Buvęs Edinburgo "Hearts" treneris ir direktorius Anatolijus Korobočka spaudai papasakojo linksmų nutikimų su skandalinguoju klubo savininku Vladimiru Romanovu, kuris šiuo metu slapstosi Rusijoje.
"V.Romanovas - savotiškas žmogus. 2006 metais dirbau "Reutovo" ekipoje ir kartą žmona mane pakvietė prie telefono.
– Sveikas. Kaip tu? Ar turi laiko? Atvažiuok į Škotiją dirbti vyriausiuoju treneriu, - išgirdau ragelyje.
– Koks tavo vardas? - paklausiau.
– Volodia.
– Nesuprantu. Pasakykite tėvavardį.
– Vladimiras Nikolajevičius.
– Gal iš pradžių susitikime, susipažinsime, ypač kai jūs kviečiate mane dirbti vyr. treneriu.
– Aš viską žinau apie tave. Man reikia tavęs, - kalbėjo V.Romanovas.
Vis dėlto susitikome po trijų dienų.
– Aš atleidžiu Valdą Ivanauską. Man jis nepatinka, - tėškė Vladimiras.
"Hearts" buvo vieni Škotijos čempionato lyderių ir norėjo patekti į Čempionų lygą.
– Man reikalinga viza, - atsakiau.
– O, tu brokuotas.
– Kuria prasme?
– Na, jei neturi vizos. Štai telefono numeris – tau viską padarys. Atskrisk į treniruočių stovyklą Nicoje, dvyliktą valandą išplaukiame su jachta iš Monako, - nurodė Vladimiras.
Skridau į Nicą su V.Romanovo sūnumi Romanu. Nusileidome. Oro uoste jis laukė manęs su Eduardu Malofejevu ir žurnalistais.
– Kodėl vėluojate? - sušuko Vladimiras. - Jachta nuplaukė.
Kažkokie žmonės griebė mūsų lagaminus ir nuvežė į oro uosto gilumą. Skrendame sraigtasparniais virš Viduržemio jūros. Aš pagalvojau: "Na, bent jau kažką savo gyvenime pamačiau".
Nusileidome prieplaukoje. Atpūškavo dvi valtys, pakrovė mūsų daiktus ir išvykome. Netrukus pasiekėme jachtą, kur jau laukė visa komanda.
Jachta - prašmatni. Mus pasitiko treneris Valdas Ivanauskas ir pakvietė papietauti. Romanovas liepė: "Malofejevai, atsisėsk iš dešinės - tu esi mano dešinioji ranka. Valdai, eikite prie komandos - tu dar per jaunas.
O tu, Tolia, sėsk kairėje".
Staiga V.Romanovas apsižvalgė ir sušuko: "Kur mano telefonas?".
Paaiškėjo, kad striukė su telefonu, kredito kortelėmis ir pasu liko mus atgabenusioje valtyje. Jachta buvo sustabdyta, ir kol mes apie keturiasdešimt minučių valgėme, Romanovo darbuotojai valtimi išplaukė į jūrą, grįžo su striuke ir pakabino ją ant kėdės. Jis net neatsisukdamas, tarsi nieko nebūtų atsitikę, paėmė telefoną iš vidinės kišenės ir pradėjo kalbėtis.
Mums paskirstė kajutes ir pamaniau: "Jis pakvietė į futbolo komandą, o mes jachta plaukiojame. Kur treniruosimės? Paklausiau Malofejevo. Jis sakė: "Tave girdo, valgydina, plaukiok ir būk laimingas".
Po kelių valandų visa komanda susėdo į dvi mažas valtis ir nuplaukė į krantą. Atsidūrėme kažkokiame Prancūzijos mieste. Įlipome į autobusą, prabėgo vos dešimt minučių ir pasiekėme puikų stadioną. Vyko pusantros valandos treniruotė.
Valdas treniruoja, o mes su Malofejevu stebime. Tada atgal į jachtą - vakarienei. Aš net nesupratau, kokiame mieste buvome. Kitą dieną - vėl į naują vietą. Ir taip - kasdien. Šioms treniruotėms V.Romanovas išleido 250 000 tūkst. eurų.
Trečią dieną jis sako:
– Klausyk, o tu tik vokiečių kalbą moki?
– Taip, - atsakiau.
– Ir ką tu čia darysi? Susiruošk ir po savaitės - namo. Pasirodo, esi čia nereikalingas.
Begėdiška! Jis ištraukė mane iš Maskvos, o dabar taip kalba.
Bet buvo sudėtinga situacija – vienas treniruočių ciklas baigėsi septintą dieną, o kitas, Austrijoje, turėjo prasidėti vienuoliktą. Malofejevo viza Europos Sąjungoje - vienkartinė ir tarp dviejų ciklų jam būtinai reikėjo grįžti į Maskvą.
Jis nuėjo skųstis V.Romanovui, tas sako: "Eduardai, viską sutvarkysime".
Stebiu iš šono: Vladimiras skambina kažkur, bet nieko negali padaryti. Sakau V.Romanovui: "Baigėsi pinigai mano telefone. Duokite man telefoną ir per pusvalandį išspręsiu visus vizos Malofejevui klausimus". Jis dar bandė pusvalandį - jokios naudos.
Tada V.Romanovas suriko Ivanauskui: "Valdai, tu turi du telefonus! Duok vieną Anatolijui". "Kaip tai?" - nustebo treneris. "Aš sakau – duok".
