Šalia meistriškumo kursų, kuriuos veda garsūs pasaulio pianistai, Anna praeitą vasarą lankėsi ir Lietuvoje – Kaune vykusiame festivalyje "Kaunas Piano Fest" (KPF), apie kurį puoselėja pačius geriausius prisiminimus.
Tiesą sakant, jai čia taip patiko, kad šiemet grįžo koncertuoti kaip alumnė: jos ir vienos iš festivalio rengėjų Monikos Mašanauskaitės rečitalį virtualiuoju formatu buvo galima išgirsti liepos 17-osios vakarą, o šiame pokalbyje pianistė pasakoja ne tik apie festivalį ir karantino iššūkius, bet ir konkurenciją, abejones, įvairius pianisto karjeros niuansus, klasikinės muzikos aktualumą.
Sunku apibrėžti, kas muzikoje yra "geriausias", nes muzikoje nėra "geriausio", ši sąvoka skirtingiems žmonės reiškia skirtingus dalykus.
– Pernai buvote KPF dalyvė, o šiemet jame koncertuojate kaip alumnė. Kas paskatino sugrįžti?
– KPF buvo vienas geriausių festivalių, kuriame man teko dalyvauti. Jis labai kruopščiai suplanuotas, meistriškumo kursai ir paskaitos yra ypatingi. Organizatoriai Monika, Robertas ir Darius (Monika Mašanauskaitė, Robertas Lozinskis, Darius Stoskeliūnas – red. past.) sukūrė tokią atmosferą, kad jaučiausi lyg namuose, tad buvau labai laiminga galėdama juos pamatyti dar kartą, taip pat ir vėl koncertuoti gražiajame Kaune.
– Atsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją, festivalis šiemet persikėlė į skaitmeninę platformą. Kaip virtualioji erdvė pakeitė KPF?
– Pats didžiausias tikro ir virtualiojo koncerto skirtumas yra publikos nebuvimas, kuris sukuria alternatyvią koncertavimo aplinką – ne tokią, kokia mums, muzikantams, yra įprasta. KPF organizatoriai dirba labai daug ir sunkiai, kad visi virtualieji renginiai būtų kiek įmanoma geresni, ir ateityje tokia forma galbūt net taps labai paranki. Ir organizatoriai, ir festivalio dalyviai įgijo neįkainojamos patirties ir įgūdžių, kurie tikrai bus panaudoti kitame KPF. Virtualiųjų rečitalių klausosi gana daug žmonių, taip pat daug jų dalyvauja paskaitose, ateities perspektyvoje tai yra labai teigiamas dalykas.
– Ką jūs manote apie kultūrinio gyvenimo persikėlimą į virtualiąją erdvę apskritai? Galbūt vieną dieną tai taps norma, o keista dabar atrodo tik todėl, kad yra nauja?
– Tai labai geras klausimas, kuris konkretaus atsakymo, manau, neturi. Norėčiau tikėti, kad "veidas į veidą" kultūra niekada nenustos egzistuoti. Bet, kita vertus, esu tikra, kad daugelis virtualiojo kultūrinio gyvenimo aspektų bus ar net jau yra prigiję. Taip pat sunku numatyti ir technologinį transliavimo medijų vystymąsi, kuris artimiausiu metu tikrai įvyks ir galbūt suteiks naujų informacijos perteikimo galimybių. Bet manau, kad kol kas esame saugūs – technologijos dar nepasiekė tokio lygio, kad galėtų visiškai patenkinti žmonių poreikius gyvo atlikimo meno sferoje.
Į KPF grįžusi A.Szałucka negaili komplimentų. "Tai vienas geriausių festivalių, kuriame man teko dalyvauti", – sako pianistė
– Susiklosčiusi situacija muzikantų gyvenimus, regis, pakeitė iš esmės: bent jau laikinai kinta ne tik renginių formatai, bet ir atsiranda daug erdvės savirefleksijai, kuri inspiruoja abejones dėl profesinio pasirinkimo. Kokių egzistencinių klausimų šiuo laikotarpiu kilo jums?
