Kai žmonės pradeda kalbėti apie Harį Poterį, kažkas nutinka. Atrodo, iš tų kalbų atsklendžia Hogvartso kerėjimo ir burtų mokyklos magija, kažkokiu ypatingu būdu panardinanti į Hario Poterio pasaulį ir ilgus metus neleidžianti iš jo išnerti.

Kolekcininkai ieško senojo leidimo knygų

Knygą apie berniuką burtininkų mokykloje J. K. Rowling sugalvojo sėdėdama Mančesterio traukinių stotyje. Haris Poteris gimė po kelių mėnesių, tačiau literatūros naujokei parduoti savo knygą pripažintiems leidėjams nebuvo taip lengva. O kad jie būtų žinoję, jog pasaulyje ši knyga taps antra pagal populiarumą po Biblijos, o jos autorė bus įtraukta į milijardierių sąrašą. Šiandien rašytoja yra viena turtingiausių rašytojų istorijoje ir viena iš penkių, savarankiškai dirbančių milijardierių pasaulyje.

Per 25-erius knygos gyvavimo metus parduota daugiau nei 500 milijonų serijos knygų, sukurtas aštuonių dalių filmas, įkurtas Hario Poterio parkas, o žaislų gamintojai nuolat sugalvoja naujų žaislų serijų. Hario Poterio prekės ženklas šiandien yra vertinamas 10 milijardų Didžiosios Britanijos svarų sterlingų.

Žiobarai ir burtininkai lietuviškai pirmą kartą prabilo 2000-aisiais. Knygų seriją į lietuvių kalbą išvertė Zita Marienė, išleido leidykla „Alma littera“. Nuo tada serijos knygų Lietuvoje parduota daugiau nei 300 tūkstančių egzempliorių.

2020-aisiais, švęsdama Hario Poterio dvidešimtmetį Lietuvoje, leidykla išleido ypatingą seriją su atnaujintais, specialiai šiai serijai iliustruotojos Jekaterinos Budrytės sukurtais viršeliais.

„Alma littera“ nuotr. 

Vis dėlto Hario Poterio gerbėjai garsėja užsispyrimu. „Jau keletą metų vis sulaukdavome iš savo skaitytojų klausimo, ar neketiname išleisti Hario Poterio serijos su senaisiais, pirmaisiais viršeliais. Juk senosios knygos tampa kolekcine retenybe ir yra gana brangios, už kai kurias pirmojo leidimo knygas kolekcininkai prašo ir 80 eurų. Šiais metais, leidykloje pasitarę, nusprendėme pradžiuginti skaitytojus ir visas 7 knygas išleisti su senaisiais viršeliais“, – sakė leidyklos „Alma littera“ vaikų ir jaunimo literatūros kategorijų vadovė Rasa Jankauskaitė ir priduria, kad jubiliejinio leidimo knygomis ir toliau bus prekiaujama, taigi skaitytojai, kaip ir didžiosiose pasaulio rinkose, galės rinktis jiems labiausiai patinkantį leidimą, o tikrieji Hario Poterio gerbėjai kolekcionuoti ir pirkti abi serijas ir netgi iliustruotą seriją, kurios 4-oji knyga neseniai pasirodė.

Įdomiu eksponatu kolekcininkams gali tapti ir neseniai lietuvių kalba išleistas oficialus J. K. Rowling Hario Poterio serijos magiškas priedas – „Haris Poteris. Burtininkų almanachas“. Hario Poterio gerbėjai fantastiškai iliustruotoje knygoje ras magiškų sąrašų, žemėlapių ir įvairiausių stebuklų kolekciją.

Užuovėja nuo piktos realybės

Žurnalistė, užkietėjusi Hario Poterio gerbėja Fausta Leščiauskaitė tiksliai neprisimena, kada perskaitė pirmąją poteriados knygą, tačiau įsiminė dieną, kai knygas įsigijo. „Kelmėje tada buvo nuostabus, senas knygynas, kurio neseniai nebeliko, – pasakoja. – Jis turėjo aurą, kurią senuose miestuose turi senos bibliotekos ir knygynai. Jausmą, kur atrodo, kad kalba sienos. Mama mane ten nusivesdavo. Ir tąkart nusivedė. Pamačiau Hario Poterio knygą, paprašiau, mama nupirko. Man regis, dvi pirmąsias iškart – tiek jų tada tebuvo. Galėjau būti gal pirmoje klasėje.“

Fausta Leščiauskaitė. F. Leščiauskaitės asmeninio archyvo nuotr. 

Parsinešusi namo knygas, iškart ir perskaitė, o paskui skaitė ir skaitė iš naujo, kol buvo išleistos kitos serijos knygos. Dar ir šiandien, kai pagalvoja apie Harį Poterį, Faustai prieš akis iškyla trečiosios knygos apie Azkabano kalinį viršelis – rausvame fone Haris ant hipogrifo. „Turbūt tai mano mėgstamiausia dalis. Man ir tos Kiauliasodžio scenos labai jaukios, ir artimi atrodo Hario susidūrimai su tuo, kas liko iš jo tėvų: jų draugais, Hario krikštatėviu. O ir pats krikštatėvio personažas man visada labai patiko“, – pripažįsta ir sako namų lentynoje sauganti pirmąjį Hario Poterio serijos leidimą.