Pasiėmiau telefoną, paskambinau draugams, viską sutvarkiau ir sakau:
"Antradienį Malofejevas galės skristi iš Maskvos į Austriją". V.Romanovas viską stebėjo ir man padovanojo Ivanausko telefoną.
"O kam jis man? - klausiu. - Juk aš grįžtu atgal į Maskvą".
V.Romanovas: "Pirmadienį pasitiksi komandą Austrijoje. Patikrink viešbutį, aikštę ir viską man praneši".
Sakau V.Romanovui: "Arba aš dirbu, ar ne. Jei grįšiu į Rusiją, "Reutovo" mane dar gali priimti".
V.Romanovas: "Ne, man reikia tavęs".
Atvykau į Austriją (tai buvo 2006 m. pasaulio čempionato Vokietijoje metu), po dviejų ar trijų dienų sulaukiau skambučio iš Romanovo: "Turiu du VIP bilietus į artimiausias rungtynes, o aš esu vienas - tegul skrenda kas nors į Miuncheną".
Ir kaip skristi? Rungtynės prasideda po trijų valandų. V.Romanovas: "Ką? Nespėsite?".
"Taip, vien tik iki Linco reikia važiuoti pusantros valandos", - pasakiau.
"Tada užsukite pas mane rytoj ryte į viešbutį. Aš nenoriu skristi, geriau su automobiliu į Austriją atvažiuosiu".
Atvykstu į Miuncheną ryte. V.Romanovas pusryčiauja:
– O tu ką čia darai?
– Jūs paprašėte atvažiuoti ryte.
– Kodėl vakar į futbolą neatvykai?
– Būčiau nespėjęs.
– Kur vairuotojas?
– Aš pats už vairo.
– Jūs?! Eime.
Mūsų kelionė į stovyklą Austrijoje (penktą valandą vakaro "Hearts" turėjo žaisti draugiškas rungtynes) buvo pats baisiausias košmaras. Jis man nuolat nurodinėjo, kur sukti bei vis kažko mokė.
– Ar jūs čia važinėjote anksčiau? - klausiu.
– Niekada.
– Ir kaip jūs žinote, kur važiuoti?
– O tu neteisingai važiuoji. Vėluoji. Štai rugiai auga.
Ir taip visą kelią. V.Romanovas - unikalus žmogus. Prie ko čia rugiai?
– Mes vėluojame! - piktinosi V.Romanovas. - Tu pažadėjai per keturias valandas ten patekti, bet mes vis dar kažkokiame kaime. O, čia irgi kažkokie futbolininkai bėgioja.
– Ei, tai jūsų komanda. Atvykome.
– Kaip?! O!
Po poros dienų V.Romanovas sako: "Anatolijau, man reikia surasti ežerą – kad būtų tylu, ramu. Kad atsijungčiau dvi arba tris valandas".
Radau ežerą už septynių kilometrų – nupjauta pieva, šimto penkiasdešimt metrų uola.
Su V.Romanovu atėjome pusę šešių ryte. Paukščiai dar nečiulba. Kažką jam tariau, Vladimiras prabilo:
– Taip, tylėk. Klausykis - to niekada išgirsi.
– Ko?
– Tylos.
Po penkiolikos minučių sučiulbo paukščiai, pradėjo vaikščioti žmonės. V.Romanovas - man: "Dabar gali kalbėti. Tu man radai vietą, kurios aš ieškojau. Palieku komandos viešbutį - būsiu čia".
Tada jis sako: "Užsakyk automobilį ketvirtai ryto."
Nuvykau pas namo savininką, kur persikėlė V.Romanovas, derėtis dėl transporto priemonės, paėmiau raktus ir einu miegoti.
3.45 val. Vladimiras tarė: "Eikime".
Kur - nežinia. Jo įprotis – nepasakyti iki galo. Išeiname į gatvę - nėra automobilio. Pavogė? Žadinu šeimininką, o jis: "Jau šimtą metų niekas čia nevagia."
V.Romanovas ant manęs pyksta: "Tu viską man sugadinai!".
Paaiškėjo, kad namo savininko tėvas pamatė, kad automobilis stovi prie įėjimo ir naktį įvažiavo į garažą.
Sėdame į automobilį.
– Kur mes važiuosime?
– Ten, kur rugiai!
– Kokie rugiai?
– Neatsimeni? Mes važiavome prieš keturias dienas, o aš tau sakiau "rugiai".
– Taigi jie buvo netoli Miuncheno.
– Ieškok.
Suradome tuos rugius. Aušta, žmonių nėra. V.Romanovas paėmė peilį, nuėjo į lauką, pradėjo pjauti stiebus, susuko vainiką, užsidėjo. Šaukia man: "Tu esi laimingas žmogus. O galėjai skristi tada į Maskvą".
Po treniruočių stovyklos V.Romanovas sako: "Atleidžiu V.Ivanauską. Tu - vyr.treneris".
Aš įtikinėjau jį paskirti treneriu Malofejevą, o ne mane, bet po pusės metų visgi juo tapau.
Tada V.Romanovas teigė: "Iš manęs jau juokiasi. Ketvirtą trenerį keičiu ".
Draugiškose rungtynėse prieš "Barcelona" su Ronaldinho priešakyje ir stebint 60 tūkstančių žiūrovų V.Romanovas norėjo išeiti į aikštę ir žaisti.
Aš jam neleidau: "Būtumėte iš anksto įspėjęs, būtume pasirengę. Užjuoks."
Vladimiras man pasakė: "Tu ne treneris!".
