Baudžiamojo tyrimo dėl vieno garsiausių Rusijos režisierių galimybė išprovokavo palyginimus su dabar vykstančiu teatro ir kino režisieriaus Kirilo Serebrenikovo teismu dėl grobstymo. Režisieriaus šalininkai šį teismą laiko meninės laisvės varžymu.

67 metų A. Sokurovas garsėja eksperimentine istorine drama „Rusijos arka“ (Russkij kovčeg), nufilmuota Sankt Peterburgo Ermitažo muziejuje vienu nepertraukiamu kadru, ir „Faustu“ (Faust), 2011 metais pelniusiu Venecijos kino festivalio prizą.

Sankt Peterburgo policija penktadienį sakė, kad patikrino įtarimus dėl grobstymo A. Sokurovo fonde ir nusprendė „nesant nusikaltimo“ nekelti baudžiamosios bylos.

Ketvirtadienį policija sakė, kad tikrina fondą vienam visuomenės nariui pranešus apie „galimą neteisėtą veiklą“.

Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas penktadienį žurnalistams sakė, kad V. Putinas buvo informuotas apie policijos patikrinimą dėl A. Sokurovo, bet detalių apie prezidento reakciją nepateikė.

Vietos naujienų svetainė „Fontanka“ remdamasi šaltiniais pranešė, kad V. Putinas ketvirtadienį Sankt Peterburge išreiškė „neigiamas emocijas“ dėl patikrinimo ir paprašė regiono gubernatoriaus pareigas einančio Andrejaus Beglovo pasidomėti šiais įtarimais.

A. Beglovas ketvirtadienį sakė, jog kalbėjosi su A. Sokurovu ir perspėjo miesto policijos viršininką bei prokurorą „veikti griežtai pagal įstatymą“, turint omenyje A. Sokurovo „asmenybės ir indėlio į Rusiją bei Sankt Peterburgą mastą“.

A. Sokurovas, kuris šiuo metu yra ligoninėje, ketvirtadienį socialiniame tinkle „Facebook“ pareiškė, kad jo fondo patikrinimai prasidėjo prieš kelis mėnesius ir suintensyvėjo po vieno buvusio darbuotojo pranešimo apie įtariamus pažeidimus.

Pasak režisieriaus, dalyvavo Federalinė saugumo tarnyba, buvo klausomasi jo pokalbių telefonu.

Pranešimas apie V. Putino įsikišimą pasirodė nepaisant fakto, kad A. Sokurovas viešai abejojo Rusijos veiksmais Ukrainoje ir Maskvos elgesiu su opozicijos protestuotojais, o 2016 metais klausė prezidento, kodėl Rusija įkalino ukrainiečių kino režisierių Olehą Sencovą dėl kaltinimų terorizmu.

2011 metais A. Sokurovas kalbėjo apie V. Putino vaidmenį padedant surasti finansavimą jo filmui „Faustas“, nors prezidentas „niekada nebuvo jo draugas“.

Žmonės į kiną ims vaikščioti kaip į muziejų, kad jame gyventų tėra svajonė, bet ji išsipildys, kai iš esmės pasikeis režisieriaus archetipas, LRT RADIJUI sako režisierius Aleksandras Sokurovas. Jo įsitikinimu, kad taip nutiktų, žmonės turi atskirti kino meną nuo vizualinio produkto.  Be to, įsitikinęs režisierius, reikėtų atsiriboti ir nuo techninių priemonių, dėl kurių mes iki šiol dar nesupratome, kas yra kinas.

– Savo filmuose nuolatos sugrįžtate prie mirties temos, ypač per kūniškąjį aspektą. Viena iš paplitusių versijų, kodėl atsirado menas, kalba būtent apie tai, kad menas yra pastanga nugalėti mirtį, kitaip tariant, įamžinti tai, kas neišvengiamai išnyksta. Bet ir patys meno kūriniai kaip fiziniai objektai gali būti sunaikinti, pranykti. „Frankofonija“ irgi prisiliečia prie mirties temos – Antrasis pasaulinis karas, laivas, gabenantis meno kūrinius ir patenkantis į audrą, galiausiai muziejus kaip meno kūrinių saugojimo nuo nebūties vieta. Kinas taip pat turi šią „ galią“, pavyzdžiui, pirmasis Lumiere`ų filmas, nufilmuotas Rusijoje, įamžino caro Nikolajaus antrojo karūnavimą – caro, kuris vėliau buvo nužudytas bolševikų. Ar matytumėte ryšį tarp kino ir muziejaus? Kaip jums kilo mintis kurti „Frankofoniją“?

– „Frankofonijos“ tema manyje jau labai seniai. Bet tam, kad ją suformuluočiau ir įgyvendinčiau, reikėjo rasti tinkamą formą ir laiką. Luvras man visą laiką buvo paslaptis. Mano supratimu, tarp pasaulio muziejų yra du išskirtiniai reiškiniai – Ermitažas ir Luvras. Tam, kad būtų sukurtas tokio masto reiškinys, kaip vienas iš šių muziejų, reikėjo, kad būtų ir žmonių skaičius, ir šalies dydis, kad būtų ryškios asmenybės, kurios pradėtų žvelgti plačiau nei skrandis ir piniginė.

Mane visuomet stebino tai, kad rusų imperatoriai suvokė, kaip tai svarbu ir leido didžiulius pinigus meno kūriniams, nors šalis buvo labai vargana. Luvro kolekciją sudarė daugiausia karo trofėjai. Tai, be abejo, yra tam tikras minusas. Luvro pliusas yra tas, kad žmogus, turėjęs tiesioginę įtaką jo įkūrimui, pirmasis suformulavo valstybinį poreikį turėti muziejaus instituciją –  tai prestižiška.

Menas taip pat yra prestižas. Dėl meno kūrinių, kad juos atvežtum ir eksponuotum, netgi galima aukoti kareivių gyvybes ir rengti karus. Tai tapo tam tikru galios, turto įrodymu.  Pinigai, auksas, brangenybės – savaime suprantama, o skulptūra yra meno kūrinys, kurį kartais neaišku, kaip įvertinti, kokia jo tikroji vertė. Tai buvo turbūt svarbiausia akimirka. Mane visą laiką domino, kaip valdžia pradeda suprasti, kad meno kūrimas ir tokių muziejų atsiradimas  yra valstybės prestižas. Tai pirma.

Antra, reikia pripažinti, kad muziejus egzistuoja ne dėl žiūrovų ar lankytojų, o tam, kad įgytų ir išsaugotų meno kūrinius.  Muziejų užduotis ne parodyti lankytojams, ką jie turi, o išsaugoti. Todėl čia žymiai didesnę erdvę užima saugyklos nei ekspozicija. Jeigu muziejai būtų elgęsi priešingai, gali būti, kad šiandien daug ko nebeturėtume. Šie sudėtingi muziejų veikimo principai mane labai domina, jie daug protingesni ir sudėtingesni nei bet kokia politikų veikla.

Be to, pastebėjau, kad muziejuose renkasi geriausi tų šalių žmonės, išsilavinę, išmintingi, suvokiantys meną ir politiką. Tai yra visuomenės grietinėlė. Užeikite į bet kurį muziejų Vilniuje ir iškart pamatysite, kas yra menotyrininkai, skyriaus vedėjai ir pan. Šiais žmonėmis galima didžiuotis.

Sankt Peterburge Ermitažo ir kitų muziejų darbuotojai – nuostabūs žmonės. Aš, kaip Rusijos pilietis, didžiuojuosi šiais žmonėmis. Jų aukštas kvalifikacijos lygis, jie turi aukštąjį išsilavinimą. Netgi sakyčiau, kad apsilankęs daugelyje pasaulio muziejų nemačiau tokio atsidavimo, kvalifikacijos ir kompetencijos, kaip Rusijoje.

Ši terpė mane visąlaik traukė. Leningrade, o dar prieš tai – Maskvoje, kai mokiausi institute, mano dėmesį visą laiką traukė muziejų ekspozicijos. Be to, Stalino laikais vyko kova dėl muziejų, daugelis šių muziejų juk galėjo išnykti. Niekas nedrįso prieštarauti Stalinui, tik muziejaus darbuotojai, visi kiti bijojo. Jie prieštaravo, kai, pavyzdžiui, meno kūrinius bandydavo parduoti už duoną ar kitus maisto produktus. Stalinas ne visada ignoruodavo muziejininkų prašymus. Taigi ši terpė nuostabi ir unikali. Man visada norėjosi joje dirbti, būti, pasižiūrėti iš vidaus. Todėl taip ilgai ir atsakinėju, nes be išsamaus atsakymo neįmanoma.

– Žmonės ims vaikščioti į kiną kaip į muziejų – ne tam, kad prastumtų laiką, bet kad jame gyventų, tiki Carlos Reygadas.    

– Tai svajonė, bet ji išsipildys, kai iš esmės pasikeis režisieriaus archetipas. Kai žmonės atskirs kino meną nuo vizualinio produkto ir aiškiai tai išsakys. Kai prie kino kūrimo bus prileidžiami tik rafinuoti žmonės, aukščiausio meistriškumo, apsišvietę ir išsilavinę, tada kinas taps elitiniu amatu. Tai įvyks tik tada.

Žiūrovui reikia paaiškinti, kad atėjus į „multipleksus“, jis tiesiog išmaino tris gyvenimo valandas į tą nesąmonę, kurią mato ekrane. Jis turi suprasti, kad tos trys valandos niekada nebesugrįš. Jis sumokėjo ne 10 ar 15 eurų, o trimis valandomis savo negrįžtamo gyvenimo. Tegu jis suskaičiuoja, kas jam vertingiau – trys valandos gyvenimo ar 20 eurų, kuriuos galima bet kada užsidirbti. Bet dauguma žmonių yra pasiruošę save žudyti, trumpinti gyvenimą – tai yra mūsų laiko žymė.

Šiaip jau šituose „multipleksuose“ prieš projekciją turėtų pasirodyti įžanginis titras: „Mielas žiūrove, jūs atėjote į kino parduotuvę, čia jums parduoda vaizdinį. Kino teatro direktorius ir sukūrusieji šį vaizdinį nėra atsakingi už jūsų sielos apsaugą ir už tai, kas atsitiks, kai įžengsite į anapusybę ir jūsų ims klausinėti, ką gyvenime regėjote, ką veikėte.“

Kol to nevyksta, reikia atskirti kinematografą nuo vizualinio produkto ir daryti viską, kad kinas taptų mažiau prieinamas žmonėms, kurie galėtų  juo ir neužsiimti. Šiandien režisieriumi gali būti bet kas. Nežinau nė vieno žmogaus, kuris negalėtų nebūti režisieriumi. Pažįstu žmonių, kurie negali būti gydytojais, mokytojais, lakūnais ar inžinieriais, tačiau nė vieno negalinčio nebūti režisieriumi. Štai jums ir rezultatas.

– Michailas Jampolskis savo knygą „Kalba – kūnas – įvykis“ skiria jums sakydamas, kad jūsų filmai verčia galvoti. Koks jūsų požiūris į kritiką, kinotyrą ir apskritai mąstymą apie kiną?

– Kaip režisierius galiu atsakyti (nesakau primygtinai, kad esu teisus), kad man nėra reikalingas kino kritikas, kuris parašys recenziją, kokie mano sukurto filmo trūkumai, nes 100 kartų geriau už jį juos žinau. Aš žinau, kas man turėjo išeiti. Kine visada taip – pavyksta mažiau nei norėjai, kitaip nebūna.

Genialių filmų nebūna. Yra tik filmai, kuriuos pavyko sukurti tam tikru lygiu. Todėl kino kritikas, pastebįs, kaip jam atrodo, trūkumus, nėra reikalingas. Bet kino kritikas, kuris lavina mane, kuris kalba apie tai, kokia kryptimi juda mano, kaip režisieriaus, paieškos arba būtent  tokio tipo kinas, jis yra svarbus. Nes kinotyrininkas išmano kino istoriją, dėsningumus, matė daug filmų, jo galvoje susikaupė įvairiausių minčių, bylojančių, kas prie ko priveda. Į tokią kino kritiką žiūriu rimtai, man ji padeda pačiam išsiaiškinti savo viduje, nes kartais neužtenka laiko ir galimybių pažvelgti į aplinkinį pasaulį. Galbūt filmuoju filmą, keliu klausimus, į kuriuose jau kažin kada atsakė, išradinėju dviratį. Stengiuosi, stengiuosi, o išeina triratukas, net ne plentinis dviratis. O aš toks didelis sėdžiu ant to mažo dviračio ir kažkodėl lėtai važiuoju. Ir klausiu savęs, kodėl taip lėtai važiuoju?

