Advokatas akcentuoja, kad keldamas tokį reikalavimą šalies vadovas privalo pateikti aiškius argumentus, kodėl jie negali būti diplomatijos atstovais.

„Diplomatai nėra prezidento politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Ir prezidentas šiuo atveju negali jų rinktis pagal savo didesnį ar mažesnį pasitikėjimą. Jei yra kitų priežasčių, kodėl šie asmenys negali būti diplomatijos atstovais, jos turi būti aiškiai įvardintos. To reikalauja konstitucinis valdžios veikimo skaidrumo principas“, – savo feisbuko paskyroje akcentuoja A. Šindeikis.

Advokatas atkreipia dėmesį, kad toks prezidentų veikimas yra būdingas nedemokratiškų, negerbiančių teisės viršenybės principo valstybių vadovams, kurie yra linkę naudotis savo galia, o ne Konstitucija priimant sprendimus.

A. Šindeikis įvardina ir iš tokio prezidento veiksmo kylančias problemas. Pasak jo, įvesdamas „politinio atšalimo“ reikalavimą ir jo nepagrįsdamas G. Nausėda valstybėje kuria teisinio netikrumo būseną, visuomenės nepasitikėjimą teise. Advokatas pabrėžia, kad tai neatitinka Konstitucijos preambulėje paskelbto Lietuvos valstybės siekio kurti teisinę valstybę.

Diplomatai nėra prezidento politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Ir prezidentas šiuo atveju negali jų rinktis pagal savo didesnį ar mažesnį pasitikėjimą.

„Tai, kad iš aukščiausio valstybės vadovo piliečiai neišgirsta jo sprendimų motyvų, kurie būtų paremti galiojančiais įstatymais ar teisės aktais bei konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, kodėl siūlomi asmenys negali būti paskirti diplomatiniais atstovais, yra ne tik Konstitucijos pažeidimas dėl teisinės valstybės principo nepaisymo bei gero administravimo principo nesilaikymas, t. y. ir prezidento priesaikos nesilaikymas, Lietuvos piliečių orumo įžeidimas atimant iš jų teisę žinoti ir suprasti, kaip ir kodėl šiuo atveju veikia prezidentas“, – savo nuomone dalinasi A. Šindeikis.

Advokatas taip pat akcentuoja, kad toks antikonstitucinis šalies vadovo veikimas siunčia žinią visam diplomatiniam korpusui, kad, jei jie sutiks eiti ministro ar viceministro pareigas, jie negalės grįžti į savo profesinę diplomatinę tarnybą ir būti diplomatiniais atstovais bent jau neapibrėžtą nei galiojančiais įstatymais, nei teisės aktais prezidento nustatytą „atšalimo laikotarpį“, ir tai priklausys tik nuo prezidento valios. 

„Tikėtina, kad su tokia antikonstitucine savivale galintys susidurti diplomatinio korpuso profesionalai nesutiks eiti ministro ar viceministro pareigų, nors jų patirtis ir žinios tam tikrose ministerijose gali duoti didelę naudą Lietuvos valstybei“, – problemą įvardina jis.

Trečioji iš tokio prezidento veiksmo kylanti problema, pasak jo, yra tai, kad toks G. Nausėdos elgesys yra labai prastas pavyzdys ir precedentas demokratijoje, „nes nepasitikėjimas politika ir politikais yra didžiausia rykštė, kuri dažniausiai yra susijusi su politikų arogancija ir nenoru suprasti ir pripažinti, kad jie yra išrinkti ar paskirti tarnauti žmonėms, o Konstitucija riboja jų galias ir demokratijoje jie privalo elgtis ne pagal savo užgaidas, o laikantis Konstitucijos ir įstatymų, sugebėti motyvuoti savo sprendimus ir juos aiškiai pristatyti visuomenei“.

Tai yra prezidento Gitano Nausėdos konstitucinis nuklydimas ir prisidėjimas prie antikonstitucinio Lietuvos valdžios institucijų veikimo, kuris nekuria, o naikina mūsų demokratiją.

