Žavi istoriniai laivai

Kaip ir dera tikram jūrų kapitonui, laivą „Endurance“ jis pirmiausia pristatė kolegoms jūrų kapitonų klube.

„Turėjome labai įdomų posėdį, kur kolega jūrų kapitonas Aleksandras Romaškinas pristatė ne tik pagamintą laivo „Endurance“ modelį, valtį, kuria dalis įgulos narių plaukė ieškoti pagalbos, bet ir papasakojo įdomią pačios ekspedicijos istoriją“, – sakė jūrų kapitonų klubo asociacijos pirmininkas Juozas Liepuonius.

Pats A. Romaškinas yra teigęs, kad konstruoti kokio nors laivo modelį jis imasi, tik kai gerai susipažįsta su to laivo istorija, pajunta, kad laivo modelis jam taps artimas.

2021 m., švenčiant Lietuvos laivyno šimtmetį, A. Romaškinas pagamino pirmojo lietuviško laivo „Jūratė“ modelį. Jį padaryti nebuvo lengva, nes apie laivą buvo išlikę mažai autentiškos medžiagos. Jį teko konstruoti pagal vieną nuotrauką ir brėžinį.

A. Romaškinas prisipažino, kad pats artimiausias jam yra norvegų keliautojo Roaldo Amunseno vienstiebio laivo „Gjoa“ modelis.

Panašumo, bent pagal istorinę aplinką, turi ir pats naujausias modelis – britų keliautojo Ernesto Henrio Schakletono ekspedicinis laivas „Endurance“.

Istorija: taip 1915 m. įstrigęs tarp ledų atrodė ekspedicinis laivas „Endurance“. Wikipedia.org nuotr.

Heroizmo kupina istorija

E. H. Schakletono ekspedicija laivu „Endurance“ į Pietų ašigalį yra žmonių heroizmo atšiauriomis sąlygomis pavyzdys.

1914 m. E. H. Schakletonas su grupe bendraminčių planavo pėsčiomis pereiti Antarktidą, pasiekti Pietų ašigalį. Plaukiant į Antarktidą laivas „Endurance“ Vedelio jūroje įstrigo tarp ledų. Jis kartu su ledais kelis mėnesius dreifavo, kol 1915 m. buvo sutraiškytas. Laivo liekanos Vedelio jūroje buvo rastos po 106 metų 3 008 m gylyje.

Galbūt ir tai, kad surastos istorinio laivo liekanos įkvėpė jūrų kapitoną A. Romaškiną padaryti laivo „Endurance“ modelį. Juo labiau kad pati istorija yra neeilinė.

Laivui „Endurance“ įstrigus tarp ledų dalis įgulos narių jame liko. Kai ledai sutraiškė laivą, jie daugybę mėnesių dreifavo ant ledų, kol pasiekė negyvenamas Pietų Šetlando salas.

E. H. Schakletonas ir dar penki įgulos nariai išplaukė nedidele valtimi ir pasiekė Pietų Džordžijos salą, iš kur grįžo gelbėti kitų ekspedicijos narių.

E. H. Schakletono ekspedicija tęsėsi trejus metus nuo 1914-ųjų iki 1917-ųjų. Per tą laiką, kol įgulos nariai kovėsi dėl išgyvenimo atšiauriomis sąlygomis, Europoje vyko didžiulis karas, kuris iš esmės pakeitė šio žemyno veidą.

Sėkmė: Vedelio jūroje po 106 metų buvo rastos gerai išsilaikiusio ekspedicinio laivo „Endurance“ nuolaužos. Wikipedia.org nuotr.

Modeliavimu susižavėjo laivyne

„Laivų modeliavimas suaugusiam žmogui yra tarsi atsiėmimas to, ko nebuvo gauta jaunystėje“, – yra prisipažinęs A. Romaškinas.

Prisipažino, kad labiausiai žavisi istoriniais laivais.

Konstruoti laivų modelius jis pradėjo jau dirbdamas kapitonu Lietuvos jūrų laivininkystės laivuose. Mėgstamiausi laivai – burlaiviai, nors jie yra ir patys sudėtingiausi, nes turi daug smulkių detalių.