Jei kino kritikas apibrėžia man šią erdvę, sako, kad ji jau yra ištyrinėta, šis žmogus man padeda. O šiaip jau M. Jampolskio išvažiavimas iš Rusijos man, kaip ir daugeliui, buvo didelis smūgis.  Jis metė mus, bėgo iš šalies, nes reikėjo kažkaip gyventi. O mes likome be pagalbos, be palaikymo. Atsidūręs už Rusijos, Miša, žinoma, prarado ryšį su kinematografu, su mumis ir su tomis sąlygomis, kuriomis gyvenome. Dabar jau nebėra prasmės jo ko nors klausti, nes jis yra visai kitame matmenyje, kuris veikiau labiau susijęs su sensorine filosofija, o ne kino mokslu.

– Jeanas-Lucas Godardas yra sakęs, kad kinas numirs taip ir neišnaudojęs viso potencialo, tačiau atrodo, kad jūs šiai J.-L. Godardo nuostatai (kaip ir, beje, jis pats) nuolatos prieštaraujate, vien dėl to, jog nuolat eksperimentuojate su kino forma. Netgi esate sakęs, kad kinas dar nesukūrė̇ savo kalbos, kad jo prigimtis nuolat kinta. Visi jūsų filmai, kad ir lyginant „Frankofoniją“ ir „Rusų arką“, kurių objektas ir naudojamos metaforos iš dalies sutampa, yra kiekvienąsyk šiek tiek kitokie. Kodėl jums svarbu su kiekvienu nauju filmu bandyti atrasti naują išraiškos formą?

– Žmogus rašo eiles ne todėl, kad reikia, o todėl, kad negali nerašyti. Tiesa, po to ateina toks amžius, kai eilėraščių jau nebeišeina rašyti, tuomet pradeda rašyti pjeses ar ką nors... Kaip nutiko su Josifu Brodskiu – žymus poetas ėmė rašyti pjeses, kažkas ėmė nesisekti. Tai perėjimas į visai kitą žanrą, pasaulį.

Galbūt tai vyksta ir kine. Tik nesutinku su tuo, kad neišnaudojamos kino galimybės. Galimybių labai daug. Kinas yra tam tikroje chaoso erdvėje. Čia ne tiek kuriama, kiek chuliganiškai elgiamasi. Be to, kinas – tai operacinė, kur yra pacientas, chirurgas, diagnozės nustatytojas, anesteziologas ir panašiai. Kinas turi būti su savo tradicijomis, su savo evoliucine prigimtimi.

Žinome, kaip prasidėjo tapyba, – buvo evoliucinis vystymasis, mokyklos, judėjimai. Tas pats ir su architektūra, o apie mokslą nė nereikia kalbėti. Visas mokslas evoliucinio pobūdžio. Štai nukrito obuolys ir atsirado visuotinis traukos dėsnis, bet juk Isaacui Newtonui reikėjo tiek daug sukaupti, kad nukritęs obuolys kažką surištų jo galvoje. Milijonams žmonių krito ant galvos obuoliai, bet jie apie tai nė nepagalvojo.

Viskas priklauso nuo autoriaus individualumo. Svarbus kino veiksnys yra techninė jo prigimtis. Kinas perdėm techniškas. Tai didelė problema. Be kita ko, šiuolaikinis kinas pateko į spąstus – čia jį įspraudė pramonininkai ir inžinieriai. Tarkime, režisieriai neprašė išrasti „Dolby“ garso sistemos, daugiakanalio garso įrašymo, 3D, 4D ir Dievas žino ko. Todėl menininkai neištyrė ir neištobulino savo instrumentų. Bet žmonių, turinčių poreikį užsidirbti, interesas buvo paversti kiną vizualiniu produktu.

Tai, apie ką šnekėjome, ir yra vizualinio produkto požymiai. Kai atsirado daugiakanalis garso įrašymas, stereo ir „Dolby“, daugelis režisierių buvo labai nusiminę, nes su garsine fonograma reikėjo daryti kažkokį cirką – tau po kojomis sproginėja, lėktuvas skrenda iš kairės, dešinės. Juk tuo metu reikia galvoti apie vaizdo turinį – o ne sukti galvą, kur ten nuskrido lėktuvas salėje. Reikia susikoncentruoti ties vaizdu.

Bet dėl šitų efektų pradėjo eiti žiūrovai ir tai juos ėmė masinti dar labiau. Todėl kine taip maža meninių atradimų. Techninės priemonės jį nuvedė į šalį. Mes iki šiol dar nesupratome, kas yra kinas, kai mes turime vaizdą, garsą ir šviesą, montažą, mes dar neišnaudojome galimybių. O tai yra kanonas. Kuo daugiau mene apribojimų, tuo gilesnė ir įtaigesnė jo išraiška. Labai daug apribojimų turi rusų ikonografija. Koks tai grandiozinis menas. Kodėl? Nes siauras kanonas – nei ten, nei šen, vadinasi, tik gilyn. Tas pats ir kine. Kiną įmetė į dykumą ir sako: eik, eik...

– Kuriate tiek dokumentinius, tiek ir vaidybinius filmus. Pastarasis yra tam tikras hibridas. Režisierius Sergejus Loznica, kuris taip pat kuria tiek dokumentinius, tiek vaidybinius filmus, vienoje svarbiausioje savo paskaitoje kalbėjo, kad neįmanoma taikyti ir laikytis dokumentinio kino kaip realybės reprezentavimo apibrėžimo. Ar darote kokią nors sąmoningą perskyrą tarp šių dviejų kino krypčių? 

– S. Loznica  – ne akademija ir iki jo mes tai puikiai supratome, statėme vaidybinius ir dokumentinius filmus. Man visada buvo svarbu kurti ir vaidybinius, ir dokumentinius filmus. Tiesiog vienas temas galima įgyvendinti vienu instrumentu, kitas kitu. Yra temų, kurias plėtoji su aktoriais, o yra temų, kai taip daryti nekorektiška, reikia kitokios prieigos prie gyvenimo – dokumentinės.

Galima palyginti dokumentinį kiną su chirurgija, o vaidybinį – su terapija. Siekiame visąlaik vieno ir to paties – sveikatos, o instrumentai – skirtingi. Todėl perskyros tarp vaidybinio ir dokumentinio kino neturėtų būti, jie lygiaverčiai, juos sieja nuolatinis santykis. Kiekvienas kūrinys man iš tiesų yra problema. Nes jaučiu, kad įeinu į erdvę, kurioje anksčiau nebuvau.

Dabar ruošiamės kurti filmą su italais, anglais – tai erdvė, į kurią anksčiau nebuvau įžengęs. Dėl to man neramu, ar pavyks, ar ne – aš labai bijau. Būna, kad nepavyksta, Bet ne dėl to, jog noriu padaryti ką nors naujo – aš nesu revoliucionierius nei charakteriu, nei gyvenimo būdu. Aš –„evoliucionierius“. Bet jaučiu, kad ši idėja, užmojis, kurį dabar turiu, jis būtent tokiu būdu turi būti įgyvendintas.

Yra namų, kuriuos galima pastatyti iš nedidelių plytų, ir yra namų, kuriuos reikia statyti iš akmens. Kodėl rūmus statė iš akmens luitų, nes dažnai būdavo didelė apkrova, sudėtinga konstrukcija. Tai vyko natūraliai. Ir statinys stovėdavo daugelį amžių. Užduotis diktavo priemonę jai realizuoti. Jei kuri simfoniją, būk mielas, pagalvok, kad tau reikia simfoninio orkestro, dirigento ir salės, kurioje ji bus atlikta. O tada svarbiausia – publikos, kuri tai priims.

– Norėčiau grįžti prie mūsų pokalbio pradžios. Jei teisingai prisimenu, esate minėjęs, kad vieta, kurioje filmavote Islandijoje „Faustą“, po išsiveržusio ugnikalnio išnyko, taigi ji „liko“ tik tiek, kiek yra užfiksuota kino juostoje.

– Ne, vieta yra, bet nebėra ledyno, kur statėme filmo finalą. Štai, tos vietos nebėra. Nebėra ir to miesto, kuriame iš pradžių filmavome. Viskas sunaikinta, liko tik kine, ekrane.

– Taigi kino kamera tampa labiausiai išsaugojimo galimybę suteikiančia priemone. Jūsų gimtąjį kaimą šalia Baikalo ežero užliejo statant hidroelektrinę.

– Vandens lygis pakilo. Po daugelio metų mane nuplukdė ten valtimi. Vanduo ten labai švarus, šalia Baikalo. Ir aš dugne pamačiau dalį namo, kuriame gimiau.

– Jei galėtumėte pasirinkti ir nufilmuoti tai, kas greitai pranyks, kas tai būtų?

– Kadangi, man regis, aš žinau, kas bus, todėl geriau to ir nefilmuosiu. Tegu tai įvyksta, nes tai neišvengiama. Mes... Kaip tai išreikšti žodžiais... Ne apie viską galima garsiai kalbėti. Yra dalykų, kurių nesiryžtame pasakyti nė sau. Taip yra. Jei kažkas pasakoma,  žodis prie žodžio ir atsiranda prasmė. Suprantate?

Būna atvejų, kai stabdai save ir sakai sau – nereikia. Jauti, ką atsakysi, bet geriau nereikia. Buvo tokių atvejų mano gyvenime. Tai susiję ir asmeninėmis aplinkybėmis ir kinu, kai stabdau save ir neleidžiu net ant popieriaus užrašyti filmo sumanymo, nes suprantu, kad netgi negaliu leisti, kad kas nors tai pamatytų, tai, ką noriu nufilmuoti. Ne tik nufilmuoti, tai mane tiesiog iškart sunaikins. Tokia yra gyvenimo, visuomenės realybė.

– Graži, bet liūdna realybė.

– Ne, ji triviali. Jei ji turėtų kokių nors atspalvių, būtų gerai, bet ji labai triviali, būdinga žmonių bendrijai. Mes vis dėlto gyvename labai sudėtingoje struktūroje. Sugalvojome sudėtingas vyriausybes, bendrijas… Be to, Dievas ar likimas padarė gyvenimą sudėtingesnį uždavęs mums tautybės mįslę. Mes jos negalime įminti. Tai kilni mįslė, bet kokia jos esmė, koks jos turinys, mes suprasti negalime. O dažniausiai ir nenorime. Štai rusai visąlaik stengiasi suprasti, kokie jie yra, kas jie. Rusų kultūros misija, man regis, suprasti tautinio charakterio prigimtį ir jos įtaką gyvenimui, atsakomybę kitiems ir sau. Kai įstengsime įminti šią mįslę, kodą, nacionalinės kultūros sudėtį, mes sugebėsime atverti neįtikėtiną erdvę. Gyvenimą visuotinėje taikoje. Man taip atrodo.

„Stebiuosi – kodėl Baltijos šalyse, kurių istorija – tokia tragiška, ne tik XX amžiuje ir ne tik dėl to prakeikto sovietmečio bei nelemto rusiškojo faktoriaus, bet apskritai dėl sudėtingų istorinių šio regiono peripetijų niekas nesukuria fundamentalių, išliekančių kūrinių? Gal todėl, kad literatūra šlubuoja? Kur tos grandiozinės asmenybės, kurios galėtų pasauliui pranešti, kad Baltijos šalys – ne mažos tautos? Mažų tautų apskritai nėra. Greičiausiai Baltijos tautų problemos slypi jose – išsilavinime, švietime, sistemoje, kuri formuoja vertybes“, – po naujausio savo filmo „Frankofonija“ pristatymo Vilniuje kalbėjo jis.

Filmo „Frankofonija“, už kurį režisierius pernai buvo apdovanotas Venecijos tarptautinio kino festivalio „Auksinio“ liūto prizu, veiksmas vyksta Prancūzijai ir visai Europai svarbiame Luvro muziejuje.