A. Šindeikis taip pat pabrėžia, kad G. Nausėdos patarėjų argumentai, esą ambasadorius, būdamas diplomatas, yra statutinis valstybės tarnautojas ir turi vykdyti ir prezidento, ir Vyriausybės parėdymus, kelia rimtų abejonių, ar prezidento patarėjai supranta, kaip veikia valstybės tarnyba.

Jis taip pat akcentuoja, kad šioje situacijoje neskaidriai savo veikimą apipinant gandais ir prielaidomis veikia pats šalies vadovas, o ne jo kritikai.

„Pats prezidentas sukūrė prielaidas kilti abejonėms, ar prezidentas veikia visos valstybės ar tik savo asmeniniais, asmeninės galios didinimo interesais“, – rašo jis.

Ir nors A. Šindeikis, teigia, kad prezidento G. Nausėdos pozicija, nepagrįsta aiškiais argumentais, kad kadenciją baigę ministrai kurį laiką negali dirbti diplomatinėje tarnyboje, nėra toks Konstitucijos pažeidimas, kuris galėtų būti pripažintas kaip šiurkštus ir dėl to galėtų būti pradėta apkalta prezidentui, bet visgi, pasak jo, tai yra konstitucinis nuklydimas.

„Tai yra prezidento Gitano Nausėdos konstitucinis nuklydimas ir prisidėjimas prie antikonstitucinio Lietuvos valdžios institucijų veikimo, kuris nekuria, o naikina mūsų demokratiją, todėl turi būti pastebėtas ir kritikuojamas. Prezidentūra nėra bankas, kuriame veikiama jo akcininkų ir vadybininkų, o ne visos visuomenės interesais“, – sako jis.

ELTA primena, kad prezidentas G. Nausėda pareiškė nematąs galimybės, kad buvę užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrai pretenduotų užimti ambasadorių postus JAV ir Europos Sąjungoje. Prezidentas tokį sprendimą argumentavo tuo, kad kadencijas baigusiems ir tinkamai savo pareigas atlikusiems ministrams yra būtinas „politinis atšalimas“.

Prezidentūra taip pat nusprendė neleisti grįžti į teisėjo pareigas buvusiam vidaus reikalų ministrui Eimučiui Misiūnui.

Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis perdavė premjerui prašymą teikti Prezidentei jo atleidimą iš pareigų. Ministras pareiškė tai darantis dėl politinio stabilumo.

Apie susidariusią situaciją – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su politikos apžvalgininku, savaitraščio „Veidas“ leidėju Algimantu Šindeikiu ir pramonininkų konfederacijos prezidentu Robertu Dargiu.

– Pone Dargi, kaip Jūs vertinate ministro Pavalkio veiklą? Žinau, kad pramonininkai su šiuo ministru turėjo daug ketinimų pradėti įvairias reformas. Ir kaip apskritai vertinate visą šią situaciją?

– Be abejonės, turbūt nereikėtų kartotis, kad švietimas yra Lietuvos ateities pagrindas. Žinoma, kad svarbiausi klausimai, susiję su mūsų konkurencingumu, su mūsų darbo jėgos kvalifikacija, yra susiję su švietimo sistema. Šią problemą dalinčiau į dvi dalis. Žinoma, partijos valia yra deleguoti, kaip ir partijos valia yra atšaukti, bet šiuo atveju ta taisyklė turėtų turėti išimtį. Dėl labai paprastos priežasties – švietimo sistema yra labai sudėtinga, labai susijusi ir labai inertiška sistema pokyčiams.

Su D. Pavalkiu iš esmės nuo pat jo darbo pradžios mes pradėjome sieti labai rimtas permainas švietimo sistemoje. Aš kalbu ne tik apie aukštąjį mokslą ar universitetų skaičių, kas sulaukia daugiausiai dėmesio, bet mes pradėjome kalbėti, kokia turi būti mokykla, pradėjome kalbėti apie profesinį rengimą, apie dualinį mokymą, apie pameistrystės įstatymą, pradėjome kalbėti apie tai, ką turėtų daryti kolegijos, ir iš esmės apie tai, kaip mes turėtume paruošti žmogų gyvenimui dvidešimt pirmo amžiaus viduryje.

