Kuo garsus vos už pusšimčio kilometrų nuo uostamiesčio esantis Rietavas ir ką šiame krašte verta pamatyti? Rietavas žinomas ne tik išskirtinai dideliu turgumi, nors pati Prezidentė Dalia Grybauskaitė būtent čia įsigijo gėlėtus guminius batukus. Šis Žemaitijos kraštas žavi unikalia istorija, mistinėmis vietomis, įstabia gamta ir savo krašto žmonėmis.
Pažangos lopšys
Rietavo istorija paženklinta daugybe įdomių faktų – būtent čia buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje profesionali muzikos mokykla.
Šiame mieste pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje telefono linija, kuri sujungė Rietavą, Plungę, Kretingą ir Palangą.
Rietavo dvare pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje ir carinėje Rusijoje elektrinė. Ji tiekė elektrą dvarui ir miesteliui. Būtent šiame mieste buvo įkurta pirmoji žemės ūkio mokykla.
Vos šešioliktus savivaldos metus skaičiuojančios Rietavo savivaldybės vadovas Antanas Černeckis Klaipėdos apskrityje yra kone ilgiausiai dirbantis meras.
Nuo 2000 m. rajonui vadovaujantis A.Černeckis tikina, kad net ir žiemą Rietave galima pasisemti neišdildomų įspūdžių.
Pirmiausia Rietavas garsus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų didikų ir kunigaikščių giminės atstovais.
"Šią žemę palietė penkios Oginskių kartos. Šių garsių žmonių nuveikti darbai ir jų įtaka jaučiama iki šiol. Garsiausias yra Mykolas Kleopas Oginskis – kunigaikštis, diplomatas, žinomas valstybės veikėjas, kompozitorius, populiarių Europoje polonezų autorius. Po jo mirties Rietavą valdė jo sūnus Irenėjus. Vėliau dvarą paveldėjo šio sūnus Bogdanas Oginskis. Juk tai, ką šie iškilūs žmonės nuveikė anuomet, gyva iki šiol", – savo krašto istoriją pristatė meras.
Būtent I.Oginskio dėka Rietave buvo pastatyti rūmai su dviem bokštais, dešiniajame sparne įrengtos didelės oranžerijos su retų augalų kolekcijomis. Šalia dvaro atsirado 63 hektarų parkas ir žvėrynas.
"Dvi didžiules palmes iš šios oranžerijos iki šiol augina Kauno botanikos sodas", – tikino meras.
Bulves keičia pievelės
Kviesdamas atvykėlius pasivaikščioti Rietavo gatvėmis, meras A.Černeckis atskleidžia vieną svajonę.
"Norėčiau, kad ilgai netrukus maži miesteliai pasidarytų panašūs į dailius Vokietijos miestelius. Juk nedaug tereikia. Jei žmogus fasadinėje savo sklypo pusėje sodina bulves ir augina daržus – kažkas yra negerai. Mėginu perkalbėti tokius. Tačiau pastebėjau, kad vos tik pro žmogaus namus nutiesiamas šaligatvis, sutvarkoma gatvė, bulves pakeičia pievelė, atsiranda vienas kitas dekoratyvinis augalas", – džiaugėsi meras.
Žingsniuojant Rietavo centrine gatve, iškyla klausimas, kiek namų Rietave renovuojama arba jau renovuota. A.Černeckis atsakė, kad net dvylika.
Paaiškėja, kad miestelyje tėra 3,5 tūkst. gyventojų. Tiek, kiek Šilutės rajone esančioje Rusnės saloje suskaičiuota gandrų.
Karietinė atgimė iš naujo
Pasukus didžiausio Rietavo miestelio perlo – Rietavo Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios link, A.Černeckis tikina, kad ši dvibokštė neoromantinio stiliaus bažnyčia tapo kone vizitine miestelio kortele.
Bažnyčia buvo baigta statyti 1874 m. Tai vienintelė tokia bažnyčia Lietuvoje, o pasaulyje, pasak A.Černeckio, tėra tik dvi tokios.
