Kartu su žmona ir drauge

Viename uostamiesčio Baltijos prospekto daugiabučių namų gyvena draugiška šeima. Vyras, dvi moterys ir jų visų vaikai.

Kadangi šeima į Lietuvą atvyko neseniai, juos lankantys savanoriai gelbsti įvairiais klausimais. Dažniausiai šelpia rūbais ir avalyne.

Kalbinamas vyras tikina, kad viena moterų yra jo žmona, o kita – tik draugė.

Koks šio žmogaus santykis su abiem moterimis, galima tik įtarti.

Kol kas į šios šeimos reikalus Klaipėdoje valdiškos institucijos nesikiša.

Mūsų teisininkai, klausinėjami apie apie tokią situaciją, neretai net pasimeta.

Viena vertus, atvykėliai gyvena mūsų šalyje ir privalo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų. Todėl vyras turėtų pasirinkti, kuri žmona yra teisėta, o kurios santuokos atsisako.

Kita vertus, jei patikėtume, kad minimas vyras susituokė su abiem moterimis savo tėvynėje, kur tokios santuokos yra teisėtos, kodėl Lietuva turėtų ardyti tokią šeimą?

Migracijos departamento Administravimo skyriaus vyriausioji specialistė Loreta Tumalavičienė paaiškino: "Migracijos departamentui yra tekę nagrinėti vieną Jus dominantį atvejį. Lietuvoje pripažįstama pirmoji jūsų minimu atveju užsieniečių santuoka. Kitas asmuo yra vertinamas kaip atskiras individas".

Tad nenuostabu, kad Klaipėdoje gyvenantis rytietis vieną savo moterų vadina tiesiog drauge.

Gyvena sau taikoje

Teisininkų argumentai yra vienoki, bet Rytų gyvenseną išmanantys žinovai paaiškintų, kad mes daugpatyste vadiname kiek kitokį reiškinį, nei įprastas rytietiškas šeimos modelis.

Mūsų supratimu, daugpatystė yra tada, kai vyras ar moteris paslapčia nuo teisėto sutuoktinio sudaro kitą oficialią santuoką.

Moralės požiūriu tai yra didelė skriauda ir net išdavystė pirmajai šeimai. Juk neretai viena šeima netenka ne tik sutuoktinio ir tėvo dėmesio, bet ir nukenčia materialiai.

Rytiečiams gyventi tuose pačiuose namuose su keliomis žmonomis – norma.

Korane sakoma, kad vyras, norintis vesti antrą, trečią ar ketvirtą žmoną, turi garantuoti, kad galės visiškai išlaikyti ją, su ja susilauktus vaikus ir jau turimas ankstesnes žmonas bei vaikus.

Tai yra nė viena vyro žmona negali būti pasmerkta skurdui ar mažiau aprūpinta nei kitos.

Tokios šeimos gyvena taikoje, jiems tai normalu, nes tai įprasta nuo senų laikų.

Pakako ištarti žodį

Tikra tiesa, kad ir mūsų požiūris į daugpatystę, kaip neigiamą reiškinį, susiformavo per ilgus amžius.

Kadenciją baigęs Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, besidomintis Lietuvos teisės istorija, parašęs šia tema kelias knygas Alfredas Vilbikas pasakojo, kad mūsų šalies teritorijoje visais laikais daugpatystė buvo smerkiama.

Pasak teisėjo, būta manymų, kad tik ikikrikščioniškoje Lietuvoje klestėjo daugpatystė.

"Atidžiau pasidomėję istorikai išsiaiškino, kad šiuo klausimu buvo suklysta. Kadangi iki rašytinės teisės atsiradimo santuokos nebuvo registruojamos, tai ir jų nutraukimas nebuvo reglamentuotas. Vyras nutraukdavo santuoką tiesiog garsiai apie tai pasakydamas. Taip jis įgydavo teisę gyventi su kita moterimi, kaip su teisėta žmona. Kai Lietuvoje buvo įvesta krikščionybė, vienu metu veikė paprotinė ir bažnytinė teisė. Taip buvo iki XVI amžiaus. Jeigu iškildavo klausimas dėl daugpatystės, pagrindinė santuoka laikyta sudaryta bažnyčioje. Vienu metu turėti kelias žmonas neleista. Santuoka, kurios nepalaimino Dievo tarnas, buvo laikoma neteisėta", – pasakojo A.Vilbikas.

