Aspergerio sindromu, viena autizmo formų, sergančiam vyrui buvimas gamtoje ir rūpinimasis ja padėjo įveikti ligos simptomus, nugalėti jos keliamus iššūkius, neprarasti vilties. O autistams būdingos savybės – nestandartinis mąstymas, absoliutus atsidavimas tam, kuo žavisi, tapo jo pranašumais.
Aistringas gamtos advokatas
"Aš esu susižadėjęs su gamta", – juokauja Chrisas. Kova už jos išsaugojimą ir tausojimą tapo tikslu, kurio jis siekia su didžiuliu užsidegimu.
Gamtininko nuomone, mirtinas virusas yra priemonė suvaldyti situaciją, kuri veda mūsų planetą į pražūtį, – sumažinti nepaliaujamai augančią žmonių populiaciją, nemokančią gyventi harmonijoje su natūralia aplinka. "Mes manome, kad esame aukščiau gamtos, o iš tiesų esame jos dalis. Ir būtent ta dalis, kuri kelia problemų", – toks radikalus pareiškimas viešojoje erdvėje sukėlė pasipiktinimo bangą.
Koronaviruso pandemija yra skaudi, bet labai reikalinga pamoka, kuri privers suvokti, kad esame ne visagaliai šeimininkai, egoistiškai gyvenantys taip, kaip mums patogu, o jautrios ekosistemos nariai.
Tačiau C.Packhamas, visada atvirai sakantis, ką galvoja, savo žodžių atsiimti neketina. "Turėkite mažiau vaikų ir nustokite valgyti mėsą", – ragina aplinkosaugos aktyvistas, susirūpinęs dėl klimato kaitos padariniųių, žemei gresiančios katastrofos, ir pabrėžia, kad tokį vertinimą lemia pragmatiškas biologo mąstymas.
Koronaviruso pandemija, jo žodžiais tariant, yra skaudi, bet labai reikalinga pamoka, kuri privers suvokti, kad esame ne visagaliai šeimininkai, egoistiškai gyvenantys taip, kaip mums patogu, o vienos jautrios ekosistemos nariai.
"Kiekvienas gyvas organizmas joje vaidina tam tikrą vaidmenį, taip pat ir virusai. Jų funkcija yra sustabdyti ydingą ratą, į kurį esame įsisukę, – besaikis vartojimas skatina klimato kaitą ir laukinės gamtos praradimą", – dėsto C.Packhamas.
Jis deda pastangas, kad būtų išsaugotos nykstančios rūšys, sustabdyta beprasmė pramogai skirta medžioklė, migruojančių paukščių žudymas. Dėl to dažnai sulaukia grasinimų, ne kartą prie savo vartų yra radęs negyvų lapių, kurapkų. Tačiau nesiduoda įbauginamas, toliau dalyvauja debatuose, organizuoja manifestacijas.
Požiūris: C. Packhamo gamtos fotografija – ne šiaip mieli vaizdeliai. Fotomenininkas apnuogina skaudžią aplinkotaršos problemą
Buvo laikomas keistuoliu
Gamtininkas savikritiškai vertina savo veiklą ir vadina ją apsėdimu, tačiau gerąja prasme. Ir šis apsėdimas yra vienas iš Aspergerio sindromo, kuris jam buvo diagnozuotas tik sulaukus 41-ų, požymių.
Mažas Chrisas buvo laikomas tiesiog keistuoliu. Paauglystėje jis išgyveno sudėtingą laikotarpį, kentė patyčias. Laimė, visuomet jautė šeimos palaikymą. Mama dirbo teismo sekretore, tėtis buvo jūrų inžinierius. Chrisas turi jaunesnę seserį Jenny, kuri dabar yra žinoma drabužių dizainerė.
Šeima gyveno Sautamptone, nedideliame name su sodu miesto pakraštyje, tad berniukas turėjo laisvę tyrinėti jį supančią aplinką, domėjosi visomis jos gyvybės formomis – gaudė gyvates, driežus, sliekus ir nešdavosi juos į namus, apgyvendindavo savo kambaryje.
Tėvai buvo tolerantiški. Niekas nežinojo, kad berniukas serga, o prie keistenybių artimieji įprato ir manė, kad tiesiog toks jo charakteris. Jei Chrisas kuo nors susižavėdavo, visa kita atsidurdavo antrame plane. Susidomėjimo objektai keitėsi – nuo meno iki gamtos istorijos.
