Kolektyvas aktyvus Kauno miesto ir regiono kultūrinio gyvenimo dalyvis, savo veikla pelnęs nuoširdžias publikos simpatijas, o už muzikinę raišką pelnęs apdovanojimų respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, dalyvavęs muzikos festivaliuose, koncertavęs įvairiose pasaulio šalyse.

"Santakos" pokalbis su A.Krištaponiene (A.K., L.Krėpštaite (L.K.) ir I.Andruškevičiūte (I.A.) – apie muzikavimą atskirai ir drauge, trijulę siejančius kūrybinius saitus, ir, žinoma, jubiliejinį koncertą.

– Kokie buvo pirmieji dešimt ansamblio metų?

I.A.: Dešimtmetis pralėkė žaibiškai, tik vartant natų krūvas ar klausant trio įrašus pradedi matyti, kiek daug visko padaryta.

L.K.: Iš tiesų dešimt metų ansambliui jau yra tikrai daug, per juos surengėme daugiau kaip 200 koncertų. Vis juokaujame, kad trio mums yra tarsi hobis ar užklasinė veikla – visos turime kitus darbus, ir ne po vieną. Tačiau būtent grojant Kauno fortepijoninio trio sudėtyje galime įgyvendinti įvairiausius savo kūrybinius sumanymus, netikėčiausias idėjas ir nuolat plėsti savo, kaip profesionalių muzikių, ribas. Visada siekiame maksimalios atlikimo kokybės, o kartu ieškome galimybių, kaip klasikinę muziką pateikti mažiau akademiškai ir netradiciškai, sudominti ne tik patyrusį, bet ir naują klausytoją.

– Trys skirtingos atlikėjos – tikriausiai ir trys skirtingos nuomonės? Ar dažnai kyla nesutarimų ir ginčų?

A.K.: Per dešimt metų, kaip ir šeimoje, nuomonės kartais nesutampa, bet išmoksti klausyti ir įsiklausyti. Juk nebūtų įdomu, jei nebūtume skirtingos.

I.A.: Mažame kolektyve labai svarbus tarpusavio ryšys, ne tik muzikinis ar idėjinis, bet ir žmogiškas. To išmokau dirbdama Kauno kvartete. Supratau, kad kiekvienas turi likti ištikimas savo vidiniam girdėjimui, bet ir susitarti su kolegomis. Visos mes labai skirtingos, bet muziką girdime labai panašiai, ir tai mus jungia į skambantį vienetą.

Labiausiai dėl visko ginčytis mėgstu aš... Visada noriu pasiekti kuo geresnį rezultatą, išgirsti tobulą skambesį, bet Asta primena, kad svarbiausia mūsų misija – pačioms patirti muzikavimo džiaugsmą ir publikai leisti pasimėgauti. Ir tai tiesa.

Bendrystė: prieš dešimtmetį į trio susibūrusios muzikės ir šiandien nestokoja entuziazmo kartu dirbti bei kurti naujus kamerinę muziką populiarinančius projektus. / S. Baturos nuotr.

– Kas įkvepia ir motyvuoja eiti toliau?

I.A.: Didžiausia motyvacija yra justi, kad salėje sėdi žmonės, kuriems reikalinga muzika, kurie nuolat sugrįžta į koncertų sales.

A.K.: Įkvepia pati muzika, nes tai yra gėris, sveikata, darbas ir malonumas, be jos būtų liūdna...

L.K.: Be visko, ką paminėjo kolegės, labai įkvepia mūsų kelyje sutinkami žmonės. Dėkoju likimui, kad turėjome galimybių susitikti scenoje su nuostabiais atlikėjais – Asta Krikščiūnaite, Rita Novikaite, Edgaru Montvidu, aktoriais Remigijumi Endriukaičiu, Dainiumi Svobonu, Kauno styginių kvartetu, vokaliniu ansambliu "Acusto", Kauno simfoniniu orkestru, Vytauto Didžiojo universiteto kameriniu orkestru, Kauno valstybiniu choru, dirigentais Modestu Barkausku, Karoliu Variakoju, Robertu Šerveniku ir dar daugeliu kitų. Išskirtinė draugystė mus sieja su baritonu Giedriumi Prunskumi, su kuriuo grojome pirmajame savo koncerte ir vėl susitiksime scenoje dešimtojo gimtadienio proga. Kiekvienas šių muzikų įkvepia, motyvuoja, skatina kurti, groti, svajoti.

