Visi esame skirtingi
Kaip teigia Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė, be visiems žinomų penkių pagrindinių pojūčių – skonio, regos, uoslės, lytėjimo, klausos, yra dar trys sistemos, labai susijusios su mūsų būkle. Jeigu jos veikia gerai, mes net nejaučiame – atrodo, kad taip ir turi būti. Bet jeigu kas nors atsitinka, tai kūnas siunčia signalus ir iškart matome, kad kažkas su mumis vyksta ne taip.
Pirmoji – vestibulinė sistema, kuri mus nuolatos informuoja, kokia yra mūsų padėtis. Antroji – proprioceptinė sistema, kuri mus informuoja, kokioje padėtyje yra likusioji mūsų kūno dalis. Juk kiekvienas žinome, kokioje padėtyje yra mūsų rankos, kojos, nereikia žiūrėti į veidrodį – tą informaciją gauname iš savo smegenų ir tai yra proprioceptinės sistemos darbas.
Ir dar viena sistema, apie kurią pradėta kalbėti labai neseniai, – entereocepcija. Nustatyta, kad nuo tų pojūčių, kuriuos mes gauname iš mūsų vidaus organų, irgi labai priklauso mūsų elgesys, prisitaikymas, darbingumas, dėmesys ir dar daugybė dalykų. Tie pojūčiai, kuriuos mes patiriame iš vidaus, turi labai didelę įtaką visai mūsų sensorinei sistemai.
Visi jutimai iš minėtų sistemų ateina į smegenis, o smegenyse vyksta nepaprastai sudėtingi procesai: čia juos sintezuoja, analizuoja mūsų nervų sistema, ir tai yra nuolatinis procesas.
"Ar kada nors susimąstėte, kodėl mes esame tokie skirtingi? Ateina kokia mada – vienas žiūri ir aikčioja, kaip gražu, o kitas stebisi, kokia baisi mada. Arba valgant – vienas sako, kad labai skanu, kito manymu, to maisto apskritai valgyti negalima. Nuo ko tai priklauso? Nuo visų mūsų aštuonių sensorinių sistemų integracijos galvos smegenyse ir išduodamo atsako į visa tai, – sako neurologė. – Tad tos jutimo sistemos yra nepaprastai svarbios mūsų gyvenime. Nuo jų didele dalimi priklauso mūsų aktyvumas, darbingumas, susikaupimas, dėmesio išlaikymas, net mūsų intuicija – ne be reikalo ją vadina šeštu jausmu."
Anot specialistės, mūsų bloga nuotaika taip pat yra mūsų sensorinės sistemos veiklos padarinys. Jei mūsų vestibulinė ar proprioceptinė sistema per naktį gavo ne tokius signalus, arba koks garsas naktį klausą sudirgino, atsikeliame blogos nuotaikos. Ir tas posakis, kad ne ta koja iš lovos išlipai, – neteisingas. Lipkite dešine, lipkite kaire, lipkite abiem – tai nepadeda, nuotaika bus bloga. O padėti gali sensoriniai stimulai: išgertas puodelis kavos (kvapas, skonis, malonumas), maudynės po dušu (odai malonus vanduo, ausiai – šniokštimas), graži muzika – ir nuotaika palaipsniui pagerėja, nes gauname savo nervų sistemai malonius impulsus.
Laima Mikulėnaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Pastebima nuo mažens
Kai gimsta vaikas, aiškina L.Mikulėnaitė, visi aštuoni sensoriniai pojūčiai pradeda dirbti savo darbą. Jei kažkuri sistema neveikia gerai, tai gali atspindėti vaiko elgesys.
Nuo vestibulinės, proprioceptinės ir entereoceptinės sistemų priklauso pagrindinis dalykas, ko vaikas išmoksta, – savireguliacija. Kai kurie naujagimiai, pavyzdžiui, būna labai dirglūs: verkia, nemiega, painioja dieną su naktimi. Tai rodo, kad vaiko sensorika arba gauna per daug impulsų, arba tiesiog nesusidoroja su tais impulsais, ir dėl to vaikas, net būdamas įprastoje aplinkoje, negali nusiraminti.
