– Kalbamės pilką, žemo dangaus prislėgtą dieną – tokią įprastą dabartinėmis žiemomis. O ar pasakojo jūsų mama, kokia diena buvo tuomet, kai išvydote pasaulį?
– Na, žiemos tada buvo kitokios – su saulėje spindinčiu sniegu, baltomis pusnimis. Dabar – tamsuma, bet nieko tokio. Gamtoje ir gyvenime reikia visko – ir spindulių, ir tamsumos. Pro viską, žmogau, praeini. Praeisime ir pro šias žiemos, pandemijos sutemas.
– Betgi karantinas atėmė iš jūsų galimybę smagiai atšvęsti jubiliejinį gimtadienį – tarp ilgamečių kolegų, artimųjų.
– Tai kad aš jau tiek tų jubiliejų esu atšventusi!.. Nuo 50-mečio visi – įspūdingi, su koncertais, spektakliais, iškilmėmis. Tai buvo labai gražus laikas. Nuostabus kolektyvas, gyvenome tarsi viena šeima. Ir 80-metį teatro scenoje paminėjau. Mano garbei paskyrė spektaklį – Friedricho von Flotowo operą "Marta", teko malonumas sudainuoti savo mėgstamiausią Martos partiją.
Mano turtas – šeima, spektakliai, susitikimai su daugybe nuostabių žmonių. Visa tai turėjau ir turiu, niekas negali atimti.
Dabar tik susitikimo su pačiais artimiausiais žmonėmis labai trūksta. Vilniuje gyvena sūnus Herkus su šeima – žmona Sigute Trimakaite ir anūke Adolfina. Švęsčiau Vilniuje, su sūnaus šeima, mano sesute Danute, pasikviesčiau klasės draugus. Jų jau mažai likę, gal trys. Visą gyvenimą palaikėme ryšius su bendraklasiais. Klasės susitikimai buvo šventas reikalas. Baigiau Pasvalio Petro Vileišio vidurinę mokyklą (dabar – gimnazija). Puiki mokykla! Ten stovi skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas paminklas Petrui Vileišiui. Šiuo metu gyvenu Laisvės alėjoje, paminklas P.Vileišiui – greta. Taip visą gyvenimą jis ir lydi (juokiasi).
– Kaip leidžiate karantinines dienas? Labai liūdna?
– Neliūdna. Telefonu pasikalbu su sūnumi, marčia, anūke. Esu susikūrusi savo pasaulėlį. Turiu jaukų butą, savo dienos programą. Tai paskaitau, tai televiziją pažiūriu, tai muzikos paklausau. Dar kepu keksus. Mane vis Raimondas Baranauskas, kaip vadinu – mano vaikas iš teatro, aplanko, prie durų lauknešėlį palieka. O aš jam savo kepinių perduodu. Ir Kalėdoms iškepiau. Labai jo dvynės džiaugiasi.
Ilgiuosi susitikimų su šeima, kelionių į Vilnių, Palangą, kur turime jaukų kampelį. Bet manęs neslegia karantinas. Žinot, kai yra laiko pamąstyti, suvoki, kokių turtų turi. Mano turtas – šeima, spektakliai, susitikimai su daugybe nuostabių žmonių. Visa tai turėjau ir turiu, niekas negali atimti. Tiesa, laikas labai greitai eina, čia jau nieko nepadarysi. Negrįžtu mintimis į praeitį. Net ir spektaklių įrašų klausytis nemėgstu. Visą šventinį laikotarpį mėgavausi kalėdine muzika, klausiausi giesmių.
Norėčiau susitvarkyti nuotraukas – jų prisikaupė keturi didžiausi stalčiai. Įamžintos spektaklių, gastrolių, koncertinių kelionių, repeticijų, teatro švenčių, kasdienybės akimirkos – viskam sutvarkyti neužteks karantino (juokiasi). Štai dabar žiūriu į nuotraukas ant sienų. Čia – mano giminės, šeimos istorija.
– Pasidalykite ja. Žinau, kad giminės meno genai labai stiprūs.
Ilgiuosi susitikimų su šeima, kelionių į Vilnių, Palangą, kur turime jaukų kampelį. Bet manęs neslegia karantinas.
– Mano seneliai Juozas ir Stanislava Mikšiai buvo Peterburgo išeiviai. Senelis Peterburge buvo gaisrinės viršininkas, saugojo Ermitažą. 1918-aisiais jie grįžo į Lietuvą.