Architektūros istorikai pagal pastato siluetą ir formas šią bažnyčią lygina su Potsdame pastatyta Vokietijos architekto Friedricho Augusto Stülerio statyta evangelikų Taikos bažnyčia.
Investicija – 6 mln. litų
Tai, kas išliko nuo aukso amžiumi vadintų Oginskių laikų, panaudojama ir puoselėjama dabar.
"Jų iniciatyva Rietave įkurta pirmoji mokykla, suburtas orkestras, net pirmieji našlaičių namai atsirado. Rietavas buvo tarp šviesiausių šalies kraštų. Juk Oginskiai steigė mokyklas, todėl raštingumo lygis buvo labai aukštas. O štai dabar muzikantų bendrabutyje įrenginėjame meno mokyklą. Pusę darbų jau padarėme, o antrajai pusei vis dar neišprašome pinigų iš ministerijos", – guodėsi savivaldybės galva.
Per keletą metų Rietavo dvarvietė ir parkas pasikeitė neatpažįstamai. Pasitelkus ES lėšas, tiesa, pridėjus ir biudžeto pinigų, parkas buvo atnaujintas, išvalyti tvenkiniai.
"Buvusioje dvaro karietinėje įrengėme Rietavo kultūros centrą. Senąja valiuta visas šis projektas tuomet mums kainavo per 6 mln. litų. Per 3 mln. litų gauta iš ES fondų. Nuo pradinės idėjos turėjo praeiti 12 metų, kol mums pavyko įgyvendinti tai, kas dabar yra", – atviravo A.Černeckis.
Istoriniame pastate įrengtos net dvi amfiteatrinės salės – 320 vietų pagrindinė, kur yra profesionalia garso ir šviesos įranga aprūpinta scena, bei 100 vietų repeticijų salė, tinkanti ir kameriniams renginiams.
Taip pat pastate įsikūrė Rietavo kultūros centro administracija, verslo skatinimo skyrius, turizmo informacijos centras.
Vėjo jėgainės likimas
Toliau žvalgantis po Rietavo dvarvietę, A.Černeckis mosteli ranka į raudonų plytų išlikusį vandens bokštą.
"Tai alaus darykla-skalbykla-vandens bokštas. Kažkada ant jo viršaus sukosi vėjo jėgainė. Kai paaiškėjo, kad ji jau pavojinga, gali neatlaikyti vėjų, nukėlėme. Pusantro šimto metų vėjo jėgainę pastatėme kitoje gatvės pusėje kaip traukos objektą. Tačiau aš puoselėju viltį, kad man pavyks surasti analogą, ir iš tiesų atstatysime jėgainę ant bokšto", – viltimis dalijosi A.Černeckis.
Jei pavyktų, kad jėgainė net ir gamintų elektrą, ji taptų tikru pirmojo elektrifikuoto miestelio atributu.
"Gal ji galėtų tiekti energiją šviečiantiems fontanams dvaro tvenkinyje?" – svarstė meras.
Liūtų detektyvas
Žingsniuojant pro baltuosius ir raudonuosius XIX a. dvaro vartus, A.Černeckis pasakoja dar vieną intriguojančią istoriją.
"Dvaro tvoras tvarkome ne pirmus metus, parengėme vieną projektą tvenkinio išvalymui, kitą – takų įrengimui. O parką tvarkyti pradėjome iš kito galo – neturėjome, kur rengti švenčių, todėl tvarkėme estradą", – prisiminė meras.
Mažosios architektūros simboliais tapę vartus puošiantys liūtai, pasirodo, taip pat turi savo mistinę istoriją.
"Vartus puošiančių liūtų nebuvo išlikę. Tik vienas liūtas buvo saugomas Telšiuose, Alkos muziejuje. Mūsų muziejus pasiskolino šį liūtą kopijos gamybai. Taip nutiko, kad meistras liūtą supjaustė. Nespėjęs pagaminti kito, numirė. Visi griebėsi už galvų. Sulaukėme Alkos muziejaus rašto, buvo grasinama teismu už pradangintą liūtą. Visas detektyvas išėjo – atiduosi liūtą, antrą kartą jo nebegausi", – pasakojo meras.
