Prof. A. Stoškus paliko šį pasaulį eidamas 74-uosius, kai Rytų Europą sukrėtė netikėti politiniai įvykiai, griuvo Berlyno siena, Lietuva skelbė laisvę. Tai buvo be galo prieštaringi metai. Prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje rinkosi žmonės, maištavo Nijolė Sadūnaitė. Greta, Vilniaus dailes instituto kiemeliuose, degė laužai... Emocionalūs būsimieji dailininkai, įkvėpti tokių įvykių, stojo į kovą netgi prieš savo profesorius. Kai kuriems, tarp jų ir prof. A. Stoškui, ilgainiui neatlaikė sveikata.

A. Stoškus gimė tarpukario Lietuvoje 1925 m. gegužės 24 d. Kaune, mokytojų šeimoje. Harmoningoje namų aplinkoje išugdyta dvasinė rimtis buvo dirva, kurioje tarpo kūrybinga menininko ir pedagogo asmenybė. Dar besimokydamas Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kartu su būsimaisiais menininkais: baletmeisteriu Vytautu Grivicku ir dirigentu Algiu Žiuraičiu – įsteigė dailės būrelį.

Svajojo tapti dailininku – daug piešė, tapė. Piešti mokėsi pas K. Žilinską, tapybos disciplinas jam privačiai dėstė Č. Janušas, diegęs savo mokiniui meilę ir kitiems menams, ypač muzikai. „Kartu su juo eidavome į gamtą tapyti etiudų, o vakarais ilgai klausydavome mokytojo smuikelio...“ – vėliau prisimins A. Stoškus*.

1944 m. A. Stoškus įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Molbertinė tapyba, apie kurią svajojo, čia nebuvo dėstoma, todėl jis pasirinko prof. Stasio Ušinsko vadovaujamą monumentaliosios tapybos ir vitražo studiją. Kiti dėstytojai buvo tokios imponuojančios asmenybės kaip P. Kalpokas, V. Kairiūkštis, J. Mikėnas, B. Pundzius, L. Truikys.

„S. Ušinskas išmokė mane atmesti viską, kas nereikšminga: piešiant atsisakyti šešėlių, kurie trukdė perteikti formą, komponuojant – antraeilių detalių. Studijuodamas pas jį supratau, kokios didelės šios dailės šakos perspektyvos“, – vėliau pasakos A. Stoškus.

Profesorius savo dirbtuvėje turėjo mažą mufelinę krosnelę, kur būdavo degami ir jo mokinių darbeliai. Jau tada, degdamas pirmuosius savo kūrinėlius, būsimasis dailininkas pajuto stebuklingą ugnies galią ir stiklo grožį.

1948 m., dar nebaigęs instituto, A. Stoškus pradėjo jame dėstyti: iš pradžių – piešimą, vėliau – kompoziciją ir kitas vitražo disciplinas. 1951 m., Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą prijungus prie LSSR valstybinio dailės instituto Vilniuje, A. Stoškus vadovavo vitražo studijai. Dėstytojų gretas papildė Kazimieras Morkūnas.

Dar dėstydamas dailės institute, prof. A. Stoškus įsitraukė į ilgą ir nelengvą eksperimentinį kelią. Tai nulėmė pokario architektūra, kuri iš esmės keitė savo stilių. Šeštajame dešimtmetyje ji prabilo griežtomis lakoniškomis formomis. Industrinis statybos metodas padėjo spręsti svarbias ekonomines užduotis, tačiau iškėlė ir nemažai estetinio pobūdžio problemų. Tokioje architektūroje vitražas atrodė nereikalingas. Per savo ilgaamžę istoriją jis dar nebuvo patyręs tokios didelės mokslo ir technikos įtakos.

A. Stoškaus kartai teko sudėtinga misija – ieškoti įvairių komponavimo būdų, lig šiol nenaudotų medžiagų, naujų technologijų ir organinio ryšio su architektūra.

Būtent prof. A. Stoškaus kartai teko sudėtinga misija – ieškoti įvairių komponavimo būdų, lig šiol nenaudotų medžiagų, naujų technologijų ir organinio ryšio su architektūra. Savo darbuose prof. A. Stoškus liejo ir komponavo stiklo luitus taip, kad kiekvienas jų turėtų savitą plastinę išraišką. Taip vitraže pradėtos naudoti tos pačios medžiagas kaip ir architektūroje – cementas, betonas, atraminės metalo konstrukcijos. Prof. A. Stoškumi pasekė daugelis jo kartos dailininkų ir mokinių.

Didelę įtaką A. Stoškaus kūrybai padarė čekų stiklo ir vitražo specialistai: S. Libenskis, M. Švabinskis, F. Kralas, kurie jau tuo metu liejo įvairaus storio monolitinį stiklą.