Kiek kartų esame girdėję, kad vaikui miegant visi vaikšto ant pirštų galiukų. Tai rodo, kad vaikas yra jautrus, – net mažiausi garsai jam sukelia nemalonius jutimus. Arba kūdikį gali suerzinti labai greitas vystymas, greitai pakeista padėtis – vaikams tokie pojūčiai gali labai nepatikti. Žinoma, tėvai tikrai atranda būdų, kaip tokį jautrų vaiką nuraminti, nors tai užtrunka. Nuolat stimuliuojamas vaikas palaipsniui pripranta ir adaptuojasi, laikui bėgant išmoksta nusiraminti pats.
Ar yra amžiaus riba, kai tėvai jau turėtų suklusti ir kreiptis į specialistą, nes vaikas elgiasi ne taip, kaip turėtų? Anot L.Mikulėnaitės, nuo pirmų dienų galima pamatyti daugybę dalykų. Vien jau tai, kad maždaug per savaitę turi susiformuoti naujagimio miegojimo ir valgymo ritmas. Tačiau yra vaikų, kurių nervų sistema nesugeba sumažinti impulsų, kuriuos gauna. Visi tie aplinkos stimulai mažylį visiškai išbalansuoja, labai sunku suprasti, kada jis nori miegoti, kada – valgyti, mama jį nešioja, sūpuoja, o jis visiškai nenusiramina.
Sveikam vaikui patinka, kai mama jį glaudžia, jis glaudžiasi prie mamos. Vaikas su autizmo spektro sutrikimais nuo mamos traukiasi tarsi sakydamas: aš nenoriu, tu manęs neliesk, man tai nemalonu. Anot gydytojos, tai pirmi požymiai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Reikia stebėti vaiką, stengtis padėti jam nusiraminti, jeigu nesiseka – kreiptis į vaiko raidos specialistą ir ieškoti problemos sprendimo. Ir jei nemiegojimas vaiko gyvenimo pradžioje yra jo problema, laikui bėgant tai tampa visos šeimos problema.
"Pamenu, pas mane atėjo tėvai, kurių pustrečių metų dukra nemiegojo naktimis, – pasakoja L.Mikulėnaitė. – Jie atėjo, nes nebegalėjo taip gyventi – kiekvieną naktį automobiliu mergaitę vežiodavo po miestą, kad ji nusiramintų. Su tėvais jau buvo sunku susikalbėti. Užtruko daug laiko, kol viskas po truputį ėmė dėliotis į vietas. Mergaitei buvo diagnozuotas raidos sutrikimas. Be abejo, tą pagalbą galima buvo suteikti anksčiau, bet žmonės vengė kreiptis į raidos specialistus."
Gydytoja prisimena dar vieną šeimą – tėvai skundėsi, kad negali berniuko įvesti į liftą, jis pradeda klykti. Galvojo, kad vaikas išsidirbinėja, ir atėjo pasikonsultuoti. Kai medikai ištyrė vaiką, nustatė, kad jo vestibiulinė sistema labai silpna, ir tas staigus padėčių pasikeitimas vaikui sukeldavo labai nemalonius pojūčius. Specialistai sudėliojo vadinamąją sensorinę dietą, rekomendavo daryti tam tikrus pratimus ir vaiką stimuliuoti. Tėvai atsisakė – jie tiesiog iš buto penktame aukšte persikraustė į butą pirmame.