Susižavėjimas burlaiviais išliko dar iš tų laikų, kai mokėsi Odesos aukštojoje jūreivystės mokykloje ir praktiką atliko mokomajame burlaivyje „Tovarišč“. Po mokyklos Odesoje 1978 m. pasiprašė, kad paskirtų į naujai kuriamą Lietuvos jūrų laivininkystę Klaipėdoje, kur ir liko.

Šioje įmonėje, kurios dabar nebėra, A. Romaškinas dirbo beveik 40 metų ir iš jų 25 metus laivų kapitonu.

Per kelias dešimtis metų jūrų kapitonas pagamino daugybę pačių įvairiausių laivų modelių. Prisipažino, kad labiausiai žavisi istoriniais laivais. Juose tarsi yra likusi senojo, herojiško laivyno dvasia.

A. Romaškinas yra pagaminęs kelias dešimtis įvairiausių laivų modelių. Dalį jų išdalijo draugams, dalis puošia namus. A. Romaškinas mielai pristato pagamintų laivų modelius ne tik kolegoms laivų kapitonams, bet ir įvairioms organizacijoms. Pristatymuose ne mažiau svarbios yra ir istorinės detalės, kurias apie laivus mielai pasakoja neeilinio pomėgio ir konstruotojo talento jūrų kapitonas.

„Jūratės“ modelio gimimas

Tik šių metų pradžioje išgirdęs apie pirmojo laivo „Jūratė“ atplaukimo į Lietuvą šimtmetį, A.Romaškinas ėmėsi kurti jo modelį. Iki šiol Lietuvoje beveik nebuvo šio laivo iliustracijos, išskyrus vieną nuotrauką ir brėžinį.

„Mane, kaip jūrininką, sudomino pirmojo lietuviško laivo istorija. Internete susiradau nuotrauką, brėžinius, pradėjau konstruoti modelį“, – pasakojo A.Romaškinas. Jis yra padaręs keliasdešimt įvairių laivų. Dalis padovanota draugams, pažįstamiems, apie 15 kūrinių puošia namus.

„Kai pasibaigs karantinas, pristatysiu „Jūratės“ modelį Jūrų kapitonų klube. Galėsime pasidžiaugti kartu su bičiuliais jūrų kapitonais“, – planais dalijosi A.Romaškinas.

Jo padarytų laivų kolekcijoje – daugiausia istoriniai laivai. Jūrų kapitonas prisipažino, kad darydamas modelius jaučia malonumą. Savo rankomis dėlioja ne tik kiekvieną detalę, bet ir įsijaučia į juo plaukusių žmonių istoriją, tarsi pajunta kiekvieno konstruojamo laivo aurą.

Šeima: A.Romaškinas su žmona Tatjana, sūnumi Aleksandru, marčia Adele bei anūkėmis Sofija ir Izabela. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Prieš porą metų jis pristatė Klaipėdos simbolio „Meridiano“ modelį, kuris, kaip pats pripažino, pavyko labai gražus. Asmeniškai brangesnis yra norvegų keliautojo Roaldo Amunseno vienstiebis laivas „Gjoa“.

Įsimintiniausias pagamintų modelių pristatymas – Klaipėdos Dievo Motinos Globėjos ir Šv. Mikalojaus parapijos bibliotekoje per Jūros dieną.

Buriavimo patirtis

„Laivų modeliavimas suaugusiam žmogui yra tarsi atsiėmimas to, ko nebuvo gauta jaunystėje. Tai labai įdomu. Savarankiškai laivų konstravimu susidomėjau dar dirbdamas Lietuvos jūrų laivininkystės laivuose jūrų kapitonu. Pirmieji laivai gimė, kai pamačiau kokoso riešutų kevalus. Jie iš karto sukėlė asociaciją, jog tai yra baigtas laivo korpusas“, – pasakojo A.Romaškinas.

Jis daugiausia konstruoja burlaivius. Tai gerokai sudėtingiau, juose labai daug detalių. Daryti šiuolaikinį laivą nėra taip įdomu, jis ne toks išvaizdus – primena dėžę.

A.Romaškino santykis su burlaiviais ypatingas. Dar mokydamasis Odesos aukštojoje jūreivystės mokykloje, jis dvi praktikas atliko mokomajame burlaivyje „Tovarišč“.

Ryšys: kapitonui A.Romaškinui labiausiai įsiminė jo laivų modelių pristatymas Klaipėdos Dievo Motinos Globėjos ir Šv. Mikalojaus parapijos bibliotekoje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tai buvo ypatingi plaukiojimai. 1974 m. iš Juodosios jūros į Baltiją, dalyvavimas regatoje, kuri tuomet buvo kažkas panašaus kaip dabar „Tall Ship“. Ir pirma vieta joje.