Paauglystėje pirkdavusi saldainius-pupeles, turėjusi užrašinę iš Moleskine, Fausta sakė ir šiandien negali ramiai praeiti pro H ir P raidėmis pažymėtus daiktus. „Jų nekolekcionuoju, bet visada pasidžiaugiu, – sakė ir pridūrė, kad ji, kaip ir daugybė vaikų, norėjo ir tikėjosi gauti laišką iš Hogvartso. – Mano kartos vaikai buvo vieniši, dažnai bijojo tėvų. Knygos skelbė viltį tokius jausmus ištirpdyti tikėjime, kad viskas turi prasmę. Tokius vaikus kaip mes kviesdavo į Hogvartsą. Tai reiškia, kad mes ne šiaip vieniši – mes ypatingi. Na, o stebuklai, magija – juk kiekvienas jais šiek tiek norime tikėti. Jie nėra pernelyg neįtikėtini, todėl – artimi. Tai ne ateivių atakos, ne transformeriai ir ne žvaigždžių karai, tai paprastų žmonių gyvenimas, tik kiek stebuklingesnis. Man Haris Poteris ilgus metus buvo slaptavietė nuo ne visada džiugios realybės. Labai jauki paguoda. Ir, jei atvirai, aš iki dabar giliai širdyje laukiu to laiško.“

Pasaulis, kuriame berniukai tampa didvyriais

Komunikacijos specialistas, tinklaraščio „Knygos nugarėlė“ autorius Artūras Ketlerius, save drąsiai priskiria prie užkietėjusių Hario Poterio gerbėjų. Pirmosios serijos knygos į jo rankas pateko vienuolikos. „Surijau jas akimirksniu, – prisiminė ir pasakojo vėliau kiekvieną vasarą laukdavęs pasirodysiant naujos dalies. – Ką ten laukdavau – nuolat varstydavau vietinio knygyno duris, vis klausinėdamas, ar jau žinote, kada turėsite naują dalį. Na, o laukimą šiek tiek pasilengvindavau iš naujo skaitydamas jau išleistas Hario Poterio dalis.“

Artūras Ketlerius. A. Ketlerio asmeninio archyvo nuotr. 

Artūro namuose – net du pirmosios serijos egzemplioriai. Vienas – jo, kitas – žmonos Aleksandros. Lentynoje galima rasti ir pavienių, vėliau išleistų knygų – pavyzdžiui, iliustruotą „Išminties akmenį“ lietuvių kalba.

„Neskaitau ir nevertinu šių knygų kaip atskirų kūrinių – visų pirma, Haris Poteris, mano galva, augo drauge su savo skaitytoju. „Išminties akmuo“ buvo dar tikrai stebuklinė pasaka su detektyvo elementais, o štai „Mirties relikvijos“ – jau tamsi, vyresniems paaugliams skirta knyga. Hario Poterio visata yra vienas didelis pasaulis, kurį mėgstu“, – sakė Artūras.

Jis prisimena paauglystę, kai negalėdavo atsiplėšti nuo Hario Poterio knygų, jas vis kartkartėmis skaitydavo iš naujo, laukdavo filmų. Kretingoje nebuvo daug galimybių įsigyti atributikos su Hariu Poteriu, taigi, paauglystės troškimus, sako, realizavęs, kai suaugo – namuose ir dabar atsiranda naujų daiktų ar drabužių su HP atributika – šalikas, mirties relikvijų raktų pakabukas, burtų lazdelė ar kompiuterinis žaidimas. „Net ir šiandien, jei akis užkliūva už ko nors įdomaus su HP veikėjais, nusiperku“, – prisipažino.

Vis dėlto didžiausią įspūdį Artūrui ir visai šeimai paliko kelionė į Hario Poterio pasaulį Londone – „Warner Bros“ studiją, kur buvo filmuojami Hario Poterio filmai. „Esu suaugęs, dukrą auginantis vyras, o įžengęs į studiją ėmiau krykštauti, lyg būčiau vaikas, – tokias geras emocijas sukelia knygos ir filmai“, – šypsojosi ir pasakojo apie bemieges naktis, kai iki paryčių skaitydavo naują HP knygą ir, rodos, panirdavo į magijos pasaulį.

„Šios knygos mane palietė kaip ir kiekvieną vaiką – leido pabėgti į stebuklų ir fantazijų pasaulį, patirti nuostabių nuotykių. J. K. Rowling užčiuopė kiekvieno vaiko svajonę – pabėgti iš realybės į magišką pasaulį, kur galioja visiškai kitos taisyklės ir visiškai įprastas berniukas gali tapti didvyriu. Be to, rašytoja skyrė didžiulį dėmesį paties pasaulio – setingo – kūrimui, taip leisdama vaizduotei užpildyti kiekvieną to pasaulio kertelę – nuo aukso galeonų iki skanėstų, pamokų medžiagos ir panašiai“, – sakė A. Ketlerius iki šių dienų save vadinantis poterheadu.