– Kaip formuojasi ansamblio repertuaras ir koks jis yra dabar?

I.A.: Mes visada norime publikai paruošti kažką naujo, įdomaus ir negirdėto. Šiuo klausimu puikiai darbuojasi Lina – jai sekasi atrasti būtent tai, kas mums visoms patinka. Tokius kūrinius būna lengva ruošti ir smagu groti.

L.K.: Nuo pirmųjų metų mes turėjome viziją, kad greta pasaulinės fortepijoninio trio žanro klasikos norime groti Lietuvoje dar neskambėjusius kūrinius, ieškoti naujo ir nedažnai atliekamo repertuaro. Labai džiugu, kad su mūsų kolektyvu labai geranoriškai bendradarbiauja tiek Lietuvos, tiek kitų pasaulio šalių kompozitoriai, patiki mums savo kūrinių premjeras, sutinka specialiai mums aranžuoti ar pritaikyti savo kūrinius.

Svarbiausia mūsų misija – pačioms patirti muzikavimo džiaugsmą ir publikai leisti pasimėgauti.

A.K.: Dar viena labai svarbi mūsų veiklos sritis – edukaciniai projektai. Pirmasis toks pabandymas buvo šviesaus atminimo Vidmanto Bartulio sumanytas ir sukurtas muzikinis spektaklis "Dieviškoji garsų skrynia". Kokia tai buvo neįkainojama patirtis ir kaip nelengva buvo perlipti rimtų klasikinės muzikos atlikėjų įvaizdį! O kartu suvokėme, kad paruošti gerą edukacinę programą yra kartais net sunkiau, nei sugroti klasikinės formos koncertą, ir šioje srityje savo galimybių ribas turi nustumti toli toli... Bet nepaprastai džiugu, kad pavyksta vaikus sudominti klasikine muzika, o mūsų atliekamos edukacinės programos patinka ne tik įvairaus amžiaus vaikams, bet ir jų tėveliams.

– Kaip Kauno fortepijoninis trio išgyveno pandeminius metus?

I.A.: Pandemija sustabdė ir privertė pagalvoti ne tik muzikantus. Pirmą savaitę užsidarę ilsėjomės, bet visi supratome, kad menai be žiūrovų ir pasirodymų sunkiai išgyvens. Bandėme prisitaikyti, transliuoti tiesiogiai, groti tuščiai salei ir tai labai padėjo, neleido užsisėdėti. Tai buvo dar viena patirtis.

A.K.: Pandemija dar labiau padėjo suvokti, kad tai, ką darome, yra svarbu ir mums visoms, ir klausytojams, kurie net ir per nuotolį klausėsi koncertų.

L.K.: Kauno fortepijoninis trio, būdamas vienas mažiausių žmonių skaičiumi Kauno kolektyvų, net ir pandemijos metu galėjo tęsti savo darbus. Tikrai nelengva buvo koncertuoti tuščiose salėse, bet tai vis dėlto buvo tam tikra galimybė nesustoti. Įvertinome, kokia svarbi yra visų mūsų bendrystė – tiek tarp atlikėjų, tiek santykyje tarp atlikėjų ir publikos. Labai tikiuosi, kad greta visų pandemijos iššūkių ir negandų šį suvokimą galime laikyti dovana.

– Kokie ansamblio ateities planai ir vizijos?

I.A.: Planų turime daug ir įvairių. Kartais vos spėjame suktis, o jei norime paruošti naujų kūrinių, pasiliekame ramesnį laiką darbui. Stengiamės dirbti tokiu tempu, kokiu pradėjome prieš dešimt metų.

