Muziejaus kūrėjų, etatinių darbuotojų Vidos ir Arūno Sniečkų niekas nesiruošia atleisti, juo labiau mesti į gatvę, kaip mėgina pateikti visuomenei kai kurie politiškai angažuoti asmenys. Apmaudu, kad žmonės klaidinami, skleidžiamas protu nesuvokiamas melas, esą gyvąjį muziejų ruošiamasi sunaikinti, visur medžius išpjauti, viską užbetonuoti.

Muziejaus "gynėjai", pasitelkę net rusišką sovietmečio leksiką, siekia pažeminti Kauno rajono savivaldybę, kuri, jų teigimu, žlugdo kultūrą, nors yra atvirkščiai – mūsų krašte kultūra, ypač etninė, yra nuo seno globojama ir puoselėjama. Tautodailininkai, "Serbentėlė", "Viešia", "Karklė" ir daug kitų etnokultūros kolektyvų nuolat minimi tarp geriausių.

Apmaudu, kad žmonės klaidinami, skleidžiamas protu nesuvokiamas melas, esą gyvąjį muziejų ruošiamasi sunaikinti, visur medžius išpjauti, viską užbetonuoti.

Išskirtinis kultūros objektas

Vilkijos A. ir J.Juškų muziejus irgi yra išskirtinis kultūros objektas, kuriuo visi didžiuojamės. Buvusioje Vilkijos parapijos klebonijoje visuomenininkų iniciatyva jis buvo pradėtas kurti dar sovietmečiu, o 1990 m. jo steigėju tapo Kauno rajono savivaldybė. A.Sniečkaus, jo žmonos ir vietos bendruomenės pastangomis muziejuje sukaupta keli šimtai eksponatų, vyksta įdomūs susitikimai, plenerai.

Savivaldybė į A. ir J.Juškų muziejų jau investavo 90 tūkst. eurų: buvo pakeistas stogas, elektros instaliacija, apšvietimas, įrengta gaisrinės saugos sistema. Tvarkant beveik 300 metų pastatą iškilo ir problemų. Gyvenamosios patalpos neatskirtos nuo ekspozicijos, o tai sukelia tam tikrų nepatogumų lankytojams. Muziejų būtina pritaikyti neįgaliesiems – to reikalauja ir ES direktyvos.

Kauno rajonas kartu su Kauno miestu dalyvauja projekte "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022", į kurio programos renginius įtraukta ir Vilkija, čia ketina atvykti daug užsienio svečių. Savivaldybė planuoja keisti vamzdyną, įrengti ekonomiškesnę šildymo sistemą, atskirą tualetą lankytojams, suremontuoti prieangį.

Tarp kitų Lietuvos muziejų A. ir J.Juškų yra išskirtinis dar ir tuo, kad muziejininkai jame ne tik dirba, bet ir daug metų gyvena, nors tai – ne jų privatus būstas. Dviejų tautodailininkų buvimas suteikia šiai įstaigai gyvojo muziejaus požymių.

Teisinis reglamentavimas – su spragomis

Orvidų sodyba, buvusi Tėvo Stanislovo klebonija Paberžėje savo prigimtimi irgi gyvieji muziejai, bet skiriasi jų teisinis statusas, nes tai privačios valdos. Lietuvos Respublikos teisės aktai iki šiol nenumatė galimybės gyventi muziejuje, todėl apie Sniečkų šeimos teisinę situaciją jau prieš kelerius metus diskutavome su Kultūros ministerijos atstovais, Seimo nariais, muziejininkais. Sniečkams siūlėme atnaujintą municipalinį butą, bet jie tokio būsto nepanoro.

2019 m. gegužės 21 d. vykusio pasitarimo metu A.Sniečkus raštu sutiko, kad jo šeimai muziejuje būtų leista gyventi dar dvejus metus, paskui žadėjo persikelti į Vilkijoje esantį Vidos tėvų namą. "Pasiremontuosim ir persikelsim", – tada kalbėjo Arūnas. Tačiau atėjus sutartam laikui, muziejininkas apsigalvojo ir viešai pareiškė, kad niekur nesikels. Dar daugiau: imta rinkti parašus, kalbėti apie protesto akcijas.

Tik ar yra pagrindo audrinti visuomenę, kai iki problemos sprendimo liko vienas žingsnis?