Iš Hario Poterio neišaugama

Televizijos laidos „Labas rytas“ vedėja, žurnalistė Audra Avižiūtė į Hario Poterio pasaulį paniro pirmoje arba antroje klasėje – knyga buvo neseniai pasirodžiusi ir per Kalėdas ją gavo dovanų iš krikšto mamos.

Audra gerai pamena laiką, kai buvo išleistos pirmosios serijos knygos lietuvių kalba: „Iš mokyklos mane pasiimdavo tėtis, važiuodavome į knygyną, stovėdavome milžiniškoje eilėje, tėtis nupirkdavo knygą ir namo keliaudavau uosdama naujos knygos kvapą. Anksčiau kurį laiką galvojau, kad Hario Poterio fazė išaugama, bet net ir suaugusi su didžiuliu malonumu skridau į Londoną apžiūrėti Hario Poterio studijos ir parko.“

Audra Avižiūtė  A. Avižiūtės asmeninio archyvo nuotr. 

Visada, kai pagalvoja apie Harį Poterį, Audra prisimena knygos „Haris Poteris ir Išminties akmuo“ viršelį. „Kad ir kokios šalies knygyne šias knygas rasčiau, ta lietuviškosios versijos dangaus violetinė ir Hario skraistės raudona įsiminė visam gyvenimui, – sako ir priduria neseniai atradusi studijos „MinaLima“ leidybą – kūrėjų duetas bendradarbiavo su „Warner Bros“ studija kuriant filmus, o dabar apipavidalina knygas.

Audra šypsosi: „Būtų labai įdomu sužinoti, kokie burtai įvyko, kad nemaža dalis mano kartos savo vaikystės ir paauglystės neįsivaizduoja be šios istorijos. Visas knygas esu skaičiusi ne po kartą ir mielai sugrįžtu. Hario Poterio skaitytojų klube, dar mokykloje, susipažinau su viena geriausių savo draugių. Augdami ir skaitydami, kad ir kur būtume, rodės, turėjome šį tą bendro – tai išliko iki dabar.“

Žinomų žmonių klausiame, ar teko tokį rašinėlį rašyti? Jeigu tektų, kokius įsimintiniausius prabėgusios vasaros įvykius paminėtų?

Gimtadienio iškyla – su brangiausiais žmonėmis

Audra Avižiūtė, LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja

Pamenu, tikrai rašėme! Visi to rašinio nelaukdavome, nes jis reiškė vasaros pabaigą. Man būdavo problema tuos vasaros įspūdžius sutrumpinti ir sudėti į vieną dieną, nes tada atrodė, kad per vasarą nieko daugiau nedarėme, tik linksminomės (juokiasi).

Jei rašyčiau rašinėlį dabar, apie šią vasarą? Vienas gražiausių per ją nutikusių dalykų – 30-asis mano gimtadienis. Turėjau galimybę surinkti visus savo draugus prie didelio stalo į tokį lengvos formos itališką pikniką. Gera buvo matyti mėgstamus ir mylimus žmones – visus vienoje vietoje, susipažįstančius tarpusavyje, bendraujančius, valgančius, besidalijančius vasaros įspūdžiais.

Jubiliatė: pačiame vidurvasaryje 30-ąjį gimtadienį su būriu draugų atšventusi A. Avižiūtė šventiniais įspūdžiais gyvena iki šiol. / A. Avižiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Įdomiausias vasaros skonis? Ech, leisiu pabūti sau nuobodi ir pasakyti, kad tobuliausias iš visų kada ragautų man yra žemuogių skonis. Pasakysiu negražiai, tos žemuogės man pramušė visus kanalus iki pat vaikystės. Apėmė tokia saldi nostalgija… Už tą jausmą norėčiau padėkoti savo tetai, kuri man prižemuogiavo visą kibirėlį, tad aš galėjau nieko neveikti – tik mėgautis uogomis supdamasi hamake.

Aišku, kad šalia buvo ir įdomiausia vasaros knyga. Ja tapo Joelio Dickerio detektyvas „Tiesa apie Hario Kveberto aferą“. Pagal jį pastatytas ir to paties pavadinimo amerikiečių mini serialas. Kadangi knyga nelabai plona, tai pasimėgaudama ją vis dar skaitau, bet jau greitai versiu paskutinį puslapį.

