Maskva ir Afrikos nacionalinis kongresas (ANC), valdančioji PAR partija, ryšius užmezgė Šaltojo karo metais, kai Sovietų Sąjunga rėmė ANC kovą prieš apartheidą.

Nepaisant istorinių ir ideologinių pokyčių, kurie, logiškai mąstant, jau seniai turėjo lemti jų sukimą skirtingais keliais, šie ryšiai išlieka tvirti.

1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai, Rusijoje buvo pasėta nacionalizmo sėkla. Tuo tarpu Pietų Afrikoje pergalė prieš apartheidą atnešė demokratiją ir liberaliausią Afrikoje konstituciją, o ANC visame pasaulyje įgijo išlaisvintojos įvaizdį.

Analitikai, bandantys suprasti šiuos santykius, mano, kad ideologinius plyšius cementuoja istoriniai ir asmeniniai ryšiai, tačiau tikėtina, kad abi pusės turi ir mažiau išreikštų poreikių.

„Galima sakyti, kad jų aljansas yra draugystė, kuri buvo sukurta krauju (...) ir kulkomis“, – sakė politikos analitikas Sandile Swana (Sandilė Svona).

Pasak Pietų Afrikos tarptautinių santykių instituto (SAIIA) atstovo Steveno Gruzdo (Stiveno Gruzdo), politiniu požiūriu jas sieja keista bičiulystė.

Dviprasmiška pozicija

ANC ir Kremliaus santykiai apžvalgininkų dėmesį patraukė praėjusiais metais, kai Pretorija nusprendė nepasmerkti Rusijos invazijos į Ukrainą, o kritikai tai suprato kaip netiesioginį Maskvos palaikymą.

Artėjant rugpjūčio 22–24 dienomis Johanesburge vyksiančiam penkių didžiųjų augančios ekonomikos šalių – Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos ir PAR – aukščiausiojo lygio susitikimui, vėl pasipylė kritika.

Kiek anksčiau PAR buvo daromas spaudimas pareikšti, kad jei į susitikimą atvyks Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kuriam dėl kaltinimų karo nusikaltimais yra išduotas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo (TBT) arešto orderis, šalis imsis atitinkamų veiksmų.

PAR prezidentas Cyrilas Ramaphosa (Sirilas Ramafosa) nerasdamas tinkamo atsakymo laikėsi dviprasmiškos pozicijos, kol galiausiai paskelbė, kad V. Putinas nusprendė nedalyvauti.

Birželį C. Ramaphosa vadovavo Afrikos taikos misijai į Ukrainą ir Rusiją, kuri, nors ir nesėkminga, padėjo jam nusimesti kaltinimus šališkumu.

Pasak PAR ukrainiečių asociacijos atstovės Dzvinkos Kačur, C. Ramaphosos ir kitų Afrikos lyderių misija suteikė jiems galimybę tiesiogiai pabendrauti su Ukrainos žmonėmis ir patiems įvertinti situaciją.

ANC į Rusijos pusę stoja tik dėl vienos priežasties: nes Rusijos Federacija finansuoja ANC ir taip infiltruojasi bei destabilizuoja Pietų Afrikos demokratiją.

Emocinis ryšys

Specialistai teigia, kad ekonominiu požiūriu Pretorijai nėra prasmės taip akivaizdžiai stoti Maskvos pusėn.

JAV yra antra pagal dydį PAR prekybos partnerė po Kinijos – eksportas į Jungtines Valstijas 2023-iųjų pirmąjį pusmetį sudarė 4,2 mlrd. dolerių (3,81 mlrd. eurų).

Pietų Afrikos pasiuntinio Maskvoje teigimu, prekybos su Rusija apimtys yra labai mažos: sausio–birželio mėnesiais eksporto vertė siekė tik 132 mln. dolerių (120 mln. eurų).

Kaltinimai, kad Pretorija slapta tiekė ginklus Kremliui, paskatino kai kuriuos JAV įstatymų leidėjus paraginti Vašingtoną išstumti PAR iš svarbaus prekybos pakto. Dėl to nerimauja kai kurios įmonės ir opozicinės partijos.

Politikos analitikas Williamas Gumede (Viljamas Gumedė) teigė, kad Pretorijai laikas suprasti, jog sąjunga su Rusija nebenaudinga šaliai. Anot jo, tai grindžiama emociniu ryšiu, kurio „negalime sau leisti“.

Abipusiai interesai?

Pasak kai kurių analitikų, V. Putinas į Pietų Afriką žvelgia kaip į strategiškai svarbią šalį, atkreipdamas dėmesį į jos statusą žemyne, kuris vis dažniau tampa didžiųjų valstybių diplomatinės kovos lauku.

Tačiau kur kas mažiau aišku, kodėl ANC ir toliau taip suinteresuota palaikyti glaudžius santykius su Maskva.

Kai kurie kritikai teigia, kad partija yra pasimetusi – nepaisant ideologinio atotrūkio, ji dairosi į Maskvą, savo istorinę partnerę, ieškodama įžvalgų apie savo ateitį.

ANC yra valdžioje nuo pat demokratijos pradžios 1994-aisiais, tačiau jos kadaise puikią reputaciją dabar temdo kaltinimai korupcija ir netinkamu valdymu. Kitais metais partijos laukia visuotiniai rinkimai, per kuriuos, kaip prognozuojama, jos balsų skaičius gali nukristi žemiau 50 proc. ribos.

