Javelin‘ai, stinger‘iai, termobariniai ginklai (arba vakuuminės bombos) – karo Ukrainoje akivaizdoje norom nenorom girdime pavadinimus, kurie daugeliui iki šiol buvo nepažįstami.

„Kauno dienos“ studijoje viešintis A. Vilkauskas išsamiau ir civiliams suprantama kalba papasakos apie šiuolaikinę ginkluotę.

Tačiau ekspertas pripažįsta ir pats suglumęs tikrojo Rusijos armijos veido akivaizdoje.

– Ukrainiečių ir rusų ginklai iki karo iš principo buvo vienodi, sovietų sąjungos laikų. Tačiau išryškėjo vertybiniai skirtumai, kai Tėvynę ginantys ukrainiečiai keleriopai pranoko rusus savo kovine dvasia ir nusiteikimu, – pastebi A.Vilkauskas.

Ilgaamžės korupcijos tradicijos taip pat padarė savo darbą. „Pasaulyje analogų neturintys modernūs rusų ginklai“ įspūdingai atrodo tik animaciniuose filmukuose. Eksperto teigimu, šiuolaikiniame kare reikalinga ne tik moderni ginkluotė, šiuolaikinės ryšio priemonės bei išprusę kariai. Ne mažiau svarbus ir socialinis kontekstas, kokioje aplinkoje augo ir kaip maitinosi būsimas karys, nes frazė „sveikame kūne – sveika siela“ vis dar aktuali ir tokia išliks ateityje.

Ketvirtą dešimtmetį pradedančių skaičiuoti sovietinių sraigtasparnių resursai – išeikvoti, o eksploatacija sudėtinga, tačiau viešojoje erdvėje vis pasigirsta skeptiškų vertinimų panašioms investicijoms į gynybos technologijas.

Visgi Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas, gynybos technologijų ekspertas Andrius Vilkauskas pastebi, kad naujų sraigtasparnių pirkimas – investicija ne tik į technologijas, bet ir žmogiškąsias kompetencijas.

– Kokia jūsų nuomonė apie oro gynybos technologijų atnaujinimą, įsigyjant "Black Hawk" sraigtasparnių platformą?

– Lietuvos kariuomenę sudaro keturių rūšių pajėgos: sausumos, karinės oro ir jūrų bei specialiųjų operacijų. Kiekviena jų atlieka savo funkcijas ir turi savo paskirtį. Turint net ir labai gerai aprūpintas bei paruoštas antžemines pajėgas, sausumos karinę techniką, šarvuočius, tankus, karinio konflikto atveju šios pajėgos būtų bevertės be palaikymo iš oro. Kitaip tariant, jeigu jų nepridengs priešlėktuvinės gynybos sistemos arba tam tikri aviacijos vienetai – anksčiau ar vėliau šios pajėgos bus sunaikintos.

"Black Hawk" yra vieni universaliausių sraigtasparnių pasaulyje. Jie gali būti panaudojami bet kokiems strateginiams uždaviniams: kovinėms operacijoms, desantui išlaipinti, atakoms, paramai, stebėjimui, pasienio apsaugai, gelbėjimo operacijoms, kaip komunikacijų platforma, komandinio ryšio valdymo sistema.

Sakoma, kad universalūs dalykai netinka niekam, tačiau "Black Hawk" – išimtis. Tai vienas geriausių ir labiausiai pasiteisinusių tokio tipo sraigtasparnių pasaulyje.

– Naujoji sraigtasparnių platforma pakeis iki šiol Lietuvos kariuomenėje naudojamus "MI-8T". Kaip vertinate dabartines Lietuvos oro gynybos technologijas?

– Dabar naudojami "MI-8T" sraigtasparniai, žvelgiant iš technologinės perspektyvos, yra jau pasenusi technika. Jų resursai pasibaigę gana seniai, nors gamintojo dirbtinai pratęsiami ir vis dar palaikomas šioks toks tiekimas, tačiau jis bet kada gali būti užbaigtas. Pagal dabartines navigacijos, avionikos savybes, greitį, manevringumą, galėtume jį įvardyti praėjusios kartos technologija.

Dideliu privalumu tampa aptarnauti pasirengęs ir reikiamas kompetencijas turintis mūsų kariuomenės personalas.

– Lietuva JAV vyriausybei už sraigtasparnių platformą per penkerius metus sumokės 181 mln. eurų, dar 26 mln. eurų paramą skyrė pati JAV vyriausybė. Kodėl JAV suinteresuota prisidėti prie šio pirkinio?

