A. Oleinikas garsus savo pergale LNK muzikiniame realybės šou „Kelias į žvaigždes 3“. Sėkmingai muzikinę karjerą tęsiantis dainininkas dukros nuotrauka pasidalijo socialiniame tinkle „Instagram“.

Kadre jis laiko mergaitę nešyklėje, o šalia puikuojasi užrašas „Pati brangiausia rankinė pasaulyje“.

Apie tapimą tėvu A. Oleinikas kalbėjo su portalu Žmonės.lt. Naujai iškeptas tėtis atskleidė, kad dukros vardą sugalvojo jo žmona. Kad pora turės mergaitę –žinojo dar gerokai anksčiau.

A. Oleiniko asmeninio archyvo nuotr.

„Mes niekada neklausėm lyties, todėl tik jau vaikui gimus sužinojome, kad turime mergaitę. Tačiau, prieš maždaug metus, žmona ėjo mūsų sklypu ir jai į galvą „atėjo“ vardas Elija. Jai jis labai patiko. Ir man ji yra sakius, kad mūsų dukra bus Elija.

Atrodo, kad viską jau pranašiškai į priekį numatė. Vėliau ji net tris kartus sapnavo, kad mums gimė dukra, todėl mes berniukams skirtų vardų net negalvojom“, – portalui Žmonės.lt pasakojo atlikėjas.

Jame visuomenėje tiek neįgaliu laikytas žmogus, tiek įgalieji patirs nepamirštamų akimirkų, o dalyvavimas projekte taps tikru nuotykiu. Ir nors projekte bus daugiau tamsos nei iki šiol rodytuose realybės šou, dalyvių laukia ne ką mažesni iššūkiai.

Prieš prasidedant naujam šou „Tamsoje“, LNK pokalbių laida „Valanda su Rūta“  į studiją sukvietė „Barų“ ir „Kelio į žvaigždes“ laimėtojus ir dalyvius, tad šį ketvirtadienio vakarą 20 val. per LNK netrūks smagių istorijų iš praeities ir pasakojimų, kaip realybės šou žvaigždėms sekasi šiandien.

Iš viešumos dingusi „Dešimtmečio Baro“ laimėtoja Skaistė Sėmenikė tapo paveikslus ir savanoriauja įstaigoje, kurioje gyvena dvasios negalią turintys žmonės.

„Dabar mažai su kuo bendrauju, esu metus atsiribojusi nuo draugų, pažįstamų, pasinėrusi į tapybą.  Savanoriavimas Valakampių socialinių paslaugų namuose – tikra atgaiva sielai. Pradėjau čia savanoriauti, kai tapiau paveikslus drauge su čia gyvenančiais vaikais. Bendravimas su jais duoda tikrumą, pilnatvę, tai labai svarbu šiais laikais, kai viskas netikra, kai net nuomonę gali nusipirkti už pinigus. Dauno sindromu sergantys vaikai labai geri. Kai kurie kalbėti net nemoka, bet, pamatę mane, bėga pasitikti, taip suspaudžia glėbyje, kad vos galiu atgauti kvapą. Neseniai turėjau operaciją, jie taip laukė manęs, kol grįšiu.“

Bet baisiausias dalykas atsitiko, kai per žuvų šventę gavau žiobrį, kurį kolegą irgi numetė į tą drabužių krūvą. Kadangi ant viršaus vis mesdavau naujus drabužius, žuvis ten prabuvo net tris mėnesius.

Skaistė, pati augusi ne itin pasiturinčioje šeimoje, pripažįsta visada buvusi jautri – iš televizinio prizo 4 tūkstančius litų skyrė sergantiems leukemija vaikams. 

Trečiąjį „Kelią į žvaigždes“ laimėjęs Anatolijus Oleinikas prisimins, kad laimėtus 100 tūkstančių litų tiesiog iššvaistė – iš laimėtų pinigų liko tik tie, kurie buvo su tėvais investuoti į butą Turkijoje. „Kitus pinigus ištaškiau įrašų studijai, brangiam laikrodžiui, metro įstrižainės televizoriui ir drabužiams – pirkdavau nežiūrėdamas kainų, tiesiog iš vitrinos su manekenu“, – juokėsi A. Oleinikas.