Pamenate, mes su ministru diskutavome apie tai, kad reikėtų įgyvendinti matematikos egzamino privalomumą – pasiekėme to. Matematikos egzaminas reikalingas tam, kad vystytųsi vaikų loginis mąstymas, techniniai gebėjimai. Taip pat labai svarbu – mokslo ir verslo bendradarbiavimas. Būtent nuo to priklausys mūsų konkurencingumas ir ekonomikos augimo greitis. Aš manau, kad ministro keitimas, naujo žmogaus atsiradimas kainuos labai daug laiko. Reikės mažiausiai pusės metų, kol naujasis ministras „įeis“ į tuos bėgius ir susipažins su visais tais mūsų sutartais dalykais.

– Pone Šindeiki, Prezidentė pareiškė, kad Viktoras Uspaskichas šantažuoja premjerą, taikydamas kriminalinius metodus. Ar sutinkate su tokia Prezidentės formuluote?

– Tokių požymių tikrai yra, ir ne pirmą kartą. Viešoje erdvėje nuskambėjo daug neteisingų vertinimų, kad Lietuva yra parlamentinė respublika. Iš tikrųjų pas mus yra parlamentinė respublika su ryškiais prezidentinės respublikos požymiais. Prezidentė turi teisę, net ir šiuo atveju, nepriimti ministro atsistatydinimo prašymo. Jeigu ji matys, kad nėra argumentų, kodėl reikėtų atleisti ministrą, ji gali jo ir neatleisti. Kaip veikia Darbo partija, mes žinome. Jos baudžiamoji byla yra teisme, ir visiems yra puikiai žinomas šios partijos veikimo modelis, principai, atsiskaitymo, finansavimo būdai. Ir kažkodėl būtent ši partija sugalvoja staiga pakeisti ministrą, nepasakant viešojoje erdvėje, kodėl taip yra daroma. Tai iš tikrųjų yra kriminalinio pobūdžio elgesys. Jeigu ponas Pavalkis būtų atleistas dėl to, kad prieš dvi savaites septyniasdešimt užsienio ekspertų paskelbė Lietuvos mokslo tyrimų duomenis, kuriuose sakoma, kad mūsų aukštojo mokslo moksliniai darbai pasaulinėje rinkoje yra apverktinos būklės – aš suprasčiau ir sakyčiau, kad taip, ministras garbingai pasitraukia, nes nieko nepadarė, kad situacija būtų kitokia.

Mes visi, ES piliečiai, turime teisę į gerą administravimą, vadinamą atsakingą valdymą. Atsakingas valdymas yra susijęs su politikų išrinkimu ir išbuvimu savo poste visą kadenciją ir po to – atsiskaitymu rinkėjams, kokius darbus padarė. Kai partijos savo ministrus keičia kada tik sugalvojusios, mes nebesuprantam, kas už ką atsako. Kas bus atsakingas už švietimo ir mokslo ministerijos veiklos rezultatus kadencijos pabaigoje? Galbūt dėl to ir yra keičiamas ministras, kad po to būtų galima pasakyti, kad nespėta daug ko padaryti, nes buvo pakeistas ministras, naujasis nespėjo ir t. t. Pavyzdžiui, Estija. Pažiūrėkime, kokias kadencijas išbūna jų premjerai ir ministrai. Premjeras dirbo daugiau negu vienuolika metų ir išėjo pats dėl to, kad nusprendė veikti kažką kitą. Iš Europos Sąjungos jis turi puikiausias rekomendacijas. O ką gali pasakyti ministras, kuris pradirbo vos pusantrų metų? Be to, turime situaciją, kad šioje Vyriausybėje keičiasi jau septintas ministras. Vadinasi, jei „kris“ dar vienas ministras, Vyriausybė turės gauti naujus įgaliojimus.

– Pone Dargi, tai, kas vyksta, – ką tai sako apie mūsų politinę sistemą?