"Bet yra daugybė atvejų, kai toks sprendimas neįmanomas, – sako specialistė. – Pavyzdžiui, jeigu vaikas nevalgo, juk neatsisakysi jo maitinti. Žinau kaunietį berniuką, kuris valgo tik hamburgerius, penkis trapučius per dieną ir išgeria du pakelius tam tikro pieno gėrimo. Tai yra visas vaiko dienos racionas. Kaip padaryti, kad šis vaikas pradėtų daugiau ir įvairiau valgyti? Tėvams tai didžiulis iššūkis."
Kai vaikas žino, kad yra kitoks ir jam nesiseka daug dalykų, jis visą laiką jaučiasi blogai. Ką tada sugalvoja? Tampa chuliganu, nes tokiu būti žymiai patogiau nei nevykėliu.
Tarsi apsaugos skydas
Ar galima sakyti, kad visi šie keisti sutrikimai – sutrikusios raidos požymis? Anot L.Mikulėnaitės, jeigu vaikui tai netrukdo gyventi ir jis gali su tuo tvarkytis pats, tai nėra joks raidos sutrikimas. Tačiau jeigu tai trukdo sukaupti dėmesį, tyrinėti pasaulį, jei vaikas nežaidžia taip, kaip turėtų žaisti, jeigu jis rėkia, nes neišsimiega ar negauna pakankamo kiekio maisto medžiagų, be abejo, tai – rimta problema.
"Sensorikos sutrikimų turime mes visi: vieni nemėgsta kokio nors maisto, kiti negali pakęsti kažkokių drabužių. Tai yra dalykai, kurie atrodo tarsi visiškai normalūs, – aiškina gydytoja. – Bet kartais požymiai būna kraštutinai išreikšti, ypač kai kalbame apie vaikus, kurie turi autizmo spektro sutrikimą."
Daug įprastos raidos vaikų taip pat turi sensorinės integracijos sutrikimų. Kai kurie jų vaikystėje buvo labai ramūs ir patogūs vaikai, bet augant kilo problemų – tapo labai jautrūs, sunkiai sukaupia dėmesį. Jiems arba sunku būti tarp kitų žmonių, ypač vaikų, arba jie juda blogai, vadinami kerėplomis – kur eina, ten kliūna. Tokiems vaikams gyventi labai sunku. Juk toks berniukas nei krepšinį žais, nei pritaps kitų vaikų būryje. Negana to, nerangumas labai dažnai būna lydimas mokymosi problemų.
Ir čia kalbama apie nevalingą elgesį. Toks vaikas sako: "Aš nesuprantu, kodėl taip padariau, aš nekaltas, aš netyčia." Pavyzdžiui, žiūri televizorių ir pastumia šalia sėdinčią sesę, sesė pradeda verkti, o vaikas net nepastebėjo, kad taip padarė. Jis kitaip negali. O jei dar apkaltinamas, kad tyčia taip padarė, – patiria emocinę traumą. Tokio vaiko savivertė krenta, nes jis nuolat jaučiasi kažkuo prasikaltęs.
Tokių vaikų, kai jie yra mokyklinio amžiaus, pasak L.Mikulėnaitės, nekenčia visi. "Kai vaikas žino, kad yra kitoks, pavyzdžiui, nerangus, ir jam nesiseka daug dalykų, jis visą laiką jaučiasi blogai. Ką tada sugalvoja? Tampa chuliganu, nes tokiam būti žymiai patogiau nei nevykėliu, – aiškina specialistė. – Pradeda išsidirbinėti, dėl to kiti vaikai jo ima nemėgti, nes toks vaikas atkreipia dėmesį, o dėmesio nori visi. Mokytojai jų nekenčia kaip maro, todėl kad toks vaikas trukdo per pamokas. Ir lieka vaikas be kaltės kaltas. Gerai, jeigu atsiranda pedagogų, kurie supranta situaciją ir padeda tam vaikui, – tada dar problemą galima išspręsti. Bet dažniausiai nueinama lengviausiu keliu: jis blogas, trukdo, tėveliai, ką nors darykite. O tėveliai imasi už galvos, nes irgi nežino, ką daryti."
