Architektą pasveikino kultūros ministras.

„Nuoširdžiai sveikindamas jus kaip vieną ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos architektų gražios sukakties proga, norėčiau padėkoti už nuopelnus mūsų šalies kultūrai bei architektūrai kuriant šiuolaikiškus, žmonėms reikšmingus ir patogius pastatus, jau virtusius modernaus Vilniaus ženklais. Išskirtinė padėka – už meno ir edukacijos centrą „Rupert“ Valakampiuose, tapusį svarbia sostinės kultūrinio peizažo dalimi“, – linkėdamas visokeriopos sėkmės gyvenime bei architektūrinėje kūryboje sakė Simonas Kairys.

Ant Vilniaus Žaliojo tilto – naujos meninės instaliacijos. Žmonių nuomonės apie jas skirtingos.

Vieni vilniečiai negailėjo liaupsių: „Super“, „patinka, gražu, geriau negu buvo. Man netrukdo, gali likti“, – kalbėjo jie.

Tačiau kiti žėrė kritiką: „Nepatinka šitos naujos skulptūros. Nepatinka“, „košmaras, siaubas. Mes – vilniečiai, čia gimę, mes nenorim šito matyti, prašom nuimti“.

Ši meninė idėja architektui Audriui Ambrasui kilo prieš septynerius metus, kai ant tilto dar stovėjo sovietinės skulptūros. Tiesa, pirminis idėjos variantas buvo kiek kitoks.

„Tuo metu viešoje erdvėje buvo labai didelės diskusijos apie Žaliojo tilto skulptūras. Eidamas per tiltą tiesiog pamačiau akyse tokį dalyką, kaip tos skulptūros, įrėmintos į plieninę konstrukciją“, – pasakojo A. Umbrasas.

A. Umbraso nuotr.

Tačiau tokios idėjos įgyvendinti nepavyko. Prieš šešerius metus skulptūros nukeltos, supakuotos ir išvežtos, o šiemet perduotos Nacionaliniam muziejui, tad nepavykus skulptūrų įrėminti, pastatyti tušti metaliniai rėmai, kurie, pasak autoriaus, išbaigia bendrą tilto architektūrinę kompoziciją.

„Kad jis būtų išbaigtas, konstrukcija simboliškai nužymi tą erdvę, kurią užėmė skulptūros. Ir tiek“, – sakė jis.

Išvežus sovietines skulptūras, vietoje jų kurį laiką stovėjo gėlių vazonai, vėtrungės, instaliacija „Šeima“. Pastaruosius metus tilto išvis niekas nepuošė. Šiemet Vilniaus savivaldybė paskelbė konkursą „Kuriu Vilnių“, atrinko dvylika meno projektų, jie paeiliui papuoš Žaliąjį tiltą. Projektams įgyvendinti skirta pusė milijono eurų. Dabartinis projektas kainavo per 18 tūkst.

„Beveik trečdalį sudaro šviestuvai, ten yra įdėtas apšvietimas, vakare šviečia. Du trečdalius sudaro plieno konstrukcijos, metalas, gamyba, montavimas, nes čia naktį buvo veiksmas, buvo ir troleibusų linija atjungta“, – teigė A. Umbrasas.

Šis projektas įgyvendintas per kelis mėnesius. Ar kuris nors iš konkurse laimėjusių projektų vėliau liks visam laukui, spręs savivaldybė.

Pasak Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato A. Ambraso, nuėmę vienus ženklus – sovietmečio ideologiją atspindinčias 1952 m. pastatytas skulptūras, – kitų sukurti negalime, todėl reikėtų simboliškai pažymėti erdvę, kurią anksčiau užėmė skulptūros. 

„Nuo Žaliojo tilto nukėlus skulptūras nebežinoma, ką jų vietoje daryti, o gėlių vazonai ar meno kūriniai ant pjedestalų nedera su bendra tilto architektūrine kompozicija“, – sako instaliacijos autorius, 2015 m. nukeltų skulptūrų vietą pažymėjęs kiauromis metalinėmis konstrukcijomis. 

Šiemet „Kuriu Vilnių“ konkurse dalyvavo net 188 dalyviai. Komisijos nariai atrinko 12 projektų, kuriems įgyvendinti buvo paskirstyta 500 tūkst. eurų finansinė parama. „Žaliesiems tilto ženklams“ teko 18 464 eurai. 

„Žaliojo tilto ženklai“ – ne pirma šiai vietai skirta instaliacija. 2019-ųjų balandį ant Žaliojo tilto įrengta laikina instaliacija – Sauliaus Paukščio „Megarealybės gerumo aktyvatorius“, rugsėjį ją pakeitė Donato Norušio Šeima“ . 

