Kaip pranešė Sveikatos apsaugos ministerija, A. Būziuvienė keičia laikinai institucijai vadovavusią Ievą Grybauskienę. Ji biurui vadovaus penkerius metus.

„Nacionalinis transplantacijos biuras yra kertinė įstaiga Lietuvoje, skleidžiant donorystės idėjas ir organizuojant donorystės procesus. Pastaruoju metu sulaukta ne vieno informacinio išpuolio, nukreipto prieš donorystę, tad vienas svarbiausių uždavinių yra atkurti visuomenės pasitikėjimą donorystės institutu ir toliau sėkmingai šviesti visuomenę“, – pranešime cituojamas sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys.

Pastaruoju metu sulaukta ne vieno informacinio išpuolio, nukreipto prieš donorystę, tad vienas svarbiausių uždavinių yra atkurti visuomenės pasitikėjimą donorystės institutu.

Anot naujosios vadovės, artimiausi darbai biure – komandos suformavimas, susitikimai su transplantacijos ir donorystės procesų dalyviais bei intensyvesnė donorystės sklaida visuomenėje.

„Tikiu, kad biuras gali ir turi būti įstaiga, kuri koordinuoja visą audinių, ląstelių  ir organų donorystės ir transplantacijos procesą bendradarbiaudama su visais proceso dalyviais – reanimacijos ir intensyvios terapijos (RITS) gydytojais, transplantacijos centrų gydytojais, pacientų organizacijomis, policijos ar karinių pajėgų pareigūnais bei žiniasklaida“, – pranešime cituojama A. Būziuvienė.

„Biuras turi girdėti, klausti, atsakyti, kviesti diskusijoms, analizuoti ir padėti tobulinti esamus procesus, inicijuoti naujų įvedimą“, – pridūrė ji.

A. Būziuvienė turi 15 metų vadovavimo patirtį viešajame sektoriuje. Pastaruoju metu ji vadovavo Nacionalinio bendrųjų funkcijų centro žmogiškųjų išteklių grupės padaliniui. Anksčiau 12 metų ėjo NTB direktoriaus pavaduotojos pareigas, laikinai biurui vadovavo.

A. Būziuvienė yra baigusi žurnalistikos magistro studijas Vilniaus universitete, moka anglų, rusų kalbas.

Kandidatams į biuro vadovus buvo keliami išsilavinimo (ne žemesnis nei magistro laipsnis), vadovaujamo darbo patirties (ne mažiau nei treji metai), užsienio kalbų mokėjimo reikalavimai. Paskutiniame etape iš viso dalyvavo penki kandidatai. Du atrinktus kandidatus vertino A. Dulkys.

Nacionalinis transplantacijos biuras atlieka koordinavimo, kontroliavimo ir analizavimo funkciją, susijusią su donorų, audinių, ląstelių ir organų paėmimu, ištyrimu, konservavimu, laikymu, pervežimu, paskirstymu ir recipientų parinkimu. Taip pat organizuoja ir prižiūri žmogaus audinių, ląstelių bei organų donorų ir recipientų registrą bei skleidžia donorystės idėjas visuomenėje. Šiuo metu NTB dirba 51 darbuotojas.

„Transplantacijos yra baigtos. Kadangi jos visos yra sudėtingos ir labai sudėtingos tai, aišku, šiuo metu visi recipientai yra reanimacijos skyriuose, jų būklė yra stabili“, – LRT radijui sakė Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriaus pavaduotoja Audronė Būziuvienė.

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose buvo atliekamos širdies ir dviejų inkstų transplantacijos, o Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų transplantacijos centre – širdies ir kepenų transplantacijos.

Donorinius organus šioms operacijoms gabeno keturios gydytojų komandos iš Vilniaus ir Kauno transplantacijos centrų. Dvi komandos vyko į donorinę ligoninę Vilniuje, o kitos dvi – iš aerodromo Kaune kariuomenės sraigtasparniu išskrido į Rygą, iš kur sekmadienio naktį grįžo su donoriniais organais.

„Tikrai labai daug komandų, daug žmonių, reikėjo tai suderinti net ne vienoje valstybėje, o tarp kelių valstybių, tai labai ačiū visiems, kurie suprato ir sėkmingai visa tai įgyvendino“, – kalbėjo Nacionalinio transplantacijos biuro atstovė.

42 žmonėms transplantuoti mirusių donorų inkstai, keturiems – gyvų donorų inkstai; atlikta 11 kepenų transplantacijų, vienam recipientui transplantuoti plaučiai, trims – širdys, atlikta 16 ragenų transplantacijų.

