Atidėtas veiksmas

Naktį į balandžio 16-ąją valdžios institucijos atjungė paskutines tris veikusias atomines elektrines – „Isar 2“ Bavarijoje, „Neckarwestheim 2“ Badene-Viurtemberge ir „Emsland“ Žemutinėje Saksonijoje.

„Nutraukiame pavojingą, netvarią ir brangiai kainuojančią technologiją“, – įvykį komentavo Žaliųjų partijos parlamento narys Juergenas Trittinas.

Šalis šį žingsnį žengė nepaisant siekio nutraukti iškastinio kuro vartojimą ir suvaldyti energetikos krizę, kilusią dėl karo Ukrainoje.

Nors daugelis Vakarų šalių didina investicijas į atominę energiją, kad sumažintų išmetamųjų teršalų kiekį, Vokietija tik trumpam pakoregavo savo planus ir anksčiau nei kiti atsisakė branduolinės energetikos.

Tokį sprendimą Berlynas priėmė dar 2002 m., o po 2011-aisiais įvykusios Fukušimos elektrinės avarijos Japonijoje tuometinė kanclerė Angela Merkel siekė spartinti šį procesą.

Minėtos trys branduolinės jėgainės turėjo būti galutinai sustabdytos dar 2022-ųjų pabaigoje, tačiau dėl kilusios energetikos krizės vyriausybė lemtingą dieną perkėlė į balandžio 15 d.

Baimės šaknys

Branduolinės energijos era Vokietijoje prasidėjo 1961 m. birželio 17 d., kai Grosvelchaime, Bavarijoje, esančios mokslinių tyrimų branduolinės jėgainėje pagaminta elektra pasiekė visuomeninį tinklą. 19 Vokietijos atominių elektrinių kartais patenkindavo net trečdalį šalies elektros energijos poreikio.

Vis dėlto jau netrukus atominės energetikos kritika Vokietijoje tapo populiaria idėja. Ją palaikė ne vien žalieji, bet ir platesni visuomenės sluoksniai.

Informacinį lauką tyrę ekspertai mano, kad neigiamas branduolinės energijos įvaizdis Vokietijoje buvo kurstomas dirbtinai. Iki aštuntojo dešimtmečio apklausose dominavo teigiamas branduolinės energijos įvaizdis, tačiau ilgainiui jis pasikeitė. Esama nuomonės, kad vokiečiai prisiminė seną tradiciją – nepasitikėti technologijomis, o netrukus branduolinės energijos priešininkai virto ekologinio judėjimo varikliu. Ypač aktyviai šias idėjas palaikė prakutę intelektualai, iš kurių kilę ir daug žurnalistų.

Šią dalies Vokietijos visuomenės baimę atliepė 1986 m. tuometinėje Ukrainos SSR buvusios Černobylio atominės elektrinės katastrofa. Nors, pvz., branduolinės energetikos lyderė Prancūzija į avariją černobylyje reagavo nuosaikiai, žiniasklaidoje akcentuoti aukšti šalies reaktorių saugos standartai, Vokietijoje pulta į paniką.

„Prancūzijoje reaktoriaus avarija buvo suprantama kaip konkrečios problemos Sovietų Sąjungoje padarinys, o Vokietijoje – kaip nusistovėjusių baimių dėl branduolinės energijos keliamos rizikos patvirtinimas“, – aiškino tarptautinės žiniasklaidos pranešimus apie branduolinę energiją analizavęs Hansas Mathiasas Kepplingeris iš Mainco universiteto.

2000-aisiais vokiečių nuotaikos pasikeitė. Dėl klimato kaitos ir energetikos permainų branduolinė energija sulaukė palaikymo. Tačiau 2002 m. socialdemokratų vadovaujama koalicija energingomis partnerių iš Žaliųjų partijos pastangomis prastūmė sprendimą iki 2020 m. palaipsniui atsisakyti atominių elektrinių.

2011 m. Japonijoje įvykusi Fukušimos jėgainės avarija, nors ir kilusi ne dėl branduolinių reaktorių gedimų, sustiprino Berlyno ryžtą. Tuometinė kanclerė A. Merkel paskelbė griežtą verdiktą: daugiau jokios branduolinės energijos Vokietijoje.

Entuziazmas išblėso

Lemiamą akimirką, kai Vokietijoje buvo išjungti paskutiniai atominiai reaktoriai, sveikino šio sprendimo šalininkai, keliuose Vokietijos miestuose išėję į gatves. Aplinkosaugos grupės „Greenpeace“ atstovai surengė šventinį vakarėlį prie Brandenburgo vartų Berlyne. Priešais Brandenburgo vartus aktyvistai simboliškai užmušė dirbtinį dinozaurą.