– JAV yra aktyvi mūsų sąjungininkė ir partnerė vystant mūsų gynybos technologijas, sistemą, pajėgas ir kompetencijas. JAV gynybai taip pat svarbu, kad jų sąjungininkų naudojamos technologijos būtų suderinamos su jų naudojamomis platformomis ar sistemomis. Tikėtina, kad vienokios ar kitokios grėsmės atveju JAV papildytų mūsų turimas pajėgas savo sraigtasparniais arba skolintųsi mūsų sraigtasparnius, todėl dideliu privalumu tampa aptarnauti pasirengęs ir reikiamas kompetencijas turintis mūsų kariuomenės personalas. Abipusiai naudinga, kad būtų žmonės, gebantys šiuos sraigtasparnius pilotuoti, prižiūrėti, keisti jų panaudojimo paskirtį. Tai yra bendradarbiavimo platformos sukūrimas.

– Pastaraisiais metais Lietuva vis daugiau investuoja į karinę pramonę ir ginkluotę. Ar tai labiau susiję su įsipareigojimais NATO, ar su geopolitine Lietuvos padėtimi?

– Mūsų narystė NATO prasidėjo kartu su tam tikrais įsipareigojimais, kurie taikomi visoms NATO narėms. Tai yra įsipareigojimas skirti gynybai 2 proc. šalies BVP. Kadangi kurį laiką gyvenome ganėtinai ramiai, rasdavome šimtus pasiteisinimų, kodėl to nedaryti. Sąžiningai šio įsipareigojimo laikėsi vos kelios NATO valstybės narės, tarp jų ir JAV. Po Ukrainos įvykių ir tam tikro JAV paskatinimo finansinę gynybos naštą dalytis visiems, dauguma NATO narių atsakingiau pradėjo vertinti savo įsipareigojimus.

– Pagal pasirašytą Lietuvos ir JAV sutartį, Lietuva gaus ne tik sraigtasparnius, bet ir papildomą įrangą, atsarginių dalių, remonto, mokymų bei logistinį paketą. Ar galima teigti, kad tai investicija ne tik į technologijas, bet ir žmogiškųjų kompetencijų gerinimą?

– Vienareikšmiškai taip, nes tokio lygio sistemos yra nuolatos ir nuosekliai atnaujinamos, pavyzdžiui, iš ginkluotės ar avionikos perspektyvų. Todėl būtinos kompetencijos ir gebėjimai, norint šias inovacijas adaptuoti, įdiegti, pritaikyti ir gebėti tinkamai naudoti. Tam būtinas nuolatinis bendradarbiavimas ir komunikacija tarp technologijas tiekiančios ir jas gaunančios šalies.

– Viešojoje erdvėje kartais galime išgirsti, kad investicijos į karinę pramonę ir ginkluotę yra milijonų švaistymas? Kodėl Lietuvai svarbu investuoti į gynybos technologijas?

– Galima būtų sakyti, kad toji šalis, kuri nemaitina savo kariuomenės, maitina svetimą kariuomenę ir atiduoda jai žymiai daugiau. Mes stebėjome ir stebime įvykius Ukrainoje, Sakartvele, Armėnijoje. Šiame kontekste yra dalykų, vertingesnių už milijonus eurų. Viešojoje erdvėje periodiškai galime girdėti įvairių išvedžiojimų, bet turime mokėti kritiškai vertinti geopolitinę situaciją ir remtis ne padrikomis nuomonėmis, o kompetencijomis bei faktais. Mes, kaip valstybė, turime būti pajėgūs rūpintis savimi, turėti ne tik norą, bet ir valią tai daryti. Kitu atveju, turėsime primestą svetimą valią ir mokėsime žymiai didesnę kainą.

Anot jo, norint darbo rinkoje būti konkurencingais ir už kitus pranašesniais specialistais, turime būti kūrybiški.

„Dizaino aspektas mechanikos srityje kuria ypač didelę pridėtinę vertę“, – tikina A. Vilkauskas, kalbėdamas apie tai, ką bendro turi mechanika su dizainu.

Nors visada pasisako už lyčių lygybę, KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas nepaneigia fakto, kad vyrų ir moterų mąstymo modeliai skiriasi. Todėl, jo nuomone, jei mechanikos inžineriją pasirenka merginos, turinčios dar ir meninę prigimtį bei polinkį į dizaino sritį, jos atveria daugybę naujų perspektyvų ir galutinis rezultatas tampa ženkliai geresnis ir įdomesnis.

