„Vaikystėje žiūrėdavau futbolą, o ne „Santą Barbarą“. Viskas turbūt prasideda nuo tėvų. Nežinau ar įmanoma, kad mažas vaikas, maža mergaitė, pati atsisėstų žiūrėti futbolą ar krepšinį. Ir mano tėtis buvo išprotėjęs dėl sporto, ir aš, ir mano sesė, nors ji netapo žurnaliste. Smagu, žavu, gražu – neseniai teko susipažinti su viena serbe, kurios gyvenimo istorija yra lygiai tokia pati kaip ir mano. Buvo labai įdomu klausytis, nes atrodė, kad ji pasakoja apie mane“, – sako A. Žukaitė-Nalivaikienė.
Šį trečiadienio vakarą LNK sporto vedėjai A. Žukaitė-Nalivaikienė ir Adomas Grinius laidoje „Šeškinės 20“ pasidalins ne tik istorijomis apie tai, kaip atsirado vedėjų kėdėse, bet ir prisimins ne vieną kuriozinę situaciją, kuri yra nutikus pačiu netinkamiausiu metu.
Dviejų žurnalistų šeimoje gimęs ir augęs LNK sporto žinių vedėjas A. Grinius įsitikinęs, kad žurnalisto gyslelė yra užprogramuota jo genuose. Augdamas tokioje aplinkoje, Adomas ilgai nedvejojo ir pasuko tėvų pėdomis. „Mano tėvai baigė tą patį institutą, tą patį fakultetą, kurį vėliau aš pradėjau ir baigiau. Jie ten susipažino, susituokė antrame kurse. Tai labai gražu ir geras jausmas buvo sėdėti tuose pačiuose suoluose, kuriuose sėdėjo ir mano tėvai. Vis juokauju, kad kito kelio rinktis negalėjau. Aš augau žurnalistikoje, ar tai buvo namai, ar tai buvo redakcija, bet kokiu atveju žurnalistika buvo čia pat. Nors mano tėvai nėra sporto žurnalistai, aš labai norėjau patekti būtent į sportą. Po pusantrų metų padirbus žurnalistu man pavyko patekti į sporto sritį ir labai patiko“, – pasakojo A. Grinius.
Nenuostabu, kad dirbdami tokį darbą, žurnalistai susiduria ir su įvairiomis situacijomis. Asta prisiminė ir pasidalino vienu nutikimu, kurį atsimena iki šiol. „Vieną kartą kalbinau Joną Mačiulį, dar tuo metu nedirbau televizijoje. Ir, pasirodo, mano diktofonas visas tas dvi valandas buvo išsikrovęs, interviu neįsirašė. Po to iš atminties aš parašiau tą straipsnį, kurio pavadinimas J. Mačiuliui labai, labai nepatiko. Atsimenu, kad antraštė buvo kažkas tokio: „Išskyrus Joną Valančiūną visi esame juodi arkliai“. Kas svarbiausia, Mačiulis visą laiką matė, kad nedega diktofono raudona lemputė. Ir, kai tik baigėme interviu, jis man šypsodamasis sako: man atrodo, kad neįsirašė tavo tas interviu. Jis iškart matė, kad diktofonas neveikia, bet nieko nesakė, jam, matyt, buvo smagu“, – juokėsi A. Žukaitė-Nalivaikienė. Pasak Astos, J. Mačiulis visada turėjo gerą humoro jausmą ir, nepaisant to, kad straipsnio pavadinimas nepatiko, jų santykiai išliko labai šilti.