Tuo pat metu savo nuomonę gatvėse išsakė ir atominių elektrinių uždarymui nepritariantys žmonės, keldami abejonių tokio sprendimo racionalumu.

Agentūros DPA užsakymu sociologinių tyrimų instituto „YouGov“ atlikta apklausa rodo: branduolinės energetikos eros pabaigai pritaria vos daugiau nei ketvirtis (26 proc.) Vokietijos žmonių. Kas trečias šalies gyventojas (32 proc.) mano, kad būtina pratęsti atominių elektrinių veiklą ribotam laikotarpiui, o dar 33 proc. – kad tai būtina net neribotam laikotarpiui.

Ekspertai įžvelgia aiškią takoskyrą net tarp žaliųjų: jaunesniajai kartai akmens anglys yra blogiau už branduolinę energiją, vyresnieji laikosi priešingos pozicijos.

Atsarginis variantas

Vokietijos aplinkos ministrė Steffi Lemke įsitikinusi, kad palaipsniui atsisakius branduolinės energijos Vokietija taps saugesnė ir patikimesnė. „Su branduoline energetika susijusi rizika galiausiai yra nekontroliuojama avarijos atveju“, – naujienų agentūrai dpa sakė politikė, atstovaujanti sąjungos-90/Žaliųjų partijai.

Vis dėlto sprendimas nevienareikšmiškai vertinamas net ir valdančiojoje koalicijoje. Jai priklausančios Vokietijos laisvosios demokratų partijos (FDP) vadovas, Vokietijos finansų ministras Christianas Lindneris mano, kad trys atominės elektrinės turėtų likti rezerve ir neturėtų būti išmontuotos.

FDP generalinis sekretorius Bijanas Djir-Sarajus paragino visiškai neatsisakyti šios technologijos. „Branduolinė energetika Vokietijoje turi turėti ateitį net ir jos atsisakius“, – sakė jis agentūrai dpa. Pasak jo, tai apima branduolių sintezės mokslinių tyrimų plėtrą ir naujų saugesnių branduolių dalijimosi technologijų teikiamų galimybių išnaudojimą.

„YouGov“ atlikta apklausa rodo: branduolinės energetikos eros pabaigai pritaria vos daugiau nei ketvirtis (26 proc.) Vokietijos žmonių.

Atsisakyti neskuba

Tarptautinės atominės energijos agentūros TATENA duomenimis, šiuo metu pasaulyje veikia daugiau kaip 400 branduolinių reaktorių, kurių vidutinis amžius – apie 31 metus. Agentūros teigimu, 1996 m. pasaulio elektros energijos gamyba iš branduolinių elektrinių buvo pasiekusi aukščiausią tašką ir sudarė 17,5 proc. 2021 m. šis rodiklis siekė apie dešimt procentų.

ES šalyse branduolinė energetika vertinama nevienareikšmiškai. Italija visiškai atsisakė branduolinės energijos – paskutinę branduolinę jėgainę uždarė 1990 m. Belgija analogišką sprendimą yra atidėjusi.

Branduolinės energetikos atsisakymo pradininke vadinama Švedija. Po 1979 m. įvykusios didelės avarijos JAV Trijų mylių salos atominėje elektrinėje, Švedijoje buvo surengtas referendumas, kuriame dauguma balsavusiųjų pasisakė už laipsnišką branduolinės energijos atsisakymą. Tačiau jau po trijų dešimtmečių Stokholme persigalvota, todėl šešiuose branduoliniuose reaktoriuose pagaminama apie 30 proc. šaliai reikalingos elektros energijos.

Atominės energetikos lydere Europoje laikoma Pranūzija nesibaimina dėl 57 savo branduolinių reaktorių saugumo. Nyderlandai, Lenkija ir dar bent dešimt ES šalių priešingai – planuoja saugaus atomo plėtrą. Akimirką, kai Vokietijoje išjungti paskutiniai branduoliniai reaktoriai, Suomijos Olkiluoto elektrinėje įjungtas trečias energoblokas.

Kalbėdami apie branduolinės energetikos plėtrą didžiausia kliūtimi ekspertai vadina ne saugumo problemas – Vakaruose šia tema esą toli pažengta, bet jų kainą. Naujų atominių elektrinių statyba yra labai brangi; ji dažnai bendrai finansuojama iš valstybės biudžeto.

Net Japonijos vyriausybė nusprendė statyti naujus reaktorius, o senųjų eksploatavimo trukmę pratęsti iki 70 metų. „Turime visapusiškai išnaudoti branduolinę energiją“, – apklausos rodo, kad tokią premjero Fumio Kishidos nuomonę palaiko vis daugiau šalies gyventojų.