Daug kam iš mūsų vaikystės žaidimai neatsiejami nuo slėptuvių – štabikų, suręstų iš medžių šakų, paklodėmis uždangstytų stalų, po kuriais būdavo saugiau sulaukti perkūnijos pabaigos, ar į žemę įsodintų sekretų, kuriuos surasti būdavo lemta tik išrinktiesiems lobių ieškotojams. Vaikystėje slėpynių paprastai žaidžiame, o suaugusieji prisimenam jas, deja, ne pačiomis geriausiomis aplinkybėmis. Ir vis dėlto po dviejų pandemijos suvaržymuose praleistų metų „slėptuvės“ tapo dar aktualesnės – juk daug kas iš mūsų tą laiką praleido „slėpdamiesi“ nuo kitų žmonių ar ieškodami savo privačios erdvės namiškių pilnuose namuose. Toks priverstinis nuolatinis buvimas kartu parodė, kad savo slaptos vietos turėjimas – ar ji būtų išorinė, ar vidinė – yra svarbus tiek dideliam, tiek mažam žmogui.

Surasti slėptuvę, joje pasislėpti ar saugiai įsitaisius iš slaptavietės stebėti pasaulį ir kitus bus galima Klaipėdos lėlių teatro edukacinio centro interaktyvioje parodoje „Dzotukės“, kurią kuria kino ir teatro dailininkas, iliustratorius A.Dubra. Slaptavietes dzotukėmis vadina Dzūkijoje, kurioje parodos dailininkas Antanas praleido vaikystės vasaras (aišku, slėpdamasis ir grybaudamas). Paroda „Dzotukės“ subalansuota šeimoms, organizuotoms mokinių ar auklėtinių grupėms, draugų būreliams ir tiems, kurie bus pasiryžę draugų susirasti „Dzotukėse“.

A.Dubra – aktyvus ir įvairiapusis menininkas, kuriantis scenografiją spektakliams, piešiantis plakatus, iliustruojantis knygas, rengiantis jungtines ir individualias parodas. Antanui svarbi ir gatvės kultūra, Vilniuje galima išvysti ne vieną jo pieštą grafitį. Kūrėją dominančios temos – mistika, magiški, makabriški ir gal net velniški dalykai, jam nesvetimas eskeipizmas, humoras, žvilgsnis į realybę kitu kampu.

Paroda veiks iki 2023 m. birželio 16 d.

Daugeliui Lietuvoje gatvės menas asocijuojasi su grafičių kultūra, sienų terliojimu, sako menininkas Jurgis Tarabilda. Tačiau jis įsitikinęs, kad piešinys ant sienos – nebūtinai jaunų chuliganų darbas. „Visuomenė nuspręs, kad kažkas gražu, kažkas negražu. O po kiek laiko supras, kad tai, ką uždažė, galbūt buvo genialu“, – svarsto dailininkas Antanas Dubra.

Grafičiai patinka ne visiems

Netoli Nacionalinio dramos teatro, Odminių gatvėje, ant sienos išpieštas J. Tarabildos darbas. Piešinyje pavaizduotas veidą skarele slepiantis senyvo amžiaus žmogus, piešiantis ant sienos. Menininkas sako, kad taip ironizuodamas vaizduoja nuo jaunimo idėjų nutolusį žmogų, atkreipia dėmesį į visuomenės nuomonę ir kviečia pamąstyti apie gatvės meną.

J. Tarabilda sako, kad grafičiai dažnai lieka tiesiog užrašais, nemokame jų perskaityti, o gatvės menas – piešiniai, išsakantys tam tikras mintis, idėjas. „Kai kam tas užrašas nėra perskaitomas ir nieko nereiškia. O kokioje gatvėje ar ant „Lietuvos“ kino teatro yra tikrai galingų piešinių, kurie daug ką sako. Žinoma, ne visiems jie turi patikti“, – mano menininkas.

Pašnekovas pasakoja, kad žmonės į tokius darbus reaguoja įvairiai: lietuviai dar atsargiai, užsieniečiai – daug šilčiau. Lietuviai eina gatve, nieko neklausia, pasižiūri ir nueina. O užsieniečiai sustoja, prašo kartu nusifotografuoti, klausia, kas čia vyksta. J. Tarabildos nuomone, taip yra, nes užsienyje tokių gatvės meno festivalių vyksta daug, o Lietuvoje tai pirmas kartas. „Buvo visokių situacijų. Net kvietė policiją ir sakė, kad paišome nesąmones ant sienų“, – prisimena jis.