– Aš tai vertinčiau, kad mūsų politinės partijos yra priėjusios tam tikrą akligatvį. Turbūt tik vieni liberalai dabar yra kilimo trajektorijoje. Visos kitos partijos išgyvena didžiulę krizę. Tai parodė ir praėję savivaldos rinkimai. Visi dabar sprendžia savo problemas. „Tvarka ir teisingumas“ mąsto, kaip atgauti rinkėjų pasitikėjimą. Konservatorių pasikeitimai dar nežinau, ar tikrai bus į gerą pusę. Ir aš labai abejoju, ar naujas lyderis pridės konservatoriams balsų. Socialdemokratai taip pat turi problemą – po savivaldos rinkimų jų visiškai neliko didžiuosiuose miestuose. Visos partijos turi problemų. Manau, kad tie dabartiniai keitimai rodo, kad mūsų branda, ypač politinė, yra labai menka. Bet kokie tokie dalykai iš karto daro įtaką užsienio požiūriui į mus. Pasitikėjimas Lietuva iš esmės nėra didelis ir jis neauga.

– Jeigu jau prakalbome apie politinę kultūrą – Darbo partijos įkūrėjas Viktoras Uspaksichas šiomis dienomis viešai įžeidinėja Ministrą Pirmininką, šantažuoja jį, o premjeras jau ne pirmą kartą visa tai nuryja ir, panašu, kad daro sprendimus, kurių reikalauja Viktoras Uspaskichas. Kaip tai atrodo, pone Šindeiki?

– Tai atrodo kaip labai politiškai nekultūringos šalies elgesys. Mes turime suprasti, kad premjeras yra sudėtingoje situacijoje – jam reikia dirbti, jam reikia vadovauti Vyriausybei. Bet apie politinį Viktoro Uspaskicho chamizmą reikėtų kalbėti atskirai. Mes žinome viešus duomenis, kas yra šis žmogus, kur jis važiavo slėptis. Aš neatmesčiau versijos, kad jo ir yra tokia funkcija – kelti valstybėje sumaištį, kad nebūtų galima normaliai veikti, normaliai dirbti. Visokiais būdais, chamišku elgesiu, kriminaliniu elgesiu destabilizuoti mūsų politinį gyvenimą. Kam tai naudinga? Greičiausiai Rytų kaimynei. Viktoras Uspaskichas turėtų būti vertinamas kitoje šviesoje. Ar tai yra tik politinis, partinis veikimas, ar iš tikrųjų tos partijos žmonės, kurioje, beje, yra labai garbingų žmonių, yra tapę vieno politinio chamo įkaitais.

– Kaip gali klostytis situacija toliau? Rinkimai ne už klanų, Darbo partijos reitingai drastiškai mažėja – ką ji darys? Ar ji eis į opoziciją, bandys griauti šią Vyriausybę? Kaip gali klostytis įvykiai, pone Šindeiki?

– Darbo partijos niša visada buvo politinė destrukcija. Šalyje mes turime apie 200–300 tūkst. rinkėjų, kurie yra protesto balsai, ir visada tuos rinkėjus reikia dalintis tarp kelių partijų. Tai nėra žmonės, kurie linkę kritiškai mąstyti ir suprasti, kas vyksta. Jiems svarbu kalbėti apie tai, kad viskas yra blogai, visi yra blogi, vagys, sukčiai ir niekšai. Tokie žmonės balsuos už tą, kuris garsiau rėks. Dėl šitų žmonių balsų ponas Viktoras ir konkuruos. Kitos išeities jam nėra. Belieka pasikliauti Lietuvos rinkėjų protu ir gebėjimu atsirinkti.

– Pone Šindeiki, ar Jūs įsivaizduojate situaciją, kad Prezidentė galėtų neatleisti šio ministro? Kokios būtų to pasekmės?