L.K.: Tikimės, kad pandemija nesutrukdys įgyvendinti planų, kuriuos turime paruošę dešimtajam Kauno fortepijoninio trio sezonui. Jau spalio 9 d. kviečiame klausytojus į koncertą Kauno filharmonijoje "Poeto tango ir gyvenimas", spalio pabaigoje nekantriai laukiame susitikimo su viena ryškiausių šių dienų lietuvių kompozitorių Zita Bružaite ir jos muzika, džiaugiamės, kad kartu groti savo jubiliejiniame koncerte mus pakvietė Kauno styginių kvartetas. Pavasarį tikimės klausytojams pristatyti Lietuvoje dar neskambėjusius Kanados ir Australijos kompozitorių kūrinius, o vasarą turėtų įvykti dėl pandemijos nukeltos gastrolės Vokietijoje, Šveicarijoje bei Norvegijoje.

A.K.: Svarbiausia, kad jau dešimt metų esame kartu, mėgaujamės tuo, ką darome, ir norime dalytis savo meile muzikai su klausytojais. Tai ir yra tiek šios dienos, tiek ateities variklis.

Kas? Koncertas "POETO TANGO IR GYVENIMAS".

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? spalio 9 d. 17 val.

Kauno fortepijoninis trio – jaunas ir žavingas moteriškas kolektyvas, į kurį susibūrė tiek gyvenime, tiek muzikoje panašiai mąstančios atlikėjos: pianistė Lina Krėpštaitė, smuikininkė Indrė Čepinskienė ir violončelininkė Asta Krištaponienė. Kauno publikai puikiai pažįstamos muzikantės neslepia, kad trio – dovana ne tik klausytojams, bet ir pačioms sau.

Ansamblį subūrė likimas

Kolektyvo susikūrimo istorija – labai paprasta ir natūrali: muzikantės viena kitą pažinojo dar nuo mokyklos laikų. Ne kartą ir grojusios kartu, tačiau ne tokios sudėties kolektyve. Moterys prisipažįsta: tai, kada realizuosis mintys apie savą kolektyvą, buvo tik laiko klausimas. Iš pradžių to padaryti neleido įvairūs asmeninio gyvenimo niuansai – studijos svetur, maži vaikai, tačiau prieš porą metų idėja virto realybe.

"Vieną rytą paskambino Asta. Tačiau aš dar prieš atsiliepdama žinojau, kad ne šiaip sau skambina. Tai buvo ilgai nešiota mintis, kuri vienu metu materializavosi", – apie trio pradžią pasakoja L.Krėpštaitė.

Abejonių nekilo ir dėl ansamblio narių pasirinkimo. Darbas kameriniame ansamblyje esąs ypač intymus, todėl būtų labai sunku dirbti su mažai pažįstamais žmonėmis.

"Žmonės turi būti labai artimi, kad suprastų vienas kitą ir galėtų kartu groti, juk niekas nežino, kokie individualūs bruožai atsiskleis bedirbant", – pasakojo A.Krištaponienė.

Jau antrus metus gyvuojančio trio atlikėjos teigia puikiai sutariančios ir suprantančios viena kitą – panašiai mąstančios, panašiai girdinčios, net besirengiančios panašiai. Jas sieja labai daug kas – ne tik muzika, bet ir tai, jog visos trys yra moterys ir jaunos mamos.

Paklaustos, kodėl pasirinko būtent tokią sudėtį, muzikantės neslepia: ir dėl to, kad iki jų Kaune nebuvo trio. Ir tembro prasme trio – optimalus variantas, nėra nei vyraujančiojo, nei pritariančiojo: trys solinės partijos susilieja į organišką visumą.

Galiausiai, trio – labai praktiška, šypsosi muzikantės: kvartetas jau sunkiai sutilptų į vieną automobilį, tad būtų sudėtingiau koncertuoti kituose Lietuvos miestuose.

Siekia originalumo

Galimybė rinktis programą – tai dar vienas "savo" kolektyvo pranašumų. Visos teigia jaučiančios didelį malonumą, kai gali sustoti prie kiekvieno širdžiai mielo kūrinio, jį iki galo išjausti, surasti joms labiausiai patinkantį skambesį.

Tad nieko keista, kad ir trio repertuaras – ne visai tradicinis, jo koncertuose retai išgirsime kamerinių ansamblių repertuaro klasika tapusių opusų. Klasikų ir romantikų, tokių kaip Johaneso Bramso, Franzo Schuberto, Roberto Schumanno, kūriniai yra labai gražūs, tačiau pernelyg dažnai skamba mūsų koncertų salėse, sako muzikantės.