Tarybos vadovu antradienį patvirtintas Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius Audrius Ambrasas, jo pavaduotoja tapo Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė.

Kultūros viceministrės Gintautės Žemaitytės teigimu, svarbiausias Lietuvos architektūros meno tarybos uždavinys – prisidėti prie ilgalaikės tęstinės architektūros kaip profesionaliojo meno ir kūrybinių industrijų srities politikos formavimo.

Anot ministerijos pranešimo, taryba kultūros ministrui, institucijoms pagal poreikį teiks siūlymus ir rekomendacijas dėl architektūros vystymo, plėtros programų, valstybinio finansavimo prioritetų ir šaltinių, architektūros paveldo išsaugojimo, Lietuvos architektūros industrijos tarptautinio konkurencingumo stiprinimo, Lietuvos architektūros propagavimo šalyje ir užsienyje.

Taryba taip rengs pasiūlymus ir rekomendacijas dėl architektūros sritį reglamentuojančių teisės aktų rengimo ir tobulinimo, architektūros kokybės svarbos sklaidos, kitais šios srities klausimais, kuriuos kultūros ministras teiks tarybai svarstyti.

Be pirmininko ir pavaduotojo, Architektūros meno tarybą sudaro dar septyni nariai: urbanistė Elena Archipovaitė, architektas, Vilniaus dailės akademijos doktorantas Marius Daraškevičius, Vilniaus dailės akademijos profesorius Tomas Grunskis, architektas Audrys Karalius, architektė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė Daiva Veličkaitė, Kauno technologijos universiteto profesorius Kęstutis Zaleckis, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos valdybos narys Alvydas Žickis.

Kaip Eltai sakė Nacionalinės premijos laureatas, architektas Audrius Ambrasas, šviesos projekcija sostinės Aukų gatvės skvere tarp Genocido muziejaus bei Muzikos ir teatro akademijos bus pagerbti visi, kovojusieji už Lietuvos laisvę.

„Daug kas priklausys nuo oro. Šviesos paminklui palankiausias būtų apniukęs dangus ir sniegelis. Tiesiog dar ryškiau matytųsi. Bet ir man pačiam įdomu, kaip viskas atrodys“, - sakė architektas.

Pasak A. Ambraso, keturios šviesos kolonos, šaunančios į dangų, matysis iš toli - ne tik Lukiškių aikštės prieigose, bet ir nuo Tauro kalno.

„Pagerbti kovojusius už Lietuvos laisvę pakeliant akis į dangų galima ir pačiame Aukų gatvės skvere. Metų pradžioje pasiūlėme šią vietą įamžinti memorialu. Sulaukėme didelio visuomenės susidomėjimo ir palaikymo, tad spontaniškai kilo mintis Vasario 16-ajai padaryti paminklo šviesos maketą. Tikimės, kad pavyks“, - sakė architektas.

Idėjai įgyvendinti pasitelkti keturi specialūs, ypač galingi pusantro metro aukščio prožektoriai, sveriantys maždaug po 200 kilogramų.

Planuojama, kad projekcija iškils ir bus matoma dvi dienas - vasario 15 ir 16-ąją, nuo 17.30 val. iki vidurnakčio.

O memorialiniam paminklui labiau derėtų priešais aikštę esanti Aukų gatvės erdvė, greta Genocido aukų muziejaus, kur galėtų iškilti 45 m aukščio obeliskas. Jis kartu galėtų būti ir aukuras, ir koplyčia“, – mano Nacionalinės premijos laureatas, architektas Audrius Ambrasas.

Vis dar neslopstant diskusijų bangai dėl paminklo Lukiškių aikštėje, žinomam architektui kilo idėja, kuri gal kiek nuramintų įsiplieskusius ginčus ir suteiktų vilties skeptikams, kad visgi toje teritorijoje įmanoma pastatyti paminklą.

„Aukų gatvėje jau stovi du paminklai ir ta vieta intuityviai traukia architektūrinius objektus. Tai jauki, kamerinė erdvė, matomas Gedimino prospektas. Tarp minėtų dviejų toje vietoje stovinčių memorialų galėtų iškilti 45 metrų aukščio objektas, kuris būtų sudarytas iš keturių kolonų. Jo viduje aukšta siaura erdvė su viršuje švytinčiu Vyčio kryžiumi simbolizuotų nenumaldomą tautos laisvės troškimą“, – savo idėja dalinasi A. Ambrasas.