Kurį laiką Chrisas kraustėsi iš proto dėl šikšnosparnių, o galiausiai, būdamas keturiolikos, susidomėjo paukščiais. Kartą miške rado iš lizdo iškritusį sakalo jauniklį ir jį tiesiog įsimylėjo. Tai pastūmėjo su dar didesniu entuziazmu tyrinėti laukinį pasaulį, skaičiuoti, piešti žemėlapius, daryti įrašus, registruoti faktus, galima sakyti, tapo jaunuoju mokslininku. Biologijos mokytojos padrąsinimai skatino toliau eiti šiuo keliu, kuris galiausiai atvedė į Sautamptono universitetą, kur studijavo zoologiją. Studijų metu susidomėjo gamtos fotografija ir pasinėrė į ją.
Rengia protesto akcijas
Tapti televizijos žvaigžde jaunuolis neplanavo. Baigęs mokslus, Chrisas ieškojo veiklos, susijusios su mėgstamu užsiėmimu, ir įsidarbino operatoriaus asistentu kompanijoje, kūrusioje dokumentinius filmus apie gamtą. Įgijęs patirties ir pats tapo operatoriumi.
O tada palaipsniui įsitraukė į filmų pristatymus visuomenei, diskusijas apie gamtos problemas, nejučia tapdamas aktyviu jos interesų gynėju. Į televiziją pateko, kai tapo populiaraus devintojo dešimtmečio BBC dokumentinio serialo apie gamtą "The Living Planet" kūrusios komandos nariu.
C.Packhamo laidų ir šou apie gamtą vedėjo karjera prasidėjo po poros metų, kai jaunas vyras jau buvo atkreipęs visuomenės dėmesį kaip labai nuoširdus ir kupinas entuziazmo gamtos gynėjas, tai, kad yra šios srities profesionalas, buvo dar vienas pranašumas.
Dirbdamas televizijoje C.Packhamas išgarsėjo, pelnė ne vieną apdovanojimą. Vėliau įsteigė savo įmonę, kūrusią programas BBC, televizijai, kanalams "Animal Planet", "National Geographic".
Karjeros pradžioje jis tik dalyvaudavo įvairiose protesto kampanijose, susijusiose su aplinkosauga, o vėliau ir pats jas ėmėsi organizuoti. 2019 m. jis Londone surengė taikią demonstraciją "Žygis už laukinę gamtą", kurioje dalyvavo daugiau nei 10 tūkst. žmonių. Ją vainikavo manifesto, apimančio 200 praktinių aplinkosaugos sprendimų, pasirašymas ir įteikimas valdžios atstovams.
Vienas naujausių C.Packhamo projektų – marškinėlių su šokiruojančiomis nuotraukomis ir žinutėmis, atkreipiančiomis dėmesį į nykstančias rūšis, klimato kaitą, aplinkos taršą, kūrimas.
Išmoko neišsiskirti
Į aktyvią veiklą nuolatos pasinėręs, didžiąją dalį laiko praleidžiantis viešumoje gamtininkas tikrai neprimena autisto. Žinoma, per daugelį metų išmoko prisitaikyti, neišsiduoti, kai būna sunku, neišsiskirti iš kitų.
Kai buvo jaunas, dėl to patyrė daug kančių. Jam visuomet geriau sekėsi bendrauti su gyvūnais, kurie niekada neišduoda, nesistebi, priima tave tokį, koks esi, nei su žmonėmis. Iki 30 metų palaikė ryšius tik su šeima, artimų draugų rateliu. Buvo vienišius, bet nesijautė vienišas, be to, gamta visuomet buvo šalia.
Kaip ir daugelis žmonių, sergančių Aspergerio sindromu, C.Packhamas mėgsta kraštutinumus, jam neegzistuoja pilka spalva, tik juoda ir balta. Įkyrios mintys ir manijos yra kasdienybė. Jam vis dar sunku susikoncentruoti ties tais dalykais, kurie jo nedomina. Sudėtinga prisitaikyti prie staigių aplinkos pasikeitimų, jeigu šalia nėra įprastų daiktų – apima nerimas ir panika. Pastovumas teikia saugumo jausmą, todėl, jei galėtų, kasdien vilkėtų tais pačiais drabužiais, sėdėtų toje pačioje kėdėje ir dešimt metų rašytų tuo pačiu rašikliu. Kuo daugiau rutinos, tuo jam geriau.