A. Sokurovas savo filmu nukeliauja į Antrojo pasaulinio karo laikus, kai iš Luvro teko išgabenti ir pilyse suslėpti daugybę pasaulinių šedevrų, kurie šiame garsiame muziejuje atsidūrė ir kaip karo trofėjai, ir buvo įvairiais būdais supirkti. Tačiau paradoksaliausia tai, kad nacistinė Vokietija, kuri karo metais buvo okupavusi beveik pusę Prancūzijos, pati pasirūpino, kad Luvro  šedevrai būtų tinkamai apsaugoti.

Ir čia pat režisierius daro ekskursą, kaip tie patys Vokietijos nacistai karo metu elgėsi Rytų Europoje, ypač Rusijoje, kur jiems absoliučiai nerūpėjo, kaip bus apsaugotos, pavyzdžiui, ne ką prastesnio nei Luvras, Ermitažo muziejaus Sankt Peterburge vertybės. Tuo teko pasirūpinti patiems rusams, o muziejuje per karą buvo įsikūrusi karo ligoninė. Blokados metais ištuštėjusiose salėse netgi buvo gaminami karstai.  

Kalbėdamas apie šiandienos Europą ir jos ateitį, A. Sokurovas pabrėžia esąs įsitikinęs, jog labiausiai jai reikėtų rūpintis ne Europos Sąjungos išlikimu, o šalių nacionalinių kultūrų, jų savitumo, kalbų išsaugojimu.

Nors režisierius pažymėjo nei pats asmeniškai, nei savo kūryba neturįs nieko bendra su politika, jo nuojauta, įžvalgos ne kartą buvusios labai tikslios. Štai dar prieš septynerius metus A. Sokurovas esą išpranašavo Rusijos ir Ukrainos konfliktą.

Rugpjūčio 15 d. vakarą atskridęs į Vilnių pristatyti „Frankofonijos“, režisierius prisipažino jaučiąs, kad Lietuvoje tvyro ramybė ir taika.

– Ir taip bus amžinai?

– Nesijaudinkit, taip ir bus. Jei Baltijos šalys susivienys į neutralių valstybių bloką, jų niekas niekada nepalies. Apskritai mano svajonė – kad Lenkija su Baltijos šalimis sudarytų neutralių valstybių sąjungą. Tačiau lenkai, tai girdėdami, ima iš karto rankomis mojuoti, provokuodami kokį nors griežtą atsakymą.

Mano galva, neutralumas – vadinamųjų mažųjų Europos valstybių ateitis. Nors iš esmės mažų šalių nėra. Pažiūrėkit, kokia šiuo metu politikoje svarbi Suomija ir kaip ji dalyvauja pasaulinės politikos reikaluose, nors gyventojų turi mažiau nei Primorsko  rajonas Sankt Peterburge.

O kodėl Lietuva nedalyvauja pasaulinėje politikoje? Nepakanka neutraliteto.

– Jūs savo kūryboje gvildenote leninizmo, stalinizmo laikotarpių problemas. Ar neatsitiks taip, kad kada nors teks kalbėti ir aiškintis apie putinizmą?

– Tikiuosi, kad to nebus. Mano galva, šiuo metu per daug iš visų pusių politinio aštrumo ir nepakanka politinės išminties. Deja, jos neretai pristinga net Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. JAV prezidentas Barackas Obama –  kur kas atsargesnis nei europiečiai.

Gaila, bet Europa nemoka bendrauti su Rusija. Absoliučiai nesupranta jos gyvenimo konteksto.

– O koks šiuo metu Rusijos gyvenimas?

– Ypatingas. Deja, ypatingas. Prieš Rusiją negalima veikti bloku.

– Geriau sėsti prie stalo? Stikliuką pakelti?

– Kai rišasi kalba, žinoma, ir stikliuką galima pakelti. Tačiau su Rusija visada reikia bendrauti kaip lygūs su lygiais. Šiuo metu paprasti rusai nesupranta, kodėl Varšuvos šalių pakto nebeliko, o NATO tebeveikia. Ir jiems sunku tai paaiškinti.

Deja, politika – ne didžių žmonių, o praktikų reikalas, o jie politikoje, kaip ir dažnas mūsų gyvenime, kas trečią žingsnį klysta.

– Jūs esate kūręs filmus ir apie Leniną, ir Staliną. Tai kas gi tas stalinizmas?

– Rusija, deja, nepanoro priimti viso to, ką kultūra ir menas išsiaiškino apie stalinizmą. Tai – ne paradoksas, o liūdnas faktas. O gal iki šiol niekas pasaulyje nesupranta, kas buvo stalinizmas? Matyt, labai daug jame prieštaravimų. Viena vertus, stalinizmas – siaubinga, griaunanti, mirtį nešusi jėga, kita vertus, jo metu suklestėjo daugianacionalinė kultūra, buvo pasipriešinta nacizmui. Ar kas nors susimąsto dabar, kas būtų atsitikę, jei nacistinė Vokietija nebūtų pralaimėjusi karo SSRS?

Suprantama, Stalinas būtų bėgęs kur nors į Uralą ar jo miškus. Gal būtų susiformavęs koks partizaninis judėjimas. O kaip būtų pasielgę tuometinės SSRS žmonės ir kaip būtų elgęsi vokiečiai? Kas būtų atsitikę vokiečiams, jei būtų atsidūrę gigantiškoje SSRS teritorijoje? Rusijos platybėse yra tokių vietų, kur žmogus dar nė karto nebuvo įžengęs ir, esu tikras, dar bent penkiasdešimt metų neįžengs.

Atrodytų, stalinizmas jau seniai praėjęs, tačiau jėgų ir proto suvokti, kas tai ir kodėl buvo, iki šiol stinga.

Lygiai taip pat man neaišku, kodėl Baltijos šalys ginkluota jėga nepasipriešino okupacijai. Kodėl vyrai nestojo ginklu ginti savo tėvynės ir tai netapo nacionaline idėja? Šie klausimai labai svarbūs šiam regionui.

O kodėl suomiai, 1920 m. iš Lenino rankų gavę nepriklausomybę, deja, palaikė Leningrado blokadą? Žiauri istorija. Juk iki šiol dar neįmanoma paskelbti daugybės dalykų apie Leningrado blokadą.

Ar visi supranta ir suvokia tautų istorinę atsakomybę? Dažnai dėl daugelio dalykų visi kaltina Rusiją. Ji kalta absoliučiai dėl visko! Tačiau pažiūrėkime, kokie rusai savikritiški. Rusų kultūra tiesiog anatomiškai išanalizavo rusišką charakterį, ir kaip kartais būna kartu apie tai skaityti! O dar jei pridėtume Rusijos istorijos tyrinėjimus... Tai – didžiulė problema. Kur kas didesnė nei tai, kas vyksta aplink.

„Matome sudėtingą politinę situaciją, ji susijusi su tuo, kad ne tarp politikų, o tarp gyventojų yra stiprios antidemokratinės nuotaikos, nėra noro kovoti už demokratinius principus. Pertvarkai, pasikeitimams, kurie prasidėjo valdant Borisui Jelcinui, per šį laiką neužteko energijos. Todėl jaučiu didelį pavojų dėl savo gimtinės, savo šalies ateities“, – antradienį Vilniuje žurnalistams sakė režisierius.

Jis teigė pats nesąs maištininkas ar opozicionierius, taip pat aktyviai nedalyvaujantis politikoje, nors pripažino palaikantis opozicinį judėjimą „Jabloko“.

„Aš palaikau partiją „Jabloko“ dabar, nors nesu jos narys. Ją palaikau, nes tai yra vienintelė tradicijas turinti demokratinė politinė organizacija, į nieką neišvirtusi, stabiliai veikianti (...). Palaikau juos per rinkimus, kadangi noriu, kad Rusijos parlamente atsirastų politinė grupė, kuri gina Rusijos Konstituciją. Man patinka Rusijos Konstitucija, kokia ji yra šiuo metu, bet su nerimu ir kartėliu stebiu Konstitucijos diskreditaciją bei nesilaikymą“, – tikino menininkas.

Vilniuje pristatydamas naujausią savo filmą „Frankofonija“ režisierius užsiminė, kad dar prieš aštuonerius metus kalbėjo apie galimus Rusijos karinius konfliktus Ukrainoje ir Kazachstane, dar dviejuose regionuose, tačiau neturėjęs tokios nuojautos dėl Baltijos valstybių. A. Sokurovo nuomone, įtampa pirmiausia kilo tarp pačių ukrainiečių, kurie susidūrė su „milžiniška kultūra, kuri kaimynams buvo gana sudėtinga“.

„Toks nuolatinis „virimas“, kuris dar pakaitinamas politinio talento stoka, iš apačios „užsikabina“ ir tampa (konfliktui) naudinga motyvacija. Taip, to buvo galima išvengti visiškai ramiai, jei tik jūs būtumėte į tai atkreipę dėmesį, jei politikai būtų užsiėmę politika, o ne partiniais, frakciniais reikalais, politiniais ekonomikos sprendimo būdais“, – tikino jis.

A. Sokurovas svarstė, kad jo keliamas problemas įmanoma spręsti į valdžią atėjus humanitarinį išsilavinimą turintiems politikams, taip pat daugiau dėmesio skiriant jaunimo sąmonės humanitarizacijai.

„Turiu neblogą istorinį išsilavinimą ir politika man nėra jokia paslaptis. Menininko gyvenime, meniniame požiūryje išties yra kai kas paslaptingo – tai kyla iš kūrybinių žmogaus gebėjimų analizuoti tai, kas neįmanoma. Aš norėjau sukurti tai, ko reikalavo mano vidus, apie tai, ką galvojau tuo metu, koks tuo metu buvau. Aš galėjau suprasti, kad mane už tai ketvirčiuos, bet skleisti kokius nors pareiškimus, kad kovoju su sovietų valdžia, kad man nepriimtinas socialistinis realizmas ir panašiai – to niekada nepatyriau. Mano vidinis gyvenimas buvo gerokai sudėtingesnis nei sudėtingos išorinės aplinkybės“, – apie savo kūrybą kalbėjo režisierius.

Jis stebėjosi, kad tragišką istoriją išgyvenę lietuviai su kitomis Baltijos valstybėmis iki šiol nėra sukūrę fundamentalių kino ar literatūros kūrinių, vertinamų pasaulyje, bei iš dalies dėl to kaltino mūsų švietimo sistemą.

„Mane visada stebino, kodėl, išsiskiriant tokia tragiška istorija Baltijos valstybėse, ir ne tik XX amžiaus, ne tik tą prakeiktu rusų faktoriumi, bet ir apskritai sudėtinga šio Europos regiono istorija, nesukuriama nieko fundamentalaus, esminio? Gal dėl to, kad literatūra Baltijos valstybėse atsilieka? Kodėl? Kur tos didžiausios figūros, kurios pareiškia, kad mes nesame maža tauta? Kodėl to nėra? Vadinasi, problema yra tautos švietimo sistemos viduje, sistemos, kuri formuoja vertybes“, – kalbėjo menininkas.

Jis užsiminė, kad apie 2011-aisiais pasirodžiusį filmą „Faustas“ asmeniškai kalbėjęsis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu bei išgirdęs vienintelį klausimą: kodėl filmas yra ne rusų, o vokiečių kalba.

„Niekada šalies prezidento neklausiau, patiko jam filmas ar ne, nes jis nebuvo kuriamas šalies prezidentui. Net neįsivaizduoju, kaip gali būti filmas kuriamas kuriam nors prezidentui kaip dovana jam. Manęs kelis kart Vladimiras Vladimirovičius (Putinas) klausė, kodėl filmas sukurtas vokiečių, o ne rusų kalba. Jam griežtai, konkrečiai atsakiau: didieji tekstai neatsiejami nuo didžiųjų kalbų, nuo kalbų, kuriomis jie sukurti. Vokiečių kalba man – fundamentali kultūros kalba, Goethe su šia kalba yra susaistytas nepertraukiamais saitais. Ir ši tema baigta – niekas manęs neprivers pasielgti kitaip, keisti savo požiūrį“, – kalbėjo A. Sokurovas.