Naujas šios meno srities galimybes akivaizdžiai pirmą kartą pademonstravo A. Stoškus ir K. Morkūnas sąjunginėje parodoje Maskvoje (1961). Lietuvių vitražo dailininkų darbams kritikai pranašavo didelių perspektyvų ir kad būtent šiai parodai lemta pradėti naują vitražo etapą. Taip lietuvių dailininkai ilgainiui tapo žinomi ne tik Sovietų Sąjungos, bet ir pasaulio vitražų kūrėjams.

Tęsdamas eksperimentus,  A. Stoškus ėmus jungti stiklo luitus su architektūroje naudojamomis medžiagomis, vitražą dažnai atitraukdamas nuo sienos. Palyginti neaukšta šiuolaikinio statinio erdvė lėmė vitražo komponavimą horizontalia kryptimi. Jis tapo nebepriklausomas nuo sienos plokštumos. Tai įgalino vitražo kompozicijas panaudoti parodose, kilnoti architektūrinėje erdvėje. Tokio pobūdžio buvo vitražai reprezentuoti tarptautinėse parodose Monrealyje (1967) ir Osakoje (1970).

Ryškus vitražo formų ir spalvų aktyvėjimas, polinkis dominuoti architektūrinėje erdvėje tapo teigiama reakcija į industrinės architektūros asketiškumą. Kitaip nei klasikinis vitražas, tokio tipo kompozicijos su dirbtiniu apšvietimu, netekusios įprastinės paskirties langų angose, pavirto dominuojančiu interjero akcentu, o asketiška architektūra tapo plastiško reljefinio vitražo fonu. Taip atsirado įvairių galimybių komponuoti luitinį vitražą: panaudoti ir interjere, ir eksterjere, išleisti į architektūrinę erdvę.

Prof. A. Stoškaus kūryboje gimė erdviniai vitražai. Dailininkas juos talpino išimtinai šiuolaikiniuose interjeruose: reprezentacinėse salėse, vestibiuliuose, rekreaciniuose centruose, kur būtina emocionaliai ir plastiškai papildyti vidaus erdvę. Tai  prof. A. Stoškus pademonstravo Tarptautinėje pramonės ir prekybos parodoje Londone (1968, konstruktorius A. Šiškauskas, chemikas K. Žukauskas). Skambant Felikso Bajoro muzikai, šimtai mėlynų, violetinių, gelsvų, pilkšvų dulsvo atspalvio stiklo formų su išgraviruota alegorine Lietuvos figūra ir Vilniaus architektūros vaizdais sukosi įvairiomis kryptimis, prasilenkdami 5 mm atstumu.

Panašaus pobūdžio buvo kinetinis vitražas „Gyvybės pulsas“ (1985, kompozitorius Osvaldas Balakauskas), apšviestas lazeriu Sveikatingumo centre Juknaičiuose, ir erdvinis vitražas „Skrydis“ (1977) Miestų statybos projektavimo institute Kaune. Apogėjų pasiekė itin įspūdingi erdviniai vitražai Maskvos administraciniame pastate (1971) ir „Šventinė siuita“ (1981) Svečių namuose Vilniuje.

Prof. A. Stoškus išugdė kelias kartas dailininkų vitražistų. „Rengti vitražo specialistus – sudėtingas darbas, – prisipažino A. Stoškus. – Dažnai studentai pradeda studijuoti susižavėję vitražu – spalvos ir šviesos menu, tačiau neįsivaizduoja, kiek pastangų tai pareikalaus. Vitražistams nepakanka žinoti technologijų paslaptis. Jie turi išmokti pritaikyti kūrinį prie laikmečio architektūros.“

Profesorius visada akcentuodavo asmenybės svarbą mene, su kiekvienu dirbdavo atskirai ir siekė, kad kiekvienas individualiai gebėtų pasirinkti savąją estetinę programą, susikurti savo stilių. Tokia metodika vadovavosi prof. A. Stoškaus kelių kartų studentai: Aṇtanas Garbauskas, Bronius Bružas, Konstantinas Šatūnas, Ginta Baginskienė, Irena Lipienė, Algis Dovydėnas, Eglė Valiūtė, Ignas Meidus, Henrikas Kulšys, Gintaras Dumčius, Vytautas Švarlys ir kt. (Jauniausiųjų karta pristatyta Editos Radvilavičiūtės-Utarienės knygoje „Šviesos architektūra“, 2020, Lietuvos dailininkų sąjunga.)

Buvę studentai su meile ir pagarba prisimena savo profesorių. „Prof. A. Stoškus tapo mano dėstytoju 1951 m. rudenį, kai įstojau į pirmą kursą. Tai buvo metas, kai vitražo darbuose vyravo tapybos principai. Bet koks dekoratyvumas buvo laikomas esminiu trūkumu“, – prisimena A. Garbauskas.

