Jis svarbus tiek patiems menininkams, nes leidžia perkratyti savo archyvą, išsigryninti ašį, karkasą, ant kurio maunamas tapybinis kūnas, tiek galerijai, siekiančiai supažindinti su LDS narių eksperimentais, tiek žiūrovams, nes suteikia galimybę pažvelgti į tapybą kaip į objektą dviem priešingais rakursais: kaip mokslas virsta tapyba ir kaip tapyba tampa mokslu.
Mikropasaulio kultūra
Vizualizuoti mikropasaulį jungiant tapybą ir mokslinių tyrimų turinį A.Palevičius sugalvojo neatsitiktinai. Menininkas pastebi, kad kuriamų mikrostruktūrų mikroskulptūrinės dimensijos (3D) turi begalę modernistinės tapybos asociacijų, o mikropaviršiuje (2D) sukurtas spalvų laukas taip pat galėtų būti savitai semantiškai interpretuojamas.
Pagrindinį dėmesį A.Palevičius skiria Kauno technologijos universiteto laboratorijoje sukurtų naujų medžiagų mikrostruktūrų vizualizacijoms, atliktoms elektroniniu skenuojančiu ir atominės jėgos mikroskopais, taip pat skaitmeninės holografijos principu gautiems vaizdams. Tokio tipo tyrimai skirti kurti funkcinėms medžiagoms, naudojamoms mikroelektronikos, ekologinės chemijos technologijų, energetikos, aplinkos užterštumo, klimato kaitos tyrimų srityse.
Nauji koliažiniai, pusiau skaitmeniniai kūriniai suskaidyti į daugybę vitražinių plotelių, kuriuose šmėžuoja įvairūs abstraktūs pirmuonys.
Greta mokslinių tyrimų lauko vizualizacijų parodoje pristatoma ir A.Palevičiaus tapyba ir sintetiniai kūriniai, kuriuose atsitiktine tvarka buvo sugeneruoti tapybos ir mokslinių tyrimų fotografijų archyvo koliažai. Iš praeitų kūrybos etapų A.Palevičius į naujus kūrinius perkėlė senus daiktus ir jų aplinkos miniatiūrines versijas. Senas daiktas yra savaime įgavęs ekspresijos, žymu kiekvienas susidūrimas su išoriniu pasauliu (dulkė, įbrėžimai ir kt.). Būtent posenis, aptrupėjęs, socialiai pralaidus daiktas it kempinė godžiai sugeria aplinką. Laboratorijoje kuriant hologramas autorius, priešingai, stebi emisijos procesą.
Nauji koliažiniai, pusiau skaitmeniniai kūriniai suskaidyti į daugybę vitražinių plotelių, kuriuose šmėžuoja įvairūs abstraktūs pirmuonys – teptelėjimai, kableliai, kreivės, dėmelės, kuriasi nauja struktūra, kuri yra sluoksniuota ir lopiniuota, be pradžios ir pabaigos, su autoriniu virpesio dažniu, nes baigtas kūrinys dailininko jau nebetenkina, o ši laisva amplitudė – geriausia išeitis ieškančiam menininko ir meno, tapybos ir mokslinio pagrįstumo ryšio. Stebint naujausius kūrinius peršasi išvada, kad dailininkas atsikratė vidinės sumaišties, išmoko atsiriboti nuo kasdienybės erzelio.
Meno kūrinys – galerija
2017-aisiais pradėjusi kurti tapybines instaliacijas ir objektus, I.Leščinskaitė eksponuoti pasitelkė išplėstinės realybės technologiją ir suteikė tapybai interaktyvaus dizaino matmenį. Šioje parodoje menininkė stabteli ir siūlo tris naujas erdvines kompozicijas.
I.Leščinskaitės kuriamas tapybos laukas tampa itin atviras žiūrovams, monochrominės drobės susitinka su šiurkščiais, kasdienybėje tik funkcionaliais ir labai nemeniškais daiktais – transportavimo juostomis, kėde, trosu, sienos niša. Tokio tipo I.Leščinskaitės kūrinių niekada negalima pavadinti baigtais. Juose nuolat pilna akivarų, grasančių įtraukti gretą esančio objekto spalvą vietoj paveiksle esančios. Paveikslai nesuteikia stebinčiajam suvokiamo paaiškinimo, kodėl tapomas vienas ar kitas motyvas.