A. Sokurovo Vilniuje pristatytos juostos „Frankofonija“ siužetas sukasi apie nacių okupacijos metus Prancūzijoje bei pastangas išsaugoti Luvro muziejuje sukauptą milžinišką meno kolekciją. Anot režisieriaus, filmas neturi jokio ryšio su Rusija, išskyrus tai, kad gyvenimas Rusijoje bei SSRS karo metais ir pokariu buvo kur kas sudėtingesnis, žiauresnis nei Vakaruose.

„Sovietinė, rusų tauta labai brangiai sumokėjo už savo politinį gyvenimą, tik ši mintis gali turėti sąsajų su SSRS. Visa kita – mano apmąstymai apie Europą, apie tai, kaip sudėtinga Europoje spręsti moralinius klausimus. Jie – patys sunkiausi, šie klausimai, deja, nėra išspręsti“, – kalbėjo režisierius.

A. Sokurovas priminė, kad buvo susidūręs su sovietine cenzūra ir iki Sovietų Sąjungos žlugimo jo kuriami filmai nebuvo rodomi šalyje.

Režisierius, kalbėdamas su kino kritike Izolda Keidošiūte, atkreipė dėmesį, kad Islamo valstybės įkvėpti teroro aktai Europoje turėtų tęstis, nes Europa per mažai dėmesio skiria kovai su pačiais Islamo valstybės ideologiniais principais. Kartu jis pripažino, kad tokia kova praktiškai neįmanoma.

„Kariuomenė su ideologija nekariauja, negali, tai per daug sudėtinga. Sustabdyti tai galite, jei į valdžią rinksite humanitarus, jei ieškosite jų tarp savęs, savo visuomenėse, kreipsite į juos dėmesį, jei stipriai dirbsite su jaunais žmonėmis, nebijosite būti politiškai nekorektiški“, – patarimus dalijo jis.

Į Vilnių A. Sokurovas atskrido festivalio „Kino pavasaris“ kvietimu, jo naujausias filmas „Frankofonija“ rodytas festivalyje šį pavasarį, tačiau tuomet režisierius negalėjo atvykti. Oro uoste jį pasitiko festivalio vadovė Vida Ramaškienė ir aktorius Juozas Budraitis. A. Sokurovas yra kartą buvęs Vilniuje, tačiau labai seniai, dar sovietmečiu.

Naujasis režisieriaus filmas „Frankofonija“ pasakoja apie Luvro kolekcijos išsaugojimą nacių okupuotame Paryžiuje 1940-aisiais. Filme veikia du tikri personažai – tai Luvro direktorius Žakas Žožaras ir grafas Meternikas, kuriam nacistinė vadovybė paveda perimti Luvro kolekciją ir pervežti ją į Berlyną. Kam reikalinga Prancūzija be Luvro arba Rusija be Ermitažo, kas mes apskritai būtume be muziejų? Viso šito filme klausia A. Sokurovas.

Ne tik šiame filme, bet ir kituose savo darbuose, kino kūrėjas nagrinėja valdžios, žmogaus ir tautos temas. Visą filmą A. Sokurovas už kadro pasakoja istoriją, žiūrovui užduodamas daugybę klausimų, taip pat jis filme bando prakalbinti praeities žmones – rašytojus Tolstojų, Čechovą. O su kokia praeities asmenybe jis iš tiesų pats norėtų šiandien pasikalbėti? 

„Bijau, kad su niekuo, nes nenorėčiau išvysti tų žmonių nusivylimo, kai jie sužinotų iki ko mes nusiritome, kad per tą laiką pas mus buvo net du pasauliniai karai, kad buvo totalitariniai režimai, kad tiek praradome žmonių, kad mes taip dažnai nemylime ir nekenčiame vienas kito. Ne, nenorėčiau, nei su Tolstojumi, nei su Čechovu, nei su Thomu Mannu susitikti, manau, kad Mannas būtų labai nusivylęs pamatęs šių dienų Europą, tai, kaip mes gyvename, jam būtų sunku tai priimti ir suvokti“, – kalbėjo kino kūrėjas.

A. Sokurovas – istorikas, tik po istorijos studijų jis baigė Valstybinį kinematografijos institutą, ir iš karto susidūrė su cenzūra. Jo diplominį filmą „Vienišas žmogaus balsas“, sukurtą 1978-aisiais, instituto vadovybė liepė sunaikinti, A. Sokurovui su kolega per stebuklą jį pavyko išgelbėti, sukeitus juostas. Išgelbėti pavyko, tačiau dar beveik dešimtmetį jis pragulėjo stalčiuje, ir tik 1987-aisiais įvyko filmo premjera, po kurios režisierius iš karto buvo apdovanotas Lokarno kino festivalyje. Nuo to laiko A. Sokurovas sukūrė 18 vaidybinių ir 35 dokumentinius filmus. Tarp garsiausių – vieno kadro filmas kelionė po Ermitažą „Rusų arka“, „Tėvas ir sūnus“, „Molochas“, „Saulė“, „Aleksandra“ ar 2011-aisiais Venecijos kino festivalyje pagrindinį Auksinio liūto apdovanojimą pelnęs „Faustas“.

„Dabar, kaip kūrėjas, neturiu jokių problemų su cenzūra, tačiau galiu turėti jų kasdieniame gyvenime savo, kaip piliečio veikloje, tačiau meninėje veikloje, ačiū Dievui, manęs niekas nepersekioja ir galiu daryti tai, ką noriu. Tai mano didžiausia laimė ir turbūt tai, dėl ko gyvenau visus tuos metus“, – sakė kino kūrėjas.

Antradienį Vilniuje kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ bus rodomas A. Sokurovo filmas „Frankofonija“, po kurio režisierius susitiks su žiūrovais, trečiadienį toks seansas ir susitikimas rengiamas Kauno kino teatre „Romuva“.

Tačiau rugpjūčio 16 d. Vilniuje ir rugpjūčio 17 d. Kaune įvyks „Kino pavasario“ inicijuoti „Frankofonijos“ seansai, kuriuose lankysis intelektualaus kino meistras A. Sokurovas. Abiejuose miestuose po filmo režisierius atsakys į žurnalisto Karolio Kaupinio klausimus, bendraus su žiūrovais.

– Jūsų naujausias filmas „Frankofonija“ – apie Europos likimą. Pataikėte į dešimtuką. Ši tema – itin aktuali ir net skaudi visai Europai, visiems europiečiams. Kodėl ėmėtės tokios sudėtingos temos?

– Todėl, kad aš istorikas. Todėl, kad ši tema – iš tikrųjų sunki. Todėl, kad Europos likimas man – svarbus. Tai – dalis mano gyvenimo, juk aš vis dėlto – europietis.

Esu išsilavinęs žmogus ir su didžiuliu nerimu stebiu, kas vyksta Europoje. Manau, jog daugelio problemų ištakos – Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikai.

– Manote, kad Europa pasiklydo tarp vertybių?

– Negalėčiau taip teigti. Bet manyčiau, jog Europa neranda išeities iš susidariusios padėties. Ieško ir neranda.

– Kokios priežastys, jūsų manymu, tai lemia?

– Dehumanizacija. Nenoras ginti savo kultūrą ir savo evoliuciją. Baimė pripažinti, jog nacionalumas – aukščiau už internacionalumą. Mano galva, didžiausia ir svarbiausia vertybe laikytina tai, kad nacionalinė Lietuvos, Latvijos ar Lenkijos kultūra yra aukščiau už visos Europos kultūrą.

– Malonu girdėti, kad jūs, iki širdies gelmių rusas, laikote save europiečiu.

– Argi rusai – ne europiečiai? Argi mūsų neauklėjo Europa?

– Tačiau sutikite – ne taip dažnai Europoje girdėti rusų prisipažinimai, kad jie laiko save europiečiais.

– Mano aplinkoje labai labai daug – žmonių, kurie laiko save europiečiais, negali gyvent be Europos ir su didžiuliu nerimu stebi, kaip klostosi santykiai tarp Rusijos bei Europos. Nuoširdžiai turėčiau prisipažint, kad žmonių, turinčių kitokius įsitikinimus, aš net ir nesutinku. Gal dėl to, kad tėvynėje bendrauju pakankamai uždarame žmonių rate, kurie Europą laiko savo pirmąja mokytoja, auklėtoja.

– Kodėl filme „Frankofonija“ jūs veiksmo vieta pasirinkote Paryžiaus Luvrą, o ne Sankt Peterburgo Ermitažą, kuriame irgi tiek daug Europos ir sykiu – Rusijos?

– Luvras – tik pretekstas pamąstymams apie Europos gyvenimą ir likimą. Juk Luvras – ne visai tai, kas charakteringa būtent Prancūzijai. Jis – lyg sala, kurioje atsispindi visos Europos bei europiečių problemos. Apskritai Luvre galima suvokti, kaip vystėsi ir kuo gyveno Europa.

– Ermitaže esu jau dirbęs. Ermitažas man – ir namai, ir tėvynė.

– Ir „Frankofonijoje“, ir kituose filmuose jūs gvildenate temą – žmogus ir valdžia. Kodėl?

– Man ši tema – itin svarbi. Šiais laikais mes visi, ypač Rusijos žmonės, labai priklausomi nuo valdžios.

Su didžiuliu nerimu stebiu, vertinu tuos žmones, kurie buvo valdžioje, kurie gauna valdžią, kurie šiuo metu yra valdžioje. Mes visi – žiauriai nuo jų priklausomi. Aš irgi – kategoriškai priklausomas nuo valdžios.

Pastaraisiais metais daug dirbu ir gyvenu Europoje ir, deja, pastebiu, kad ir ten žmonės – kur kas labiau priklausomi nuo valdžios nei prieš penkerius ar septynerius metus. Vis dažniau susiduriu ir su cenzūra. Ne vienas Europos žurnalistas man yra prisipažinęs, jog redaktoriai ne visada leidžia publikuoti tai, ką jie parašo. Ir mano paties interviu spaudoje ne kartą buvo cenzūruojami, o televizijų kanalai neretai atsisako tų temų, kuriomis norėčiau padiskutuoti.

Tai, mano galva, yra demokratinių Europos tradicijų degradacijos apraiškos.

– Kodėl jūs esate cenzūruojamas?

– Matyt, nepriimtina mano pozicija Rusijos visuomeninio gyvenimo atžvilgiu. Ypač – dėl to, kas vyksta Čečėnijoje, kur priimami sprendimai dėl visų politinių žmogžudysčių Rusijoje.

Neparanki mano nuostata ir dėl požiūrio į partinę priklausomybę, kuri pastaruoju metu daugelį žmonių tiesiog smaugia. Man taip pat nesuprantamas Rusijos stačiatikių bažnyčios dalyvavimas šalies politiniame gyvenime. Juk tai prieštarauja konstitucijai. Mano galva, nusižengti konstitucijai – nusikaltimas.

– Ar jūsų filmai Rusijoje rodomi?

– Praktiškai – ne. Šiuo metu Sankt Peterburge rodoma „Frankofonija“. Ar šis filmas buvo rodomas Maskvoje, nežinau. Girdėjau, kad, atrodo, buvo parodytas dar dviejuose Rusijos miestuose. Bet mano filmai niekada nerodomi Kaukaze, Sibire, Tolimuosiuose Rytuose.

Ko gero, mano filmai ignoruojami ne dėl mano pasaulėžiūros, o dėl to, kad tokioje didžiulėje valstybėje, kaip Rusija, dehumanizacjos procesas – itin aštrus.

– Bet visa Europa jus pažįsta ir vertina jūsų kūrybą.

– Galbūt. Tačiau nekrikščioniška savyje puoselėti puikybę ir joje gyventi. Kuriu tokius filmus, nes kitaip jų kurti nemoku. Rezultatais dažniausiai pats būnu nepatenkintas, nes puikiai žinau, kaip ir ką norėjau padaryti ir kas išėjo.

– Gal tėvynėje nesulaukėte deramo pripažinimo, nes jūsų filmai – nerusiški.

– Sutinku, bet apie tai stengiuosi nekalbėti dėl jums gerai suprantamų priežasčių. Mane auklėjo 19 a. vidurio Europos ir Rusijos literatūra – Gustavas Flaubertas, Charlesas Dickensas, Emilis Zola, Erickas Remarque'as, Levas Tolstojus. Šie kūrėjai man darė didžiulę įtaką. Dėl jų susiformavau kaip asmenybė. Todėl esu literatūros, o ne kinematografijos žmogus, nes to manęs niekas nemokė.