Birželio 30 dienos duomenimis, užregistruoti 56 potencialūs ir 26 efektyvūs donorai. Nebuvo nei vieno mirusio donoro, kuris turėtų donoro kortelę, todėl visais atvejais sprendimą dėl donorystės priėmė mirusio artimieji. Artimųjų atsisakymas donorystei siekia 29 procentus nuo visų pokalbių su mirusio donoro artimaisiais.

„Tai skaičiai, kurie labiausiai yra suprantami, kai kalbame apie donorystės ir transplantacijos procesą", – sakė Audronė Būziuvienė, laikinai vykdanti Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorės funkcijas.

"Kai kolektyvo narių paklausiau, kas jiems labiausiai įsiminė per pirmą šių metų pusmetį, tai išgirdau, kad labiausiai įsiminė tarptautinės konferencijos organizavimas ir pati konferencija, vykusi po 9 metų pertraukos, itin profesionaliai sukoordinuotas tarptautinis organų donorystės mainų procesas Ryga-Vilnius-Paryžius, pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Nacionaliniu kraujo centru bei dalyvavimas pagalbinio apvaisinimo ir lytinių ląstelių teisės aktų rengime, nes tai nauja sritis ir iššūkis visiems Biuro specialistams", – teigė A.Būziuvienė.

Šiemet į Lietuvą jau du kartus oro keliu buvo atgabenti donoriniai organai. Pirmasis tarptautinis organų donorystės procesas vyko naktį iš vasario 28 d. į kovo 1 d. Tąkart pergabenant donorinį organą iš Rygos į Vilnių talkino Karinių oro pajėgų sraigtasparnis "Mi-8". Antrą kartą tarptautinis donoras buvo registruotas kovo 7-ąją. Donorinius organus vėl pasiūlė Latvija. Nacionalinio transplantacijos biuro budintys koordinatoriai skubiai turėjo suorganizuoti donorinių organų atgabenimą transplantacijai į Vilnių ir suderinti kito donorinio organo išvežimą į Prancūziją.

Kai donorystės procesas peržengia valstybės ribas, būtina viską kruopščiai sustyguoti. Širdies gabenimas – ypatinga misija, nes laiko – labai mažai: širdis naujoje krūtinėje turi pradėti plakti per penkias valandas. Lietuvos budintis koordinatorius turėjo daugiau patirties organizuojant tarptautinių organų mainus, todėl jis ir ėmėsi iniciatyvos tai koordinuoti: kelios tarptautinės komandos – chirurgų brigados, pilotai, oro uostų tarnybos, vairuotojai – dirbo geranoriškai ir lanksčiai. Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatoriams pavyko visą procesą sukoordinuoti itin tiksliai ir sėkmingai.

Įprastai dėl skrydžio yra kreipiamasi į dvi tarnybas – Valstybės sienos apsaugos tarnybą (VSAT) ir Karines oro pajėgas (KOP). Tačiau šįkart šie sraigtasparniai talkinti negalėjo, todėl buvo ieškoma kitų išeičių: pagalbos kreiptasi į privačius asmenis, reisinius skrydžius organizuojančias bendroves. Lietuvos kariuomenė šioje situacijoje pasiūlė karinį transportinį lėktuvą „Spartan“, kurio įgula į Vilnių  atskraidino gydytojus su donorine širdimi.

Šiemet, neradus tinkamo recipiento Lietuvoje, į Vokietiją iš Lietuvos buvo išsiųsti 4 donoriniai organai – 3 širdys ir 1 kepenys. Donoriniai organai kitų šalių recipientams pasiūlomi tada, kai savoje šalyje tuo metu neatsiranda tinkamo recipiento.

Sutarties pasirašymas su Nacionaliniu kraujo centru – tai oficialus draugiško ir nuolatinio bendradarbiavimo įteisinimas. Pasirašius bendradarbiavimo sutartį, susitarta informuoti visuomenę apie neatlygintinos donorystės reikšmę ir naudą, propaguoti neatlygintinos donorystės principus, kartu vykti į renginius. Sutarties pasirašymą Biuro darbuotojai įprasmino neatlygintinai dovanodami kraujo.

Gegužės 12-ąją organų donorystės ir transplantacijos srityje dirbantys specialistai buvo pakviesti  į Nacionalinio transplantacijos biuro ir Lietuvos transplantologų asociacijos organizuotą tarptautinę mokslinę-praktinę konferenciją „Organų donorystė ir transplantacija Lietuvoje: dešimtmečio pasiekimai, dabartis ir planai“. Po devynerių metų pertraukos surengta konferencija sulaukė itin didelio susidomėjimo – į ją atvyko per 200 dalyvių ir svečių: įvairių specializacijų gydytojų, slaugytojų, kitų įstaigų specialistų.