– Konstitucijoje parašyta labai aiškiai – ministrai skiriami Prezidentės premjero teikimu. Premjeras teikia atleidimą, Prezidentė turi įvertinti tą situaciją. Manau, yra tokios aplinkybės, kad Prezidentė gali grįžti prie derybų su premjeru ir sakyti, kad nemato priežasčių atleisti D. Pavalkį. Gali siūlyti peržiūrėti ministro prašymą ir bandyti įkalbėti, kad ministras baigtų savo kadenciją. Manau, kad tai būtų demokratijos naudai. Prezidentė tokią teisę turi. Manau, kad viskas kol kas vyksta labai sąžiningai: partija pareikalavo, ponas Pavalkis pavaldus partijai, kuri jį iškėlė, parašė pareiškimą. Bet jeigu demokratijos sistema suveiks taip, kad jis liks tame poste, manau, kad Lietuva iš to laimėtų.

„Vėl matome, kad Lietuvos rinkėjai, deja, pasirinko neteisingai. Juk jie buvo perspėti, kad tie žmonės – politiniai sukčiai, tačiau vis tiek balsavo ir jų išrinktieji vėl užsiima tuo pačiu“, – apie partiją „Tvarka ir teisingumas“ kalba teisininkas, savaitraščio „Veidas“ leidėjas Algimantas Šindeikis. Jis tikina, kad čia reikėtų svarstyti apie rinkėjų sąžinę – ar jie balsuoja atsakingai, rimtai. Tačiau politologas, portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius Vladimiras Laučius sako, kad bliūkštantys ikiteisminiai tyrimai, vilkinami teismo procesai verčia rinkėjus tikėti suokalbių teorijomis.

„Žmonės ima galvoti, kad ne politikai kalti, bet mūsų nekompetentingos institucijos ar kiti politikai, suvedinėjantys sąskaitas su oponentais. Ir tai yra baisiausia, nes tokia suokalbio teorija dabar yra vystoma Rolando Pakso ir jo šalininkų gretose“, – teigia V. Laučius.

Praėjus daugiau nei savaitei nuo kratų  partijos „Tvarka ir teisingumas“ būstinėje bei įtarimų Vidaus reikalų ministerijos pareigūnams, ministras Dailis Barakauskas ketvirtadienį atsistatydino, nors išvakarėse dar kratėsi atsakomybės ir žadėjo dirbti. Apie susiklosčiusią politinę situaciją ir moralę valdančiojoje koalicijoje – „Dėmesio centre“ pokalbis su portalo LRT.lt vyriausiuoju redaktoriumi V. Laučiumi ir teisininku, savaitraščio „Veidas“ leidėju A. Šindeikiu.

– Pone A. Šindeiki, pradėkime nuo valdančiosios koalicijos, tiksliau nuo socialdemokratų ir jų lyderio padėties. Vieni partneriai nuteisti ir laukia aukštesnės instancijos teismo sprendimo, kitiems – metami įtarimai neteisėtai rengus viešuosius pirkimus jų kontroliuojamoje ministerijoje. Nejaugi tokia koalicija gali dirbti toliau?

– Manyčiau, nereikėtų eskaluoti Vyriausybės keitimo temos, nes stabili Vyriausybė yra konstitucinė vertybė. Mes turime suprasti, kokia yra mūsų politika ir kad bet koks valdžios pasikeitimas, tarpuvaldis valstybei yra ne pliusas, o nuostolis.

– Tačiau valdžios kokybė taip pat yra vertybė?

Ar mes tikrai gausime geresnę kokybę? Tas reiškinys, kuris dabar įvyko – pasitraukimas viceministrų, ministro – yra tas minimalus kraujas, kurį praliejome demokratijos vardan ir reikia dirbti toliau.

– Jeigu neteisėta veikla užsiimantys ar tai toleruojantys žmonės yra valdžioje, juos turbūt reikia keisti?

– Žmonės ir keičiasi. Tačiau neužmirškime, kad tas reiškinys turi didesnę potekstę ir ilgesnę distanciją. Šiemet minime juodą R. Pakso apkaltos dešimtmečio jubiliejų. Priminsiu kelias frazes, kurias anuomet pasakė Konstitucinis Teismas: asmuo, kuris vieną kartą sulaužė priesaiką, pažeidė Konstituciją, daugiau niekada nebegali užimti posto, kuriame reikia priesaikos.