Menininko teigimu, idėjos gimsta pačios: „Tiesiog dažnai perteikiu man įdomią viziją. Sereikiškių parke, ant ledainės, sukūriau mažą vaiką su užrašu ant krūtinės „noriu ledų“. Pats tos ledainės niekada nemačiau kaip tikros ledainės. Visą laiką būdavo tik užrašas „Ledainė“, ir labai norėjosi, kad ji ten atsirastų.“

J. Tarabildos įsitikinimu, miestą reikia papuošti, nes daug sienų yra plikų, jos niekuo neišsiskiria. „Kai atsiranda koks darbas, daug įdomiau, ir praeiviams praskaidrini dieną“, – sako skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje studijuojantis menininkas.

Menas, suteikiantis saviraiškos galimybių

Po pirmojo Vilniaus gatvės meno festivalio dar kelios senamiesčio sienos atgijo menininkų darbais. Dailininkas A. Dubra piešė netoli Baltojo tilto, ant Jokūbo ligoninės komplekso pastato sienos. Jau anksčiau įvairiose senamiesčio erdvėse piešęs gyvūnus, ir šį kartą A. Dubra ištikimas savo idėjai – ant sienos įkurdino didžiulį baltą šunį.

A. Dubra sako, kad savo darbais nori sukurti ryšį, dialogą su žiūrovais, kurių reakcija dabar dažniausiai būna teigiama. „Seniau gal piktesnius piešinius piešdavau, buvo mažiau dialogo. Tad pagalvojau, kad reikia pozityvios energijos“, – prisipažįsta jis.

Dalininkas pasakoja, kad piešimu ant apleistų statinių sienų ir kitų viešose erdvėse esančių objektų susidomėjo 6 klasėje, nes „reikėjo kažkaip pasireikšti kultūriškai, šiuolaikiškai ir atstovauti savo amžiaus grupei“. Menininkas prisimena, kad pirmieji grafičiai buvo statybų aikštelėse, apleistose statybose – ten dažniausiai visi treniruojasi.

Pasak A. Dubros, paskui jau galima gauti ir užsakymų. Vis dėlto jis pabrėžia, kad tai ne tas pats, kas piešti pieštuku: reikia įvaldyti techniką, jausti dydį. „Žmonėms atrodo lengva piešti raides, bet iš tikrųjų tai viena sunkesnių grafičių formų, kaip tipografija ar kaligrafija. Raidės turi būti proporcingos, turi būti charakteris. Iš raidžių gali pasakyti, ar piešėjas patyręs, ar nepatyręs, nes iškart matai klaidas“, – aiškina menininkas. Jo teigimu, šis menas gana brangus. Ant pastato, esančio netoli Lukiškių aikštės, nupieštas 12 ir 15 metrų šuo kainuotų mažiausiai 200–300 litų.

Kartais uždažo tai, kas genialu?

Grafičiai yra gana radikalus menas, nes ant sienų dažnai rašomi lozungai, sako A. Dubra. Jis pats nemėgsta moralizuojančios pozicijos, tačiau tai, kas ant sienų, jam geriau negu tuščia siena. „Nėra vieno suvokimo. Kažkas nuspręs, kad kažkas gražu, kažkas – ne. O po kiek laiko supras, kad tai, ką uždažė, iš tikrųjų buvo genialu“, – svarsto pašnekovas.

Jis įsitikinęs, kad kiekvienas piešėjas vadovaujasi savo moralinėmis nuostatomis. „Nepiešiu ant senų pastatų ir kultūros paminklų, ypač ant bažnyčių. Ir šiaip nelegaliai labai mažai piešiu“, – prisipažįsta menininkas. A. Dubra sako, kad labai svarbu piešinį suderinti su aplinka – tik tada jis bus paveikus.

A. Dubra pasakoja, kad dabar vyksta daug įdomių dalykų, atsiranda daugiau gatvės menininkų, nes gauti informacijos, sekti, kas vyksta pasaulyje, dabar labai lengva. Pasak jo, Lietuvoje tokių renginių vyksta mažiau, bet negalima sakyti, kad kai kurie Lietuvos grafičių piešėjai nusileidžia užsieniečiams.

„Seniau, kai nebuvo interneto, viską gaudavome iš žurnalų. Tarkim, iš Lenkijos kas nors atsiveždavo, tada kažkoks stilius išsivystydavo ir pan. Dabar yra aibė informacijos ir gali gauti viską: nuo trafaretų iki projekcijų, instaliacijų“, – pastebi menininkas.

Paklaustas, ar tokia įvairovė nekuria eklektikos, pašnekovas sutinka, kad jos šiek tiek yra. Tačiau, ilgai dirbdamas, menininkas natūraliai darbą pritaiko prie lietuviškos buities, būties ar tiesiog keturių mūsų metų laikų. „Jeigu dirbi mąstydamas, viskas išsivysto į kažką savito, ir manau, kad galima atskirti, jog tai darbas, sukurtas Lietuvoje“, – įsitikinęs A. Dubra.