Nuotraukoje mano tėvelis, vyriausias sūnus Vladas Mikšys, stovi su balalaika. Muzikalus buvo nuo mažens. Jau keturiolikos ėjo vargonauti, vėliau baigė vargonininkų kursus pas Juozą Naujalį. Kai mūsų šeima kėlėsi iš miestelio į miestelį, visur vargoninkavo, steigė bažnytinius chorus. Ir mums gyvenant Vilniuje iki pat pensijos dirbo muzikos mokytoju. Tėvelio brolis Lionginas irgi muzikalus.
Mamytės linija – labai meniška. Visi penki broliai ir sesės talentų galybę turėjo: tapė, muzikavo, dainavo. Mano mamytę Oną Juozas Tallat-Kelpša kvietė dainuoti į teatro chorą.
Kai mudvi abi su sese Danute – ji ilgus metus dirbo Lietuvos radijo muzikos redaktore – prieš kokius šešerius metus surengėme giminės susitikimą, susirinko per 80 žmonių. Kokia graži šventė buvo! Daug muzikos, dainų, šviesių prisiminimų.
– Savo muzikinę biografiją vadinate išsipildžiusia svajone. Kada ji gimė? Ar lengvai tapo tikrove?
– Aš gyvenime gavau viską, ko norėjau. Mudvi su sese vaikystėje ne tik pianinu grojome, bet ir mokėjome daugybę dainų, arijų. Kai tėvelis dirbo Utenoje, Varniuose, į miestelius atvažiuodavo filharmonijos artistai. Tai mes ir nusiklausydavome. Tiesa, iš pradžių norėjau būti balerina, bet kai nukritusi nuo dviračio susižeidžiau, teko su šia svajone atsisveikinti.
Baigusi vidurinę įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, vėliau – į Lietuvos valstybinę konservatoriją. Teko įveikti didžiulį konkursą. Iš 60-ies kandidatų patekome keturiese: Vacys Daunoras, Balys Urbonas, Henrikas Žaidys ir aš, vienintelė moteris. Greitai pas mus iš teatrinio fakulteto pervedė ir Anicetą Kunčių, mano būsimą vyrą. Vis tiek labai mažas kursas, tais laikais tokie buvo. Tačiau reikalavimai – labai dideli, dėstytojai mums skyrė daug dėmesio ir laiko, jautėme jų rūpestį ir šilumą. Mano specialybės dėstytoja buvo Aleksandra Staškevičiūtė, aš nuo pirmo kurso pas ją namuose lankydavausi.
Konservatorijoje prabėgę penkeri metai buvo tokia palaima! Kipras Petrauskas, Antanas Sodeika, Petras Oleka, Elena Dirsienė – matėme ištisą plejadą garsenybių, mokėmės iš jų ne tik dainavimo, bet ir bendrauti, sceninės kultūros, gerų manierų.
– Kauno muzikinis, kuriame pradėjote dirbti išsyk po studijų, 1962-aisiais, – pirmas ir vienintelis jūsų teatras. Jame prabėgo visas kūrybinis gyvenimas – 55-eri metai. Kodėl Kaunas?
– Važiavau trumpam, o likau visam gyvenimui. Vilniuje daug stiprių operos solisčių jau buvo tvirtai įleidusios šaknis, Kaune buvo daugiau erdvės pasireikšti. Atėjau į teatrą su dideliu vokaliniu bagažu, tuometis vyriausiasis režisierius Rostislavas Andrejevas mane išsyk priėmė. Ir iškart teko dideli vaidmenys.
Taigi teatro bacila – užkrečianti. Domeikos, Janulevičiai, Tamuliai, mes, Kunčiai, – teatre daug šeimų buvo, visų vaikai palinko į menus.
Džilda "Rigolete", Margarita "Fauste", Siuzana "Figaro vedybose", Rozalinda "Šikšnosparnyje", Safi "Čigonų barone", Marijetė "Bajaderėje", Violeta "Silvoje", Chanuma "Piršlės išdaigose" – šio teatro scenoje sukūriau apie aštuoniasdešimt vaidmenų. Vien Straussas visas išdainuotas.
O kur dar koncertinė veikla... Pamenu, Veimare, Vokietijoje, giedojome Mozarto Mišias su berniukų choru "Varpelis", tai po to 15 minučių netilo plojimai. Tai toks džiaugsmas, tokios gyvenimo dovanos!