Įstatymo pataisos, apibrėžiančios gyvojo muziejaus statusą, Seime buvo parengtos 2020 m. Gaila, iki šiol jos nesvarstytos. Žinau, kad buvo gautos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados, kuriose nurodyta, jog iš projekto turėtų būti braukiamos visos nuostatos, susijusios su galimybe muziejų kūrėjams ar prižiūrėtojams gyventi muziejų patalpose.

Neseniai buvau susitikęs su kultūros viceministru Rimantu Mikaičiu, kuris pritarė, kad problemą reikia spręsti ramiai, dialogo ir susitarimų keliu. Džiaugiuosi, kad LR Seimo kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis patvirtino, jog būtinas Muziejų įstatymo pakeitimas. Kultūros ministras Simonas Kairys interviu DELFI portalui irgi pabrėžė, kad "reikėtų pagaliau išspręsti teisinio reglamentavimo spragų klausimus."

Susitarimą ketinama pratęsti

Kol vyksta diskusija ir visos suinteresuotos institucijos ieško teisinio kelio, prieš dvejus metus pasirašytą susitarimą dėl V. ir A.Sniečkų gyvenimo muziejuje galima pratęsti. Tikiu, kad tokiam sprendimui neprieštaraus nei Seimas, nei Kultūros ministerija.

Tenka tik apgailestauti, kad situaciją, kurią stengiamės išspręsti civilizuotu teisiniu keliu, kai kas naudoja žmonėms klaidinti ir aistroms kurstyti.

Pakartosiu: V. ir A.Sniečkai nemetami į gatvę, muziejus neuždaromas. Matome gražią jo ateitį. Negarbinga daryti politiką ir ieškoti menamų kultūros priešų ten, kur stengiamasi rasti visiems – ir šiandienos poreikiams pritaikytam muziejui, ir jo kūrėjams, ir bendruomenei bei muziejaus lankytojams – geriausią sprendimą.

Keista, kad tokia informacija sklinda iš atsakingas pareigas užimančių politikų lūpų, ir tai daroma jau ne pirmą kartą. Visuomenė klaidinama ir supriešinama.

A.ir J.Juškų muziejus yra mūsų krašto pasididžiavimas, todėl Kauno rajono savivaldybė pasirengusi jam skirti dar daugiau dėmesio.

Muziejus buvusioje Vilkijos parapijos klebonijoje visuomenininkų iniciatyva buvo pradėtas kurti dar sovietmečiu, o 1990 m. jo steigėju tapo Kauno rajono savivaldybė.

A.Sniečkaus ir jo žmonos Vidos pastangomis muziejuje sukaupta šimtai eksponatų. Bene vertingiausi – A.Juškos rankraščiai, šio tautosakininko užrašytos liaudies dainos, padavimai. "Juškynėje" vyksta tarptautiniai dūdmaišininkų festivaliai, švenčiamos kalendorinės šventės, rengiamos etnografinės vakaronės, plenerai.

Sovietmečiu pastatas buvo avarinės būklės. Kauno rajono savivaldybė į A. ir J.Juškų muziejų jau yra investavusi maždaug 90 tūkst. eurų: buvo pakeistas stogas, elektros instaliacija, apšvietimas, įrengta gaisrinės saugos sistema, atlikti kiti darbai.

Lomoje stovintis maždaug 300 metų medinis namas jautrus drėgmei, todėl muziejininkams jį tenka pašildyti net vasarą.

Prieš keletą metų kartu su A.Sniečkumi buvo aptarti muziejaus tvarkymo planai. Šių metų gegužę suplanuotas šilumos mazgo ir sanitarinių patalpų remontas. Projekto įgyvendinimo laikotarpiu bus pertvarkomi vandentiekio mazgai ir keičiamas vamzdynas, todėl pastate kurį laiką bus nutrauktas vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas. Lankytojams lauke bus pastatyti mobilieji biotualetai.

2022 m. planuojami medinio priestato (gonkų) ir pietvakarinio prieangio remonto darbai.

Kauno rajono savivaldybė yra įsteigusi rinkinių saugotojo ir muziejininkės etatus, kuriuos užima V. ir A.Sniečkai. Šeima muziejuje ne tik dirba, bet ir gyvena, nors tai nėra jų privatus būstas.