Paminklo ašis – žmogus

Architekto vizijoje paminklas turi būti asmeniškas: į jį įėjęs, tampi objekto centru, jo ašimi. „Siaura aukšta erdvė ir šviesa viršuje pajudina emocijas. Toks poveikis yra stipresnis nei tiesiog objekto apžiūrėjimas. Paminklo vidinė dalis galėtų būti vieta, kur, pakėlę akis į dangų ir žiūrėdami į Vyčio kryžių, žmonės susikauptų, pagalvotų apie laisvės kovotojus, juos pagerbtų“, – sako A. Ambrasas.

Memorialinis paminklas Aukų gatvėje kartu su priešais plevėsuojančia vėliava įprasmintų Lukiškių aikštę, tačiau jos fiziškai neužgožtų. Memorialas būtų panašaus dydžio kaip Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. Pasak architekto, daugiau nei dešimtmetį vykusios įvairių sprendimų paieškos įrodė, kad Lukiškių aikštė nepalanki memorialiniams paminklams.

„Objekto emocinis krūvis Lukiškių aikštėje būtų juntamas tik tuomet, jei visa aikštė būtų jam pritaikyta. Tačiau nei anksčiau, nei dabar, atnaujinus aikštę – tokios galimybės nėra numatyta. Aukštas vertikalus paminklas užimtų visos aikštės erdvę ir konkuruotų su bažnyčios bokštais, o žemas ar horizontalus pradingtų didelėje erdvėje, jis netektų savo emocinės reikšmės, kurios reikia, ir taptų tiesiog dekoratyvine skulptūra“, – mano A. Ambrasas.

Nors anksčiau architektas paminklų statymą vertino skeptiškai, dabar jo nuomonė pasikeitė. Pasak jo, tokius atminties ženklus verta statyti – jeigu jie dėl tam tikrų paskatų būtų nugriauti, vėliau būtų ką atstatyti.

Sostinėje vis dar trūksta meilės pastatams. Taip mano garsus architektas Audrius Ambrasas. Pasak jo, daugelis visai neseniai iškilusių pastatų atrodo jau pasenę, o prieš kelis dešimtmečius statytų namų renovacija panašėja tik į paviršiaus pagražinimą. Ne vienu apdovanojimu už architektūrinius projektus įvertintas kūrėjas įsitikinęs, kad miesto veidą gali ir turėtų keisti ne tik pavieniai architektai – tai visos visuomenės uždavinys.

Likus vos savaitei iki pirmą kartą Lietuvoje rengiamo atviros architektūros savaitgalio „Open House Vilnius“ (balandžio 25-26 dienomis), su A. Ambrasu kalbamės apie šiuolaikinę Vilniaus architektūrą, jos (ne)išskirtinumą, visuomenės požiūrį į ją ir paties architekto projektuotus pastatus.

– Kaip apibūdintumėte šiuolaikinę Vilniaus architektūrą, kokia ji Jums atrodo?

Po Nepriklausomybės atkūrimo iškilusi architektūra yra labai įvairi. Tačiau vienas dalykas, ko, mano manymu, jai vis dar trūksta yra konceptualumas. Ji yra gana buitiška ir praktiška. Tam, žinoma, didelės įtakos turi ekonomika. Norėtųsi, kad naujai architektūrai būtų skiriama daugiau meilės: tiek ją projektuojant, tiek ją statant. Nes dabar didelė dalis sostinės pastatų atrodo morališkai pasenę, nors iškilo visai neseniai.

– Kiek dabartinė sostinės architektūra turi unikalumo, regionui būdingų bruožų, o kiek yra pasiskolinusi iš kitų tautų, pavyzdžiui, skandinavų?

Vilnius nėra kažkuo labai unikalus ar pats iš savęs formuojantis tendencijas – jo išskirtinumą didžiąja dalimi sudaro landšaftas. Anksčiau architektūros mados atkeliaudavo iš pietų, pavyzdžiui, Italijos, pokario metais – iš Skandinavijos. O dabar gyvename globaliame pasaulyje, todėl ir įtakos įvairios. Architektūroje nuolat diskutuojama, kas yra „lietuviška“. Anksčiau architektūros tyrinėtojai grynai „lietuviška“ įvardindavo tik kaimo architektūrą. Kalbėti apie miesto architektūrą kaip apie grynai „lietuvišką“ darinį, mano manymu, yra sunku.

– Ko Vilniui trūksta architektūriniu požiūriu?

Kaip ir minėjau, trūksta meilės pastatams. Nemaža jų dalis – ypač daugiabučiai namai – pastatyti tik dėl ekonominio išskaičiavimo, jų architektūra paviršinė, puošybinė: štai pažiūrėkite, pastatėme brangų ir gražų namą. Sovietmečio daugiabučių rajonų veidą galbūt pakeis įsibėgėjanti renovacija, tačiau ir joje išlenda paviršutiniškumas. Pastatai tarsi aprengiami „kailinukais“, kurie neva taupo energiją.