Įdomiausia šios vasaros vieta? Gal Rusnė... Filmuojant laidą „Draugiška Lietuva“ man teko burtai pakeliauti po Rusnę ir Švėkšną. Tą pamario kraštą nuodugniau tyrinėjau tik antrą kartą ir jis mane be galo nustebino. Ne tiek gamta, kiek žmonėmis. Jie kolekcionuoja armonikas, rengia vestuvių festivalius, galų gale, jie turi nuostabų ornitologą iš Bulgarijos, kuris atsikraustė į Lietuvą iš meilės ir taip įsimylėjo Lietuvos gamtą, kad dabar be Rusnės gyventi negali.

Galėčiau šokti su parašiutu kas savaitę – taip patiko

Eglė Straleckaitė, šokėja ir šokių trenerė

Kas ant liežuvio galo? Oi, daug kas. Ši vasara mums buvo be galo įvairi. Mėnesį ilsėjomės Tenerifėje. Kanarų salos mums, beje, jau tampa gražia tradicija, nes kai tik vyrui baigiasi krepšinio sezonas – išsyk skrendame ten.

Taip pat daug keliavome po Lietuvą, apvažiavome daugybę gražių miestų – lankėmės Druskininkuose, Anykščiuose, Lietuvos pajūryje. Apžiūrėjome kaimynų latvių kurortą Liepoją. Sakyčiau, kad spėjome padaryti beveik viską, ką planavome, išskyrus… turistinius žygius. Esu labai jų pasiilgusi, nes vaikystėje su tėvais statydavome palapinę prie kokio nors ežero ar upės, vakarodavome prie laužo. Tačiau palikome tai kitai vasarai…

E. Straleckaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ai! Dar kai kas. Iš savo šokėjų moterų gavau labai įdomią gimtadienio dovaną – šuolį su parašiutu. Iš pradžių net nežinojau, kaip tokią dovaną traktuoti, – ar mane jos labai myli, ar priešingai?! Tokią pačią dovaną gavo ir mano mama, kuri irgi dirba mūsų šokių mokykloje. Iki paskutinės akimirkos nieko apie savo šuolį nežinojau. Kol važiavome į vietą, juokiausi iš jos, vis siūliau sugalvoti paskutinį norą. Galiausiai pasirodė, kad paskutinius norus teks galvoti mums abiem. Ar išsigandau? Oi, ne. Matyt, ir mano šokėjų kolektyvas žinojo, kad aš tikra adrenalino fanatikė. Buvau sau pažadėjusi, kad vis tiek kada nors šoksiu. Ir tai įvyko! Paskui visos klausė, ar buvo baisu. Šitas žodis čia netinka: juk nuo tavęs kaip ir niekas nepriklauso. Tiesiog pasitiki profesionalu instruktoriumi, kuris viską valdo. Įsiminė jausmas, kad tą akimirką mane užliejo dangaus didybė, o širdį – begalinė pilnatvė… Taip viskas apačioje ir aplinkui atrodė gražu! Laikas, rodos, sustojo, nors iš tiesų viskas vyko labai greitai. Kai pagaliau kojomis pajaučiau žemę, sakiau, kad galėčiau šokti su parašiutu kas savaitę, – taip patiko!

Visos vasaros dienos man – kaip viena

Dainius Kazlauskas, aktorius, režisierius

Tokio rašinėlio mokykloje nepamenu. Gal galima dabar parašyti? Kokia tema – įdomiausia vasaros diena? O Dieve, vasarą visos tos dienos įdomios: saulė, jūra, mažiau darbų… Nepameluosiu sakydamas, kad visos vasaros dienos man – kaip viena. Tačiau labai gerai pagalvojus…

Taip, viena diena vis dėlto buvo kitokia. Tądien mes su Indrute, mano žmona, važiavome prie jūros, nes buvome pakviesti į koncertą. Yra toks Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleivių simfoninis orkestras „Simfukai“, kuriame groja mūsų sūnus. Vasarą pajūryje tie simfukai ilsėjosi, repetavo ir rengė koncertus Plungėje, Klaipėdoje ir Giruliuose.

Kompensacija: aktorius D. Kazlauskas su žmona Indre nespėjo į sūnaus koncertą Giruliuose, tačiau nuotaiką pataisė vaizdinga kelionė per Žemaitiją į namus. / D. Kazlausko asmeninio archyvo nuotr.

Į koncertą Klaipėdoje mes pataikėme, į Plungę nevažiavome, bet kai galiausiai nuvykome į Girulius pasiklausyti paties įdomiausio, paskutinio, koncerto, kur klasikinis orkestras turėjo atlikti pasaulio šlagerius, populiariausias visų laikų dainas, jis jau buvo pasibaigęs (juokiasi). Įsivaizduokite, važiavome specialiai dėl to, bet kažkaip neteisingai supratome arba buvome klaidingai informuoti apie koncerto pradžią ir likome it musę kandę. Tačiau čia dar ne viskas. Tą skaudžią netektį mums netikėtai kompensavo nuostabi kelionė iš pajūrio namo – ne greitkeliu, bet senuoju keliu per Žemaitiją. Aš labai spyriojausi, bet Indrutė mane įkalbėjo. Pamenu, tądien buvo be galo karšta diena ir mes važiavome atlapais langais, labai lėtai, šiltas vėjas švilpė pro ausis, draikė plaukus… Staiga aš pasijutau kaip senais gerais jaunystės ar net vaikystės laikais. Toks laisvas, išsišiepęs, laimingas – be rūpesčių, tik su Indrute, saulute, savo mašinyte ir pasakiškais pakelės pievų kvapais. Mes nelėkėme, o savimi gėrėme tą akimirką. Naujai pamatėme senus miestelius, o pakeliui radę ežerą ekspromtu priėmėme sprendimą jame išsimaudyti. Nebuvo nė vieno žmogaus. Radome puikiausią krantą. Žodžiu, grįžau namo su jausmu, kad labai seniai jaučiausi toks laimingas!