„Mus po šios regatos Tarybų Sąjungoje ypatingai pagerbė. Burlaivio kapitonui suteikė nusipelniusio sporto meistro vardą, įgulai – sporto meistrų vardus, o septyniems kursantams, tarp jų ir man, – kandidatų į sporto meistrus vardus“, – prisiminė A.Romaškinas.

Kitais metais pats burlaivio „Tovarišč“ kapitonas jį pakvietė į buriuotojų festivalį Londone, suteikė jam pirmos klasės jūreivio vardą.

Šeima pritapo Klaipėdoje

„Savo kurse aš buvau vienas iš vyresnių, trejus metus atitarnavęs Baltijos kariniame jūros laivyne Kronštate. Odesos aukštojoje jūreivystės mokykloje buvau aktyvus, dalyvaudavau irklavimo varžybose, gerai mokiausi“, – prisiminė A.Romaškinas.

Pasiprašė, kad po mokyklos 1978 m. būtų paskirtas į Klaipėdoje naujai besikuriančią Lietuvos jūrų laivininkystę.

Į Klaipėdą atvyko jau sukūręs šeimą.

Gimimas: kapitono A.Romaškino namuose ką tik pabaigtas „Jūratės“ maketas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Žmona Tatjana Romaškina (Svobodina) – žinoma pianistė. Ji mokėsi Charkovo muzikos mokykloje, Rusijos muzikos akademijoje, stažavosi pas garsius muzikos profesorius, yra nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatė. Šiuo metu T.Romaškina yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Muzikos katedros profesorė. Ji išugdė per 20 tarptautinių konkursų laureatų, išleido 7 muzikos vadovėlius, kaip pianistė daug koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje.

Klaipėdoje pirmasis A.Romaškino laivas buvo suomių serijos „Abram Archipov“ miškavežis, kurio kapitonu buvo Borisas Kazuščenko.

„Laivynas Klaipėdoje buvo jaunas, augantis, darbo aplinka puiki, mane vertino ir kaip praktišką laivavedį, ir kaip žmogų, trejus metus tarnavusį kariniame laivyne“, – teigė A.Romaškinas.

Šeima Klaipėdoje jau po ketverių metų gavo kooperatinį 4 kambarių butą. Kai apie tai papasakojo bendrakursių susitikime Odesoje, šie stebėjosi – jūrininkai Juodosios jūros regione po 20 metų stovėdavo eilėje, kol gaudavo butą.

„Asta“ – paskutinysis laivas, kuriame Lietuvos jūrų laivininkystėje kapitonu buvo A.Romaškinas. (shipspotting.com) nuotr.

Ir jūrų kapitonu jis tapo, ko gero, pirmuoju iš savo kurso. Po 7 metų darbo Lietuvos jūrų laivininkystėje trečiu kapitono padėjėju, po to antru ir vyriausiuoju kapitono padėjėju, jam pasiūlė priimti Rygoje remontuotą iš Murmansko gautą laivą. Tai buvo savotiškas patikrinimas. Laivo remonto metu labiau reikėjo parodyti organizacinius gabumus bendraujant su remontininkais, tiekėjais, įvairiomis kranto tarnybomis. Po sėkmingo remonto Lietuvos jūrų laivininkystė A.Romaškiną siuntė į kursus, po to plaukimas su kapitonu globėju, savarankiški reisai dar nepatvirtinus kapitonu.

„Man kapitonu globėju paskyrė Aleksejų Jakimenką. Jis buvo žinomas kaip itin griežtas. Tuomet diplome, panašiai kaip vairuotojų pažymėjime, spaudė skyles. Kai kolegos sužinojo, kad plauksiu su A.Jakimenka, užjautė, sakė, kad bus mažiausiai pora skylių. Plaukėme iš Klaipėdos į reisą iki Ispanijos. Bijojau, nes neigiamas atsiliepimas būtų nustūmęs galimybę tapti tolimojo plaukiojimo kapitonu mažiausiai kokius penkerius metus“, – prisiminė A.Romaškinas.

Viskas baigėsi gerai – iš A.Jakimenkos jis gavo gerą atsiliepimą. Po to buvo dar keli savarankiški plaukimai.