„Juk pramoninis dizainas yra būtent inžinerijos ir meno sąjunga“, – pastebi A. Vilkauskas.

Iš Dzūkijos kilęs vyras, KTU studijavo mechanikos inžineriją, ilgus metus dirbo tyrėju, kurį laiką save realizavo ir pramonės sektoriuje. Tačiau galiausiai grįžo į universitetą, kur šiuo metu vadovauja vienam iš devynių universiteto fakultetų.

Apie studijų ir karjeros pasirinkimus, inžinierių poreikį rinkoje, pastaruosius dešimt metų vykstančius pokyčius ne tik mechanikos srityje, bet ir universitete, su A. Vilkausku kalbamės plačiau.

– Kuo jus sužavėjo mechanikos inžinerija?

– Nuo pat vaikystės man buvo smalsu, kaip ir kodėl veikia tam tikri daiktai ar prietaisai. Būdamas moksleiviu atradau fiziką kaip itin įdomų mokslą. Tam, be abejo, didelės įtakos turėjo puikus mokytojas, gebėjęs mus, moksleivius, sudominti, paaiškinti, parodyti. Mano nuomone, šiuolaikinėms kartoms neretai sunku suprasti tiksliuosius mokslus todėl, kad trūksta kompetentingų mokytojų, kurie turėtų motyvacijos ir kantrybės išaiškinti ne visada lengvai suprantamus dalykus, ieškoti atsakymų kartu su moksleiviais, o ne „atiduoti“ atsakymą be jokio konteksto.

– Kas lėmė jūsų pasirinkimą studijuoti KTU?

– Galvodamas apie savo ateities specialybę – mechanikos inžineriją, rinkausi ne miestą, bet būtent universitetą. KTU nusipelnęs savo vardą šioje srityje – ne veltui ištisus dešimtmečius viešojoje erdvėje galima išgirsti KTU vadinant „inžinierių kalve“. Tiesa, pastaraisiais metais inžinierių trūkumas tiek viešajame, tiek verslo sektoriuje kelia nerimą, tačiau svarbu suprasti, kad šiuolaikinis pasaulis neatsiejamas nuo pramonės evoliucijos, technologijų progreso ir inovacijų.

– Kokie buvo jūsų pirmieji metai iš Alytaus atvykus studijuoti į Kauną?

– Negalėčiau teigti, kad jie buvo sunkūs. Labiau tiktų žodis „kitokie“. Tai buvo visiškai naujas gyvenimo etapas, kuriame teko išmokti savarankiškumo. Universitetas – jau nebe mokykla: čia daugiau laisvės, su kuria kartu atkeliauja ir atsakomybės jausmo ugdymas. Paskaitų lankomumas, žinių įvertinimas, gebėjimas derinti studijas ir studentišką gyvenimą, galiausiai netgi buities darbai tampa tavo paties atsakomybė, kurios negali perduoti tėvams ar pedagogams.

– KTU buvote ir studentas, ir tyrėjas, šiuo metu esate Mechanikos ir dizaino fakulteto dekanas. Kaip keitėsi jūsų požiūris į studijas, mokslą, galiausiai – patį universitetą ir jo bendruomenę?

– Tikiu, kad ir anksčiau, ir dabar gebu išlaikyti objektyvų požiūrį į studentą. Jaunas žmogus, besiformuojanti asmenybė ateina į universitetą gauti kokybišką išsilavinimą, todėl mūsų pareiga yra padaryti viską, ką leidžia mūsų galimybės, kad jam tai suteiktume.

Greta akademinių žinių labai svarbi ir psichologiškai tinkama aplinka. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet tikiu, kad tai prisideda prie motyvacijos mokytis bei gerų akademinės bendruomenės santykių. Kai studentas su dėstytoju, darbo vadovu ar dekanu gali drąsiai kalbėtis apie jam kylančius sunkumus, tuomet rasti sprendimą yra kur kas paprasčiau negu ieškant jo vienam.

– Kurį laiką dirbote pramonės sektoriuje tačiau sugrįžote į akademinę bendruomenę. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Dirbau gynybos technologijų srityje, kai KTU prasidėjo „pokyčių banga“. Naujos idėjos, šiuolaikinis požiūris ir begalinis troškimas siekti daugiau mane paskatino prisijungti prie kritinės masės žmonių, kurie norėjo keisti KTU į geresnį universitetą.