Pirmojo „Kelio į žvaigždes“ dalyvis Arvydas Martinėnas-Vudis prisimins, kad po sėkmingo pasirodymo šou užplūdus šlovei ir pinigams, pusę metų tiesiog neskalbė drabužių – pirkdavo naujus, o padėvėtus mesdavo į baisulinę krūvą kambaryje: „Bet baisiausias dalykas atsitiko, kai per žuvų šventę gavau žiobrį, kurį kolegą irgi numetė į tą drabužių krūvą. Kadangi ant viršaus vis mesdavau naujus drabužius, žuvis ten prabuvo net tris mėnesius.“

Vudis prisipažins, kad po užgriuvusios šlovės tapo... alkoholiku: „Dabar šešerius metus neimu nė lašo į burną, išskyrus vieną kartą, kai nesusilaikiau  per Grūdo vestuves. Man taip skanu, kad užtenka tik paragauti ir tą vakarą daugiau niekas nerūpi, tik išgerti. Kaip su tuo kovoti? Reikia sau prisipažinti, kad turi bėdų dėl alkoholio ir susirasti savo likimo draugų, jie tikrai padės.“

Dalyviai dėl tobulo pasirodymo atiduoda viską, tačiau ypatingą pasišventimą scenai šį sekmadienį pademonstruos į Povilą Meškėlą įsikūnijęs Anatolijus Oleinik.

A. Oleinik dvikovoje dainuos su kitu puikiai vertinamu dalyviu – Justinu Stanislovaičiu. Vos vaikinams išklausius komisijos vertinimus ir nulipus nuo scenos paaiškėjo šokiruojanti žinia – tik prasidėjus dainai, A. Oleinik po nesėkmingo judesio išsinarino kairį petį. Tačiau nesutrikęs vyras per kelias sekundes pats jį įsistatė atgal ir tęsė pasirodymą toliau.

Galiausiai pakėliau ranką tiek, kiek galėjau, suėmiau su kita ranka, kuri laikė ir mikrofoną, ir bedainuodamas įstūmiau sąnarį atgal į vietą.

„Visa tai įvyko vos per vieną dainos eilutę. Iš pradžių net nesupratau, kas nutiko, tiesiog jaučiu, kad nebekyla ranka. Tris kartus pabandžiau ją pajudinti, tačiau ranka atrodė kaip tampoma nevalingų traukulių, – pritrenkiantį nutikimą prisimena Anatolijus. – Pirmas jausmas buvo baimė, nes to man niekada nėra buvę. Galvojau, ką daryti – gal stabdyti eterį, bet juk konkursas, o gal dainuoti toliau, bet pusė kūno negali judėti... Galiausiai pakėliau ranką tiek, kiek galėjau, suėmiau su kita ranka, kuri laikė ir mikrofoną, ir bedainuodamas įstūmiau sąnarį atgal į vietą“.

„Kameros užfiksavo viską. Puikiai matosi, kaip pasiremiu ant garso kolonėlės, o išsitiesus ranka tiesiog mataruoja šalia kūno. Scenoje jau ir taip baimės pilnos kelnės, todėl dabar jos buvo dvigubai. Tačiau skausmo tikriausiai nepajutau iš streso dėl pasirodymo. Jei būčiau pajutęs tą skausmą, tikrai būčiau nualpęs vietoje“, – kalba Anatolijus.

Kitą dieną atlikėją apžiūrėjęs reabilitologas įstatė peties sąnarį į įtvarą, su kuriuo atlikėjui teks gyventi dar dvi savaites. „Daktaras sakė, jog visa laimė, kad kaulas neiššoko visas, nes tokiu atveju pats jo įstatęs atgal į vietą nebūčiau“, – pridūrė Anatolijus.

Jaunas vyras turi ir savo versiją, kodėl galėjo taip nutikti. „Meškėla išsiskiria savo ypatingai tiesia laikysena. Todėl tam pasirodymui įsigijau specialų diržą, kuris turėjo padėti išlaikyti pozą. Manau, kai pasilenkiau atsirėmęs ant rankos, dėl diržo prilaikymo tiesiog suveikė ne tie raumenys, todėl petys ir šoko iš vietos. Kitas projekto dalyvis Linas Barauskas sakė, kad taip galėjo būti ir dėl įtampos, kad organizmas buvo tiek įsitempęs, kad iš rikiuotės išėjo mažiausiai tikėtinu būdu“, – mąstė A. Oleinik.