– Abejonių dėl profesinio pasirinkimo tikrai turėjau ir aš. Karantino pradžioje buvo visai neaišku, kiek tai tęsis, dauguma šaltinių tvirtino, kad panašiomis aplinkybėmis turėsime gyventi keletą metų, kol bus išrasta tinkama vakcina. Ir dabar dar vis nežinome, kada gyvenimas taps normalus ir ar apskritai tai kada nors įvyks. Kita vertus, dažnai pagalvoju, kad šis "laisvas" laikas buvo puiki galimybė apmąstyti savo praeities pasirinkimus ir potencialius ateities sprendimus. Supratau, kad tikrai myliu muziką ir muzikavimą, bet noriu tai daryti kitaip – savaip.
– Ar normalu muzikantui turėti abejonių dėl savo pasirinkimo apskritai? Tiksliau, tą pasirinkimą dažniausiai nulemia kas nors kitas – tėvai ar globėjai ankstyvoje vaikystėje.
– Manau, kad net daugiau nei normalu. Netgi drįsčiau pasakyti, kad daugeliui muzikantų tokios abejonės yra įprasta kasdienybės dalis. Tai ne darbas, o gyvenimo stilius, ir labai sudėtingas. Darbo kiekis, aistra ir įsitraukimas, kuriuos sudedame į muzikavimą nuo pat mažens, yra net nepalyginami su kitomis profesijomis, bet daugeliui mūsų tampa sunku viską susieti. Kartais sunku rasti pusiausvyrą.
– Kaip manote, ar įmanoma būti pianistu ir šalia daryti kitą karjerą, kad ir tokią, kuri yra šalia muzikos, – užsiimti muzikos vadyba, pedagogika ir panašiai?
– Tai priklauso nuo karjeros intensyvumo. Manau, kad aktyviai koncertuojančiam pianistui būtų nepaprastai sunku šalia daryti ką nors kitą, tad juos dažniausiai matome tik scenoje. Tačiau daugeliui labai ar net gyvybiškai svarbu yra mokyti, nes tai užtikrina finansinį stabilumą, be to, tokiu atveju nesunku rasti kompromisą. Būti kažkieko vadybininku tikriausiai būtų gana sudėtinga, nors, kita vertus, visi mes esame savo pačių vadybininkai visą laiką. XXI a. pianistas privalo būti daugiaprogramis.
– Kas pianisto karjeroje jums yra patraukliausia?
– Keliauti ir susipažinti su žmonėmis. Taip pat groti gražų repertuarą. Bet pirmasis punktas mano mėgstamiausias, nes toks yra muzikanto gyvenimo būdas.
– Kokia dar veikla šalia muzikavimo turėtų užsiimti pianistas ir kodėl tai svarbu?
– Manyčiau, kad reikėtų daryti tai, ką kiekvienas mano būtina daryti norint išpildyti savo atlikėjiškus ir kūrybinius troškimus. Patirtis kituose kultūriniuose laukuose gali daryti labai turtinančią įtaką pačiam asmenybės vystymuisi ir atlikti edukacinę funkciją, lavinti. Tik tuomet galima sukurti kažką vertingo ir tuo dalytis su pasauliu, o tai juk ir yra muzikavimo esmė.
– Ką manote apie konkursus? Sakoma, kad svarbu ne laimėti, o dalyvauti. Bet juk atsimename tik laimėtojus. Ar jie nėra pervertinami, be to, sklidini politinių muzikinio gyvenimo aspektų – ar tikrai laimi geriausi?
– Konkursai yra labai klastingas dalykas. Žinoma, kad jų užkulisiuose visuomet visko vyksta labai daug ir nesvarbu, ar tai politinio atspalvio reikalai, ar asmeninės situacijos, – visos jos daro didelę įtaką jauniems, dar labai entuziastingiems muzikantams. Noriu tikėti, kad konkursus išties laimi geriausi, bet, deja, realybėje tai gana reta. Galbūt taip yra todėl, kad sunku apibrėžti, kas muzikoje yra geriausias, nes muzikoje nėra geriausio, ši sąvoka skirtingiems žmonės reiškia skirtingus dalykus. Galiu pasakyti tik tiek, kad pasaulis sukasi, ir laikas eina pirmyn, tad visi jauni atlikėjai savo unikalų kelią į sėkmę turi atrasti patys.
– Bet kažkokia mistinė "geriausio" sąvoka muzikiniame pasaulyje nuolat sklando ore. Kaip išgyventi, kai yra nuolatinė konkurencija?