Laimė, liūtų ėmėsi žinomas klaipėdietis skulptorius Arūnas Sakalauskas. Liūtai atgimė ir buvo įkurdinti Rietavo dvaro vartų sargyboje.
Iš praradimų – atradimai
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus vadovas Vytas Rutkauskas, paklaustas, kuo Rietavas gali sužavėti atvykėlį, pribloškia savo atsakymu.
"Nevažiuokite į Rietavą. Nieko čia nėra, o kas buvo – sugriauta", – rėžteli muziejininkas ir gudriai šypsosi.
V.Rutkauskas taip mėgina intriguoti svečius.
"Rietavas – tai praradimų krateris. Oginskių palikimo čia nepamatysite. Esame praradę Oginskių rūmus. Tačiau šioje praradimų erdvėje galima užkaitinti lankytojų interesą, uždegti jų sielas. Tai veikia labiau nei auksu tviskantys rūmai", – kalbėjo muziejaus vadovas.
Oginskių dinastijos įspaudas Rietavo istorijoje prasideda nuo 1763-iųjų iki tęsiasi iki 1909 metų.
Penas akims
Norintieji atrasti šį Žemaitijos kraštą savo širdžiai, turėtų šiek tiek įdėti pastangų. Keliaujant po Rietavo savivaldybę verta neskubėti, pasidomėti šio krašto istorija.
Net važiuojant automobiliu vertėtų prilėtinti greitį, nes vingiuojantis kelias gali labai netikėtai nustebinti prieš akis atsiveriančiu įstabaus grožio horizontu.
Rietavo miškuose taip pat pilna įdomybių – Kadagynų miške netoli senojo Žemaičių plento išlikusi molduobė, iš kurios buvo kasamas molis Rietavo bažny̌čios statybai.
Tverų apylinkių̨ Akmenynės miške galima pamatyti eglę septyniomis viršū̄nėmis.
Rietavo savivaldybės pietuose esančiame Šventų miške auga kepurėta pušis. Jos kamienas – kaip ir visų pušų̨, bet viršū̄nėje siūbuoja "raganos šluota" – į pušį̨ įsimetę̨s ragangrybis ant pažeistos medžio šakos užnešė sporų̨, todė̇l medis išleidę̨s daug šakelių.
Visa tai primena pasakiškas scenas iš filmų apie Harį Poterį.
Tverų stebuklai
Važiuojant nuo Rietavo Varnių link, pusiaukelėje verta stabtelėti Tveruose.
Vieną šaltą žiemą, siaučiant pūgai, dvi klaipėdietės, išsiruošusios į Lopaičių piliakalnį, įstrigo ties Tverais. Kelionę sužlugdė visiškai užpustytas kelias.
"Matyt, būtent taip turėjo nutikti. Kažkokia svetima valia sustojome ten, kur gal ir nebūtumėme užsukusios. Siautė pūga, o Tveruose savaitgalį buvo atvira tik bažnyčia. Pasibeldėme ir nelikome nusivylusios. Klebonas pasakojo ne tik apie stebuklingą paveikslą, bet ir parodė pusantro šimto metų arnotus, išklojo legendomis apipintą Tverų istoriją", – įspūdžiais dalijosi keliautojos.
Ir iš tiesų Švč. Mergelės Marijos paveikslas, pieštas tempera ant medžio, iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg mažutis paveikslėlis.
Tačiau jo galia ir didybė yra plačiai pasklidusi. Tai, kad tikintieji prie šio paveikslo išmeldžia Dievo malonių, liudija faktas, kad čia daug tikinčiųjų suaukotų votų, charakterizuojančių ikonos stebuklus.
Motiejus Valančius apie šią ikoną rašė: "Klebonas 1747-uose metuose įsteigė naują bažnyčią, kurios didžiajame altoriuje yra stebuklinga maliavonė – Motinos Švenčiausiosios".
Egzistuoja legenda, kad per du didžiuosius gaisrus, kurie sunaikino Tverų bažnyčią, nežinia kas išgelbėjo šį stebuklingą paveikslą.