Kapitonas buvo vertinamas

Tarybų Sąjungoje tolimojo plaukiojimo kapitonus vertino gerokai labiau nei dabar. Laivininkystės kompanija laivo kapitono net negalėdavo atleisti iš pareigų. Juos tvirtino ir iš pareigų atleisdavo tik Laivybos transporto ministerija.

A.Romaškinas detaliai prisimena daugiau nei savaitę Maskvoje trukusią tvirtinimo tolimojo plaukiojimo kapitonu procedūrą. Daugybė pokalbių, įvairių susitikimų su pareigūnais iš įvairių tarnybų, net viceministrais.

Klausinėjo daug ko – nuo santykių su užsienio agentais, tarptautinės komercijos iki laivavedžio veiklos niuansų. Išdavė tolimojo plaukiojimo jūrų kapitono ženkliuką, dokumentus.

Toks anuomet Maskvoje patvirtintas kapitonas turėjo teisę valdyti bet kokį komercinį laivą. Pažymėjimas atverdavo jam galimybę įeiti į bet kurią jūrų transporto įmonę, užtekdavo jį parodyti prie vartų.

„Kai grįžau iš Maskvos su kapitono ženkleliu ir dokumentais, manęs niekas ilgai nelaikė. Gavau siuntimą į miškavežį Igarkoje. Po to buvo Lietuvos jūrų laivininkystės balkeriai, ispanų serijos Klaipėdoje statyti laivai“, – pasakojo A.Romaškinas.

Užsienio laivai nesugundė

Paskutinysis jo laivas – „Asta“ Lietuvos jūrų laivininkystėje. Dirbo Pietų Amerikos, Meksikos įlankos regione, JAV.

„Jau buvau pripratęs prie amerikoniškos tvarkos. Prasidėjo pačios laivininkystės problemos, laivų išpardavimai. Dar būčiau norėjęs dirbti, bet ėmė vėluoti atlyginimai. 2013 m. pasiūlė eiti į pensiją. Buvo minčių likti iki galo. Jaučiau, kad laivininkystė žlunga, pagalvojau, kam man ta rizika“, – sunkų laiką prisiminė A.Romaškinas.

Būta pasiūlymų ir iš užsienio laivybos kompanijų. Vienos švedų laivininkystės kompanijos savininkas pasakė: pakeisi „starpomą“.

„Kai sugriuvo Tarybų Sąjunga, daug jūrininkų išėjo į Vakarų šalių laivyną. Užsieniečiai džiaugėsi, kad aukšto lygio jūrininkai pusvelčiui sutinka dirbti jų laivuose. Atsirado jūrininkų perteklius. Su aukšto lygio jūrininkais pradėta nebesiskaityti. Imta mėtytis siūlymais kapitonams padirbėti kitų kapitonų padėjėjais. Kas sutikdavo, dažniausiai ir likdavo „starpomu“, nes jų CV jau būdavo įrašyta, kad dirbo kapitono padėjėju“, – aiškino A.Romaškinas.

Taip prabėgo A.Romaškino gyvenimas su beveik 40 metų jūriniu stažu, iš kurių per 25 metus – jūrų kapitonas.

„Mano gyvenimas jūroje buvo įdomus, reikšmingas, su didele patirtimi ir prisiminimais. Ir dabar jis labai įdomus, nes turiu ypatingą užsiėmimą – gaminti laivų modelius. Toks mūsų, jūrininkų, gyvenimas – atsidavimas jūrinei idėjai visam laikui“, – užbaigė mūsų pokalbį tolimojo plaukiojimo kapitonas A.Romaškinas.

Likimai susikirto Klaipėdoje

Prieš pat Jūros šventę iš kapitono A.Romaškino buto sklido A.C.Debussy preliudo "Burės" garsai.

Jo žmona Tatjana – pianistė, muzikos profesorė kaip tik repetavo šį kūrinį savo vyro burlaivių modelių parodos atidarymui.

Paradoksalu, bet šie du iš Ukrainos kilę, abu graikų kraujo turintys žmonės – Tatjana ir Aleksandras susitiko būtent Klaipėdoje.

Tatjana yra iš Mariupolio Ukrainoje, turi Pontijos graikų šaknų.