Matėme ir matome, kiek daug yra spekuliacijų, neva tai baisi, per ilga bausmė ir panašiai. Šiandien politinė partija, kuri turi savo lyderio R. Pakso korupcijos virusą, yra įtariama prekyba poveikiu. Tai yra ta pati politinė korupcija, nes panašu, kad žmonės dirba ne valstybei, o savo kišenei arba politinei partijai. Ir mes vėl matome, kad Lietuvos rinkėjai, deja, pasirinko neteisingai. Juk jie buvo perspėti, kad tie žmonės – politiniai sukčiai, tačiau vis tiek balsavo ir jų išrinktieji vėl užsiima tuo pačiu. Reikėtų kalbėti apie rinkėjų sąžinę – ar jie balsuoja atsakingai, rimtai. Ar jie balsuoja už valstybės progresą, ar už amžinus korupcijos skandalus?

– Pone V. Laučiau, kokia Jūsų nuomonė apie koaliciją ir apie kompaniją, kurioje yra socialdemokratai?

– Kalbame apie dalykus, kuriuose geros kompanijos tiesiog nėra. Ir nebūna.

– Prieš dvejus metus Prezidentė siūlė ir netgi reikalavo vaivorykštės koalicijos.

– Reikalavo, tačiau kažkodėl nustojo reikalauti. Ir nepaisant to, kad buvo labai aukštai užkelta kartelė kandidatams į ministrus, buvo dideli reikalavimai, Dailis Barakauskas tą kartelę be vargo perlipo. Jį palaimino būtent Prezidentė. Reiškia, ji šiuo žmogumi pasitiki. O ką mes turime dabar? „Tvarka ir teisingumas“ yra antra pagal populiarumą partija ir ji prarado vieną „intelektualiausių“ ir „geriausių“ savo politikų Vyriausybėje. Kas bus toliau? Ar mes tikrai nepabloginsime situacijos Vyriausybėje po D. Barakausko atsistatydinimo? Ar nebus taip, kad į jo vietą ateis ne toks „gabus“ ir „intelektualus“ politikas?

– Pone A. Šindeiki, kaip socialdemokratai gali kalbėti apie moralę politikoje, jeigu jie dirba su partneriais, kurių lyderiai yra nuteisti ir laukia aukštesnės instancijos teismo sprendimo. Turiu omenyje Darbo partiją, kuri nuo atsakomybės išsisuko po įvairių manipuliacijų ir partijos pavadinimo pakeitimo. Kiti koalicijos partneriai dar laukia teismo. Ar galima tokioje situacijoje kalbėti apie moralę?

– Moralė Lietuvos politikoje yra labai sudėtinga sąvoka. Abejoju, ar ji vartojama ta prasme, kaip aš ar Jūs ją suprantate. Politika – ne visai švarus dalykas. Dar nuo Otto von Bismarcko laikų yra sakoma, kad žmonės neturi matyti, kaip politika yra daroma. Reikėtų pasakyti komplimentą Generalinei prokuratūrai ir STT, kad kai kurie „Tvarkos ir teisingumo“ veikėjai ir su šia partija susiję asmenys buvo atsidūrę daboklėje. Svarbu, kad pareigūnai turi drąsos tuos asmenis areštuoti, krėsti ir pateikti visuomenei faktus, kaltinimus, kad tie asmenys veikė neskaidriai ir politiškai nusikalstamai.

– Bet jie kol kas dar nenuteisti.