„Profesorius visada būdavo punktualus, reiklus, griežtas ir drauge korektiškas, – teigia I. Lipienė. Jis mano atmintyje – idealus mokytojas, pratinęs savarankiškai, atkakliai dirbti, surasti savo stilių vitraže ir nepranykti savo srities specialistų minioje.“

"Aš nenoriu piešti ant stiklo, aš noriu kalbėti pačiu stiklu, jo faktūra, grožiu", – kadaise sakė Algimantas Stoškus, vienas iškiliausių Lietuvos vitražininkų, stiklo meno novatorius, erdvinių ir storo stiklo vitražų pradininkas šalyje. Nepelnytai pamiršto menininko gyvenimo keliu palydėjo jo dukra, menotyrininkė Dalia Stoškutė.

Atradimų kelias

Tėvą ji prisimena ne tik kaip vitražo profesionalą, bet ir gerą žmogų. "Tėtis buvo aukšto skonio ir kultūros žmogus. Dirbdamas sovietmečiu, dėl karjeros niekada neišdavė savo įsitikinimų, tikėjo Lietuvos laisve. Atmintyje man jis visada liks delikatus, santūrus ir turintis savų įsitikinimų", – kalbėjo D.Stoškutė.

1925 m. Kaune gimęs būsimasis menininkas baigė Kauno "Aušros" gimnaziją, vėliau – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Dar nebaigęs studijų, jaunas studentas porą metų institute dėstė piešimą ir kompoziciją savo kolegoms.

Baigęs studijas 1950 m., liko dėstyti institute, o šiam susijungus su Vilniaus dailės institutu, persikėlė į sostinę ir tęsė pedagoginę veiklą. Nuo 1954-ųjų A.Stoškus beveik 40 metų vadovavo vitražo studijai Lietuvos valstybiniame dailės institute. Per tuos metus menininkas užaugino gausią vitražininkų kartą.

Meilę stiklui ir monumentaliam menui A.Stoškui įkvėpė žymus Lietuvos vitražininkas profesorius Stasys Ušinskas. Dėstytojas sužadino jauno studento gabumus ir talentą. Didelę įtaką A.Stoškaus kūrybai padarė ir kiti jo dėstytojai: Mikas Šileikis, Vytautas Kairiūkštis, Juozas Mikėnas, Bronius Pundzius, Liudas Truikys bei draugai, Prahos vitražistai Stanislavas Libenskis ir Jaroslava Brychtova.

Savo karjerą A.Stoškus pradėjo nuo plono stiklo vitražo. Vėliau kilo idėjų neapsiriboti plokštuma.

"Ilgainiui bendradarbiaudamas su tuometės Čekoslovakijos stiklo meistrais suprato, kad vitražo galimybės yra beribės ir su stiklu galima labai daug eksperimentuoti", – apie tėvui gimusias mintis pasakojo D.Stoškutė.

Vitražo meno novatorius

Pirmasis menininko eksperimentas – storo stiklo vitražai. Tokio tipo vitražams, labiau nei dienos šviesa apšviečiamiems tradiciniams, labai svarbus apšvietimas, skleidžiamas dirbtinių šviesos šaltinių. Viena naujovių, kurią A.Stoškus įnešė į storo stiklo vitražo meną, – cemento naudojimas jungiant stiklo luitus.

Kitas etapas menininko kūryboje – erdviniai vitražai. A.Stoškus suvokė, kad vitražas nebūtinai turi būti sienos dalis, architektūros akcentas, bet gali atitrūkti nuo sienos ir virsti erdvės akcentu. Taip architektūrinėje erdvėje atsirado jo kompozicijos, tapusios inovacija vitražo mene.

Vitražai negimsta vieno dailininko rankose, tai – specialistų komandos darbas. "Labai svarbus chemiko, galinčio išgauti tą stiklo spalvą, kurios reikia vitražininkui, indėlis. Kartu su tėvu dirbo chemikas Saulius Žukauskas ir konstruktorius Algimantas Šiškauskas. Jį supo tie žmonės, kurie jį suprato, ir tėvas jiems buvo labai dėkingas", – vitražisto pagalbininkus atsiminė D.Stoškutė.

Technologijos subtilumai

Pats vitražo gaminimo procesas nėra lengvas. Pirmiausia, dailininkas nupaišo eskizą, po to padaro maketą iš putplasčio, vėliau liejami stiklai, gaminamos konstrukcijos – visa vitražo gamyba gali tęstis kelerius metus. Sunkiausia dirbti su storo stiklo ir erdviniais vitražais, nors tradiciniai vitražai irgi reikalauja pastangų, bet jiems naudojamos visai kitos technologijos.