Aleksandras – taip pat, jo mamos pavardė buvo Kirijadžė, ji irgi – iš Pontijos graikų, kurie kažkada gana gausiai apsigyveno Juodosios jūros pakrantėje.

Aleksandras gimė Odesoje jau po karo. O kai 1941-ųjų vasarą naciai įsibrovė į Sovietų Sąjungą, jo mama jau turėjo du mažus vaikus ir laukėsi trečiojo.

Pasitraukti su jais į užnugarį nespėjo ir visą vokiečių okupacijos metą ištvėrė Odesoje.

Kai 1944-aisiais naciai buvo išguiti, užgriuvo kita grėsmė. Prasidėjo pokario trėmimai. Iš Krymo tremiami buvo ne tik totoriai, bet ir kitų tautybių žmonės. Tuomet užkliuvo ir Aleksandro mama su vaikais.

Ji su mažaisiais jau buvo atvaryta į geležinkelio stotį, kai moterį kažkas užsistojo, pareikšdamas, kad ji yra ne graikė, o rusė, esą jos pavardė – Kirijadžova.

Taip pavyko išvengti tremties, kurią vargiai būtų išgyvenusi su tokiais mažais vaikais.

Pro kalnų perėją matydavau jūrą, kuri man visada dvelkė kažkokia paslaptimi.

Vėliau moteris ištekėjo už Aleksandro tėvo. Jis buvo iš Briansko. Šis miestas, kažkada buvusi tvirtovė, priklausė Maskvos kunigaikštystei.

Paskui Brianską prie Lietuvos valstybės prisijungė kunigaikštis Algirdas.

Tokie štai simboliniai ryšiai būsimą kapitoną siejo su Lietuva, į kurią jis atvyko dirbti baigęs Odesos aukštąją jūreivystės mokyklą.

Užvirė baltas pavydas

Paklaustas, gal jo giminėje buvo ir daugiau jūrininkų, kapitonas A.Romaškinas, nusišypsojęs atsakė, jog jis – pirmasis.

"Su tėvais gyvenome 20 kilometrų nuo jūros, kalnuose. Pro kalnų perėją matydavau jūrą, kuri man visada dvelkė paslaptimi. Vaikystėje iki jūros su draugais dažnai važiuodavome dviračiais. Ji mane traukė jau tada", – kalbėjo Aleksandras.

Kaip pats teigė, baigęs vidurinę mokyklą, taip ir nenusprendė, kur nori mokytis.

Tą vasarą, nuvažiavęs su bičiuliais aplankyti į Jaltą bendramokslių, kurios įstojo mokytis į kulinarijos technikumą, pirmąkart išvydo iš keleivinių laivų išlipančius jūrininkus.

"Kaip jie puikiai atrodė. Tada apėmė toks berniukiškas pavydas. Po to labai greitai buvau pašauktas karinei tarnybai, kurią atlikau Kronštate, buvau torpedinio katerio jūreivis. Grįžęs įstojau į Odesos aukštąją jūreivystė mokyklą. Tokių Sovietų Sąjungoje buvo tik trys – dar Vladivostoke ir Leningrade. Tai buvo prestižinė aukštoji mokykla", – teigė A.Romaškinas.

Tais metais įstojo 130 studentų, baigė maždaug 90. Kai kurie atkrito jau po pirmosios praktikos.

Aleksandras tikino, kad jis sąmoningai pasirinko jūrininko profesiją ir gavo kapitono diplomą.

Kaip atsidūrė Lietuvoje?

Praėjusio amžiaus 8-o dešimtmečio viduryje Lietuvos jūrų laivininkystė dar buvo labai jauna, tik kūrėsi ir plėtėsi.

Todėl, teigė Aleksandras, čia jis matė perspektyvų savo karjerai.

"Kuo greičiau tapti laivo kapitonu – normalus jauno jūrininko noras. Žinoma, galėjau likti ir Odesoje, tačiau suvokiau, kad svajonių laukimas čia gali prailgti. Taip atsidūriau Klaipėdoje. Ir čia mažiau nei per 10 metų tapau kapitonu", – šypsojosi A.Romaškinas.

Taip iš Ukrainos, iš Krymo, nuo senosios Tauridės krantų, kilęs kapitonas giliai šaknis įleido Klaipėdoje.

Pirmasis laivas, kuriame Aleksandras pradėjo savo kapitono karjerą, vadinosi "Pravda" (paskui – "Pakruojis").