Darbo buvo nepaprastai daug. Norint tapti geru solistu, reikia labai daug pastangų. Mes taip ir dirbome – sunkiai. Tik baigiasi premjeriniai plojimai, iškart repetuojame naują spektaklį. Repeticijos prasidėdavo 9 ar 10 val. ryto, vakare – spektakliai. Jei nedainavome patys, eidavome žiūrėti ir klausytis kitų. Dabar, jei tik laisvi, visi stengiasi pabėgti iš teatro, o mes buvome įpratę viską žiūrėti, mokytis iš kolegų.
Žiūrovai kartais klaidingai mąsto, kad operetė – lengvas žanras. O juk operetės artistas turi mokėti viską – ir dainuoti, ir vaidinti, ir šokti. Mes net baleto pamokas lankėme. Labai sunku sujungti dainavimą ir judesį.
Šeima: po spektaklio „Paukščių pardavėjas“ – A.Mikšytė-Kunčienė, mažasis Herkus, A.Kunčius. Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.
– Kiekvienas darbas turi ne vien maloniąją pusę. Kas jus darbe labiausiai vargino, kėlė įtampą?
– Kai kurie spektakliai. Tiesiog vienos partijos buvo mielos, lengvai sudainuojamos, o dėl kitų reikėjo pavargti. Kai teatre pradėjome repetuoti operą vaikams "Gelbėkit, globuliečiai!", paėmiau klavyrą ir apsiverkiau – tokia sunki muzikinė medžiaga! Bet vis tiek turi sudainuoti. Ir scenoje – visada pasitempti, nesvarbu, ar blogai jautiesi, ar turi rūpesčių. "Rigoletas", "Traviata", "Faustas", "Marta" – mano mėgstamiausi spektakliai, juose kurdama savo vaidmenis aš galėdavau išsidūkti (juokiasi).
– Muzikiniame teatre gimė ir jausmai Anicetui Kunčiui? O gal dar konservatorijoje? Juk buvote kurso draugai.
– Oi, ne ne! Nei konservatorijoje jis man patiko, nei atvažiavus į Kauną. Iš pradžių vis pykdavomės. Tai pastabą kokią pasako, tai savo vertinimą – nemalonu buvo. Bet – drauge ir drauge. Artimiau susipažinome. Pajutau, kad tai mano žmogus. Sukūrėme šeimą.
Du solistai namie – nėra lengva. Reikia sutarti, į daug ką nekreipti dėmesio. Jis paskui mane su kavos puodeliu nelakstė. Nesu išlepusi. Visa buitis ant pečių buvo. O apsitvarkyti – tik pirmadienis lieka. Sakydavau: namuose pabūsiu Pelene, užtat vakare – Princesė (juokiasi). Buvome net ir sodybą prie Kernavės nusipirkę, tai aš ten paukščius auginau: antis, žąsis, kalakutus, petardas. Didelis daržas, sode – 35 obelys, buvo kas veikti. Labai gražiai gyvenome dvidešimt penkerius metus. Dabar jau trisdešimt metų našlė. Kai Aniceto netekau, ir sodybą teko parduoti.
– Teatro šeimų atžaloms tenka ypatinga vaikystė. Ne išimtis – ir jūsų sūnus Herkus?
– Kai sužinojau, kad laukiuosi, R.Andrejevas tik rankomis skėstelėjo: negi dabar teatrą uždaryti? Turėjau dainuoti. Dar nė trejų mėnesių neturintį Herkų teko vežti pas senelius ir seserį. Jie padėjo sūnų paauginti, o kai pradėjo vaikščioti, jau drauge su mumis buvo.
Draugiškai visi gyvenome, vaikai užkulisiuose nieko nestebino. Ir nuotykių būdavo.
Vesdavomės į teatrą – o ką darysi. Draugiškai visi gyvenome, vaikai užkulisiuose nieko nestebino. Ir nuotykių būdavo. Kartą dainuoja Anicetas Simoną Bokanegrą ir scenoje miršta. Herkus užkulisiuose kad pradės verkti: "Tėveli, tėveli, kelkis!"...
Herkus grimo kambariuose pamokas ruošdavo, pas butaforus žaisdavo su rekvizitu – pistoletais, kalavijais, kardais. Stebėdamas repeticijas buvo atmintinai išmokęs beveik visų repertuarinių spektaklių tekstus. Yra keliuose ir pats, kaip statistas, dalyvavęs.