– Viešojoje erdvėje jau kuris laikas vis dažniau ir garsiau kalbama apie inžinierių trūkumą. Kodėl, jūsų nuomone, abiturientai mieliau renkasi socialinių mokslų sritis, o ne inžineriją?

– Todėl, kad moksleivių pakankamai nesudomina mokyklose. Kartais mokytojams trūksta motyvacijos ieškoti novatoriškų mokymo būdų ar priemonių, o moksleiviams neretai pritrūksta kantrybės ieškoti atsakymų į sudėtingus klausimus.

Žiūrint plačiau, šiuolaikinis jaunimas vis mažiau „gyvai“ prisiliečia prie inžinerinių įrenginių. Jie puikiai žino technologijų funkcijas, bet neturi supratimo, kaip jos veikia. Jei namuose ir mokykloje vaikai būtų ugdomi pažinti dalykus, jei būtų skatinamas jų prigimtinis smalsumas, tada vėlesniame amžiuje būtų kur kas lengviau tuo domėtis, klausti, ieškoti atsakymų, daryti pažangą.

Džiaugiuosi KTU inžinerijos licėjumi, kuris dirba būtent šia kryptimi. Inžinerija nėra vien fizika ar matematika. Inžinerija moko, kaip gamtos dėsnius pritaikyti praktikoje, sukurti produktą ar pridėtinę vertę žmogui.

Tačiau šalia to yra ir tam tikras filosofinis aspektas, socialinės atsakomybės momentas. Žmogaus inžineriniai kūriniai gali padėti visuomenei ar pasauliui tiek pat, kiek ir jam pakenti. Inžinierius, kaip kūrėjas, turi būti atsakingas ir numatantis bent kelis žingsnius į ateitį. Tiek socialinė, tiek asmeninė atsakomybė turėtų būti pradėta ugdyti namuose ir mokykloje. Universitetas šias savybes padeda geriau ir aiškiau suprasti, atrasti priežastinius ryšius ir veiksmų pasekmes.

– Renkantis profesiją dažnai galvojama ir apie ateities perspektyvas. Kokios perspektyvos laukia inžinerijos specialistų?

– Pirmiausiai reikėtų galvoti apie tai, kad perspektyvą kuria ne kas kitas, kaip pats žmogus. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už savo troškimus, pasirinkimus ir išbandytas galimybes. Inžinerija atveria nepaprastai daug galimybių, nes mes gyvename technologijų pasaulyje. Be technologijų ir inžinerinių sprendimų pasaulis su nuolatos augančia populiacija virstų chaosu. Žmonės nori gyventi gražiai, švariai, patogiai, o tam reikalinga inžinerijos sąsaja su aplinka ir tvarūs sprendimai.

Kalbant konkrečiai apie mechanikos inžineriją, ji supa mus daugybėje kasdienio gyvenimo sričių, tik mes jos neatpažįstame. Automobiliai, lėktuvai, kosminiai aparatai, reaktyviniai varikliai, ginklų ir gynybos pramonė, karinė technika – šias technologijas kuria, tobulina ir valdo žmonės, inžinieriai, kuriems būtinos mechanikos žinios.

– Ilgą laiką mechanika buvo vadinama „vyriška“ specialybė. Ar pastebite pokyčius šioje srityje? Kaip keičiasi lyčių stereotipai?

– Per pastaruosius dešimtmečius šioje srityje galime pastebėti labai didelių ir teigiamų pokyčių. Dabar merginų, studijuojančių mechanikos inžineriją, yra kone tris kartus daugiau negu, tarkim, prieš dvidešimt metų. Merginos atsineša kitokį požiūrį, įžvalgas, idėjas.

Aš visada pasisakau už lyčių lygybę, tačiau negalime paneigti fakto, kad vyrų ir moterų mąstymo modeliai skiriasi. Jeigu mechanikos inžineriją pasirenka merginos, turinčios dar ir meninę prigimtį, polinkį į dizaino sritį, jos atveria daugybę naujų perspektyvų ir galutinis rezultatas tampa ženkliai geresnis ir įdomesnis. Juk, pavyzdžiui, pramoninis dizainas yra inžinerijos ir meno sąjunga.

– Šiuo metu vadovaujate KTU Mechanikos ir dizaino fakultetui. Ką bendro turi mechanika su dizainu ir kokią vietą kūryba užima mechanikos srityje?

