„Andreaso Lubitzo – ko gero, psichiškai nestabilaus antrojo piloto, sudaužiusio Vokietijos lainerį į Prancūzijos kalno šlaitą – atveju, beveik atrodo, kad vokiečiai nedrįsta kelti klausimo, kaip toks baisus dalykas išvis galėjo įvykti“, – rašo žurnalistai Anthony Faiola ir Michael`as Birnbaumas dienraštyje „Washington Post“.
„Jeigu avarija būtų įvykusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, rimti žmonės būtų pareikalavę A. Lubitzui kelio neužkirstusių psichiatrų galvų arba su įtūžiu pasmerkę taisykles ir skrydžių bendrovės procedūras, leidusias sutrikusios psichikos 27 metų vyrui sėstis į lakūno kabiną.
Amerikiečių požiūriu, daugelis vokiečių į katastrofą žiūri per atsainiai – nei išreiškia pakankamą pasipiktinimą, nei ryžtasi nustatyti bei įvardyti kaltuosius.
To priežastis galbūt ta, jog katastrofa kelia iššūkį kai kurioms fundamentalioms Vokietijos gyvenimo nuostatoms. Pavyzdžiui, įsitikinimui, kad jos pramonės titanai nedaro klaidų arba kad gerai sumąstytomis taisyklėmis, griežtai apribojančiomis keitimąsi duomenimis apie asmens sveikatą, dera pasitikėti ir reikia jų nenukrypstamai laikytis.
Šalyje, kur Edwardas Snowdenas laikomas kone liaudies herojumi, asmens privatumas turi būti gerbiamas nepaisant nieko.
Išties didžiausius ginčus po katastrofos čia sukėlęs klausimas, – iš Berlyno rašo „Washington Posto“ žurnalistai, – ar užsienio spauda bei agresyvesnė vietos žiniasklaida neskuba A. Lubitzo nuteisti per greitai, dar neišryškėjus visiems faktams?
Daugybė įvairių balsų Vokietijoje teigia, jog A. Lubitzas net ir mirtyje nusipelno tam tikro privatumo, kaip ir jo artimieji.
O jei jis kaltas, tai dėl to atsakinga gali būti jo psichikos liga ir nereikėtų jo kaltinti per šiurkščiai, lyg kokio savižudžio sprogdintojo.
Kai kurie vokiečiai rodo atjautą tai asmeninei kančiai, kurią A. Lubitzas galėjo patirti. Socialinėse medijose pilna pasisakymų, jog jau užteks tų detalių tvano – A. Lubitzas buvo sutrikęs žmogus, kurio niekas nebūtų galėjęs sustabdyti, tad byla baigta.
„Kodėl visi taip „užsiciklinę“ dėl šios avarijos, – socialiniame tinkle „Facebook“ klausė vienas įmonės „Burger King“, kur kadaise dirbo ir A. Lubitzas, darbuotojas. – Čia nėra nieko naujo. Vaikinas sirgo“.
Daugelis Vokietijos laikraščių greitai išspausdino musulmonų užpuolikų, sausio mėnesį įvykdžiusių išpuolius Paryžiuje, vardus ir pavardes – primena Amerikos žurnalistai – tačiau nors Vokietijos prokurorai viešai įvardijo A. Lubitzą ir įkalčius, jog jis lėktuvą sudaužė tyčia, kai kurie gerą vardą turintys Vokietijos laikraščiai ir toliau nespausdino jo pavardės.
Anot jų, kaltumo gylis dar neaiškus, o skaitytojai reikalauja daugiau jautrumo, nes A. Lubitzas – vokietis ir jo istorija rutuliojasi būtent namie – Vokietijoje.
Tie laikraščiai, kurie nesivaržydami viešina visas šios istorijos detales, kaip, pavyzdžiui, bulvarinis „Bild“, sulaukia stiprios kritikos.
„Vokiečiai dažnai bijo tam tikrų realijų – karo, prievartos, smurto faktų, – sako Kajus Diekmannas, laikraščio „Bild“ vyriausiasis redaktorius. – Manau, kad šie ginčai susiję su atsisakymu pažiūrėti į akis tikrovei“.
Stambi šio iššūkio dalis – stiprus, giliai kultūroje įsišaknijęs tikėjimas prognozuojamumu ir taisyklėmis. Daug kas mano, kad taisyklės priimtos ar primestos dalyką gerai apsvarsčius. Užtat jas reikia be abejonių gerbti.