Tačiau nei žiūrovai studijoje, nei komisija visos šios Anatolijaus dramos nepastebėjo. Visi matė tik pritrenkiantį pasirodymą ir įnirtingą kovą.

„Mes – vieno kraujo“ – šį sekmadienį 19.30 val. per LNK.

Naujajame TV3 sezone „Mano TV3. Gera kartu!“ pasirodysiantis projektas „Grožio architektai“ jau sulaukė kelių šimtų užpildytų anketų, kuriose pretendentai gražesnę išvaizdą tiesiogiai sieja su laimingesniu gyvenimu. Atsikratyti slegiančių kompleksų ir pažinti laimę  – pagrindinis visų jų tikslas. Apie radikalius pokyčius, patekus į „Grožio architektų“ rankas, svarsto ir žinomas dainininkas, projekte „Chorų karai“ Druskininkų Deimantiniam chorui vadovavęs Anatolijus Oleinikas.

Apie asmeninį gyvenimą viešai kalbėti nelinkęs vaikinas neslepia, jog atsikratyti regėjimo bėdų ir padėti į stalčių akinius – jo sena svajonė: „Akiniai rasoja, užšąla, palenkus galvą jie krenta, kelia diskomfortą. O liūdniausia tai, kad negaliu nešioti saulės akinių. Tie, kuriuos gal ir galėčiau nešioti, kainuoja labai daug. Norėčiau pamatyti pasaulį kitokį, ryškiaspalvį, ir pagaliau žvelgti į jį ne pro stiklus.“ Anatolijus neslepia, jog skaudžiausia buvo paauglystėje, kai teko kęsti bendraamžių užgauliojimus ir patyčias: „Visada akiniuotą žmogų atsiranda proga pavadinti „ačkariku“. Tie, kas tai yra patyrę, supras, koks nemalonus jausmas, kai tavo yda kam nors tampa patyčių objektu.“

Vienas „Grožio architektų“ gydytojų, akių refrakcinės chirurgijos pradininkas Lietuvoje, Algimantas Gutauskas teigia, jog lazerinė akių chirurgija padeda ne tik nuo trumparegystės, bet ir nuo toliaregystės bei astigmatizmo, todėl ragina žmones nebijoti ir greitai bei efektyviai pasigerinti regėjimą: „Galime padėti žmonėms, turintiems regėjimo ydų. Gydome tiek trumparegystę, tiek toliaregystę. Taip pat pagaliau atsirado galimybė išgydyti vadinamąją amžinę toliaregystę. Nemažai pacientų baiminasi, kad akių operacijos būna skausmingos ir sudėtingos. Norėčiau nuraminti – lazerinė regos koregavimo operacija atliekama per penkiolika minučių. Tada kurį laiką tą dieną būna paraudusios akys, o jau kitą dieną pacientas gali skaityti ir net vairuoti automobilį“.

„Pažįstu žmonių, kurie lazerio dėka pagaliau nusiėmė akinius. Su baltu pavydu žiūriu į juos ir tikiuosi, jog išauš ir mano valanda“, – šypsodamasis sako Anatolijus. Vaikinas taip pat pasakoja, jog išgyventi yra tekę ne tik dėl akinių, bet ir dėl problemiškos veido odos, kurią gydyti veltui bandė įvairiomis priemonėmis. Dainininkas tikisi, jog „Grožio architektai“ padės išspręsti ir šią įsisenėjusią bėdą.

„Kartais pacientai ateina dėl labai smarkaus uždegimo, spuogai būna nusėję visą veidą, lieka gilūs randai. Po lazerio procedūros žmogus išeina tarsi naujai gimęs, o svarbiausia – besišypsantis“, – teigia lazerių specialistė gydytoja Gražina Meilutienė. Gydytoja ragina pildyti anketas visus, kam veidrodis tapo daugiau priešu nei draugu, kadangi neskausmingasis gydymas lazeriu gali padėti iš esmės: „Veido jauninimas, hialurono rūgšties, botokso injekcijos, spuogų gydymas, kapiliarų šalinimas, įvairių odos darinių, randų naikinimas, pigmentinių dėmių šalinimas – viso to projekto dalyviams padėsime atsikratyti“.