A. Palevičius. Variacijos / J. Liaudanskaitės ir E. Pietarytės nuotr.
Cikliškumas, eilė, seka – tai labiau ėmimo ir davimo, pridėjimo ir nuėmimo ritualas, kai paveikslai, įsisavindami aplinkos daiktus, kuria dar vieną tikrovės versiją. Ją labai gerai papildo jau minėti iš aplinkos pasiskolinti elementai, kurie valdo kompoziciją, apriboja, sutvirtina, surenka nuo paveikslo plokštumos pabėgti bandančius spalvinius plotus, atsitiktinius potėpius, lakuotas dėmes. Paveikslas primena besiplečiantį, rekonstruojamą kambarį su daugybe kitų kambarėlių, atskirtų užuolaidomis, širmomis ir nišomis, durelėmis, dieniniais potėpiais ir naktinėmis lesiruotėmis, rytmečio faktūromis, prietemų artefaktais. Nors tapyba, pasak parodos autorės, jai visada buvo, yra ir bus svarbiausia, menininkė plečia jos lauką, eksperimentuoja su žiūrovų emocine ir vizualine klausa.
Minimalistinėse kompozicijose medžiagos estetika yra iš naujo schematizuojama, netgi stilizuojama, atsiranda naujų motyvų, derinių – kaip, pavyzdžiui, monochrominis tamsus kūrinys, ryški neoninė tvirtinimo juosta įžambiai jo formatui. Autorė laikosi nuostatos, kad objektas turi būti lengvai perskaitomas, gerai matomas ir daryti maksimalų poveikį. Tokią tapybą menininkė pasirinko dėl taktilinių savybių, kaip galimybę liestis prie kūrinio rankomis, trynimu, glostymu, padraskymais ir kitais paviršiaus formavimo būdais, pratęsiant tapybą erdvėje.
Paroda: menotyrininko versija
Abu autoriai kūrybinio kelio pradžioje kūrė abstrakčiai ekspresyvius paveikslus, kuriuose nuolat šmėkštelėdavo gana realistinis motyvas – A.Palevičiaus paveiksluose sodybų, senų statinių aplinkos detalės, I.Leščinskaitės drobėse – grafiniai intarpai (jos pačios žodžiais tariant, tatuiruotos abstrakcijos).
I. Leščinskaitė. Iš ciklo „Kontaktai“ / J. Liaudanskaitės ir E. Pietarytės nuotr.
A.Palevičiaus atveju, noras sieti fiziką su dažo materija yra ne kas kita kaip už vizualinio ekspresionizmo slypintis žmogaus polinkis į amžinybę. Juk klysta akis, matuodama proporcijas, klysta ranka, brėždama liniją, protą lengva sugundyti optiniais efektais, emocijų labirintuose paklysta mintis. Geometrija čia atsveria idealizuotą tapybos procesą. I.Leščinskaitės kūryboje pastebiu bandymą, panaudojant natūraliai į kūrybinę aplinką patenkančius aplinkos daiktus, išsilaisvinti nuo tradicinio komponavimo paveikslo stačiakampyje, kuriant instaliacijas iš aplinkos daiktų.
Abiejų autorių dialogą parodoje galima būtų pavadinti dviem monologais apie tapybos perskaitymo būdus, kurie kalba apie tas pačias šiuolaikinės tapybos vertybes – formos ir spalvos poreikį, refleksijų objektą, logikos ir emocijos santykį.
Parodos atsiradimas: A.Palevičiaus versija
„Žinant spalvų teorijos principus, jais remiantis, galima įžvelgti filosofijos ir tikrovės konstrukto prasmes, tarsi kalbėtume apie naujai kuriamų technologinės paskirties medžiagų ritualinę paskirtį ar 4D, t.y. laiko, dimensiją. Mūsų regimą pasaulio struktūrą palaiko dalelių virpesiai, jų dažnis. Žinoti asmeninį dažnį yra nepaprastai svarbu, nes sistema jį turi savaime – tapomas objektas, tapytojas, drobė, teptukas. Jei tapybos procese drobė teptuku yra virpinama tuo pačiu dažnumu kaip ir jos nuosavas dažnis, įvyksta rezonansas, t.y. virpesio amplitudė išauga iki begalybės. Medžiagos estetiką vizualizuoju per pusiausvyros ir būdų ją panaikinti paieškas. Kam to reikia? Kad atrasčiau ir suprasčiau savuosius svyravimus“, – pasakoja A.Palevičius.
Parodos atsiradimas: I.Leščinskaitės versija
„Stengiuosi suteikti abstrakciją ir formą, kurią ribotų gal tik ekspozicinė erdvė. Man įdomu vėl atrasti kolorito, faktūros, tekstūros, grafiškumo, materijos sąvokas. Technologijos, tarpdiscipliniškumas tapybai reikalingas norint giliau pažvelgti ir išryškinti slinktį nuo impresijų ir prisiminimų – prie tikrovės, nuo įvaizdžio – iki jo įvaizdinimo, kurti mikropasaulius, kuriuose išsikristalizuotų naujos abstrakcijos kategorijos. Savo kūryboje siekiu, kad parodos erdvė taptų instaliacijos dalimi, įgautų kitą emocinį krūvį“, – pasakoja I.Leščinskaitė.