Mama man visuomet sakydavo, kad kiekviename blogame dalyke reikia ieškoti kažko gero, ir aš visą laiką stengiausi tai daryti.
C.Packhamui patinka knygos, tačiau knygynų negali pakęsti, todėl apeina juos iš tolo. Visos tos skirtingos spalvos, formos, geometrija, knygų nugarėlių eilės lentynose varo jį iš proto. Kai kada jam kyla sunkumų vertinant kitų asmenų kūno kalbą, būna sudėtinga suprasti jausmus, pajuokavimus ir ironiją, jis nejaučia empatijos žmonėms. Vaizdiniai ir garsiniai dirgikliai, ypač jų perteklius aplinkoje, verčia nerimauti ir blogai jaustis. Kai įsijaučia, jis kalba labai greitai, ir kitiems sunku sekti jo mintį. C.Packhamas ne kartą išgyveno gilią depresiją.
Diagnozę kurį laiką slėpė
Neįtikėtina, kad su tokiomis problemomis kone kiekviename žingsnyje susiduriantis žmogus sugeba dirbti ne tik vadovaujamas kitų, bet ir pats vadovauti, ne tik filmuoja, fotografuoja, bet ir veda laidas, šou, rengia protesto akcijas ir jose dalyvauja, sako kalbas viešuose renginiuose.
Paradoksas, tačiau C.Packhamas įsitikinęs, kad jeigu ne Aspergerio sindromas, viso to nebūtų pasiekęs. Prieš tris dešimtmečius apie autizmą buvo dar mažai žinoma, todėl didžiąją gyvenimo dalį garsusis gamtininkas nugyveno spėliodamas, kas jam iš tiesų yra.
Tačiau prasidėjus platesniems autizmo tyrimams, atsiradus daugiau informacijos apie tai, C.Packhamas pats priėjo prie išvados, kad jo protas šiek tiek kitaip veikia greičiausiai dėl šio sutrikimo. Kai diagnozė buvo galiausiai patvirtinta, po ilgai trukusios psichoterapijos gydantis nuo depresijos, jis labai nenustebo ir neteikė tam didelės reikšmės. Šį faktą paviešino ne iškart, tik po penkerių metų, norėdamas, kad visuomenė daugiau sužinotų apie šią ligą, pakeistų požiūrį į sergančius ja, kad sumažėtų stigma, kurią jaučia šio sutrikimo varginami žmonės.
Prieš trejus metus jis sukūrė dokumentinį filmą apie save "Chris Packham: Asperger's and Me", kuris sulaukė didelio pasisekimo. Jis nufilmuotas atokiame Hampšyro ūkyje, supamame seno ąžuolyno, kur gamtininkas gyvena vienas su savo mylimu 14 metų pudeliu (jų buvo du, bet vienas neseniai nugaišo). Filme pasakojama ir apie jo santykius su mylimąja Charlotte, privataus zoologijos sodo savininke. Jiedu drauge jau dešimtmetį, bet gyvena atskirai. Chrisas padėjo užauginti jos dukrą gamtininkę Megan. Nuo šių artimiausių žmonių savo diagnozę vyras ilgokai slėpė, kol jos pačios neprirėmė jo prie sienos.
Žavi nesenkančiu optimizmu
"Jaučiuosi labai laimingas, – tikina laidų vedėjas. – Mama man visuomet sakydavo, kad kiekviename blogame dalyke reikia ieškoti kažko gero, ir aš visą laiką stengiausi tai daryti. Mane supa mylimi žmonės, kuriems esu atsidavęs, mylimi augintiniai. Šiuo metu esu vienas iš BBC laidos apie gamtą skirtingais metų laikais vedėjų, šis darbas man teikia didžiulį džiaugsmą. Tačiau geriausias dalykas mano, kaip gamtininko, karjeroje, kad aš turėjau galimybę sutikti, iš arti pamatyti, pabūti su daugybe gyvūnų."
Apie tai jis pasakoja ir autobiografinėje knygoje. Tiek knyga, tiek dokumentinis filmas laimėjo ne vieną apdovanojimą ir yra labai populiarūs.
