ir maistas, bet ir saugumo jausmas, žinojimas, kad vaikas yra ne vienas, kad yra mylimas, kad greta žmonės, kuriems vaikas yra svarbus ir kurie mažąjį palaikys, kad ir kas nutiktų, kad ir kaip vaikas pasielgtų“, – vardija žinoma aktorė.

Elžbietai labai svarbu išmokyti savo dukrą sau bei kitiems nubrėžti tinkamas ribas bendraujant, taip pat – išmokyti atpažinti emocijas, ugdyti pasitikėjimą. „Tiksliai nežinau, kaip tai padaryti, bet norėčiau, kad mano dukra augtų save mylintis ir laimingas žmogus“ , – prisipažįsta Elžbieta.