„ANC Putino Rusijoje aiškiai mato kažką kita – kažką siektino, – praėjusį mėnesį rašė laikraščio „Daily Maverick“ apžvalgininkas Richardas Poplakas (Ričardas Poplakas). – Rusija yra švyturys ant kalvos, spindinti autokratija, nušviečianti kelią į amžiną valdymą.“

Kitų nuomone, pagrindinis akcentas yra pinigai.

Praėjusiais metais ANC iš mangano kasybos įmonės, susijusios su JAV sankcionuotu Rusijos magnatu, gavo daugiau kaip 800 tūkst. JAV dolerių (725 tūkst. eurų) partijos konferencijai finansuoti.

„ANC į Rusijos pusę stoja tik dėl vienos priežasties: nes Rusijos Federacija finansuoja ANC ir taip infiltruojasi bei destabilizuoja Pietų Afrikos demokratiją“, – gegužę sakė opozicijos lyderis Johnas Steenhuisenas (Džonas Stenheizenas).

Tokias teorijas pati partija griežtai atmeta. ANC pareigūnas Johanesburge Tokologo Ngoashengas (Tokologas Ngoašengas) teigė, kad finansavimas gaunamas ir iš amerikiečių verslininkų.

„Problema kyla tik tada, kai rusai remia ANC, – sakė jis. – Tai nesąžininga.“

Tsvanės didmiesčio zonoje, į kurią patenka sostinę Pretorija, DA surinko 43 proc., o ANC – 41 proc. balsų, rodo galutiniai rezultatai.

Šie rinkimai pabrėžė blėstantį partijos, vadovavusios kovai su apartheido režimu, populiarumą.

ANC penktadienį pripažino pralaimėjęs Port Elizabete – labai svarbioje savivaldos rinkimų arenoje.

Nesėkmė Port Elizabete buvo žeminantis smūgis ANC, nes ši savivaldybė oficialiai vadinama Nelsono Mandelos Įlanka, pagerbiant šio kovos su apartheidu židinio praeitį.

Nacionaliniu lygiu ANC išlieka pagrindinė šalies partija, bet jos populiarumas reikšmingai sumažėjo. Per šiuos savivaldos rinkimus Afrikos nacionalinis kongresas nesurinko nė 54 proc. balsų – aštuoniais procentiniais punktais mažiau negu 2011 metais.

Rinkėjų aktyvumas buvo apie 58 proc., nes buvo renkami merai ir kiti vietos atstovai, atsakingi už gyventojams ypač aktualius reikalus, kaip aprūpinimas vandeniu, sanitarija ir energetika.

Nesugebėjimas patenkinti esminių gyventojų poreikių Pietų Afrikos Respublikoje dažnai išprovokuoja protestus dėl komunalinių paslaugų kokybės, kartais prasiveržia smurtas. Šioje šalyje didelė socialinė ir ekonominė atskirtis tebėra niūrus apartheido epochos palikimas.

Pietų Afrikos Respublikos (PAR) pagrindinė opozicijos partija – Demokratų sąjunga (DA) – sekmadienį pirmąkart išsirinko savo vadovu juodaodį, atlikdama svarbų žingsnį pastangose pateikti save kaip alternatyvą valdančiajam Afrikos nacionaliniam kongresui (ANC).

Demokratų sąjunga, kuri daugelio laikoma viduriniosios klasės baltaodžių partija, pernai per parlamento rinkimus surinko 22 proc. balsų ir siekia palenkti į savo pusę daugiau juodaodžių rinkėjų, praėjus dviem dešimtmečiams po apartheido režimo pabaigos.

34 metų Mmusi Maimane (Mmusis Maimanė) įstojo į Darbininkų sąjungą 2009 metais ir greitai iškilo partijos hierarchijoje, palaikomas Helen Zille (Helen Zilei), kuri atsistatydino iš partijos pirmininkės posto po aštuonerius metus trukusios vadovavimo.

H.Zille viešai nepaskelbė Mm.Maimane savo įpėdiniu, bet jis buvo aiškus favoritas laimėti slaptą balsavimą.

„Nesutinku su sakančiais, kad jie neskiria spalvų – jeigu nematot, kad esu juodaodis, tuomet apskritai manęs nematot“, – Mm.Maimane pareiškė sakydamas pergalės kalbą džiūgaujantiems delegatams.

„Daugeliui jaunų juodaodžių pietų afrikiečių vis dar neleidžiama pasinaudoti galimybėmis, kaip ir jų tėvams per apartheidą. Privalome tai pakeisti, jeigu norime būti sėkminga šalis“, – pabrėžė jis.

Sekmadienį įvykę rinkimai žymi „svarbią gairę DA ir Pietų Afrikos politikai“, – rašoma laikraščio „The Sunday Times“ redakcinėje skiltyje.

„Per pastaruosius du dešimtmečius mūsų politikoje dažniausiai vykdavo varžytuvės tarp juodaodžių ir baltaodžių. ANC laikoma anksčiau priespaudą patyrusiųjų partija, o DA – baltaodžių interesų partija“, – pridūrė laikraštis.

DA pabrėžia pasisakanti už liberalizmą ir lygias galimybes, kitaip negu ANC, propaguojanti ryžtingus veiksmus, turinčius ištrinti rasistinės apartheido epochos palikimą.

Demokratų sąjungos pirmtakė buvo dabar jau nebeveikianti Pažangos partija, kurią 1959 metais kartu su kitais įkūrė velionė apartheido priešininkė Helen Suzman (Helen Sazman).