Šios vasaros skonis? Deja… Jis turbūt liko Salantuose, kuriuose stojome, bet kavinukėje prie naminio maisto buvo tiek žmonių, kad taip ir nepavyko jo paragauti.

Įdomiausia vasaros knyga? Gal tiktų pjesė? Nes visą vasarą mokiausi tekstą iš naujos pjesės „Grojimas keturiomis rankomis“. Netrukus premjera. Kadangi vaidiname tik dviese – teksto labai daug, iki šiol vis dar jį mokausi.

Vasara Klaipėdoje – šauniausias mūsų sprendimas

Ignas Krupavičius, žurnalistas, laidų prodiuseris

Įdomiausia vasaros kelionė? Tikrai Kreta! Žinote dėl ko – nes mes pirmąsyk į ją keliavome visa šeima – aš, žmona, sūnus, mano mama ir dar mūsų šunelis Bingo! Žodžiu, visi drauge skridome lėktuvu, o Kretoje apsigyvenome nuostabioje, autentiškoje, akmeninėje viloje, kurioje niekas nesikeitė nuo šeimininko proprosenelių laikų.

Pats jos paveldėtojas – aplinkinių gerbiamas matematikos profesorius – gyveno šalia mūsų, tokiame mažame namelyje. Iš pradžių baiminomės, kad jis nepasirodytų per įkyrus, bet šeimininkas stebuklingai išdygdavo šalia tik tada, kai jo prireikdavo. Ne kartą vaišino mus paties ant grotelių kepta žuvimi. Vos tik nosį imdavo kutenti laužo kvapas, kaipmat prie jo grilio išsirikiuodavo gera dešimtis vietinių kačių, belaukiančių puotos likučių.

Dilema: gaila buvo arkliukų, bet ne mažiau gaila buvo ir įžeisti svetingus Kirgizstano žmones, paruošusius Krupavičiams egzotiškų vaišių – arklienos kepsnių. / I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kaip Bingo atlaikė skrydį lėktuvu? Na, kaip ir priklauso – būdamas specialiame lagaminėlyje po sėdyne. Žmonės šalia net nepastebėjo, kad jis ten: tris valandas nė cypt, išmiegojo visą laiką. Tiesa, prieš kelionę į Kretą išbandėme dar vieną skrydį į Lenkiją: norėjome pažiūrėti, kaip Bingo reaguos. Žodžiu, mūsų šunelis atlaikė skrydį kur kas geriau už mus.

Dar viena šios vasaros kelionė – irgi ne mažiau įdomi – Kirgizstanas (geografai sako, kad būtent taip reikia vadinti šią šalį). Ten nuvykę primygtinai buvome prašomi paragauti galbūt įdomiausio šios vasaros skonio… arklienos. Iš pradžių galvojome, kad neišdrįsime, nes mūsų požiūris į šiuos gražius gyvūnus yra kitoks. Vis dėlto iš pagarbos šeimininkams ir jų tradicijoms (arkliai Kirgizstane yra viskas: ir maistas, ir darbas, ir pramogos) paragavome. Aišku, iš pradžių ilgai riję karčią gailestingumo piliulę. Skonis nenustebino: kažkas panašaus į kietesnę jautieną. Tačiau prisiekėme, kad daugiau tikrai nevalgysime, – per daug mylime arkliukus. Prie Kernavės esančiuose arklių globos namuose, į kuriuos patenka seni, nuvargę arkliai, net rūpinamės vienu.

I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Jei papasakočiau apie įdomiausią šios vasaros sprendimą, ar tiktų? Visą vasarą gyvenome ne Vilniuje, kur yra mūsų namai, bet laikinai persikraustėme arčiau jūros. Prieš metus eksperimentas truko vos tris savaites, o dabar – prašom: tris mėnesius! Supratome, kad į kaimo vienkiemį užsidaryti dar nenorime (per jauni), tačiau daugiau ramybės atrasti mažesniame didmiestyje, Klaipėdoje, buvo visai smagu. Iš ten galimybės beribės. Atsikeli ryte, pasižiūri pro langą, koks oras, ir renkiesi: ar kelsies keltu ir lėksi dviračiu į Juodkrantę naujuoju keliu, o gal užteks numinti iki Palangos? Arba pėstute iki kelto, paskui per pušyną, ir tu jau Smiltynės paplūdimyje. Žodžiu, dabar jau drąsiai sakau, kad vasara Klaipėdoje buvo pats įdomiausias ir šauniausias mūsų šios vasaros sprendimas!

