Umm al Kuino turizmo ir archeologijos departamento duomenimis, 12 hektarų (30 akrų) miestas gyvavo nuo VI a. pabaigos iki VIII a. vidurio, t. y. iki islamo civilizacijos.

Tyrėjų išvados rodo, kad miestas yra viena iš didžiausių išlikusių urbanizuotų gyvenviečių, kada nors rastų šiuolaikiniuose JAE. Manoma, kad jame gyveno tūkstančiai gyventojų, kurių daugelis vertėsi perlų rinkimu. Bendruomenės namai buvo statomi iš vietinių paplūdimio akmenų ir aplinkinių vietovių medžiagų, o jų stogai buvo gaminami iš palmių kamienų.

„Tai seniausias labai specifinio įlankos perlų miesto pavyzdys. Nors žinoma, kad regione būta ir kitų perlų kasyklų, ši gyvenvietė yra ypatinga ir  unikali“, – teigė JAE universiteto archeologijos docentas Timothy Poweris. Pasak jo, ne tik dėl čia gyvenusios bendruomenės amžiaus ir dydžio, bet ir dėl to, kad ji nebuvo sezoninė, o  veikė ištisus metus.

Tai kitokio tipo gyvenvietė, tai tikras miestas.

„Tai kitokio tipo gyvenvietė, tai tikras miestas“, – CNN sakė T. Poweris. Jis pridūrė, kad bendruomenė buvo tankiai apgyvendinta, joje buvo įvairių tipų būstų ir gyveno skirtingos socialinės ir ekonominės grupės.

Pasak T. Powerio, „perlų miesto“ gyventojai greičiausiai buvo krikščionys, nes gyvenvietė buvo šalia senovinio krikščionių vienuolyno, kuris buvo atrastas tik pernai. Beveik kiekviename name rasta perlų ir nardymo svarmenų.