– Vis dėlto tikėtina, kad filmas „Frankofonija“ – ne paskutinis jūsų kūrybinėje biografijoje?

– Jį kūriau su trimis Europos prodiuserinėmis kompanijomis, o šiuo metu Rusijoje man nesiseka rasti prodiuserių, nors ir turiu idėjų dokumentiniam bei vaidybiniam filmams. Konkrečiau nenorėčiau apie juos kalbėti, kad, neradęs finansavimo, neatrodyčiau nerimtai.

Specialus „Frankofonijos“ seansas–susitikimas su režisieriumi A. Sokurovu Vilniuje vyks rugpjūčio 16 d. 18.30 val. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“; Kaune – rugpjūčio 17 d. 18 val. kino centre „Romuva“.

Režisieriaus viešnagės Vilniuje išvakarėse, rugpjūčio 15 d., 18.30 val., kino centre „Skalvija“ bus pirmą kartą parodytas suomės Leenos Kilpeläinen dokumentinis pasakojimas apie A. Sokurovą ir jo kūrybą „Sokurovo balsas“ („The Voice of Sokurov“, 2014).

Festivalio „Kino pavasaris“ organizuojamuose seansuose – rugpjūčio 16 d. Vilniuje ir rugpjūčio 17 d. Kaune – A. Sokurovas pristatys savo naujausią filmą „Frankofonija“ („Francofonia“, 2015). Šiemet „Kino pavasario“ programoje „Meistrai“ rodyta juosta – neįprasta išraiška papasakota itin garsaus ir įtakingo muziejaus Luvro istorija karo metais, jos įtaka šiandienai.

Abiejuose miestuose po filmo A. Sokurovą kalbins žurnalistas Karolis Kaupinis. Režisierius atsakys ir į žiūrovų klausimus. Specialus „Frankofonijos“ seansas–susitikimas su režisieriumi A. Sokurovu Vilniuje vyks rugpjūčio 16 d. 18.30 val. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“; Kaune – rugpjūčio 17 d. 18 val. kino centre „Romuva“.

Režisieriaus viešnagės Vilniuje išvakarėse, rugpjūčio 15 d., 18.30 val., kino centre „Skalvija“ bus pirmą kartą parodytas suomės Leenos Kilpeläinen dokumentinis pasakojimas apie A. Sokurovą ir jo kūrybą „Sokurovo balsas“ („The Voice of Sokurov“, 2014).

Naujos kino kalbos paieškos

A. Sokurovas gimė 1951 m. Sibire. Mokėsi istorijos ir tik vėliau kino režisūros. Šie du dalykai, kaip ir dailė, muzika, literatūra, jo filmuose dažnai dengia vienas kitą. Jau savo pirmuosiuose darbuose jis ėmė eksperimentuoti su kino raiškos priemonėmis, ką sėkmingai daro iki šiol. Ne kartą duodamas interviu režisierius yra pabrėžęs, kad filmai jam – galimybė išsikalbėti. Tad jų veikėjų lūpose girdimos A. Sokurovo politinės pažiūros, atitinkamo laikmečio aktualijų vertinimas, nesusitaikymas su esama situacija ir nuolatinis kūrybinės laisvės siekis.

Į A. Sokurovo kūrybą įsigilinusiam žiūrovui puikiai žinoma, kad režisierius nuolat literatūrą iškelia aukščiau už kiną, pasisako prieš Vladimiro Putino vykdomą politiką režisieriaus gimtojoje šalyje, skiria didelį dėmesys žmogui bei žmonių santykiams. Pastarasis leitmotyvas ryškus jo visoje filmografijoje, kurioje – ir dokumentiniai, ir vaidybiniai filmai.

A. Sokurovo filmų herojai patys įvairiausi – nuo Adolfo Hitlerio („Molochas“, 1999), Andrejaus Tarkovskio („Maskvos elegija“, 1986–1988) iki kolūkietės Marijos („Marija“, 1978–1988).

Vieni žymiausių, daugiausia apdovanojimų pasaulio kino festivaliuose gavusios bei joms nominuotos A. Sokurovo juostos: įspūdinga vieno kadro ekskursija po Ermitažą „Rusų arka“ (2002) ir itin neįprastos kino formos Johanno Wolfgango von Goethe kūrinio ekranizacija „Faustas“ (2011). Pastarasis filmas – Venecijos kino festivalyje buvo įvertintas prestižiniu „Auksiniu liūtu“.

Tačiau kiti šio režisieriaus kūrybą dažnai prisimena jo pirmuosius filmus, kuriuose ir prasidėjo iki šiol besitęsiančios kino kalbos paieškos. Štai naują filmą besiruošiantis kurti žinomas mūsų šalies režisierius Algimantas Puipa („Miegančių drugelių tvirtovė“, „Dievų miškas“) šį kartą įkvėpimo ieško būtent A. Sokurovo kūryboje. „Labai įdomūs jo senesnieji filmai: kaip jis formuoja kadrą, atmosferą, erdvę, įtaigiai peizaže atskleidžia aktorius ir pan. Ir kaskart žiūrint kurį nors epizodą, analizuojant kadrą ar panoramą, atrandami vis kiti klodai. A. Sokurovas nuo savo, kaip režisieriaus, karjeros pradžios ieško kino gramatikoje naujos raidės. O sėkmingi rezultatai įkvepia. Dėl tų nuolatinių, iki šiol besitęsiančių kino kalbos eksperimentų A. Sokurovą galiu lyginti su tokiais žymiais režisieriais kaip Davidas Lynchas ar Larsas von Trieras“, – sako A. Puipa.

Išsaugota, kas liepta sunaikinti

Įtakingame prancūzų žurnale „Cahiers de Cinéma“ paskutinysis A. Sokurovo kinematografinis hibridas „Frankofonija“ įvertintas maksimaliu penkių žvaigždučių skaičiumi. O visame pasaulyje garsaus leidinio „Hollywood Reporter“ apžvalgininkė po „Frankofonijos“ premjeros Venecijos kino festivalyje A. Sokurovą pavadino vieninteliu režisieriumi, kuris filmais apie muziejus gali surinkti pilnas sales žmonių.

„Frankofonija“ – tai pamąstymas apie žmogaus atsakomybę istorijai, jos vertybių išsaugojimui arba, kaip sako pats režisierius, elegija Europai.

„Ribas tarp vaidybinio ir dokumentinio filmo trinanti rusų išminčiaus kino meditacija meno, istorijos ir Vakarų kaltės temomis. Šiuo itin asmenišku filmu režisierius perteikia savo tarp meilės ir kartėlio besiblaškančius jausmus Prancūzijai“, – taip filmo „Frankofonija“ esmę pristato „Kino pavasario“ programos sudarytoja Aistė Račaitytė.

Filmas „Frankofonija“ pasakoja apie Prancūziją, kuri per amžius puoselėjo menus ir išlaikė meno šlovintojos ir globėjos reputaciją. Meistriškai valdydamas formą A. Sokurovas pranoksta ankstesnius bandymus viename kūrinyje pavaizduoti daugialypį Prancūzijos meno ir istorijos sąlytį. Praslinko dar vienas amžius Senajame žemyne. Karių armijos vėl grėsmingai trypia civilizacijos lopšio grindinius, vėl poška patrankos. Skerdynių akivaizdoje visa, kas kadaise buvo didinga ir šventa, sumanymai, kuriuos įgyvendinti kainavo milijonus valandų, akimirksniu dingsta nuo žemės paviršiaus. Luvro vadovas Jacques Jaujard’as ir Reino grafas Franziskus Wolffas Metternichas Antrojo pasaulinio karo metu darė viską, kad apsaugotų Luvro meno lobynus. „Frankofonija“ yra apie meno ir galios santykį; ji tarsi klausia, ką vieno stipriausiai žmoniją sukrėtusio konflikto įkarštyje menas gali papasakoti apie mus pačius.

Išskirtinė galimybė

Ne kartą A. Sokurovas žurnalistams yra pabrėžęs, kad jis kuria kiną, nes tiesiog kitaip gyventi negali. Kinui jis paaukojo visą savo gyvenimą ir su ta milžiniška kaina jau seniai susitaikė.

Tik vienas dalykas jį liūdina – kad žmonės jo filmus didžiajame ekrane gali pamatyti gana retai. Dažniausiai kino festivalių metu. Vilniuje ir Kaune besibaigiant vasarai ne tik bus galimybė kino teatre išvysti naujausią šio režisieriaus filmą „Frankofonija“, bet ir gyvai su juo pabendrauti.

Prasidėjusiame Tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ bus parodytas naujausias legendinio Rusijos režisieriaus Aleksandro Sokurovo filmas „Frankofonija“ (2015 m.), kuris jau sulaukė tarptautino pripažinimo. Išskirtiniame interviu portalui LRT.lt režisierius prisipažįsta nesijaučiąs toks didis kūrėjas, kokiu jis laikomas Europoje ir už jos ribų. A. Sokurovas taip pat atvirai kalba apie tai, jog dėl savo visuomeninės veiklos ir pažiūrų jaučiasi nesaugus, o gyvena taip, kaip eiliniai rusai.

Tokios didelės dokumentinių ir vaidybinių filmų filmografijos, kokią turi A. Sokurovas, jam galėtų pavydėti pirmo ryškumo pasaulinės kino žvaigždės. Tačiau kai kurie jo filmai nėra nė karto parodyti Rusijoje, kurios patriotu jis save laiko. Kai kartą Vakaruose kino kritikai režisieriaus paklausė, kodėl jis nepasirinko dirbti ir gyventi kurioje nors Europos šalyje, A. Sokurovas atsakė, jog tokio sprendimo nepriėmęs dėl dviejų priežasčių – rusų kalbos ir garsiojo Ermitažo Sankt Peterburge – mieste, kuriame iki šiol gyvena.

– Jūsų naujausias filmas „Frankofonija“ – apie Europos likimą. Pataikėte į dešimtuką. Ši tema – itin aktuali ir net skaudi visai Europai, visiems europiečiams. Kodėl ėmėtės tokios sudėtingos temos?

– Todėl, kad aš istorikas. Todėl, kad ši tema – iš tikrųjų sunki. Todėl, kad Europos likimas man – svarbus. Tai – dalis mano gyvenimo, juk aš vis dėlto – europietis.

Esu išsilavinęs žmogus ir su didžiuliu nerimu stebiu, kas vyksta Europoje. Manau, jog daugelio problemų ištakos – Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikai.

– Manote, kad Europa pasiklydo tarp vertybių?

– Negalėčiau taip teigti. Bet manyčiau, jog Europa neranda išeities iš susidariusios padėties. Ieško ir neranda.

– Kokios priežastys, jūsų manymu, tai lemia?

– Dehumanizacija. Nenoras ginti savo kultūrą ir savo evoliuciją. Baimė pripažinti, jog nacionalumas – aukščiau už internacionalumą. Mano galva, didžiausia ir svarbiausia vertybe laikytina tai, kad nacionalinė Lietuvos, Latvijos ar Lenkijos kultūra yra aukščiau už visos Europos kultūrą.

– Malonu girdėti, kad jūs, iki širdies gelmių rusas, laikote save europiečiu.

– Argi rusai – ne europiečiai? Argi mūsų neauklėjo Europa?

– Tačiau sutikite – ne taip dažnai Europoje girdėti rusų prisipažinimai, kad jie laiko save europiečiais.

– Mano aplinkoje labai labai daug – žmonių, kurie laiko save europiečiais, negali gyvent be Europos ir su didžiuliu nerimu stebi, kaip klostosi santykiai tarp Rusijos bei Europos. Nuoširdžiai turėčiau prisipažint, kad žmonių, turinčių kitokius įsitikinimus, aš net ir nesutinku. Gal dėl to, kad tėvynėje bendrauju pakankamai uždarame žmonių rate, kurie Europą laiko savo pirmąja mokytoja, auklėtoja.

– Kodėl filme „Frankofonija“ jūs veiksmo vieta pasirinkote Paryžiaus Luvrą, o ne Sankt Peterburgo Ermitažą, kuriame irgi tiek daug Europos ir sykiu – Rusijos?