Labo ryto rutina

Laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjus drąsiai galima vadinti vyturių vyturiais ar bent anksčiausiai atsikeliančiais LRT vedėjais. Kada čirškia Audros žadintuvas? „Kai mano eilė dirbti tiesioginiame eteryje, – labai anksti – 3.30“, – juokiasi ji.

Kadangi labai bijo pramiegoti, nustato žadintuvą, kad šis skambėtų kelis kartus ir budintų kas porą minučių. Ties antruoju skambučiu paprastai verčia save iš lovos. Taip anksti kilus, pusryčių, sako, dar nesinori, todėl tik išgeria stiklinę vandens ir lenda po dušu. Jis padeda greičiau atsibusti.

„Vienas iš tokio ankstyvo ryto privalumų – mieste nėra spūsčių. Sėdu į taksi arba nuomojamą automobilį ir lekiu į darbą. Ten stilistai mane rengia, man daro makiažą, tvarko plaukus. Paskui jau aš tikrinu informaciją, kad tiesioginio eterio metu nebūtų staigmenų. Dažniausiai viskas būna parengta iš vakaro, nebent įvyksta koks svarbus naujas įvykis – žymaus žmogaus mirtis, karas ir pan., tada tenka verstis per galvą ir keisti scenarijų. Laimei, man tokių dalykų dar nepasitaikė“, – ankstyvo darbo specifika dalijasi Audra.

A. Avižiūtės asmeninio archyvo, J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Visos dienos skirtingos

Pašnekovė atvirauja, kad tų tiesioginių eterių būna įvairių. Kartais pokalbis su pašnekovu slysta kaip per sviestą ir kalbantis kyla naujų minčių, kurių prieš tai nebuvo pasižymėjusi. Tačiau būna dienų lyg tyčia, kai liežuvis pinasi ir kliūva už dantų. „Mūsų darbe tai natūralu: pamėginkite atsikelti taip anksti! Todėl stengiamės ant savęs už tai per daug nepykti“, – juokiasi žurnalistė.

Kai rytinis eteris baigtas, galima ir papusryčiauti, nes paskui teks ruoštis kitos dienos „Labam rytui“. Taigi, po pusryčių Audra su prodiusere planuoja kitos dienos laidą: ieško Lietuvos ir pasaulio aktualijų, kitų temų, kurios galėtų sudominti žiūrovus. Tariasi su būsimais laidos pašnekovais, tam tikrų sričių ekspertais.

„Kartais šiuos darbus pavyksta pabaigti iki vidurdienio, tačiau dažnai viskas nesiklosto taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Tarkime, kolegos randa gerą temą, bet reikalingi žmonės negali atvykti – serga, atostogauja. Tuomet tenka ieškoti alternatyvų ir namo važiuoti tik vakare.“

Kinas, muzika, bendravimas

Jei rytas būna sunkus, grįžusi namo Audra leidžia sau snustelėti pusvalandį ir tik tada planuoja likusią dienos dalį. Kartais renkasi kino teatrą ir gerą filmą, o kartais – tiesiog pasivaikščiojimą po miestą ar vakarienę su drauge. Dėl savo darbo specifikos miegoti LRT žurnalistė eina anksti – apie 22 val., kad kitą rytą žiovulys nelaužytų skruostų.

Išskirčiau tris dalykus, kurie suvalgo didžiausią mano laisvalaikio dalį, – kinas, muzika ir gyvas bendravimas su draugais.

„Neturiu kažkokių ypatingų pomėgių. Galbūt išskirčiau tris dalykus, kurie suvalgo didžiausią mano laisvalaikio dalį, – kinas, muzika ir gyvas bendravimas su draugais“, – sako ji.

Jei atsiranda galimybė nueiti į keramikos būrelį ar dalyvauti kokioje nors ekskursijoje, knygos pristatyme, ji tai ir daro.

A. Avižiūtės asmeninio archyvo, J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

„Visada mėgstu išbandyti naujus dalykus, tačiau vis tiek dažniau skiriu savo laisvalaikį filmams, geriems koncertams ir draugams. Šiais laikais, kai visi esame tokie užsiėmę, aš labai vertinu laiką, praleistą su jais,“ – sako Audra.

Kai būna per daug pavargusi, tiesiog lieka namuose, ilsisi, žiūri filmus ar klausosi tinklalaidžių. „Savo darbe prisibendrauju iki soties, tad natūralu, kad kartais pasiilgstu ir vienumos“, – tikina ji.