Biuro specialistai, šalia įprastų savo funkcijų nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio vykdo ir naujai deleguotą funkciją – yra atsakingi už pagalbinio apvaisinimo ir lytinių ląstelių bankų kontrolę, todėl šiuo metu aktyviai dalyvauja rengiant teisės aktus dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostatų įgyvendinimo bei šių įstaigų teikiamų dokumentų licencijoms gauti kolegialaus vertinimo. Per šių metų pirmą pusmetį yra įvertinti 6 įstaigų dokumentai.

Iki 2017 metų birželio 30 dienos Lietuvoje sutikimą po savo mirties paaukoti organus ir (ar) audinius donorystei pareiškė 24 582 gyventojai, iš jų 16 072 – moterys ir 8510 vyrų. Dažniausiai organų donorystei pritaria 18-30 metų jaunimas (13 875 žmonės). Pilietiškai aktyvūs, altruistiškai nusiteikę ir 31-40 metų žmonės, pasirašę 5 979 sutikimus. 41-50 metų žmonės yra pasirašę 3053 sutikimus donorystei, 51-60 metų gyventojai – 1148 sutikimus. Rečiau pritarimus donorystei išreiškia vyresnio amžiaus žmonės: tarp sulaukusiųjų 61-70 metų tokių yra 401, tarp sulaukusiųjų 71-80 metų – 103. 81 metų sulaukę ir vyresni asmenys yra pasirašę 14 sutikimų.

Šiandien Lietuvoje organų ir audinių (ragenų) transplantacijos laukia 370 žmonių, tačiau 93 iš jų kol kas – laikinai ne recipientai, t.y. jiems dėl kokių nors medicininių priežasčių transplantacijos atlikti negalima. Inksto transplantacijos dabar laukia 152 žmonės, kasos ir inksto komplekso transplantacijos – 7, kepenų transplantacijos – 69. Dešimčiai žmonių būtina plaučių transplantacija, 41 – širdies, 4 – širdies ir plaučių komplekso transplantacija. 87 pacientams būtina transplantuoti rageną.

Išeidamas iš šio pasaulio žmogus gali išgelbėti net 7 gyvybes. Tad pagalvokime apie tai: sutikimą donoro kortelei gauti galima užpildyti internetu, renginių ir akcijų metu, kuriuose dalyvauja Biuro ar Nacionalinio kraujo centro specialistai, gydymo įstaigose, vaistinė ir pan.

Taip LRT RADIJUI sako laikinai Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriaus pareigas vykdanti Audronė Būziuvienė. Anot jos, organų donorystė vis dar apipinta mitais, bet jų mažėja – organai paimami ir iš 80 metų sulaukusių žmonių, o procese dalyvauja apie šimtą įvairių specialistų, tad slaptų scenarijų būti negali.

– Nuo kada Lietuvoje egzistuoja pasirinkimas tapti organų donoru?

– Nuo 2000-ųjų. Anksčiau organų donoru galima buvo tapti tik pačiam užpildžius formą gydytojo akivaizdoje. Reikėdavo eiti į polikliniką, o tai užtrukdavo. Jau trejus metus tai patobulinta – sudaryta galimybė sutikimą užpildyti elektroniniu būdu. Tuo naudojasi jauni žmonės, taip sutaupoma laiko, nes nereikia niekur eiti, ruoštis ir pan. Per kelias minutes galima padaryti gerą darbą.

– Ar atsiradus galimybei registruotis internetu išaugo žmonių, norinčių tapti organų donorais, skaičius?

– Taip, elektroniniu būdu užpildoma tiek sutikimų, kiek anksčiau būdavo popierinių per visus metus. Tai reiškia, kad nuo pusantro iki dviejų tūkstančių. Dabar tiek būna vien elektroniniu būdu pildytų sutikimų, dar galioja ir popieriniai. Skaičius tik didėja.

– Kiek žmonių Lietuvoje turi Donoro kortelę?

– Šiandien ją turi kiek daugiau nei 25 tūkst. Skaičius po truputį didėja. Donoro kortelė – apsisprendimas, rodantis, kad apie tai nebijoma kalbėti garsiai, tai galima patvirtinti turint kortelę. Svarbiausia apie tai pasikalbėti su šeima. Jei gydytojai konstatuotų smegenų mirtį, svarbu, kad artimieji žinotų žmogaus valią. Taip bus lengviau priimti sprendimą.

Didžiausia baimė ir panika prasideda tada, kai artimieji nežino, ko asmuo norėjo. Tokiu atveju artimiesiems būna labai sunku priimti sprendimą. Trečdalis donorų per metus iškeliaują į kitą pasaulį ir nepagelbėja kitiems žmonėms – nežinoję jų valios, artimieji sprendimo neįvykdo.