– Luvras – tik pretekstas pamąstymams apie Europos gyvenimą ir likimą. Juk Luvras – ne visai tai, kas charakteringa būtent Prancūzijai. Jis – lyg sala, kurioje atsispindi visos Europos bei europiečių problemos. Apskritai Luvre galima suvokti, kaip vystėsi ir kuo gyveno Europa.

Ermitaže esu jau dirbęs. Ermitažas man – ir namai, ir tėvynė.

– Ir „Frankofonijoje“, ir kituose filmuose jūs gvildenate temą – žmogus ir valdžia. Kodėl?

– Man ši tema – itin svarbi. Šiais laikais mes visi, ypač Rusijos žmonės, labai priklausomi nuo valdžios.

Su didžiuliu nerimu stebiu, vertinu tuos žmones, kurie buvo valdžioje, kurie gauna valdžią, kurie šiuo metu yra valdžioje. Mes visi – žiauriai nuo jų priklausomi. Aš irgi – kategoriškai priklausomas nuo valdžios.

Pastaraisiais metais daug dirbu ir gyvenu Europoje ir, deja, pastebiu, kad ir ten žmonės – kur kas labiau priklausomi nuo valdžios nei prieš penkerius ar septynerius metus. Vis dažniau susiduriu ir su cenzūra. Ne vienas Europos žurnalistas man yra prisipažinęs, jog redaktoriai ne visada leidžia publikuoti tai, ką jie parašo. Ir mano paties interviu spaudoje ne kartą buvo cenzūruojami, o televizijų kanalai neretai atsisako tų temų, kuriomis norėčiau padiskutuoti.

Tai, mano galva, yra demokratinių Europos tradicijų degradacijos apraiškos.

– Tačiau Lietuvoje ir kitose Europos šalyse dažnai girdime, kad Rusijoje jau apskritai nebelikę nepriklausomų nuo dabartinės valdžios spaudos leidinių. Juolab – televizijų kanalų.

– Žinoma, nėra dūmų be ugnies. Ne iš vieno mano paties interviu buvo išbrauktos ištisos pastraipos. Bet nenorėčiau sutikti, kad Rusijoje jau nebeliko nepriklausomų žiniasklaidos priemonių. Tai laikraščiai – „Vedomosti“, „Komersant“, „Novaja gazeta“, televizijos kanalas „Dožd“.

– Kodėl jūs esate cenzūruojamas?

– Matyt, nepriimtina mano pozicija Rusijos visuomeninio gyvenimo atžvilgiu. Ypač – dėl to, kas vyksta Čečėnijoje, kur priimami sprendimai dėl visų politinių žmogžudysčių Rusijoje.

Neparanki mano nuostata ir dėl požiūrio į partinę priklausomybę, kuri pastaruoju metu daugelį žmonių tiesiog smaugia. Man taip pat nesuprantamas Rusijos stačiatikių bažnyčios dalyvavimas šalies politiniame gyvenime. Juk tai prieštarauja konstitucijai. Mano galva, nusižengti konstitucijai – nusikaltimas.

– Ar jūsų filmai Rusijoje rodomi?

– Praktiškai – ne. Šiuo metu Sankt Peterburge rodoma „Frankofonija“. Ar šis filmas buvo rodomas Maskvoje, nežinau. Girdėjau, kad, atrodo, buvo parodytas dar dviejuose Rusijos miestuose. Bet mano filmai niekada nerodomi Kaukaze, Sibire, Tolimuosiuose Rytuose.

Ko gero, mano filmai ignoruojami ne dėl mano pasaulėžiūros, o dėl to, kad tokioje didžiulėje valstybėje, kaip Rusija, dehumanizacjos procesas – itin aštrus.

– Manote, kad žmonėms tokie filmai, kaip jūsų, nereikalingi?

– Pastaruoju metu žmonės šalinasi ne tik tokių filmų, kokius aš kuriu, bet ir literatūros, nūdienos problemų ar socialinių reiškinių.

Matyt, aš kaltas, kad kuriu tokius filmus, kurie nesusilaukia Rusijoje pripažinimo. Juk kitų režisierių filmai ir žiūrimi, ir vertinami.

Bet aš jokiu būdu nepykstu ant žiūrovų. Esu laimingas, kad galiu kurti tai, ką noriu. Ačiū Dievui, kad, sulaukęs 65 metų, nesu sukūręs nė vieno filmo pagal užsakymą.

– Kaip jums tai pavyko?

– Tiesiog suprantu, kad antro gyvenimo neturėsiu. Kita vertus, man dažnai būna gėda ir graudu, kaip mano tėvynėje klostosi valstybės gyvenimas. Tas gėdos jausmas ir apsaugo nuo neteisingų poelgių. Todėl man iš tikrųjų labai sunku gyventi. Tačiau tai – tik mano problema. Aš kažkada nusprendžiau gyventi, nepasiduodamas prievartai. Ir tokios savo pozicijos niekada neišsižadėsiu.

– Kaip vertinate vis grėsmingesnius pastebėjimus Europoje, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – diktatorius?

– Aš ne kartą esu bendravęs su Vladimiru Vladimirovičiumi akis į akį. Ne kartą kalbėjau gan aštriai. Bet nė karto man tai nebuvo prikišta, ir aš dėl to nenukentėjau. Na, išskyrus tai, jog mano pasisakymai spaudoje cenzūruojami.

Vertindamas tai, kas pastaraisiais metais vyksta Rusijoje, turėčiau prisipažinti, jog daug ko nesuprantu. Greičiausiai todėl, kad daug ko nežinau, neturiu informacijos. Jei man būtų suteikta galimybė atvirai pasikalbėt su prezidentu V. Putinu, gal suprasčiau, kas darosi su šalies ekonomika ir kodėl kartais Rusijos užsienio politikos sprendimai – tiesiog pribloškiantys. Taip pat labai norėčiau suprasti armijos veiksmus ir dar daug ką. Deja, negaliu.

– Ar jūs Rusijoje jaučiatės saugus?

– Ne, nes dėl savo visuomeninės veiklos Sankt Peterburge – gindamas senąjį miestą – esu įgijęs nemažai priešų. Ypač – tarp tų statybininkų ir turtingų verslininkų, kuriems rūpi naujos statybos istorinėje miesto dalyje. Todėl neatmestina galimybė, kad ši mano veikla gali baigtis liūdnai. Kai kam galbūt nepatinka ir mano pozicija dėl to, kas vyksta Čečėnijoje.

– Tai gal turite ginklą, kad būtų saugiau grįžti namo vėlai?

– Anksčiau turėjau, bet dabar – ne. Manau, jei bus priimtas sprendimas mane sunaikinti, tai niekaip nesugebėsiu to išvengti. Net ir prezidentas to neišvengtų, nes, deja, apsaugos nuo politinių žmogžudysčių nėra.

Todėl, kartais grįždamas nuo metro iki savo namų vėlai vakare, puikiai suprantu, kad visko gali atsitikti. Kita vertus, juk man – jau ne keturiasdešimt. Ne vienas mano amžiaus vyras jau iškeliavęs į Anapilį.

– Kas yra meilė?

– Tai – didžiulė nelaimė todėl, kad žmogui reikia tik kito žmogaus. O didelis, gilus įsimylėjimas, kaip taisyklė, baigiasi, ir žmones ištinka praradimai bei didelės tragedijos. Tai ir pats esu patyręs.

– Ką jums reiškia draugystė?

– Žmogišką šilumą ir sąžiningumą.

– Ar turite tokių draugų, su kuriais galėtumėte eiti į kalnus ir į žvalgybą?

– Kelių tokių draugų, didelei mano šidgelai, jau nebėra. Bet gal šį jūsų klausimą derėtų suformuluoti kiek kitaip – ar aš išdrįsčiau ką nors pasikviesti į tokį sunkų ir rizikingą kelią? Kai leidžiuosi į kelionę, iš kurios galiu ir nesugrįžti, nieko kartu su savimi nekviečiu – nei kaip liudytojų, nei kaip apsaugininkų. Neturiu teisės rizikuoti kitų žmonių gyvybe.

– Kur jūsų tikri namai?

– Gyvenu Sankt Peterburge, nes čia – Ermitažas. Namų norėčiau kokiame nors nedideliame miestelyje netoli upės ar ežero, šalia miško. Tačiau neturiu nei namo, nei vilos, nes negaliu sau to leisti.

– Negi režisierius A. Sokurovas neturi net vasarnamio?

– Ne. Juk nekuriu komercinių filmų. Todėl mano honorarai – įprasti. Kai uždirbu daugiau, padedu žmonėms, kuriems reikia neatidėliotinos pagalbos. Be to, nuolat padedu mamai ir seseriai, nes jos itin sunkiai verčiasi. O pats gyvenu kaip eilinis žmogus. Labai mėgstu pomidorus, bet parduotuvėje ne visų rūšių įstengiu nusipirkti. Bet tai – gyvenimo smulkmenos. Dievai jų nematė.

– Ar jūs – drąsus žmogus?

– Laikau save ne itin protingu žmogumi, nes neturėčiau elgtis taip, kaip kartais elgiuosi. Po kai kurių savo poelgių išsigąstu. Bet kai teko būti apkasuose, visai nebijojau, o kai sugrįždavau namo, mane apimdavo gilus nerimas. Manau, kad, ištikus pavojui ar grėsmingai situacijai, reikia gintis. Bet ne baime. Gal tą atkaklumą paveldėjau iš savo tėvo, kuris į karą išėjo, būdamas septyniolikos ir sugrįžo, jam pasibaigus, jau subrendęs ir užsigrūdinęs. Net jei prieš mane būtų atsuktas ginklas, neleisčiau, kad mane užvaldytų baimė.

– Kaip jūs elgiatės su išdavikais?

– Niekaip. Bet žinau, kad tokių žmonių šalia manęs yra. Sovietmečiu, kai dirbau kino studijoje „Lenfilm“, kolegos rašė apie mane „donosus“ valdžiai, o po to lyg niekur nieko sveikindavosi. Atsakydavau jiems šypsena. Dievas juos nubaus.

Kaip pasielgčiau su išdaviku mūšio lauke, nežinau. Tik žinau, kad kasdieniam gyvenime pykčio nešioti širdyje nereikia, nes tokiu atveju gyvenimas taptų nepakeliamas.

– Kokia dabar jūsų pati didžiausia svajonė?

– Nustoti dirbti režisieriumi. Man nelabai patinka tai, ką darau ir kas man išeina. Kartais net susimąstau, gal apsirikau, pasirinkdamas režisieriaus profesiją. Juk Rusijoje kai kurie mano filmai nebuvo nė karto parodyti.

– Bet visa Europa jus pažįsta ir vertina jūsų kūrybą.

– Galbūt. Tačiau nekrikščioniška savyje puoselėti puikybę ir joje gyventi. Kuriu tokius filmus, nes kitaip jų kurti nemoku. Rezultatais dažniausiai pats būnu nepatenkintas, nes puikiai žinau, kaip ir ką norėjau padaryti ir kas išėjo.

– Gal tėvynėje nesulaukėte deramo pripažinimo, nes jūsų filmai – nerusiški.

– Sutinku, bet apie tai stengiuosi nekalbėti dėl jums gerai suprantamų priežasčių. Mane auklėjo 19 a. vidurio Europos ir Rusijos literatūra – Gustavas Flaubertas, Charlesas Dickensas, Emilis Zola, Erickas Remarque'as, Levas Tolstojus. Šie kūrėjai man darė didžiulę įtaką. Dėl jų susiformavau kaip asmenybė. Todėl esu literatūros, o ne kinematografijos žmogus, nes to manęs niekas nemokė.

– Vis dėlto tikėtina, kad filmas „Frankofonija“ – ne paskutinis jūsų kūrybinėje biografijoje?

– Jį kūriau su trimis Europos prodiuserinėmis kompanijomis, o šiuo metu Rusijoje man nesiseka rasti prodiuserių, nors ir turiu idėjų dokumentiniam bei vaidybiniam filmams. Konkrečiau nenorėčiau apie juos kalbėti, kad, neradęs finansavimo, neatrodyčiau nerimtai.

– Ar dar nepamiršote savo planų sukurti kada nors filmą apie brolį ir seserį, tarsi užbaigdamas trilogiją – motina ir sūnus, tėvas ir sūnus?