– Inžinerijos prasme, šis mokslas yra grįstas modeliais ir parametrais. Tačiau žvelgiant iš kūrybinės perspektyvos, įvedus šiek tiek chaoso, netikėtumo elementų į jau esantį modelį, galime gauti labai patrauklų rezultatą. O būtent menas inžinerijoje ir yra tas netikėtumo elementas. Norint būti konkurencingais rinkoje, būti pranašesniais už kitus, kurti inovacijas, turime būti kūrybiški. Dizaino aspektas šioje srityje kuria didelę pridėtinę vertę.

– Kaip keičiasi studentų ir dėstytojų kartos? Kas jus žavi šiuose pokyčiuose?

– Mane žavi tai, kad dėstytojas ir studentas šiandien yra arčiau vienas kito. Daugelis dėstytojų ilgainiui suprato, kad studentai yra ir paslaugos gavėjai, partneriai, būsimieji kolegos, todėl ilgus metus egzistavusi tarsi nematoma atskirtis yra ženkliai sumažėjusi.

Dėstytojo vaidmuo sparčiai keičiasi ir jis nebėra vienintelis studento informacijos šaltinis. Dėstytojas dabar yra studento partneris, turintis daugiau praktinės ir akademinės patirties bei kompetencijų. Šiandieniniame aukštojo mokslo studijų procese mes mokomės kartu su studentais: ieškome naujausios ir aktualiausios informacijos, diskutuojame, dalinamės įžvalgomis ir vieni kitus papildome. Dėstytojo patirtis padeda greičiau išspręsti kylančias problemas, tačiau studentas yra tas žmogus, kuris skatina dėstytoją nepaliaujamai domėtis savo sritimi ir nuolatos ieškoti atsakymų į studentui kylančius klausimus bei aplinkos ir pramonės progreso iššūkius.

Džiaugiasi sugrįžtuvėmis

„Tokio jaudulio ir noro įstoti į universitetą dar nebuvau patyrusi, nes niekada taip nenorėjau mokytis kaip dabar“, – šypsodamasi pasakojo „Axis Technologies“ inžinierė konstruktorė Karolina Sokelytė, neseniai sužinojusi, kad yra priimta į mechanikos inžinerijos magistro studijų programą Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete.

Grįžti į universiteto suolą ji nusprendė praėjus metams po bakalauro diplomo gavimo. Po studijų mergina iškart įsidarbino įmonėje ir yra atsakinga už biokuro katilinių įrangos projektavimą. „Darbas labai įdomus, nes ne tik darau brėžinius, dirbu kitus darbus biure, bet ir vykstu į objektus, akivaizdžiai matau įgyvendinamus savo darbo rezultatus. Kiekviena diena siūlo iššūkių, todėl nėra monotonijos“, –  teigė mergina.

K.Sokelytė prisipažino, kad iš pradžių pasirinkusi inžinerines studijas turėjo dvejonių, nors tvirtai žinojo, kad jai artimiausi yra tikslieji mokslai.

„Nemažai jaunų žmonių mano, kad inžinerija dažniausiai yra vyresnių vyrų sritis, o jaunimui ir tuo labiau merginoms tokiose darbovietėse sunku įsitvirtinti. Šie stereotipai greitai sugriuvo pradėjus dirbti – kasdien matau daug jaunų, kūrybingų, įdomių asmenybių“, – tvirtino jauna inžinierė.

Nauda abipusė

K.Sokelytė pasakojo, kad pradėjusi dirbti gana greitai pradėjo galvoti apie magistrantūrą. „Darbe, kuriame nėra rutinos, reikia ir nuolatinio tobulėjimo. Esu tikra, kad magistro studijos praplės mano akiratį, į daugelį dalykų leis pažiūrėti platesniu žvilgsniu“, – mano ji.

Magistro studijų diplomo darbo temą K.Sokelytė ketina rinktis iš kurios nors įmonei svarbios srities. „Su kolegomis išsiaiškinsiu, ką galima tobulinti, atliksiu tyrimą ir teiksiu siūlymus. Dėl to diplominis darbas bus naudingas tiesiogiai įmonei, galėsiu matyti apčiuopiamą rezultatą“, – džiaugėsi K.Sokelytė.

Merginą tęsti studijas paskatino ir tai, kad dauguma kolegų jau yra baigę magistro studijas, o kai kurie ir doktorantūrą. „Dar buvo dvejonių, ar pavyks dienines studijas derinti su darbu, bet sulaukiau darbdavių palaikymo ir paskatinimo neatsisakyti šios minties“, – teigė K.Sokelytė.