Patirtis: kadenciją baigęs teisėjas A.Vilbikas gilinosi į senuosius įstatymus ir įsitikino – Lietuvoje daugpatystė niekada nebuvo norma. Asmeninio archyvo nuotr.

Grėsė mirties bausmė

Atidžiai išnagrinėjęs Lietuvos Statutą teisininkas įsitikino, kad XVI amžiuje šeimos santykiai buvo labai griežtai reguliuojami įstatymo.

Ypač griežtai buvo numatoma bausti tuos, kurie, sudarę vieną bažnytinę santuoką, bažnyčioje susituokdavo dar kartą.

Didesnė atsakomybė už santuokinę neištikimybę buvo taikoma vyrui, o ne moteriai.

A.Vilbikas minėjo, jog 1588 metais išleistas III Lietuvos Statutas skelbė, kad vedęs vyras privalėjo atsakyti už savo teisėtos šeimos ir kitos šeimos griovimą bei bažnytinės santuokos su kita moterimi sudarymą.

Vyras, susituokęs antrą kartą, tačiau žinojęs, kad pirmoji jo žmona gyva, buvo laikomas nusikaltėliu, įstatymas už šį nusikaltimą numatė mirties bausmę.

"Dvipatystės atveju kaltu pripažįstamas tik vyras, jis laikytas nusikaltęs savo šeimai, o jo bendrininke galėjo būti laikoma tik netekėjusi moteris. Didesnė atsakomybė už santuokinę neištikimybę buvo taikoma vyrui, o ne moteriai", – paaiškino A.Vilbikas.

III Lietuvos Statuto 5 skyriaus 22 straipsnis skelbė: "Jei kas, gyvą žmoną turėdamas, susidėtų su kita, tas tik mirties bausme būtų baudžiamas. Taip pat ir tokia žmona, jei, žinodama apie kitą jo gyvą žmoną, tekėtų už jo, tokia bausme būtų nubausta" (šiose ir toliau esančiose citatose kalba netaisyta – D.J.).

Grėsė kalėjimas

Carinės Rusijos laikais, kai po trečiojo Abiejų tautų padalijimo Lietuva daugiau nei 100 metų buvo carinės Rusijos sudėtyje, ir tarpukariu nuo 1918 iki 1940 metų daugpatystė buvo draudžiama.

Daugelį įstatymų iš Rusijos tuomet perėmusi Lietuva įtvirtino seną nuostatą: "Draudžiamas naujas susituokimas tebesant senajai, įstatymo keliu nepanaikintai santuokai".

Nepriklausomos Lietuvos Civilinio įstatymo 37-asis straipsnis numatė: "Teisėtais bei tikrais nepripažįstami santuokiniai susijungimai asmenų, kurie jau buvo sujungti kitomis teisėtomis santuokinėmis sąjungomis, nepasibaigusiomis ir dvasinės jų tikybos vyresnybės teisėtai nepanaikintos".

62 straipsnyje rašoma, kad draudžiama tuoktis naujai, tebesant senajai santuokai. Šis draudimas "siekia aplamai visų krikščionių tikybų santuokas".

Tai yra įstatymas apibrėžė tik krikščionių santuokos dalykus.

"Jei mahometono ar kito ne krikščionių tikybos žmogaus žmona arba viena iš žmonų apsikrikštys, jos santuoka gali pasilikti savo galioje nepatvirtinta sutuoktuvėmis. Bet tai tik tada, kada vyras, pasilikęs savo tikyboje, duos pasižadėjimą gyventi vienapatiškoje santuokoje su apsikrikštijusia per visą jos gyvenimą arba kol truks jų santuoka, atmetęs, jeigu turi kitą žmoną", – skelbė 80 straipsnis.