Dažnai galima matyti, kaip Vokietijoje pėstieji prie sankryžos laukia žalios šviesos, net kai automobilių gatvėje nėra. Kaimynai vienas kitą apibara už šiukšlių nerūšiavimą.
Tiesa, pasigirsta vienas kitas siūlymas peržiūrėti tam tikrus sveikatos reikalų privatumo įstatymus, galėjusius pagelbėti A. Lubitzui nuslėpti savo psichologines problemas nuo aviacijos pareigūnų. Tačiau mažai kas iš žurnalistų, politikų, ekspertų ar net ir eilinių piliečių reikalauja įstatymus bei potvarkius peržiūrėti iš pagrindų.
Užvis labiausiai daugelis vokiečių norėtų, kad visa ši tema dingtų iš akiračio.
„Problema – tai jūs“, – žurnalistui sakė viena cheminės valyklos savininkė Diuseldorfe netoli A. Lubitzo gyvenamo daugiabučio. „Šitie žmonės trokšta tik dėmesio“, – sakė ji ir davė suprasti, kad jeigu bus katastrofą mėgdžiojančių nusikaltimų – tai tik žiniasklaidos kaltė.
Užuot iššniukštinėję kiekvieną galimybę, daugelis Vokietijos žiniasklaidos kanalų atrodo labiausia susirūpinę privatumo išsaugojimu. O šis poreikis laikyti liežuvį už dantų ir nesibrauti į kitų gyvenimus dalinai kyla iš noro nebegrįžti į nacių ir Šaltojo karo laikus, kai valdžios akys viską stebėdavo.
Nemažai Vokietijos žurnalistų dažnai tiesiog nežino, ką daryti. Pavyzdžiui, neseniai du iš jų lietuje stovėdami prie daugiabučio dvejojo, ar žengti takeliu prie pat A. Lubitzo namo durų ir pasižiūrėti į kaimynų pavardes. Jie nutarė to nedaryti, kad nepažeistų pašalinių žmonių privatumo.
Kaip sakė Berlyno dienraščio „Tageszeitung“ vyriausioji redaktorė Inesa Pohl, „gerbti privatumą daug svarbiau nei lakstyti paskui našles, artimuosius ir kaimynus, ieškant faktų žurnalistiniam straipsniui“.
Panašiai už žurnalistinį diskretiškumą pasisakė ir dienraščių „Rheinische Post“, savaitraščio „Spiegel“ ir dienraščio „Welt“ redaktoriai, aiškindami, kodėl arba publikuoja A. Lubitzo nuotrauką su išblukintu veidu, arba neskelbia pilnos jo pavardės, arba nerodo jo aukų šeimos narių nuotraukų, nebent jie patys to būtų prašę.
Tai, kad „Lufthansa“, kuriai priklauso bendrovė „Germanwings“, prisipažino žinojusi apie A. Lubitzo ankstesnę kovą su depresija ir tai padarė po visą savaitę trukusio neigimo – sukėlė tam tikrų neigiamų komentarų socialinėse medijose, tačiau vis tiek nelabai ką sujaudino.
Rimtos atskaitomybės iš bendrovės „Lufthansa“, kuri laikoma veiksmingos vokiečių pramonės standartu, nepareikalauta. Jos vyriausiasis vadovas aplankė avarijos vietą Prancūzijoje, tačiau neaskleidė jokių naujų detalių apie tai, ką bendrovė žinojo apie lakūno psichinės sveikatos būklę.
Daugelio vokiečių nuomone, lėktuvo katastrofa išryškino tik vieną dalyką – vieno potencialiai pakrikusio žmogaus nesėkmę.
„Tokių incidentų negalima išvengti. Aišku, galima būti atsargesniems – ir jautresniems tokių susirgimų ir asmens elgesio atžvilgiu, – sakė Annegrėtė Bendiek, Europos Sąjungos saugumo politikos skyriaus prie Vokietijos Tarptautinių santykių ir saugumo reikalų instituto ekspertė. – Tačiau apskritai tai nepateisina bendros saugumo dalykų šiuo klausimu peržiūros“.
Nuo savęs pridursime, kad su šia nuomone griežtai nesutinkame. Tokios peržiūros būtinai reikia. Ypač samdant žmones darbams, nuo kurių tinkamo atlikimo priklauso daugelio žmonių gyvybė. Tokiais atvejais samdomojo psichinė būklė darbdaviams privalo būti žinoma.