"O juk yra daug puikių kūrinių, kurie Lietuvoje dar neskambėjo. Jie tikrai verti išvysti dienos šviesą", – muzikos pasirinkimą aiškina L.Krėpštaitė, pastebėdama: dažnai net būna nelengva gauti norimo kūrinio natas.

Grodamos Lietuvoje mažai ar visai neskambėjusią muziką moterys nuolat atranda kažką naujo, o tai teikia džiaugsmo ir iššūkių, ne tik joms pačioms, bet ir klausytojams.

Atviros naujoms idėjoms

Ieškojimai – šiuo kredo muzikantės vadovaujasi ir rinkdamosios programų partnerius. Taip trio klūrybinėje biografijoje atsirado koncertas, kuriame eiles skaitė aktorė Giedrė Ramanauskaitė, buvo demonstruojami Ievos Verikaitės papuošalai. Joms pačioms įsimintinas buvo ir edukacinis projektas "Dieviškoji garsų skrynia" – muzikinė pasaka vaikams, sukurta ir režisuota kompozitoriaus Vidmanto Bartulio.

"Aplink tikrai daug talentingų žmonių. Per tokius projektus pritrauki juos prie savęs – ir mums įdomu, ir jiems įdomu. Tarsi surenki Kauno menininkus į vieną vietą. O ir plačiajai publikai tokie koncertai įdomūs", – sako I.Čepinskienė.

Viena naujausių Kauno fortepijoninio trio programų – drauge su mecosoprano balso savininke Rita Novikaite atliekama "Tamsiai mėlyna Karibų naktis", kuri skambės ir šeštadienį vyksiančiame XVII Pažaislio muzikos festivalio koncerte.

Kaip leidžia spėti pats pavadinimas, klausytojai neišgirs klasikinių ar romantinių kūrinių – pasirinkta Zitos Bružaitės ir Lotynų Amerikos kompozitorių Ernesto Lecuonos, Leo Brouwerio, Emilio Colóno muzika.

Beje, šios programos iniciatorė buvo R.Novikaitė. Ji pasiūlė balsui ir fortepijonui sukurtas dainas atlikti kiek kitokia sudėtimi – fortepijoną pakeitus fortepijoniniu trio. Toks keturių moterų išnešiotas kūdikis turėtų nustebinti klausytojus. "Šios dainos Lietuvoje atliekamos tikrai pirmą kartą, nes visos aranžuotės yra darytos mūsų arba mūsų užsakymu", – intriguoja L.Krėpštaitė.

Iš širdies – į širdį

Paklaustos, į kokią publiką labiausiai orientuojasi, Kauno fortepijoninio trio narės teigia, jog neskirsto klausytojų į didelius ir mažus, daugiau ar mažiau išprususius. Kiekvienas koncertas joms esąs ypatingas ir mielas – nesvarbu, ar jis vyksta tokioje įpareigojančioje erdvėje kaip Kauno valstybinė filharmonija, ar mažos gyvenvietės kultūros centre.

"Įdomu atrasti, kad ir provincijos klausytojas yra ne mažiau išprusęs ir smalsus nei didmiesčio", – sutartinai pastebi.

Bene svarbiausia koncertuojant – nuoširdus ryšys su kiekvienu klausytoju, kurio širdį pasiekti nėra lengva. Tad, vengdamos akademiškumo, trio narės savo koncertus veda pačios, taip kurdamos dar vieną naują tradiciją, naikindamos atlikėją ir klausytoją skiriančią prarają. Anot A.Krištaponienės, muzika turi sklisti iš širdies, o atlikėjas turi būti itin atviras publikai.

"Grodamas atlikėjas privalo perduoti klausytojui tam tikrą žinią. Kad tinkamai tai padarytum, turi pats labai tikėti, jog yra būtent taip, kaip tu girdi ir kaip interpretuoji", – sako I.Čepinskienė.

Atrasti kelią į klausytojo širdį – būtent tai ir lengviausia padaryti atliekant kamerinę muziką. Galbūt todėl šis žanras toks artimas šioms trims jaunoms muzikėms, mylinčioms muziką ir teigiančioms, kad muzika jos gali pasakyti kur kas daugiau nei žodžiais.