– Viename interviu minėjote, kad Vilnius – iracionalus miestas. Kuo šis iracionalumas pasireiškia? Ar įmanoma jį suvaldyti, ar reikia?

Suvaldyti nėra tikslo. Kiekvienas amžius įnešdavo savo architektūrinių sprendimų, nors kardinaliai nieko ir nepakeisdavo. Šis daugiasluoksniškumas ir sukūrė tą iracionalią miesto struktūrą. Pavyzdžiui, šiandien turime dešinįjį Neries krantą, kuris formuojasi kaip naujas sostinės centras, tačiau lengvai patekti į jį galima tik pėsčiomis, o ne transportu. Panašių keistenybių Vilniuje yra ne viena. Tačiau tuo jis ir žavus.

– Kiek dabartinė sostinės architektūra atliepia visuomenės poreikius? Kiek ji artima visuomenei? Esate sakęs, kad pirmiausia architektūra yra kultūros dalis, o ne statybų procesas. Visgi daugumai žmonių atrodytų atvirkščiai.

– Kartais juokaujama, kad lietuviai apie krepšinį ir architektūrą žino viską ir turi nepajudinamą nuomonę. Visgi pritarčiau, kad architektūra dažnai suprantama tik kaip kiautas, paviršius. O iš tiesų ji yra kur kas daugiau – ji gali keisti gyvenimo būdą.

Būtent šičia visuomenė turėtų tarti žodį, keldama architektams uždavinius. Nekalbu apie tai, kad miestiečiai turėtų sakyti, kaip turėtų būti statomas pastatas. Kalbu apie diskusijas, kurių metu jie išsakytų nuomonę – šios erdvės mums nepatinka, pasiūlykite netikėtų, naujų erdvės formavimo būdų. Deja, visuomenė atrodo suinteresuota, kad architektai konkuruotų viešojoje erdvėje savo idėjomis ir projektais. Manau, kad Vilniuje turėtų nuolat vykti architektūriniai konkursai. Netgi statant daugiabutį. Tik tada miesto veidas darysis turtingesnis ir brandesnis.

– O ar yra Vilniuje pakankamai galimybių ir laisvės realizuoti savo sumanymus?

– Jei gerai įvertini, kokioje aplinkoje dirbi, galimybių realizuoti idėjas visada yra. Apskritai, šiandien pasaulyje architektūriniu požiūriu galima įgyvendinti drąsiausius sumanymus. Tačiau tai kainuoja didelius pinigus. O mūsų šalis nėra labai turtinga. Visgi permąstęs realias galimybes, pamatai, kad Vilniuje galima daug ką įgyvendinti, tik išminties daugiau reikia.

– Tiek architektūros ekspertai, tiek miestiečiai puikiai sutiko jūsų suprojektuotą „Swedbank“ centrinės būstinės pastatą su terasomis. Į jį laisvai bus galima užsukti ir „Open House Vilnius“ metu. Įdomu, kokius reikalavimus kėlė šio pastato užsakovai ir kaip kilo idėja sujungti verslą su poilsiu ir pramoga?

– Pagalvojome, kad ši sostinės vieta yra per gera, kad joje būtų tik biurų pastatas. Pasiūlėme projektą, kuris kartu būtų ir viešosios erdvės dalis. Lengva nebuvo, tačiau dabar matome, kad toks sprendimas pasiteisino. Tiek darbuotojams, tiek praeiviams šis pastatas tapo mielas. Mums pavyko sukurti erdvę, kurioje norisi būti, kuri traukia. O architektui tai didžiausias pasiekimas.

– Dar vienas Jūsų projektas, kurį bus galima aplankyti renginyje, yra „Rupert“ meno inkubatorius Valakampiuose. Su kokiais sunkumais susidūrėte jį projektuodamas? Kuo jis išskirtinis?

– Jis buvo gyvas pavyzdys, kad architektūra yra tarsi galvosūkis. Projektuojant jį, mus lydėjo ištisas raizginys apribojmų: turėjom projektuoti pagal šioje vietoje buvusios parduotuvės kontūrus, buvo aukščio reglamentas, reikėjo sutilpti į tikslų plotą ir biudžetą. Dirbdami ieškojome tokios meninės idėjos, kuriai šie apribojimai padėtų, o ne trukdytų. Manau, mes radome tą sprendimo raktą – pastatas yra paprastas, funkcionalus, tačiau turi ir savo architektūrinį veidą.