Labai džiaugiuosi, kad į šio teatro sceną Herkus sugrįžo jau subrendęs literatas, dramaturgas. Čia buvo pastatyta pagal jo libretą sukurta Giedriaus Kuprevičiaus operetė "Kipras, Fiodoras ir kiti".
Taigi teatro bacila – užkrečianti. Domeikos, Janulevičiai, Tamuliai, mes, Kunčiai, – teatre daug šeimų buvo, visų vaikai palinko į menus.
– Turbūt itin džiugu, kad visa sūnaus šeima meniška: marti S.Trimakaitė – solistė, sopranas, anūkė Adolfina – aktorė.
– Žinoma, smagu, didžiuojuosi. Bet nesu iš tų aikčiojančių: ach, ach, kaip gerai! Yra, kaip yra, kiekvienas turi nueiti savo gyvenimo kelią ir atrasti savo gyvenimo prasmę. Tik gaila, kad Adolfinai neteko išgirsti manęs, kad nematė tų spektaklių ir vaidmenų, kuriais galiu didžiuotis.
– Jūsų gimimo dieną, sausio 7-ąją, 1904 m. pirmą kartą nuskambėjo pagalbos šaukinys SOS. Žinau, kad esate stipri moteris, tačiau paklausiu: kaip jums prireikia pagalbos, kam siunčiate SOS?
– Papasakosiu tokią istoriją. Kai mes keturiese: tėvelis, mamytė, Danutė ir aš – Utenoje ėjome į geležinkelio stotį, bėgdami nuo karo pas dėdę į Šaukėnus, jokių daiktų neturėjome. Galvojome, kad greitai grįšime.
Mama tebuvo paėmusi mažą lagaminėlį. Jame greta to, ką sugriebė būtiniausio, įdėjo Aušros vartų Marijos, Dievo Motinos, paveikslo reprodukciją. Ją mamytė per visą karą išsaugojo, dabar ši reprodukcija – pas mano seserį Danutę.
Kažkurio mano jubiliejaus proga kolegos paklausė, ko norėčiau dovanų. Paprašiau Marijos paveikslo. Padovanojo grafiko Algirdo Pakeliūno grafikos atspaudą – "Aušros vartų Gailestingumo Motina Marija". Dabar jis kabo mano namuose. Visada kreipiuosi į Švenčiausiąją Mariją, jei reikia pagalbos ar patarimo. Sakot, stipri... Ir stiprios verkia. Žinot, kaip? Vienos prie lango.
Herkus Kunčius: ji – mylinti mama ir močiutė
Vaikystėje mano gyvenimas buvo gan stipriai susijęs su teatru. Abu tėvai – Aldona Mikšytė-Kunčienė ir Anicetas Kunčius – buvo Kauno muzikinio teatro solistai, tad natūralu, kad teatre praleisdavau daug laiko.
Kiekviena šeima turi savo gyvenimo būdą, ritmą. Mūsų šeimoje tas ritmas buvo savotiškas: nuo 10 iki 14 val. teatre vykdavo repeticijos, aš būdavau mokykloje, vakare – repeticijos arba spektakliai, aš dažnai būdavau teatre.
Herkus Kunčius. Kipro Štreimikio nuotr.
Namuose nemažą laiko dalį užimdavo kalbos apie muziką, meną. Tėvai nuolat turėjo savo mokinių, todėl namuose vykdavo ir vokalo pamokos. Tokioje atmosferoje man teko gyventi, o tai, žinoma, nulėmė mano estetines vertybes, simpatijas. Aš gana jaunas, aštuoniolikos metų, išvažiavau iš tėvų namų, nuo to laiko Kaune – tik svečias.
Tėvų dėka man teko iš vidaus gana giliai pamatyti, kaip veikia teatro mechanizmas. Knyga "Kartą operoje" susidėliojo iš prisiminimų skiaučių. Gali būti, kad tie prisiminimai, patyrimai susidėlios ir į naują knygą. Ateityje pagalvosiu apie tai.
Su mama bendraujame kiekvieną dieną, pasiskambiname ir ganai ilgai, kokį pusvalandį, pasišnekame. Karantino metu – dažniau.
Pas mus įprasta šeimoje turėti tokius vaidmenis: mama, sūnus, marti, anūkė, bet ne artistė, rašytojas, vokalistė, aktorė. Šeimoje atitrūkstame nuo profesinių reikalų, todėl mums ji visų pirma yra mylinti mama ir močiutė. O tuo daug kas pasakyta.