– Galiu tik prasitarti, kad vaidybinio filmo, apie kurį šiuo metu mąstau, scenarijuje yra šios idėjos nuotrupų. Herojai – lenkai ir rusai. Ar filmo kūrimas įgaus pagreitį, sunku pasakyti, nes taip ir neišmokau kaulyti pinigų ir dėl jų keliaklupsčiauti. Oligarchų draugų neturiu, o kai Rusijos oligarchams buvau užsiminęs apie finansavimą, pinigų negavau.

Vienintelis stebuklingas atvėjis – kai visiškai netikėtai gavau pinigų savo filmui „Faustas“, kurių iš kažkokio fondo skyrė pats V.Putinas. Tokio finansavimo, kokį tada iš jo gavau, nebuvau gyvenime turėjęs. Maniau, kad, jei ir nepavyks dar 1980 m. gimusios idėjos įgyvendinti iki galo, tai tikrai išgyvensiu, nes ir taip Dievas leido sukurti nemažai. O kaip bus toliau – nežinia.

Technologijos pakeitė ir kiną – kiekvienas žmogus mobiliuoju telefonu gali sukurti kažką panašaus į filmą, sako Maskvos ir Venecijos tarptautinių kino festivalių programų sudarytojas, vienas žymiausių Rusijos kino kritikų Piotras Šepotinikas. „Tas egoistinis kiekvieno noras būti nors šiek tiek režisieriumi pagimdė „Youtube“. Bet kai žiūrime tuos mažus ritinėlius, suprantame, kad tai dar ne kinas“, – pastebi jis.

Anot P. Šepotiniko, nuomonė, kad kino teatrai taps nereikalingi, o žmonės filmus žiūrės kad ir telefone, ne visai teisinga: „Man atrodo, bendras vienybės jausmas salėje, tamsoje – viena iš kino, egzistavusio visada, sudedamųjų dalių [...]. Nemėgstu žiūrėti kino per „iPod“, „BlackBerry“ ar kokį kitą nešiojamąjį prietaisą, nes manau, kad, jei kinas kuriamas didelėms erdvėms, jeigu jis gerai sukurtas, jis taip ir turi būti žiūrimas.“

– Kai pernai kalbėjomės su režisieriumi Aleksejumi Fedorčenka, jis sakė, kad Rusijoje trūksta gerų scenarijų, minėjo, kad jam pavyko surasti savo nišą. Kokios naujojo Rusijos kino tendencijos? Viename interviu sakėte: „Mes nebemokame kurti nebrangaus, paprasto, nuoširdaus, ne konjunktūrinio ir festivalių, ir komercine prasme kino.“ Kodėl taip atsitiko?

– Pirmiausia dėkoju už galimybę dalyvauti jūsų programoje. Aš taip pat dirbu kultūros kanale. Manau, kad kultūra yra tai, kas mus turi jungti, nutiesti tarp mūsų tiltus, kurie, beje, visada ir buvo. Kai čia atvažiuoju, matau, kad žmonės moka rusų kalbą, jie labai gerai žino, kas vyksta mūsų kine ir apskritai kultūroje. Nors šiemet kino metai nebuvo labai derlingi, dėkui Dievui, ta programa, kurią mačiau Vilniaus kino festivalyje, gana išsamiai pristato tai, kas vyksta Rusijos kine. Ypač svarbi Aleksejaus Germano retrospektyva ir filmas „Sunku būti Dievu“, kurio premjeros jis nesulaukė. Bet tai, kas įvyko su jo filmu, iš dalies paneigia tai, ką sakiau tame interviu. Filmas „Sunku būti Dievu“ buvo tas, kurio visi bijojo, nes tai labai didelis darbas – labai masyvus, kupinas visaapimančių kultūrinių nuorodų. Tai aukščiausio laipsnio asmeninis išsisakymas, iš esmės jis neturi siužeto. Tiksliau, pats siužetas toks žiedinis, lyg panardinantis mus į begalinį pragaro sukimąsi. Visi bijojo, kad filmo žiūrovai nesupras, bet, kad ir kaip keista, Rusija šį filmą „išgirdo“. Filmas jau surinko daugiau nei milijoną dolerių. Niekas to nesitikėjo.

– Pas mus viešėjusi A. Germano našlė scenaristė Svetlana Karmalita taip pat džiaugėsi filmo sėkme, tuo, kad Rusijos kino teatruose rodoma per 160 kopijų, bet labai atsargiai kalbėjo apie filmo prasmes. Esą jis yra apie Europos civilizacijos istoriją, o jei yra kokų sutapimų su Rusijos įvykiais, tai tik atsitiktinumas.

– Manau, kad bet kuriame didžiame kūrinyje rasime atsitiktinių sutapimų, nes, jei žmogus taip pasinėręs į kūrybą, kaip tai darė A. Germanas, jis negalėjo negalvoti „paskui grįšiu prie šios minties“... Tiesiog manau, kad Rusijos kultūroje ir žiūrovų kultūroje yra išlikęs tas žmonių sluoksnis, ant kurio ir laikosi visa (ne tik kinematografinė) kultūra, kuris pasirengęs žiūrėti bet kokį kiną – ne tik „mainstrymą“. „Mainstrymas“ žiūrimas iš inercijos, dėl reklamos įtakos, yra blogesnių, yra geresnių filmų... Kalbėjau, kad mes nebemokame kurti nuoširdaus kino. Turbūt iš tikrųjų taip ir yra, nes „arthauzinio“ kino teritoriją iš dalies užėmė žmonės, kurie nepriėmė realybės, o tai, ką matė, daugiausia vaizdavo negatyviai – išėjo vadinamoji „černucha“.

Kaip visada Rusijoje būna – viskas atsiranda atsitiktinai, netikėtai. Štai ir čia buvo parodytas gana niūrus Natalijos Meščianinovos filmas apie gyvenimą Norilske. Jame yra čechoviškų motyvų – tai noras palikti gimtąją vietovę – tokią klaustrofobišką teritoriją, istoriškai pasmerktą, labai veikiančią tuos žmones. Todėl viskas ne taip paprasta. O A. Fedorčenka mąsto asmeninėmis kategorijomis, ir tai gerai – jis paniręs į savo kūrybą, filmuoja tik taip, kaip nori pats, nes Deniso Osokino proza, pagal kurią jis ir kuria filmus, unikali ir jo matymas unikalus, ten yra kažkas naminio, tautodailiško. Beje, šiuo aspektu Rusija neišsemiama – turime rusišką kiną, bet neturime kino, pagrįsto įvairiomis etninėmis Rusijos sudedamosiomis. Nors dabar prabunda Jakutijos kinas – ten, kadangi yra daug pinigų, kasamas auksas, galima panaudoti pažangią techniką, vyksta didžiulis kino bumas... Gerai, kad kažkada mano išsakytą tezę praktika paneigia. Kinas vystosi Altajuje. Kazanėje kuriamas labai įdomus filmas. Saša Sokurovas organizavo kino studiją Čečėnijoje, ir turbūt dar šįmet pamatysime jaunų čečėnų režisierių darbus. Ir tai labai svarbu, nes tokie metrai, kaip A. Sokurovas, visada jaučia tikrą talentą.

– Ką kuria Aleksandras Sokurovas?

– Pirmiausia galiu pasakyti, ką kuria A. Fedorčenka. Jis dabar baigia filmą „Revoliucijos angelas“, kurio aš dar nemačiau. Jis skirtas labai įdomiai temai – kalbama apie labai jaunas, labai ryškias, labai drąsias, neigiančias viską pasaulyje, bet labai talentingas pirmosios Spalio revoliucijos bangos asmenybes, ėmusias kurti naująjį meną. Nežinau, koks tai filmas, bet, manau, bus įdomu. A. Sokurovas dabar baigia filmą „Frankofonija“. Rusiškas jis tiek, kad autorius yra rusas, o filmas olandų, prancūzų ir vokiečių, skirtas, kiek supratau, Pirmajam pasauliniam karui. Manau, iš A. Sokurovo visuomet galima laukti netikėtų, įdomių režisūrinių sprendimų, o tai bus dokumentinio ir vaidybinio kino derinys.

– Jeigu jau kalbame apie asmenybes – ką veikia Viktoras Kosakovskis?

– V. Kosakovskis, atrodo, ruošiasi kurti vaidybinį filmą, bet aš jo kažkodėl seniai negirdėjau ir nemačiau. Mačiau jo filmą „Tegyvuoja antipodai“, kuris buvo rodomas ir čia. Naujo filmo, kurį jis sukūrė paskui, dar nežiūrėjau. Bet apskritai šiais metais, kitaip nei ankstesniais, kai labai daug ko netekome (išėjo didieji režisieriai Aleksejus Germanas, Aleksejus Balabanovas, Piotras Todorovskis), laukiame keleto filmų, kurie tikriausiai sukels didelį susidomėjimą ir bus rodomi visuose festivaliuose. A. Sokurovą jau minėjau, dar bus Aleksejaus Germano jaunesniojo filmas „Pod električeskim nebom“ („Po elektriniu dangumi“), Andrejaus Končalovskio filmas „Belyje noči počtaljona“ („Baltosios laiškanešio naktys“), Aleksejaus Trepicino ir Andrejaus Zviagincevo „Leviafan“, kuris tikriausiai bus rodomas Kanuose, ir Nikitos Michalkovo filmas „Solnečnyj udar“ („Saulės smūgis“), kuris tikriausiai bus rodomas Venecijoje. Jau nekalbu apie daugybę įvairių debiutų – štai ir N. Meščianinova debiutavo su ryškiu probleminiu filmu. Naują filmą baigia Vasilijus Sigarevas, turbūt jums žinomas šis vardas, tai, mano galva, žymus dramaturgas, nusprendęs tapti režisieriumi. Pirmi jo filmai „Volčiok“ ir „Žyt“ („Vilkelis“ ir „Gyventi“) taip pat pateko į daugelį festivalių. O dabar Urale jis kuria komediją „Etologija, arba Kiaulė niekada nepagimdys bebro“ su Ina Čiurikova, Goša Kucenko, Jana Trojanova.

– Kai pagalvoji, kaip viskas kine pasikeitė per pusę amžiaus. Mergaitės rinko atvirukus su kino aktorių nuotraukomis...

– Tarp jų – ir lietuvių...

– ...išsikirpdavome straipsnius apie filmus iš laikraščių, žurnalų... Šiandien filmų galybė, pasikeitė gamybos technologijos, apie kiną rengiamos televizijos laidos... Kaip visa tai keičia mūsų supratimą apie kiną?

– Tai platus klausimas. Technologijos, žinoma, daug ką pakeitė. Iš esmės kiekvienas žmogus su mobiliuoju telefonu rankose gali sukurti kažką panašaus į filmą. Tas egoistinis kiekvieno noras būti nors šiek tiek režisieriumi pagimdė „Youtube“. Bet kai mes žiūrime tuos mažus ritinėlius, suprantame, kad tai dar ne kinas. Paradoksas tas, kad vis dėlto kinas, mano požiūriu, kuriamas remiantis vidiniu siužetu. T. y. žaidimo taisyklės praktiškai nepasikeitė – nėra kažko tokio naujo, ką kine net naujausios technologijos būtų pakeitusios. Net aukščiausios kokybės technologijomis sukurti amerikiečių koviniai filmai paremti labai paprastomis siužetinėmis schemomis. Žinoma, yra filmų, kuriuose apskritai nėra siužeto, kaip veiksmo variklio. Pavyzdžiui, Tsai Ming-liango filmai, ypač paskutinis „Benamiai šunys“, kur viskas skirta grynajam vaizdui. Bet, man regis, yra kažkas, kas, ačiū dievui, nesikeičia, todėl mums iki šiol ir patinka A. Čechovas – galime jį be galo adaptuoti ir ekranizuoti. Štai tik vakar žiūrėjau anglų „Vyšnių sodo“ ekranizaciją, atsiųstą į Maskvos kino festivalį.

– Kažkas panašaus vyksta mūsų teatre...