To laivo jau seniai nebėra, kai jis buvo nurašomas, A.Romaškinas paprašė, kad atminimui leistų pasiimti sekstantą ir vairą.

Jie dabar puošia namų sieną ir primena "Pakruojį" – pirmąjį laivą, kuriame Aleksandras pradėjo tolimojo plaukiojimo kapitono karjerą Lietuvoje.

Laimingas, atradęs jūrą

Kapitonas tikino, jog per 40 metų, praleistų pasaulio vandenyse, buvo visko – taip pat ir labai sudėtingų situacijų, tačiau niekada nesigailėjo pasirinkęs jūrininko profesiją.

Netgi tada, kai Barenco jūroje, plaukiant su laivų karavanu, užklupo štormas, ir, regis, jau nebebuvo jokios vilties, nes mediena krautas laivas pavojingai pasviro ir grėsė pražūtis.

Nostalgija: kai laivą "Pakruojis" nurašė sunaikinimui, A.Romaškinas, jame pradėjęs kapitono karjerą, atminimui pasiėmė sekstantą ir laivo vairą, kurie dabar puošia jo namų sieną. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

"Visi suvokėme, kad galas jau čia pat. Tačiau net tada pavyko išlaikyti savitvardą. Paliepiau krovinį išmesti už borto. Laivas atgavo lygsvarą ir tai mus išgelbėjo. Tai buvo vienintelis šansas išgyventi", – apie laimingai pasibaigusį vieną sudėtingiausių susidūrimų su neįveikiama stichija pasakojo tolimojo plaukiojimo kapitonas.

Dėl saldainių – problemos

Prieš gerą dešimtmetį Lietuvos jūrininkai turėdavo nemažai problemų dėl nelegalų, ypač Šiaurės Afrikos pakrantėse.

"Turiu ir aš karčios patirties. Daug bėdų dėl jų būdavo, pasislėpdavo kur nors laive. Buvo įvairių nuotykių ir ties Alžyru, ir ties Maroku, o Libijoje net buvau teisiamas", – keistą istoriją pradėjo kapitonas.

Libija – musulmoniška šalis, kuri nedraugauja su Izraeliu, tad bet kokiame atvykėlių laive tikrintojų aptiktas net menkiausias žydiškas simbolis gali būti neteisingai suprastas.

Tačiau kapitonas A.Romaškinas libiams "užkliuvo" ne dėl Dovydo žvaigždės ar saujos šekelių.

"Kažkas iš įgulos turėjo suomiškų saldainių su likerio įdaru. O Libijoje alkoholis draudžiamas. To pakako pretenzijai pareikšti. Saldainius, žinoma, konfiskavo. Pradžioje viso to neįvertinau rimtai. Tačiau jau kitą dieną mane iškvietė į muitinę", – prisiminė Aleksandras.

Ten kapitonui surašė protokolą dėl jo laive rasto "alkoholio".

"Paprašiau, kad jie man parodytų tą alkoholį. Jie rodo tuos suomiškus saldainius. Rašo protokolą, kažką man kalba, o patys tuos konfiskuotus saldainius ryja. Pakišo pasirašyti kažkokį popierių, pasirašiau, o kitą dieną atėjo pareigūnai į laivą ir išsivežė mane į teismą", – pasakojo kapitonas.

Patarė vengti Libijos

Prieš išvykstant į nežinią, Aleksandras vyriausiam padėjėjui davė nurodymus: jei jo nesulauks, tegul atsišvartuoja ir plaukia.

"Atvykome į teismo rūmus. Vietoj advokato buvo laivo agentas. Jis man liepė tylėti ir klausytis. Vyksta posėdis, jie kažką kalba arabiškai. Sėdžiu, nieko nesuprantu. Ir taip dvi valandas. Kažkaip nejauku pasidarė, vis galvojau, ar padėjėjas pajėgs pats išplaukti iš to uosto, jei mane pasodins į kalėjimą. Paskui žiūriu, iš dokumentų segtuvo jie paėmė mano pasą ir ištiesė man. Supratau, kad paleidžia", – kalbėjo Aleksandras.

Po to agentas paaiškino, kad kapitoną A.Romaškiną už tuos suomiškus saldainius libiai nuteisė pusei metų lygtinai.