Svarstė ir apie kino studijas

„Jei gatvėje sustabdytumėte dešimt žmonių, tikrai kokie penki ar šeši iš jų pasakytų, kad labai mėgsta kažką žiūrėti“, – įsitikinusi Audra, savo aistrą kinui vadinanti labai universaliu pomėgiu. Buvo laikas, kai ji net abejojo – žurnalistika ar kino menas.

„Vieną dieną, jau dirbdama LRT, buvau labai maloniai nustebinta, kai laidos „Čia kinas“ prodiuserės paskambino man ir pasiūlė prisidėti prie jų komandos. Sakiau, kad esu tik kino mėgėja – jokia ekspertė ar kritikė, bet jos patikėjo manimi. Vėliau – ir aš pati savimi. Kas žino, gal kada nors prisiliesiu prie kino industrijos ir tiesiogiai, turiu omenyje, – kino aikštelėje?!“ – spėliojo LRT „Labo ryto“ laidos vedėja. Ji sako, kad mielai padirbėtų su dokumentiniu kinu. Beje, tai daryti ji jau bandė – prieš kurį laiką su kolegomis keliavo į Australiją rinkti medžiagos apie ten gyvenančius lietuvius.

„Man smagu, kad šiuo metu lietuviškas kinas išgyvena atgimimo laikus. Dar niekada taip garsiai neskambėjo lietuvių kūrėjų pavardės tarptautiniuose kino festivaliuose“, – džiaugiasi A. Avižiūtė. Prisipažįsta, kad patikusį filmą gali žiūrėti daugybę kartų, bet pastaruosius keletą metų labai stengiasi įkalbėti save verčiau pasižiūrėti kažką naujo.

A. Avižiūtės asmeninio archyvo, J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Audra skatina legalų filmų žiūrėjimą: juk šiais laikais tiek daug gerų ir nebrangių platformų – tik susimokėk kelis eurus ir mėgaukis! Yra LRT mediateka, kurioje taip pat galima rasti labai gerų filmų. Vilniuje gausus pasirinkimas kino teatrų, o jei dar vyksta koks kino festivalis – „Skanorama“ ar „Kino pavasaris“, – tuomet išvis puiku.

Muzika jaudina labiau

Audra nesigina, kad kartais, žiūrėdama kokį jautrų filmą, nubraukia ir ašarą. Vis dėlto daugiau graudinasi klausydama muzikos. „Ypač mane jaudina chorinės, daugiabalsės dainos. Galbūt dėl to, kad pati užaugau su muzika. Kėdainiuose baigiau muzikos mokyklą. Buvo etapas, kai šiek tiek dainavau. Be to, mano mama yra muzikos mokytoja. Įvairioms nuotaikoms turiu susikūrusi vos ne po atskirą garso takelį. Jų klausausi tam tikrais gyvenimo atvejais“, – juokėsi A. Avižiūtė.

Kodėl baigusi mokyklą nepasirinko muzikos studijų? Pasak Audros, kiekvienas turi daryti tai, ką sugeba geriausiai. „Aš tuo savo grojimu, dainavimu nebuvau 100 proc. užtikrinta. Mačiau žmonių, kurie tai darė kur kas geriau už mane. Nenorėjau būti vidutinybė“, – prisipažįsta.

Ateityje svajoju būtinai išmokti groti būgnais.

Tiesa, jau kurį laiką mergina labai rimtai svarsto apie vieną pirkinį. „Nors pagrindinis mano instrumentas muzikos mokykloje buvo akordeonas, antrasis – pianinas, bet namuose skambėjo ir gitara, ukulėlė. Ateityje svajoju būtinai išmokti groti būgnais, o į butą Vilniuje labai norėčiau nusipirkti pianiną, nupūsti dulkes nuo paauglystės laikų įgūdžių ir, atsivertusi natų sąsiuvinį, kažką savo malonumui po darbų sugroti“, – dalijosi slaptomis svajonėmis Audra.

Apie ekstremalias patirtis

Iš pradžių laidoje „Labas rytas, Lietuva“  žurnalistė dirbo reportere, vėliau tapo spaudos ir socialinių tinklų apžvalgininke, šiuo metu – vedėja. Ar per tuos penkerius ar šešerius metus turėjo kokių nors ekstremalių patirčių? „Hmm, žiūrint, ką jomis vadinsime. Juk karo korespondentui ekstremalu bus viena, o tiesioginio eterio vedėjui – visai kita. Pažįstu žmonių, kuriems ekstremalu paskambinti pašnekovui ir pakviesti jį į laidą. Man gal būtų ekstremalu, jei tiesioginio eterio metu įvyktų kažkoks baisus įvykis – mirtis, karas, dar kažkas, apie kurį ekspromtu nelabai žinočiau, ką pasakyti. Arba atsitiktų kažkas, į ką reikėtų labai greitai reaguoti, akimirksniu susivokti kontekste ir dar neleptelėti to, ko nederėtų“, – prisipažįsta A. Avižiūtė.