– Teatre taip pat vyksta įdomūs dalykai. Yra režisierių radikalų, kuriems nereikia net aktorių, pavyzdžiui, manau, kad Romeo Kasteluchi – genialus italų režisierius. Tai iš esmės naujas teatras, toks teatras kube. Man jis labai patinka ir atrodo labai perspektyvus. Yra ir toks kinas, bet kine tas susižavėjimas grynaisiais eksperimentais jau buvo Godaro laikais, o vėliau, 7-ajame dešimtmetyje, deja, naujausio kino techniniai, formalieji apmatai nukeliavo į „mainstrymą“, pavirto vaizdo klipais. Todėl dabar sugalvoti kažką naujo gana sudėtinga. Man atrodo, naujausia įdomesnė kryptis vis dėlto buvo daniškoji „Dogma“, kuri išlaisvino režisierius ir suteikė galimybę pateikti kiną neapdorotu pavidalu, bet, natūralu, vėl su sąlyga, kad jis remsis įdomiu siužetu. Nors iš esmės pats Larsas von Trieras jau atsisakė manifestų.

– Esate pasakęs, kad kinas – rankų darbas. Ką turėjote omenyje?

– Žinote, kinas virsta tokiu vis labiau sustyguotu mechanizmu, veikiančiu pagal iš anksto suderintas taisykles. Man labiau patinka kinas, kuris gimsta filmavimo aikštelėje. Jis yra rankų darbo, t. y. tada, kai matai autoriaus dalyvavimą visame procese. Tegul tai bus egoistinis dalyvavimas, gal net nepakenčiamas, bet man tai įdomiausia. Nors turiu pasakyti, kad net „mainstrymas“ turi puikaus kino pavyzdžių: ir broliai Coenai, ir Woody Allenas, ir Paulo Sorrentino... Tai juk irgi „mainstrymas“, bet mes besąlygiškai regime čia autorių, regime asmenybę, kuri, pasitelkusi daugybę kinematografinių elementų, gali atskleisti kažką ypač asmeniška. Man toks kinas labiausiai ir patinka.

– Koks filmas Jus sukrėtė praėjusiais metais? Profesionalai žiūri kitaip nei eilinis žiūrovas...

– Nemanau, kad profesionalai žiūri kitaip. Aš stengiuosi tai nuslopinti. Ko gero, vienas iš tokių – jau minėtas Tsai Ming-liango filmas „Benamiai šunys“. Kita vertus, man patinka patys įvairiausi filmai. Manau, kad puikus yra Stepheno Frearso filmas „Filomena“ (pas jus mačiau afišas, labai rekomenduoju visiems jį pamatyti). Labai stiprus Aleksejaus Germano filmas „Sunku būti Dievu“. Labai daug būtų galima prisiminti, bet tokių sukrėtimų, kuriuos patyriau dar mokydamasis institute ir pamatęs Andrejų Tarkovskį ar Federico Fellini, paskutiniu metu patiriu gana retai. Galbūt todėl, kad suveikia kažkoks profesionalo instinktas.

Vis dėlto stengiuosi išsaugoti kuo nuoširdesnį filmo suvokimą ir noriu džiaugtis kokiu nors, kad ir paprastu, kino reiškiniu, kuris atsiranda tai ten, tai čia. Tikriausiai taip yra, nes aš jau 20 metų rengiu kinematografui skirtą laidą. Iš pradžių ji buvo TV 6 kanale ir vadinosi „Kineskopas“ (jos jau nebėra, net pats pavadinimas paseno), dabar dirbu „Kultūros“ kanale. Turiu unikalią galimybę bendrauti su režisieriais ir aktoriais, mes draugaujame, ir aš dažnai jiems daug ką atleidžiu. Jie turbūt atleidžia mano nuodėmes. Bet tas artimas bendravimas su žmonėmis mane šiek tiek išveda už grynojo profesionalumo – snobiško, kritiško – ribų. Todėl aš labiau linkęs apsigauti, bet niekada nerengiu laidos apie filmus, kurie man nepatinka. Tiesiog juos apeinu. Toks mano gyvenimo principas, nors ir gana sudėtingas.

– Jūsų laidos tikslas švietėjiškas? Ką norite įrodyti žiūrovui pašnekesiais su kino žmonėmis?

– Visada noriu sukurti savąjį filmo vaizdą. Tai gali būti pasakojimas apie festivalį, kurį noriu sudėlioti kaip dokumentinį filmą su tam tikru dramatiniu užtaisu. Stengiuosi ieškoti kažkokių vidinių naujų formų (ne elektroninių, bet tradicinių) viename kadre suvesdamas įvairius režisierius ir sumontuodamas jų filmų kadrus. Esame sukūrę labai daug (net negaliu suskaičiuoti kiek) kinematografinių portretų. Dėl jų laida, tiesą sakant, ir gyvuoja, nes stengiuosi, pats nesirodydamas kadre, per laidos koncepciją, pasitelkdamas montažą, atskleisti savo asmeninį požiūrį. Todėl iki šiol daugelis filmų, kuriuos mes sukūrėme, dažnai rodomi ne tik per „Kultūros“ kanalą, bet ir užsienyje.

Neseniai buvo didelė mano filmų retrospektyva Prancūzijoje. Ten buvo filmas apie Aleksejų Balabanovą, Vladimirą Visockį, Aleksejų Batalovą, Kirą Muratovą, tą patį Germaną. Iš viso rodė aštuonis filmus. Taigi mūsų bendravimai išauga į kažką didesnio. Tikriausiai čia yra kažkokio patvaresnio gyvenimo paslaptis. Viena laida balandį buvo skirta režisieriaus, kurį labai sudėtinga įsprausti į kokius nors rėmus, kūrybai. Kenas Loachas yra vienišius, puikus pasakotojas, ugningas oratorius, iškilus menininkas. Mes jį filmavome daug metų ir dabar atsirado galimybė sukurti jam skirtą filmą-laidą. Beje, mūsų laidas galima pamatyti „Kultūros“ kanalo portale. Jau nekalbu apie tai, kad jas vagia ir net pardavinėja piratai... Turime ir kitų planų, rengiame televizijos spektaklių vaizdo versijas, pabaigiau prozos knygą, tikiuosi šiemet ją išleisti. Turbūt kitais metais kursime vaidybinį filmą, tuomet jau teks atidėti savo tiesioginį darbą...

– Kino festivalių pasaulyje rengiama labai daug, teko girdėti, kad apie tris tūkstančius, o daug režisierių filmus kuria vien festivaliams...

– Kartais pateikiu tokį primityvų, gal net kvailą pavyzdį. Yra senbernaras ir yra čihuahua. Ir tas, ir kitas – šuo. Kartais čihuahua laikomas net baisesniu šunimi už senbernarą, bet abiejų sąmonė šuniška. Taip pat ir festivaliai. Jie yra skirtingi, jų tikslai skiriasi, bet pirmiausia tai reakcija į tai, kad „mainstrymas“, ypač holivudinis, pasaulyje okupavo viską. Tai reakcija į tai, kad tie filmai išstumia mažąjį kiną (taip aš jį vadinu). Mažasis kinas turi teisę egzistuoti, kaip turi teisę egzistuoti dailės parodos – menas, kuris taip pat kuriamas tik išrinktiesiems. Kad ir kaip keista, mažo biudžeto filmų vertybės kartais būna daug didesnės nei tų, kuriuos mums siūlo Holivudas savo komerciniais pavyzdžiais. Todėl festivalis yra ta teritorija, kurioje žmonės kompensuoja tą stygių ir žiūri tuos filmus. Kita vertus, jie maitina visą pasaulinio kino masyvą, nes visos įdomesnės meninės idėjos, mano požiūriu, gimsta „arthauziniame“ kine.

– Koks kino meno vaidmuo visuomenės, atskiro žmogaus gyvenime?

– Šitą klausimą labai dažnai pateikiu savo herojams. Ir visi jie atsako maždaug vienodai: jie mano, kad kinas mažai ką gali gyvenime pakeisti, bet jis privalo būti ir privalo būti kuriamas. Kada nors, anksčiau ar vėliau, jis kažkaip paveiks žmones. Sprendžiu iš asmeninio patyrimo – prisimenu, kaip rinkausi. Išaugau kinematografinėje šeimoje, bet prisimenu, kokį neįtikėtiną įspūdį jaunystėje man padarė to paties A. Tarkovskio, G. Panfilovo, O. Joselianio, K. Muratovos filmai. Manau, kad visi tie signalai, kuriuos iš ekrano siunčia kinas (jau nekalbu apie tai, jeigu jie nuoširdūs, talentingi), be abejonės formuoja asmenybę. Čia kinas nepakeičiamas. Kitas klausimas, kad naujos kartos neretai pradeda tarsi nuo nulio ir jiems atrodo, kad kinas prasidėjo nuo 2001-ųjų, o pirmas pasaulyje atsiradęs režisierius – Quentinas Tarantino. Ir nuostabu, kai jie atranda 7-ojo dešimtmečio kiną. Jiems net sunku patikėti, kad toks kinas anksčiau egzistavo. Jie suvokia, kas yra Godard`as, Truffaut, Kenas Loachas, Michelis Deville`is, Theodoros Angelopoulos ir kt. Jiems atrodo, kad tas kinas taip pat naujas, šviežias. Tarp kitko, tai vyksta dėl festivalių, todėl grįžtamasis ryšys iš mūsų laidų, festivalių žiūrovų kino salėse labai jaučiamas. Jei žmonės eina to kino žiūrėti, vadinasi, jiems to reikia.

– Kaip įsivaizduojate kino ateitį? Juk kino teatrų mažėja.

– Man net nepatogu atsakinėti į šitą klausimą, nes per interviu labai dažnai jį pateikiu didiesiems režisieriams... Peteris Greenaway pasakė, kad apskritai visa tai išnyks, kinas pavirs kažkokiu objektu, jokie kino teatrai taps nereikalingi, žmogus galės žiūrėti kiną telefone, sėdėdamas kad ir tualete, todėl visa tai niekai. Žinoma, jis maksimalistas, nors iš dalies teisus. Bet man atrodo, bendras vienybės jausmas salėje, tamsoje – viena iš kino, egzistavusio visada, sudedamųjų dalių, ir toks kinas turi likti visada. Žinoma, yra naujų formų, bet aš nemėgstu žiūrėti kino per „iPod“, „BlackBerry“ ar kokį kitą nešiojamąjį prietaisą, nes manau, kad, jei kinas kuriamas didelėms erdvėms, jeigu jis gerai sukurtas, jis taip ir turi būti žiūrimas.

– Turime analogiją – elektroninę knygą...

– Žinoma. Štai baigiau savo knygą ir stengiuosi neduoti žmonėms skaityti elektroninės versijos, nors tai ir labai paprasta. Ir dabar pasiėmiau darbo, nes esu ekspertų komisijoje ir turiu perskaityti daugybę scenarijų. Suprantu, kad skaityti nelabai patogu, versti turi pirštu... Bet knyga yra knyga, joje yra kažkas gyvo. Čia nieko konservatyvaus, tiesiog tai kaip pirmapradis įstatymas – pati spauda, šriftas jį padiktavo. Vartomi knygos puslapiai, o ne šaltas ekrano švytėjimas, man atrodo, emociškai pakylėja. Jau nekalbu apie knygos dizainą, kuris gali būti unikalus. Žinoma, jis gali būti sukurtas ir naujomis technologijomis, ir taip pat gali kažkuo sukrėsti. Knyga niekur nedings.

Kine taip pat daug kas keičiasi, vėl galiu pateikti Tsai Ming-liango pavyzdį – jo filmai primena nejudančią drobę. Bet pats kinas, siužeto pagrindas yra pokyčiai tos drobės viduje. Ten yra kadrų, kurie trunka, tarkim, dešimt minučių, kai žmogus žiūri iš ekrano. Bet ir tai turi savą įstatymą – ne visada ir ne kiekvienas jį galį įminti. Manau, tai kinas, kuris ne tik turi teisę egzistuoti – jis taip pat novatoriškas. Būtent toks kinas bus ilgaamžis, nors aš ne prieš įvairias medijos formas. Beje, Maskvos festivalyje vyksta Medijų forumas, kur atvažiuoja tokie aukštakakčiai ekspertai. Ten rodoma daug įdomaus. Mes jiems suteikiame teritoriją, ir viskas, kas yra kino meno laboratorija, daugiausia vyksta būtent ten.