– Nepainiokime baudžiamosios ir politinės atsakomybės. Jei prokurorai baudžiamojoje byloje įrodys, kad tie asmenys yra kalti pagal baudžiamąjį kodeksą, jie tikrai bus verti aukštų valstybės apdovanojimų. Tačiau vien faktai, kad yra pradėtos bylos, įrodo, kad pareigūnai turi drąsos ir kompetencijos apie tai kalbėti. Kad ta drąsa atsirado, manau, yra ir Prezidentės nuopelnas, nes būtent ji pakėlė kartelę, kad mandatus gavę partijų nariai negali tiesiu taikymu drožti  į Vyriausybę, o turi pereiti tam tikrą skaistyklą – kompetencijos ir reputacijos testą. Manau, tai pareigūnus ir įkvėpė. Jiems pakanka drąsos imtis vidaus reikalų ministro politinio pasitikėjimo pareigūnų ir pradėti baudžiamąjį procesą dar vienai partijai praktiškai dėl dar vienos „juodosios“ buhalterijos. Šiuo atveju gal ir nėra grynųjų pinigų, bet prekyba poveikiu yra tas pats, nes cirkuliuoja ne pinigai, o tam tikri pagalbos, palaikymo, informaciniai dalykai. Tai yra ta pati politinė korupcija.

– Pone V. Laučiau, ar Jūs sutinkate su vyraujančia nuostata: jeigu partiją žmonės išrinko, ji gali būti valdžioje, kaip ir bet kuri kita nesusitepusi, kurios nariai neturi baudžiamojo persekiojimo šešėlio?

– Su tuo griežtai  nesutinku. Tačiau ką daryti rinkėjui? Jam sakoma, kad ant Darbo partijos yra kritęs šešėlis, yra vienos instancijos teismo sprendimas, tačiau nėra aukštesnės instancijos teismo sprendimo. Jau kiek metų praėjo. O ikiteisminiai tyrimai pradedami be galo ir krašto, tačiau dažniausiai jie baigiasi subliuškusiu burbulu. Žmonės ima galvoti, kad ne politikai kalti, bet mūsų nekompetentingos institucijos ar kiti politikai, suvedinėjantys sąskaitas su oponentais. Ir tai yra baisiausia, nes tokia suokalbio teorija dabar yra vystoma R. Pakso ir jo šalininkų gretose. Juk ir anksčiau buvo kalbama, kad ir prieš R. Paksą vykdomas suokalbis, susitarimas ir panašiai. Dėl to, kad iki teisminiai tyrimai nesibaigia normaliai, teismai nedirba savo darbo, mes kuo toliau, tuo labiau suteikiame pagrindo tokiam mąstymui.

– Pone A. Šindeiki, kaip Jūs įsivaizduojate, kada visuomenė, kitų partijų politikai, apžvalgininkai galės pasakyti, kad ši partija jau nebegali būti valdžioje, nepaisant to, kad iki kadencijos pabaigos liko dar dveji metai?

– Niekada. Jeigu žmonės už juos balsuos ir suteiks mandatą, jie pakeis partijos pavadinimus, partijos lyderius. Su tuo, ką sakė Vladimiras, aš ne visai sutinku. Reikia skirti atsakomybės formas – baudžiamąją ir politinę atsakomybę. Kaip teisininkas galiu pasakyti, kad baudžiamosiose korupcijos bylose įrodyti asmens kaltę yra labai sudėtinga. Juk paprastai nesigiriama, kas kiek davė ir kas ėmė. Tačiau tyrimai visada pradedami turint pagrindą. Kad kaltės nepavyksta įrodyti – problema. Pradėjus tyrimą, duodamas ženklas visuomenei, yra leidžiama suprasti, ką įtariami asmenys darė, kaip jie elgėsi. Žmogus gali būti  nenuteistas, bet jo politinė kultūra, mėginimai išsisukti, gudrauti, sukčiauti gali būti tiesiog nenumatyti Baudžiamajame kodekse. Tai vėlgi tų pačių parlamentarų problema – teisės formavimo dalykas.

Mes neturime pamiršti 10 metų istorijos, kada visuomenei buvo labai aiškiai atskleista, kaip veikė tuometis prezidentas R. Paksas, kaip jis prekiavo Lietuvos pilietybe,  atskleidė valstybės paslaptį ponui Jurijui Borisovui, siuntė savo kontoros darbuotojus tvarkyti savo verslo reikalų. Tai buvo padėta visuomenei ant lėkštutės. Visi, kas turi nors lašelį blaivaus proto, galėjo suprasti, koks tai politikas ir kokia jo vadovaujama politinė partija.