A. Avižiūtės asmeninio archyvo, J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Ji pasakoja smagią ir gana ekstremalią patirtį, kai studijuodama antrame žurnalistikos kurse pagal studentų mainų programą pasirinko vykti į Pietų Korėją. „Aš net nesapnavau, kiek iššūkių manęs ten lauks. Nesuprantu kalbos, negaliu perskaityti, kas parašyta. Bendrabučio kambaryje nėra nei interneto kabelio, nei antklodės su pagalve – viską iš kažkur turi pats susiveikti“, – prisimena mergina. Vis dėlto, sako, gavusi analogišką pasiūlymą dabar, ji ir vėl nedvejodama ryžtųsi tokiai avantiūrai.

„Daug kas man tada atrodė baisu. Tačiau egzistuoja dvi baimės – pozityvi ir negatyvi. Aš savąją labiau priskirčiau prie pozityvios. Raminau save, kad mano gyvybei pavojus negresia, esu civilizuotame krašte, kur niekas nepaliks manęs nelaimėje“, – juokiasi Audra, kuriai Europa tąsyk pasirodė per arti: užtai ir griebė tolimiausią studijų mainų žemėlapio kampelį. Pati tokį savo elgesį vadina žurnalistiniu smalsumu, o paskui susizgrimba, kad daug ką gyvenime yra išbandžiusi būtent iš smalsumo. „Galiu vykti studijuoti į Pietų Korėją, galiu kalbinti lietuvius Australijoje, galiu eiti su draugais į žygį ir testuoti savo galimybes. Galų gale, galiu žiūrėti filmą, kuris visai ne mano skonio. Gal patiks.“ – atvirauja žurnalistė. Iš smalsumo sako pirmąsyk nuėjusi ir pas psichoterapeutę – tiesiog norėjo pažiūrėti, ką ten žmonės daro.

Atvirai apie save

A. Avižiūtės asmeninio archyvo, J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Gimimo metai: 1993 m. liepos 15 d. Pagal Zodiaką esu Vėžys. Labai mėgstu švęsti gimtadienius, nes ta proga patinka suburti artimus žmones. Niekada nežiūrėjau į savo gimtadienį kaip į dar vienus metus, per kuriuos pasenau. Manau, tai tik puiki proga padėkoti mylimiems žmonėms, kad dar vienus metus išbuvome kartu. Linksmai, liūdnai ar sunkiai – nesvarbu, svarbiausia – išgyvenome!

Spalva: mėgstamos spalvos įvairiais gyvenimo etapais varijuoja, bet šiuo momentu sakyčiau, kad… žalia! Be to, ji puikiai dera prie mano plaukų. Natūraliai esu į tą oranžinę pusę, tačiau gamta neišryškino jų iki galo, tad kartais turiu pasinaudoti ir grožio meistrų pagalba.

Metų laikas: vasara. Derinu savo atostogų grafiką su kitu „Labo ryto“ vedėju Ignu Krupavičiumi. Lietuva ar užsienis? Vasarą dažniau renkuosi Lietuvą, o kitu metų laiku mielai keliauju po užsienį. Dažnai vykstu ten tiesiog smagiai praleisti savaitgalio.

Šalis: didžiausią įspūdį man paliko Australija, o šiuo metu mano svajonių sąrašo viršūnėje – Peru!

Knyga: pirma mintis, kuri šauna į galvą, tai senokai skaityta labai plonytė Julio Kortasaro knygelė „Kronopų ir garsenybių istorijos“. Ją sudaro daug trumpų, smagių apsakymų. Radau ją draugės knygų lentynoje, paskaitinėjau istoriją apie lokį ir kanalizacijos vamzdžius, o tada taip užsimaniau, kad po kelių minučių jau buvau nusipirkusi internetu. Be viso kito, ši knygelė mus moko nežiūrėti į gyvenimą per daug rimtai.

Filmas: ir kaip man dabar išskirti vieną vienintelį iš daugybės mano mylimiausių? Tebūnie 1979 m. filmas „Being there“. Tai nėra viso mano gyvenimo filmas, tačiau šią satyrinę komediją neseniai žiūrėjau dar kartą ir man ji vėl be galo patiko. Mintis? Galbūt ta pati, kaip ir J. Kortasaro knygos, – nepriimti visko, kas vyksta aplink mus, pernelyg rimtai.

Gyvenimo moto: „Ir tai praeis“. Juk tiek geri, tiek blogi gyvenimo etapai turi tą pačią savybę: jie netrunka amžinai. Beje, dar vienas angliškas posakis šiuo metu kabo ant mano kompiuterio ekrano. Išvertus jis reikštų, kad rami jūra niekada nepadėjo jūreiviui įgyti naudingų įgūdžių. Prisimenu tai tada, kai ne viskas klostosi taip, kaip norėčiau.

Charakterio savybė, už kurią save labiausiai vertinu? Norėčiau sakyti, kad sąžiningumas, nes tikrai stengiuosi būti sąžininga sau ir kitiems. Gal dar ištikimybė, nes labai vertinu žmones, kurie yra aplinkui mane.