Pasakojama, kad žmonės radę jį pakabintą ant bažnyčios tvoros sveikut sveikutėlį.
Kitoje legendoje sakoma, kad bažnyčios įkūrėjas Tverų tijūnas kalėjime davė apžadus – jei iš nelaisvės sugrįš sveikas, pastatys Tveruose bažnyčią.
Šventvietės paieškos
Rietaviškiai pastebi, kad pastaraisiais metais vis daugiau keliautojų atranda šį kraštą – tiek žiemą, tiek vasarą atvykstančiųjų automobiliai suka jau ir visoje šalyje žinomo stebuklingo šaltinio link.
Iš visos Lietuvos žmonės traukia apžiūrėti Lopaičių piliakalnio. Spėjama, kad Lopaičiuose būta pagonių žemaičių šventvietės.
O sergantys sunkiomis ligomis namo gabena įvairias talpas gydančiojo vandens.
Tikima, kad Lopaičiuose trykštančio šaltinio vanduo padeda įveikti negandas. Aiškinama, kad iš vakarų į rytus tekantis vanduo yra stebuklingas.
Lankytina vieta per pastaruosius metus pasikeitė neatpažįstamai.
Rietavo urėdijos pastangomis čia atsirado mediniai takai, vedantys į miško glūdumas. Po kojomis aidint Aitros upelio čiurlenimui, keliautojas tiltais ir laiptais viliojamas pažinti mistinę vietą.
Lopaičiuose aptiktas akmenų ratas, dabar vadinamas pagonių observatorija.
Čia galima rasti akmenis, kuriuose galima įžvelgti žmogaus veidą, ar laivelio formos ženklą ar išskaptuotą elnią.
Svarbiausiu šio miško akcentu tampa dolmenas. Tai vienintelis akmenų dolmenas Lietuvoje.
Merginoms daug juoko sukelia falo formos akmuo, kuris vadinamas Vaisingumo akmeniu.
Lopaičiuose yra ir Norų išsipildymo akmuo, primenantis širdies formą.
"Tačiau šiai vietai trūksta verslumo. Daug žmonių atvyksta, o nėra kur net arbatos atsigerti. Sulaukėme iniciatyvos, ir šalia Lopaičių pradėtas statyti naujas traukos objektas. Ketinama įkurti užeigą, amatų centrą, dailės galeriją", – džiaugėsi A.Černeckis.
Žiemos pramogos
Gali kilti klausimas, ką veikti žiemos metu Žemaitijos glūdumoje?
Kokių pramogų galima surasti čia? Pasirodo, jei kalvotoji Žemaitija negali pasiūlyti modernių slidinėjimo trasų, čia galima sėsti į sniego roges ir su vėjeliu pavažinėti miško keliais.
"Neseniai buvo įkurtas Rietavo žirgynas. Šios viešosios įstaigos kontrolinį paketą valdo savivaldybė. Jame auginami žemaitukai, kitų veislių žirgai. Tai džiaugsmas vaikams, ištisus metus jie turi užimtumą. Atvykėliai gali užsisakyti kelionę po apylinkes sniego rogėmis. Įsigijome net naują, prabangią karietą, nors turėjome dvi paprastesnes", – pasakojo Rietavo meras.
Vasarą žirgais galima įveikti turistinį maršrutą, kurį sudaro atskiros pažintinės stotelės. Aštuonių vietų dengtas vežimas – specialiai pagamintas turistų kelionėms.
Gamtos mylėtojams Rietavo savivaldybėje yra būtina aplankyti Alkos kaime įsteigtą Andriaus Mickaus sodybą, kurioje klega visa kolekcija įvairiausių naminių paukščių.
Ateityje viliamasi Aukštojo tyro pelkės masyve įrengti pažintinį taką turistams.
Pasirodo, Rietavas turi tam tikrų sąsajų su Salantų regioniniu parku. Abi teritorijos turi tą patį unikalumą – vietas, išsaugojusias tundros augmeniją.
Kaip ir Šauklių riedulyne, taip ir Aukštojo tyro pelkės masyve klesti tikrų tikriausia tundra.