Teisės aktai tokios galimybės nenumato, todėl Kauno rajono savivaldybė šį klausimą kėlė ir anksčiau, tačiau nei Seimas, nei Vyriausybė konkrečių sprendimų iki šiol nepriėmė. Situaciją žinojo tuometis kultūros ministras, Seimo nariai, Etninės kultūros taryba.

Dar 2019 m. savivaldybė Sniečkų šeimai pasiūlė persikelti į atnaujintą municipalinį butą Vilkijoje, tačiau A.Sniečkus  atsisakė šio siūlymo ir pažadėjo per dvejus metus persikelti į suremontuotą tėvų namą.

Jau tada viešojoje erdvėje pasirodė tikrovės neatitinkanti informacija, neva A. ir J.Juškų muziejus bus naikinamas, o jo kūrėjai metami į gatvę. Kai kurie politikai ėmė raginti gyventojus pasirašyti elektroninę peticiją, rengti protesto akcijas. Apmaudu, kad situacija politizuojama ir toliau.

Labai vertiname V. ir A.Sniečkų ilgametes pastangas kurti gyvą muziejų, kuris yra unikalus. Sieksime, kad jis būtų išsaugotas toks, koks yra, tik patogesnis, saugesnis ir dar labiau atviras visuomenei. O teisinę koliziją dėl galimybės gyventi muziejuje galėtų išspręsti Seimas ir Vyriausybė.

Gruodžio 17 d. Vilniaus rotušėje Kultūros ministerija įteikė premijas už skirtingas veiklas kultūros srityse. Trys iš jų buvo skirtos tradicinės kultūros puoselėtojams ir skleidėjams. Be V. ir A.Sniečkų, už tokią veiklą įvertintas tautodailininkas, sertifikuotas tautinio paveldo amatininkas, tradicinės liaudies skulptūros ir kryždirbystės tradicijas puoselėjantis medžio drožėjas Rimantas Zinkevičius ir ir etnologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Gražina Kadžytė.

Metų pabaiga A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejaus Vilkijoje muziejininkams ir etninės kultūros puoselėtojams Sniečkams padovanojo dar vieną džiugią akimirką. Vieninteliame anglų kalba leidžiamame "Draugo naujienų" priede – žurnale apie Lietuvos kultūrą "Lithuanian Heritage" ("Lietuvos paveldas" ) 2019 m. gruodžio numeryje išspausdintas straipsnis apie V.Sniečkuvienės kuriamus šiaudinius sodus, jų prasmę ir vietą Lietuvos kultūroje. Priedo skaitytojai yra lietuvių kilmės ir jų nelietuviai draugai JAV, Kanadoje, Australijoje, Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių.

Gyvenimo dovanos ir apdovanojimai

A.Sniečkus, kalbėdamas apie didžiausias gyvenimo dovanas, sakė: "Visų pirma, tai gyvenimas, po to – pažintis su "Atgajos" klubo žmonėmis, Juškų muziejus ir, žinoma, Videlė."

V.Sniečkuvienė "Kauno dienai" prisipažino: "Kultūros ministerijos premija buvo labai netikėta ir maloni. "Juk esame pastebėti ir įvertinti po trisdešimties metų nepertraukiamos veiklos. Įvertinimas labai džiugina, tačiau ne mažiau džiugina ir tai, kad muziejus įdomus tiek mažiausiems lankytojams, tiek garbaus amžiaus žmonėms. Neseniai suaugęs vyras atsivežė savo mamą. Jis muziejuje lankėsi, kai buvo penkeri, ir iki šiol prisimena kardą. Tokį didžiulį įspūdį šis eksponatas paliko, kad po tiek metų vėl norėjo jį pamatyti, o buvimo muziejuje džiaugsmu – pasidalyti su solidaus amžiaus mama", – prisiminė etninės kultūros puoselėtoja.

A.Sniečkus šiame pastate sukūrė savitą ekspoziciją ir kitokią etninės kultūros muziejaus interpretaciją.