"Tai tapybiškas stiklo menas – svarbu, kaip suderintos spalvos, dirbant ryškiomis spalvomis reikia jausti saiką", – sudėtingą stiklo meną aiškino A.Stoškaus dukra.

Menininkas vitražus gamindavo pagal užsakymą, nes turėjo žinoti, kokiai erdvei, architektūrai kuria savo darbą. "Vitražininkas gali fantazuoti, galvoti apie naujas formas, naujus būdus, išraiškas, bet jis tai darys tik eskizuose, o įgyvendins viską tik turėdamas atitinkamą erdvę", – vitražistų darbo specifika dalijosi menotyrininkė.

Vitražininko dukra prisiminė, kad tėvui kiekvienas darbas buvo tarsi jo išnešiotas kūdikis. "Jam visada buvo labai brangūs tie darbai, kuriais jis pradėdavo savo naują kūrybos etapą – pirmieji storo stiklo vitražai, po to – erdviniai. Esu įsitikinusi, kad jei jis būtų dar gyvenęs ir kūręs, būtų dar ką nors sugalvojęs", – pasakojo D.Stoškutė, apgailestaujanti, kad šių dienų Lietuvoje vitražo menas nebepastebimas.

"Manau, kad išauginta gera karta puikių vitražininkų, bet jie neturi erdvės, kur galėtų reikštis. Gal žmonėms net nebeliko poreikio monumentaliems, dideliems darbams. Tokie dalykai priklauso ne nuo menininkų", – tėvo puoselėtos dailės srities išlikimu rūpinasi menotyrininkė.

Kova už abstrakcijas

A.Stoškaus jaunystės ir kūrybinės stiprybės metai sutapo su sovietmečiu, bet menininko darbuose nematyti tematinių kompozicijų. Autoriui labiau būdingos apibendrintos kompozicijos, o erdviniai vitražai – abstraktūs. Vitražininkas mėgo vaizduoti žmogaus veidą ir rankas, taip pat naudoti moters-motinos įvaizdį. Menininko darbuose daugiausia randama archetipinių simbolių.
Sovietmečiu buvo sunku tikėtis, kad kas nors supras abstrakčius darbus, nes dažniausiai mene buvo reikalaujama konkrečių temų – tėvynės, darbo, pažangos, kovos – žinoma, sovietine prasme. Bet A.Stoškus sugebėjo savo stiklo kalba įtikinti žmones, kad abstraktus menas yra labai reikšmingas. Vis dėlto, pasak D.Stoškutės, menininkas dažnai bijodavo, kad jo darbai bus atmesti, nes jis nevaizdavo reikalautų temų.

A.Stoškaus kūriniai buvo pripažinti tarptautiniu mastu, pelnė apdovanojimų Maskvoje, Vienoje, Paryžiuje, Monrealyje, Londone, Plovdive, Osakoje. Pasaulis tikrai domėjosi Lietuvos vitražu ir negailėjo puikių atsiliepimų menininkui. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė Londone eksponuotas pirmasis jo erdvinis vitražas su muzika.

Vitražo menui A.Stoškus liko ištikimas ir gyvenimo saulėlydžiu. Nors imtis didelių darbų neleido jėgos, gamindavo mažesnes vitražines kompozicijas, tinkamas eksponuoti mažoje erdvėje.

Kur dingo "Skrydis"?

Vienas įspūdingiausių A.Stoškaus erdvinių vitražų – "Gyvybės pulsas" – išsiskyrė tuo, kad buvo apšviestas lazeriais ir turėjo jam specialiai kurtą muziką. Vitražas laikytas Juknaičių sveikatingumo centre iki kilo gaisras, pasiglemžęs dešimtadalį darbo.  "Dabar vitražas priklauso žmogui, kuris pažadėjo jį padovanoti, atrodo, Šilutės savivaldybei", – pasakojo D.Stoškutė.

Iš plono stiklo sukurtų A.Stoškaus vitražų galima išvysti buvusiuose Profsąjungų rūmuose Vilniuje, mažesni darbai priglausti "Vitražo manufaktūros" galerijoje sostinėje, manoma, kad vienas įstabus vitražas vis dar yra Žaliajame Kyšulyje.

Kiti menininko darbai kol kas išmontuoti ir saugomi Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Vitražą "Šventinė siuita" saugo Vilniaus Gedimino technikos universitetas, planuojantis kūrinio montavimo darbus pradėti rudenį.

Menininko dukrai apmaudu ir dėl dingusių vitražų. Vienas jų – erdvinis vitražas "Skrydis", puošęs tuomečio Miestų statybos projektavimo instituto filialo Kaune (K.Donelaičio g.) interjerą. Kviečiami atsiliepti tie, kurie žino šio A.Stoškaus kūrinio likimą ar gali padėti jį rasti.