"Agentas man patarė tą pusmetį geriau nesirodyti Libijos uostuose, nes, jei kokia smulkmena vėl užklius, tada jau man grėstų reali laisvės atėmimo bausmė", – teigė A.Romaškinas.

Įžvelgė "rasizmo" grūdą

Prieš išeinant užtarnauto poilsio, A.Romaškino vadovaujamas laivas krovinius gabeno netoli Centrinės Amerikos krantų, Meksikos įlankos.

"Iš Amerikos teko nemažai kartų plaukti į Haitį su ryžių ar medienos kroviniu. Dažniausiai bendraudavau vis su tuo pačiu agentu. Sutvarkę visus reikalus, visada draugiškai susėsdavome pasišnekučiuoti ir išgerti po taurelę. Kaip tik neseniai vedė mano sūnus. Aš jam parodžiau nuotraukas iš vestuvių šventės. Ir pamačiau, kaip jo veidas paniuro", – prisiminė kapitonas.

Aleksandras teigė iš pradžių nesupratęs, kas nutiko, kodėl agento nuotaika taip pasikeitė.

Tačiau visai netrukus paaiškėjo priežastis, kai išgirdo klausimą.

"Jis pažiūrėjo man į akis ir paklausė: "Kapitone, tu – rasistas?" Labai nustebino jo klausimas. Sakau: "Iš kur ištraukei?" O tada išgirdau argumentą: "Tavo sūnaus vestuvėse nebuvo nė vieno juodaodžio". Pasakiau jam, kad pas mus Klaipėdoje juodaodžių nėra. Jis nepatikėjo, nes esą jų yra visur. Dar perklausė: "Net ir muzikantų juodaodžių nėra?" Patvirtinau, bet, manau, kad jis nepatikėjo", – šypsojosi Aleksandras, prisiminęs kultūrinių skirtumų susidūrimą.

Hobis ir kalbų studijos

Aleksandras pripažįsta, kad kai prieš septynerius metus išėjo į pensiją, gyvenimas tarsi trumpam sustojo.

Tačiau jis atrado, ką veikti. Jūrininkas staiga tapo meistru, jis ėmė kurti burlaivių modelius.

"Burlaiviams silpnybę jaučiau seniai. Praktiką taip pat atlikau burlaivyje. Po antro kurso 1974 metais burlaiviu "Tovarišč" dalyvavome regatoje Baltijos jūroje. Ten laimėjome pirmąją vietą. Kadangi tai buvo sportinės varžybos, kapitonui buvo suteiktas tarptautinės klasės sporto meistro vardas, šturmanams ir bocmanams – SSRS sporto meistrų vardai. O septyniems kursantams, tarp jų ir man, suteikti kandidatų į SSRS sporto meistrus vardai", – pasakojo A.Romaškinas.

Paskui tas pats "Tovarišč" kapitonas pasiūlė burlaivyje padirbėti jūreiviu. Tai esą buvo puiki patirtis.

Galiausiai prie burlaivių A.Romaškinas netikėtai sugrįžo jau baigęs savo karjerą Lietuvos jūrų laivininkystėje.

"Norėjau kuo nors maloniu nustebinti savo artimuosius. Pabandžiau kurti burlaivių modelius. Nesu stalius, nei laivų statytojas, bet, pasirodo, galiu ką nors pagaminti savo rankomis. Dabar vartydamas kai kuriuos modelių brėžinius, matau klaidas, kurias gali įžvelgti tik tas, kas gerai išlandžiojęs ir žino burlaivius iš vidaus", – kalbėjo Aleksandras, kurio modelių kolekcija dabar eksponuojama Dievo Motinos Globėjos ir Šv.Mikalojaus parapijos parodų salėje.

Be burlaivių modelių kūrimo Aleksandras sumanė išlavinti ir lietuvių kalbos įgūdžius, nes dirbant dažniausiai vartojo anglų ir rusų kalbas.

"Lankau lietuvių kalbos kursus, anksčiau tam nebuvo laiko. O kalbas žinoti būtina, sūnus vedė lietuvaitę, auga dvi anūkėlės, draugų taip pat daug turiu lietuvių, todėl kalbą lavinti labai svarbu. Kai gerai išmoksiu lietuviškai, imsiu mokytis graikų – gimtosios savo mamos kalbos", – šypsojosi optimizmo nestokojantis klaipėdiečiu tapęs jūrininkas iš Odesos.