– Deja, ši nuolatinė konkurencija labai destruktyviai veikia psichologinę būklę, ypač jaunų muzikantų. Labai tikiuosi, kad ateityje apie tai bus kalbama žymiai daugiau ir žmonės ims suprasti, kad yra normalu, jeigu tau pasitaikė bloga diena ir visai nieko tokio pasiimti atostogas nuo muzikos. Tikiuosi, kad supras ir tai, kad į sėkmingą ir turtingą menininko karjerą yra daug kelių.
– Kas šiandien svarbu darant pianisto karjerą? Šiuolaikinių technologijų kontekstuose yra labai daug muzikos, daug atlikėjų – visa ko pasirinkimas yra labai didelis.
– Visų svarbiausia yra atrasti ir turėti savitą, unikalų "balsą", kurį vainikuotų ir didelė dozė sėkmės. Tiesa tokia, kad pasiseks tik keletui, o industrijoje liks tik atkakliausi. Manau, kad tai yra raktas į sėkmingą pianisto karjerą!
– Kaip atrodytų tobula pianisto karjera pagal jus?
– Kiekvienas tai suvokia labai asmeniškai, priklausomai nuo to, kokių asmeninių poreikių turi. Man tai reiškia saugią ir nuolatos prieinamą prieigą praktikuotis, galėti sau leisti turėti reguliarias valgymo pertraukas, šalia solo groti ir kamerinę muziką ir parą pratęsti iki 25 valandų.
Meninėje išraiškoje vyrauja beveik visiška laisvė, tad kartais sunku atrasti sau tinkamą formą, kuri yra labai reikalinga norint savo meną reprezentuoti publikai.
– Kaip manote, ar buvo lengviau karjerą daryti anksčiau – kad ir XIX a., kai gyveno Franzas Lisztas ir Frédéricas Chopinas? Muzikos sklaidos galimybės buvo kur kas santūresnės.
– Norėčiau manyti, kad tuomet buvo lengviau, nes muzika pasiekė kur kas mažiau žmonių ir daugelis dalykų, palyginti su šia diena, dar nebuvo išrasta, daug klasikinių taisyklių nebuvo sulaužyta. Šiandien, ypač būdama Europoje, jaučiuosi taip, tarsi viskas būtų leidžiama, meninėje išraiškoje vyrauja beveik visiška laisvė, tad kartais sunku atrasti sau tinkamą formą, kuri yra labai reikalinga norint savo meną reprezentuoti publikai.
– Didžioji dalis šiandien atliekamo repertuaro buvo sukurta daugiau nei prieš 100 metų. Ar jis tikrai šiandien išlieka aktualus? Kodėl akademinės muzikos, kuriamos esamuoju laiku, atliekama tiek mažai?
– Ji svarbi tiek, kiek svarbi istorija. Tyrinėti muziką turėtume jau vien dėl to, kad suprastume, kur yra mūsų ir mūsų kultūros šaknys, kaip ji vystėsi ir kokią darė įtaką politinei ir socialinei to laikotarpio aplinkai. Didelė klasikinio fortepijono repertuaro dalis buvo parašyta tuomet, kai ne tik muziką, bet ir gyvenimą varžė tam tikros taisyklės. Šios muzikos grožis – jos nekaltumas ir formos tyrumas. Šiuolaikinė muzika yra populiari tam tikruose visuomenės sluoksniuose, bet didžiajai jos daliai yra pernelyg sunkiai suprantama. Iš tiesų taip buvo visuomet, nes žmonėms patinka tai, kas yra pažįstama. Kiek šiandien sukurtų kompozicijų pamėgs platesnė auditorija, parodys laikas.
– Daug muzikantų šiandien kalba apie tai, kad nyksta ribos tarp žanrų ir stilių – ir kompozicine, ir atlikimo prasme. Ar įmanoma, kad klasikinė muzika susiniveliuotų su, tarkime, džiazu ar populiariąja muzika?
– Tikriausiai kiekvienas renkasi manyti taip, kaip nori. Bet klasikinė muzika iš prigimties yra reikalaujanti daugiau pastangų nei kiti muzikos stiliai, vien jau todėl, kad norėdamas tapti jos atlikėju turi mokytis nuo mažumės, praleisti nesuskaičiuojamą kiekį valandų praktikuojantis ir t.t. Noriu to ar ne, klasikinę muziką tikriausiai visuomet pozicionuosiu aukščiau už kitas. Bet turiu pasakyti, kad muzika, kurios klausausi dažniausiai, yra neklasikinė.