– Ar žmogus, gavęs Donoro kortelę, vėliau nebegali pakeisti savo nuomonės?

– Jei žmogus persigalvoja ir to nebenori, jis gali pakeisti savo valią ir atsisakyti, anuliuoti. Tačiau jei žmogus nepasako, kad nenori būti donoru, artimieji, to nežinodami, vis tiek galėtų priimti sprendimą, kad jis juo būtų. Bet kuriuo atveju, galutinį sprendimą priima gydytojai, kurie konstatuoja smegenų mirtį, ištiria organus ir pasako, ar jie mediciniškai tinkami ar ne.

– Ar žmogus gali būti per senas organų donorystei?

– Ne, tai vienas iš mitų. Žmonės sako – aš senas ir iš manęs nieko neims. Vėlgi, galutinis sprendimas yra gydytojų. Galiu pasakyti, kad inkstai, kepenys paimami iš donorų, kuriems daugiau nei 80 metų. Viskas priklauso nuo to, koks buvo žmogaus gyvenimo būdas.

– Ar yra sąlygų, kurias turi įvykdyti žmogus, norintis tapti donoru? Gal jam reikia pasitikrinti sveikatą?

– Organų donorystė skiriasi nuo kraujo ar kaulų čiulpų donorystės tuo, kad, pildant sutikimą, jokių tyrimų daryti nereikia. Kai tik atsiranda noras, užpildai prašyme ir esu registre, nereikia nieko tikrintis ar pristatinėti pažymų. Jei įvyksta smegenų mirtis, gydytojai skambina budinčiam koordinatoriui ir prašo patikrinti, ar žmogus yra registre, ar ne. 

– Ar žmogus turi teisę pasirinkti, kokius organus norėtų aukoti?

– Taip, prašymo formoje yra pasirinkimo teisė. Galima sutikti aukoti viską arba pasirinkti, ką aukoti, o ko – ne. Dažniausiai žmonės sutinka aukoti viską. Jei nesutinka, tai būna ragenos ir širdis. Yra prietaras – kaip žmogus, iškeliavęs į dangų, jame žiūrės neturėdamas ragenų. Tačiau tai mitas. Be to, ragenos nėra išimamos, nuimamas tik paviršius, audinys, ne pati akis. Kartais nenorima aukoti širdies. Matyt, širdis simbolizuoja visą žmogaus esybę. Gal tai baimė, nesinori tos esybės perteikti kitam žmogui.

– Organų donorystės sritis apipinta baimėmis. Viena jų – kad žmogus, nusprendęs tapti donoru, pateks į surežisuotą nelaimingą įvykį, jo mirtis bus paskubinta. Ar verta tuo tikėti?

– Nuo 2000-ųjų yra 25 tūkst. žmonių, turinčių Donoro kortelę. Iš jų donorais buvę tik penki. Taip mitas paneigiamas. Tikrai niekas nestovi už kampo ir nelaukia, nekuria jokių scenarijų. Tokių mitų mažėja.

Lietuva yra maža šalis, čia nėra jokių slaptų organizacijų, kurios galėtų kažką panašaus daryti. Donorystės procese, nuo smegenų mirties iki transplantacijos, dalyvauja kone šimtas žmonių – tai laboratorijos darbuotojai, gydytojai, greitosios pagalbos automobilių vairuotojai, lakūnai, policijos darbuotojai, Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatoriai. Ta informacija negali būti slapta.

Donorystė negali būti vykdoma nei rūsyje, nei namuose. Be to, visada svarbus laikas. Pavyzdžiui, širdies išėmimas iš mirusio kūno ir įdėjimas į ligonio kūną daugiausia užtrukti gali penkias valandas. Tai, kad organas gali būti kažkur išvežamas, yra nelogiška. Baimių yra, bet jos mažėja, žmonių sąmoningumas didėja.

– Ar žmogus, nusprendęs tapti donoru, turi papildomos naudos, ne tik moralinį pasitenkinimą?

– Organų donorystė ir transplantacija visoje Europoje ir visose aukšto lygio pasaulio valstybėse yra neatlyginta ir nemokama. Donoro šeima negauna jokio atlygio, tai tik moralinis pasitenkinimas. Žmogui, laukiančiam transplantacijos, ji apmokama iš valstybės fondo. Tai nemokama ir vienai, ir kitai pusei, tik pasitenkinimas, kad galima suteikti žmonėms naują gyvenimą. Donorystė ir transplantacija yra tarsi skaudus ratas – gyvybė, liga, mirtis, vėl gyvybė. Tame gali dalyvauti kilnūs ir stiprūs žmonės.