300 metų pastate – etninės kultūros sklaidos židinys

Kauno rajono muziejaus A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejus –  Kauno rajono savivaldybės 1990 m. buvusioje senosios Vilkijos bažnyčios klebonijoje įkurtas etninės kultūros sklaidos židinys. Kai kurie šaltiniai teigia, kad tai seniausias iki mūsų dienų išlikęs pastatas Vilkijoje. Manoma, kad šiam kultūros paveldo statiniui gali būti daugiau nei 300 metų. Jo sienos regėjo daug žinomų lietuvių kūrėjų, tačiau ryškiausią pėdsaką čia paliko tautosakininkas, leksikografas ir etnografas kunigas Antanas Juška.

Jo sukaupti lietuvių liaudies dvasiniai turtai ir šiandien stebina savo gausa: daugiau nei 70 tūkst. senųjų lietuviškų žodžių žodyną, 7 tūkst. dainų dainyną, apie 2 tūkst. melodijų rinkinį. Muziejus savo fonduose saugo Vydūno ranka rašytus laiškus, Balio Buračo autografais paženklintas knygas, dešimtis raštais mirgančių audinių, skrynių, šimtus senosios buities rakandų, atspindinčių panemunių ir Vilkijos gyventojų gyvenseną ir buitį. Broliai Juškos įnešė svarų indėlį į lietuvybės gaivinimą carinės okupacijos metais, surinko ir išsaugojo ateities kartoms dainuojamosios tautosakos lobyną.

Ypatingas muziejaus simbolis ir kartu pirmasis muziejaus įsigytas eksponatas – J.Tumo-Vaižganto knygelė "Lietuvių literatūra rusų raidėmis ir Broliai Juškos-Juškevičiai", išspausdinta 1924 m. Kaune.

Muziejus – unikalus

"A.Sniečkus šiame pastate sukūrė savitą ekspoziciją ir kitokią etninės kultūros muziejaus interpretaciją. Tai muziejus, kuriame lankytojas suranda sau priimtiną erdvę, pajunta senojo žemaitiško namo (numo) aurą, autentiškoje kamino erdvėje – senosios trobos prieblandą ir kvapus, nugramzdinančius į apmąstymus, dvejones ir meditacijas. V.Sniečkuvienė savo kuriamais sodais ir liaudies žaidimų, dainų, šiaudinių dirbinių edukacijomis traukia į Vilkiją lankytojus iš visos Lietuvos", – teigė Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas.

Kasmet Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje vyksta tradicinės brolių Juškų dainų šventės, o kas antrus metus – tarptautiniai dūdmaišininkų festivaliai "Dūdmaišininkų susipūtimai", rengiamos parodos, susitikimai su įdomiais žmonėmis.

Strazdai lizdą susisuko virš seniausio Vilkijos namo, garsiojo kalbininko, tautosakininko kunigo A.Juškos klebonijos, langinės.

"Lizdui tai ne geriausia vieta: prie pat į muziejų vedančio tako. Išperėjo penkis strazdukus. Jie jau mokėsi skraidyti – mačiau vieną tupintį alyvose, ten tėvai jį ir maitino. Tačiau netrukus tris radau sudraskytus šalia lizdo ant žemės", – žvelgdamas į tuščią strazdų lizdą pasakojo muziejaus, veikiančio senojoje klebonijoje, įkūrėjas Arūnas Sniečkus. Pasak jo, iš lizdo iškritusius strazdukus greičiausiai sudraskė katinas.

Kitapus 300 metų skaičiuojančio muziejaus pastato augančiame kleve siaučia voveriukai. Prieš kelerius metus šiame kleve įsikūrė voverė – išvarė iš inkilo varnėnus, prasigraužė platesnę angą ir užėmė jų būstą. Šiemet muziejininkus ir mažuosius muziejaus lankytojus ypač pradžiugino gausi voveriukų vada: jų muziejaus darbuotojai suskaičiavo keturis.

Voveriukai nesibaimina žmonių: jų akivaizdoje siaučia ne tik medyje, kur randa pabertų riešutų, bet ir ant žemės.

"Pradėjome saugoti juos nuo katino: mūsų Dūdės nebeleidžiame į lauką", – užsiminė muziejininkė Vida Sniečkuvienė, ne kartą gelbėjusi skraidyti besimokančius paukščių jauniklius.

"Aplink Juškų namelį sukasi gyvybės ratas: pas mus gyvena ir bukučiai, musinukės, zylės, genys. Liepoje esančioje drevėje įsikūrusi dančiasnapių šeimyna", – muziejų supančius medžius pamėgusias paukščių rūšis vardijo A.Sniečkus.