Šią buvusio įstatymo nuostatą A.Vilbikas paaiškino taip: musulmonas, turintis ir kitą žmoną, turėdavo apsispręsti ir likti su viena jų.

Apie priėmusius šventą krikštą žmones, tai yra krikščionis, pasisakoma 82 straipsnyje: "Jeigu seniau turėjo kelias žmonas, jis turi pasirinkti iš jų vieną, su kuria norės gyventi. Ši taisyklė siekia ir žmonas, turėjusias kelis vyrus".

Kitų religijų asmenų šeiminiai santykiai nebuvo apibrėžti.

Kitaip: europiečiams neretai sunku suvokti atvykėlių iš Rytų šeiminio gyvenimo įpročius ir tradicijas. Evaldo Šemioto nuotr.

Baudė ir kunigus

Teisėjas paaiškino, kad atkūrusi nepriklausomą valstybę Lietuva tarpukariu naudojosi tais anksčiau naudotais Rusijos civiliniais ir baudžiamaisiais įstatymais, kurie neprieštaravo Lietuvos Konstitucijai.

Tarpukario Lietuvos baudžiamąją teisę apibrėžė Baudžiamasis Statutas.

412 jo straipsnis bylojo apie "daugvedybą arba susituokimą pirmai santuokai tebesant, jei tas dalykas nėra leistas įstatymu pripažintomis kaltininko tikybos taisyklėmis".

Todėl galima spėti, kad musulmonų pripažįstama daugpatystė nebuvo draudžiama.

Įstatyme sakoma, kad nusikaltimo subjektu gali būti abi šalys, jei abi žinojo apie pirmas vedybas, bet buvęs susituokęs asmuo baudžiamas griežčiau.

Anot įstatymo, kaltininkas baudžiamas, jei žinojo, kad pirmoji santuoka tebegaliojo, ir norėjo vėl vesti.

Atsakomybė už kito žmogaus daugpatystę buvo numatoma ir dvasininkui, kuris žinodamas žmogaus apie pirmą santuoką, dalyvavo kitose jungtuvėse.

Baudžiamas galėjo būti ir tarnautojas, kuris padarė metrikų įrašą.

Dar daugiau, bausmė galėjo būti skiriama ir liudytojui, kuris nusikalto žinodamas, kad asmuo tuokiamas būdamas neiširusioje santuokoje.

Už tai buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė – iki trejų metų kalėjime.

Vilnijoje – dvi bylos

"Mėginau archyvuose rasti žinių apie bylas, kuriose tarpukariu nagrinėti daugpatystės atvejai. Man nepavyko rasti tokių Nepriklausomos Lietuvos teismų archyvuose. 129-ajame fonde aptikau žinią apie ne mažiau dvi baudžiamąsias bylas 1919–1938 metais Lenkijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje, kitaip sakant, Vilniaus krašte. Žinau tik patį faktą, šios bylos įtrauktos į du aprašus. Tada šias bylas nagrinėjo lenkų teismai", – paaiškino A.Vilbikas.

Teisėjas pripažino, kad daugpatystė, kaip ją suprantame mes, nėra tapati rytietiškai teisei vyrui gyventi su keliomis žmonomis vienu metu.

Mūsų įstatymų leidėjas nėra numatęs jokios atsakomybės už gyvenimą su keliomis žmonomis, tačiau draudžiama vesti turint nenutrauktą santuoką.

Ir dabar Lietuvos įstatymai nei Lietuvos piliečiams, nei atvykėliams mūsų šalyje neleidžia vienu sudaryti kelių santuokų.

Šiuo metu tai yra civilinės teisės dalykas, bausmės už daugpatystę nenumatomos.

Išaiškėjus, kad žmogus yra sudaręs ne vieną santuoką, klausimas sprendžiamas teisme.

Išnarpliojus visas aplinkybes, dažniausiai lieka galioti pirmoji santuoka, o paskesnės tiesiog anuliuojamos.