Optimizmo netemdo nei liūdnas faktas, kad jis vis prasčiau girdi. Dėl to kalta Menjero liga, išsivysčiusi po nesėkmingo nardymo. Tai įvyko prieš 20 metų. Vidinės ausies pažeidimas sukelia spengimą ir svaigulį, lydimus pykinimo ir vėmimo. Viena ausimi Chrisas apkurto seniai, kitos klausa irgi sparčiai silpnėja. Ne kartą dėl šių negalavimų atsidūrė kritiškose situacijose – tarkime, kai užlipus ant scenos skaityti pranešimo staiga visas pasaulis ima suktis ir tenka prisilaikyti sienų, kad nenugriūtų, ar praranda pusiausvyrą filmuojant džiunglėse, kopiant į kalnus.
Nauji vaistai ir gydymas padeda stabilizuoti būklę, tačiau priepuoliai gali ištikti bet kada. "Gyvenimas pernelyg trumpas, kad labai išgyvenčiau, bandau prisitaikyti ir judu toliau", – paaiškina Chrisas. Ir juokauja, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera, mat prasta klausa labai pagerino jo miego kokybę.
"Net jei staiga atsirastų efektyvus Aspergerio sindromo gydymas, nežinau, ar aš jo norėčiau. Prie žmonijos klestėjimo daug prisidėjo asmenys, turintys autizmo sutrikimų. Be jų nebūtume nuskridę į Mėnulį, neturėtume kai kurių kompiuterinių programų", – samprotauja garsusis gamtininkas, įrodęs, kad beveik viskas įmanoma, jei labai trokšti.
Garbingi įvertinimai
2014 m. C.Packhamas buvo išrinktas Didžiosios Britanijos Metų gamtosaugos herojumi.
2015 m. pateko į įtakingiausių Didžiosios Britanijos aplinkosaugininkų sąrašą.
2016 m. tapo Sautamptono universiteto garbės mokslų daktaru.
Ypatinga meilė augintiniams
Daugelyje fotografijų, televizijos laidose, renginiuose greta C.Pakhamo matomi jo du jo augintiniai pudeliai. Vienam jų pernai nugaišus, gamtininkas tai sunkiai išgyveno. Vyras šunis vadina svarbiausiomis gyvomis būtybėmis jo gyvenime. Tikina, kad meilė jiems ir Charlotte'ei – skirtinga, bet vienodai svari. Ji gali išgyventi be jo, o augintiniai – ne, paaiškina. Netekęs vieno iš pudelių sukūrė planą, kuris padeda ištverti skausmą. Nugaišęs gyvūnas laikomas šaldiklyje ūkiniame pastate. Kai nugaiš ir kitas, abu kartu bus kremuoti, jų pelenai saugiai padėti, o kai mirs Chrisas ir bus kremuotas, visų trijų pelenai bus sumaišyti ir išbarstyti miškuose. "Taip mes susiliesime su gamta, kurią labai mylime", – dalijasi planais C.Pakhamas. Kitiems žmonėms šis planas gali pasirodyti kiek makabriškas, tačiau Chrisui jis visiškai normalus. Tai viena iš keistenybių, būdingų autistams.
Vadina supergalia
Klimato aktyvistei Gretai Thunberg taip pat diagnozuotas Aspergerio sindromas. Mergaitė, tapusi judėjimo už klimato išsaugojimą veidu, teigia, kad dėl šio sindromo yra kitokia, tačiau taip pat jį vadina supergalia. Aspergerio sindromas pavadintas austrų pediatro Hanso Aspergerio vardu, kuris 1940 m. apibūdino kai kurias sindromo charakteristikas, tarp kurių – socialinio bendravimo bei neverbalinės komunikacijos sunkumai.
2013 m. Aspergerio sindromas pateko į platesnio autizmo spektro sutrikimo diagnozės apibrėžimą. Tony Attwoodas, pasaulinio lygio autoritetas Aspergerio klausimais, teigia, kad žmonės, kuriems diagnozuota ši liga, paprastai yra tiesmuki, sako tai, ką galvoja, yra sąžiningi, nemeluoja, yra užsispyrę ir turi stiprų socialinio teisingumo pojūtį.