„Viskas nuo pat pradžių yra neteisėta“, – teisėsaugos veiksmus prieš naujienų agentūrą BNS komentavo teisininkas ir žurnalo „Veidas“ leidėjas Algimantas Šindeikis. Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) Strasbūre jau yra nagrinėjęs žurnalistų skundų dėl teisėsaugos nurodymų atskleisti šaltinius ir į BNS panašiais atvejais pasisakė žurnalistų naudai.

Nors ikiteisminio tyrimo teisėjas nurodė naujienų agentūrai BNS atskleisti, iš kur gauta Valstybės saugumo departamento pažyma, šį sprendimą BNS gali skųsti. Todėl kratos ir kompiuterių poėmiai, pasak žurnalo A. Šindeikio, yra neteisėtos.

„Šituo atveju, galiu pasakyti kaip advokatas, viskas nuo pat pradžių yra neteisėta. Tiek kratos neteisėtos, tiek sprendimas [atskleisti šaltinį] yra neteisėtas“, – sakė A. Šindeikis LRT televizijos specialioje laidoje pirmadienio vakarą.

Pasak jo, net jei BNS pateikus apeliaciją dėl prieš ją vykdomų ikiteisminio tyrimo veiksmų šie veiksmai bus pripažinti neteisėtais, žala naujienų agentūrai jau bus padaryta: atliktos pratos, paimti kompiuteriai.

„Jei apygardos teisme bus apeliacija (manau, kad tikrai ji bus) ir [teismas] leis neskleisti informacijos šaltinio, žala [jau] yra padaryta. Žurnalistai jau yra iškrėsti. Jų duomenys yra paimti. Formaliai šitie žmonės iš valstybės galėtų prisiteisti išlaikymą visam gyvenimui, kadangi jie netenka profesijos: kas su jais dabar dirbs po šitokių įvykių?“, – aiškino A. Šindeikis.

„Aš labai tikiuosi, kad Vilniaus apygardos teismas, kuris matyt gaus apeliaciją, priims sprendimą, kuris bus protingas, remsis Strasbūro praktika, ir tai sustos“, – sakė „Veido“ leidėjas.

Teisėtas reikalavimas – nebent atskleisti pedofilų tinklą

Strasbūre įsikūręs Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) kelis kartus yra nusprendęs, kad valstybių teismų nurodymai žurnalistams atskleisti šaltinius buvo nepagrįsti.

Pastarasis atvejis – kaimyninės Latvijos. Bylą prieš savo šalį laimėjo žurnalistė Ilze Nagla, publikavusi nutekintą neviešą informaciją apie atlyginimus valdžios sektoriuje krizės metu. Strasbūre nuspręsta, kad nurodymas atskleisti informacijos šaltinį buvo nepagrįstas. Toks pats sprendimas priimtas ir byloje „Telegraaf Media (...) prieš Nyderlandus“. Joje reikalavimu atskleisti šaltinius skundėsi Amsterdamo policijos korupciją atskleidę žurnalistai.

Tačiau būta atvejų, kai EŽTT nusprendė ne žurnalistų, o valstybės naudai. Byloje „Nordisk Film & TV A/S prieš Daniją" teisėsaugos reikalavimas žurnalistui atskleisti jo šaltinį buvo pripažintas pagrįstu. Žurnalistas turėjo atskleisti pedofilų, kurie pasirodė televizijos laidoje uždengtais veidais, tapatybes.

Teismas motyvavo, kad šiuo atveju žurnalisto reputacijai padaroma skriauda yra mažesnė už naudą, kurią gauna visuomenė išaiškinus sunkius nusikaltėlius.

Lietuvos Visuomenės informavimo įstatyme numatyta, kad žurnalistai turi teisę saugoti šaltinio paslaptį, „išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas“.

Tarp diskutavusiųjų specialioje LRT televizijos laidoje neatsirado norinčių ir galinčių pagrįsti, koks pavojus visuomenei kiltų, jei nebūtų atskleistas BNS šaltinis, nutekinęs pažymą apie galimas užsienio valstybių informacines atakas.