Būtina pagalba
L.Mikulėnaitės teigimu, šiems vaikams padėti įmanoma. Tiesiog reikia nebijoti kreiptis į specialistus.
"Mes visi turime kažkokių savo ypatumų. Jeigu vaikas su visais savo keistumais gali gerai gyventi, tai ir tegu gyvena. Bet jeigu jam sunku prisitaikyti aplinkoje – arba dėl elgesio, arba dėl nerangumo, arba dėl nesugebėjimo suprasti, išlaikyti dėmesį, mokytis jis tampa pajuokos objektu, reikia kažką daryti, nes tai vaiko ateities sėkmės garantas", – sako neurologė.
Visų pirma, reikia suprasti, kas vyksta su tuo vaiku. Dirbdami komandoje – ir tėvai, ir tie pedagogai, kurie yra šalia vaikų, ir specialistai, ergoterapeutai – turi surinkti kuo daugiau informacijos, kokių pojūčių sutrikimai lemia tokį elgesį, trukdantį vaikui gyventi ir prisitaikyti. Tai išsiaiškinus, reikia parinkti vaikui tinkamą aplinką. Jeigu jam per daug garso, šviesos, triukšmo, žmonių – būtina jį išmokyti, kaip nusiraminti, kai yra per daug stimuliuojamas. Juk visi mes grįžę po darbo namo turime minutes ar valandas sau, kad galėtume atstatyti savo būseną: vieni paskaito, kiti paguli, treti pavalgo ar panašiai. To reikia ir vaikui – išmokyti, kur ir kaip jis gali atstatyti savo normalią būseną.
Kai vaikas blaškosi ir nežino, kaip nuosekliai pereiti nuo vienos veiklos prie kitos, be galo svarbus vaizdinis planas. Jeigu vaikai iš anksto žino, kas jų laukia, kokį dirgiklį jie gaus iš aplinkos, jie gali tam pasiruošti, nusiteikti. Ypač gerai, jei dar ir žino, kada bus to jiems nemalonaus dirgiklio pabaiga, – kiek turės išbūti triukšmingoje klasėje, sporto salėje ar muzikos pamokoje.
"Jeigu aš jaučiu kylantį nerimą, stresą, įtampą ir žinau, kaip tinkamai save nuraminti, man žymiai lengviau adaptuotis, o aplinkiniams lengviau mane priimti tokį, koks esu. Tai vadinama sensorine dieta", – sako L.Mikulėnaitė.
Ta sensorinė dieta, pasak gydytojos, – aiškus planas, kaip kiekvienu atveju, kai trukdo kažkokie dirgikliai, į juos sureaguoti. Juk dažniausiai negalime išvengti aplinkos, bet galime palaipsniui pratinti nervų sistemą tuos dirgiklius priimti ir atitinkamai reaguoti.
Specialistės teigimu, svarbu suprasti, kad vaikui adaptuotis šiame pasaulyje yra ilgalaikis procesas, tai neįvyksta per dieną ar dvi. Tėvai, ugdymo įstaigų darbuotojai, pedagogai turi turėti kantrybės ir stebėti, kaip vaikas jaučiasi. Jis – atvira knyga, jis visu savo elgesiu pasako, kaip jaučiasi, ir į tai labai svarbu atsižvelgti.
"Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi gerai, – sako L.Mikulėnaitė. – Manau, visų mūsų – bendruomenės, visuomenės, žmonijos – pareiga padėti vaikui, kurį Dievas sutvėrė kitokį. Niekada nesiūlau laukti, kad įvyks stebuklas. Taip, jie įvyksta, bet ar tas stebuklas aplankys jūsų namus, niekas negali pasakyti. Tačiau stebuklas tikrai įvyks, jeigu padės specialistai, kurie žino, ką daryti. Ištyrę vaiką, tikrai pasakys, kaip jam padėti."