„Axis Technologies“ Personalo ir administracijos departamento direktorė Lina Valentukevičė tvirtino, kad įmonėje daug tokių pavyzdžių, kai padirbėję specialistai nusprendžia tęsti studijas. „Žinių niekada nebūna per daug, todėl mūsų bendrovė labai palaiko šias iniciatyvas. Be to, tokiais darbuotojais džiaugiamės dar ir dėl to, kad tai rodo jų norą nuolat tobulėti“, – aiškino L.Valentukevičė.

Vis daugiau įmonių supranta, kad sudarydamos sąlygas mokymuisi jos skatina darbuotojų lojalumą ir kuria patrauklaus darbdavio įvaizdį. Tai sudaro sąlygas pritraukti talentingus, motyvuotus tobulėti specialistus. Jie operatyviau prisitaiko prie pokyčių, turi platų akiratį, yra kūrybingi.

Daug galimybių ir verslui, ir mokslui

Įmonės sudarančios sąlygas darbuotojams studijuoti magistrantūroje gauna naudos ir iš glaudesnio ryšio su aukštąja mokykla.

KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas dr. Andrius Vilkauskas teigia, kad tokios bendrovės lengviau įdiegia inovacijas, gauna naujausius tyrimus ir žinias, perduoda savo poreikius universitetams. „Tyrimai rodo, kad tose šalys, kuriose yra daugiau nei kitur magistrų bei mokslo daktarų, geriau išvystytas ir aukštųjų technologijų sektorius, veikia daugiau didesnę pridėtinę vertę kuriančių įmonių. Dėl to kuriama ir didesnė vertė visai valstybės ekonomikai“, – tvirtino dekanas.

Kaip pavyzdį mūsų šalyje galima paminėti biotechnologijų ir lazerių sektorių, kur dirba daug magistrų bei mokslo daktarų. Lietuvos ekonomikai šie sektoriai nėra pagrindiniai varikliai, tačiau kitoms pramonės įmonėms vystant inovacijas net ir nedidelis augimas duotų milžinišką naudą šalies ūkiui. Tam reikalingi aukštos kompetencijos ir kūrybiški specialistai.

„Pramonės ir studijų sinergija sukuria tokias sąlygas, kai į magistrantūros studijas ateina stipriai motyvuoti studentai, o įmonė kartu su universitetu pradeda vykdyti mokslinius tyrimus, kurių rezultatas – inžineriniai sprendimai ir naujos technologijos“, – įsitikinęs A.Vilkauskas.

Pasak dekano, bendradarbiaujant su įmonėmis, kai magistrantūrą renkasi jų darbuotojai, universitetams yra daugiau galimybių geriau pažinti verslo poreikius bei kartu su verslu kurti inovacijų kultūrą, taip reikalingą mūsų ekonomikai, kuriant didesnę pridėtinę vertę.

„Kai darbuotojai pagal darbo patirtį suvokia, kokių kompetencijų jiems trūksta, o įmonė žino savo technologijų ir produktų poreikį, tada ir universitetui lengviau tobulinti studijų programas, vystyti aktualias pramonei tyrimų kryptis“, – įsitikinęs A.Vilkauskas.

Sulaukia didesnio atlygio

JAV Džordžtauno universiteto tyrimai rodo, kad turintys magistro diplomą amerikiečiai per savaitę vidutiniškai uždirba 1300 JAV dolerių, bakalaurai – 1066 JAV dolerius. Nedarbo lygis tarp magistrų 3,5 proc., bakalaurų – 4,5 proc. Ši tendencija matoma ir Europos šalyse. Didesni atlyginimai mokami ne tik inžinerinių, bet ir kitų sričių magistrams. „Jau ir Lietuvos rinkoje matome, kad baigę magistrantūros studijas darbuotojai uždirba daugiau nei bakalaurai“, – pastebi A.Vilkauskas.

Lietuvos statistikos duomenimis, darbo užmokesčio dydžio santykis yra apie 30 proc. didesnis nei bakalauro studijas baigusių darbuotojų. Nors šiuo metu inžinerinių specialybių absolventams nedarbas nėra aktualus, nes daugelis bakalauro studijų studentų paskutiniame kurse jau dirba, tačiau šių laikų pasaulyje, kai technologijos keičiasi labai gretai ir niekas nežino, kokių specialistų reikės rytoj, kaip pasikeis išlikusios, pagrindinis saugumo darbo rinkoje koziris yra nuolatinis mokymasis. Pasaulinė praktika rodo, kad nedarbo lygis tarp magistratūros studijas baigusių studentų yra ženkliai mažesnis lyginant su vien bakalauro studijas baigusiais absolventais.