Svajonės pildosi
Septyniolikmetę, tuomet dar Kauno jėzuitų gimnazijos vienuoliktokę Augustę pirmą kartą sutikau beveik prieš dvejus metus – 2017-ųjų gegužę. Rotušėje prisėdusios ant suolelio, tąkart kalbėjome apie tik ką pasirodžiusį penktąjį jos filmą "Repetita" ir vasaros planus sėsti prie šeštosios trumpametražės kino juostos.
"Ši vasara bus skirta ne tik filmuoti, bet ir dokumentams, reikalingiems stoti į režisūros studijas, ruošti. Juos turiu priduoti jau rudenį", – svajonių aukštųjų mokyklų trejetą rikiavo A.Nomeikaitė.
Aukščiau už visus jos pasirinkimų sąraše – Niujorko universitetas Jungtinėse Valstijose, po jo – Lodzės universitetas Lenkijoje, paskiausiai – Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) Vilniuje.
Savo pasirinkimo, žymėto pirmuoju numeriu, Augustė nemotyvavo, teprasitarė, kad tai niekaip nesusiję su noru iš arčiau pažinti televizoriaus ekrane matytus Holivudo aktorius.
Atsisveikindama su gimnaziste jos svajonėms segiau sparnus, o šį pavasarį visai atsitiktinai sužinojau, kad mano linkėjimas išsipildė su kaupu, todėl antrąjį interviu ėmiau jau iš prestižinio Niujorko universiteto Abu Dabyje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE), pirmakursės. Gaila, bet šįsyk per atstumą – ištaikiusi laisvą valandą po paskaitų, Augustė savo džiaugsmais dalijosi telefonu.
Atranka vyko etapais
"Svajonės pildosi?" – išgirdusi klausimą, studentė mane sugėdino. Svajonė taip ir būtų likusi svajone, jei ne juodas darbas ir jos asmenybės savybės. Pastarosios, o ne pažymiai priėmime į prestižinį universitetą grojo pirmuoju smuiku.
"Žinoma, svarbūs ir pažymiai. Nepakanka pasakyti, kad esi labai kietas vienoje ar kitoje srityje", – pasakojimą apie sudėtingą priėmimo procedūrą, susidedančią net iš kelių etapų, pradėjo A.Nomeikaitė.
Priėmimas į universitetą suskirstytas į ankstyvąjį ir vėlyvąjį. Augustė dokumentus siuntė rudenį, taip darsyk motyvuodama savo pasirinkimo tvirtumą.
"Rudenį į universitetą stoja mokiniai, tvirtai apsisprendę, kad nori studijuoti pasirinktame universitete. Žinoma, tu gali atsisakyti pasiūlymo, bet iš esmės universitetas pasitiki tuo, kad kiekvienas kandidatas savo pasirinkimą yra rimtai apsvarstęs", – tęsė A.Nomeikaitė.
Užsiregistravusi sistemoje ir pateikusi reikalingus duomenis, Augustė privalėjo parašyti save pristatančią esė, bet remtis ne pagyromis, kaip gerai ji išmano matematiką, literatūrą ar biologiją, o asmenine istorija. Filmas "Repetita" buvo jos atspirtis.
"Likus dienai iki premjeros sužinojau, kad viskas ne taip, kaip turėjo būti, – blogas montažas, netinkamas formatas. Paskutinę naktį dirbdama prie kino juostos svarsčiau: viską mesti, nukelti premjerą ar kovoti už tai, kuo tikiu. Tokia buvo mano istorija, – nedidelės apimties rašto darbas, pasak A.Nomeikaitės, buvo maža pirmojo etapo dalis. – Turėjau pasirinkti vieną mokytoją, kuris parašytų asmeninį rekomendacinį laišką. Tokį pat turėjo parašyti žmogus iš administracijos, atsakingas už užsienio studijų reikalus. Taip universitetas susidaro santykinai objektyvų mokinio įvaizdį."
Lygiagrečiai buvo žiūrima ir į pastarųjų ketverių metų mokymosi rezultatus. Dvyliktos klasės antro pusmečio pažymius ir egzaminų įvertinimus turėjo nuspėti laiduojantis pedagogas.
"Vasarą, gavus oficialius egzaminų rezultatus, žiūrima, ar pažymiai sutapo su spėjimais", – Jėzuitų gimnazijos pirmūnės atveju netikėtumų nebuvo.
Savaitgalio išbandymas
Pirmasis etapas tuo nesibaigė. Kaunietei teko raityti dar vieną esė ir pagrįsti, kodėl ji nori studijuoti Niujorko universiteto padalinyje Abu Dabyje.
"Tada prisegi nuskenuotus dokumentus, siunti ir lauki atsakymo", – A.Nomeikaitė pastebėjo, kad pirmojo etapo "taip" atsikvėpti lengviau neleido.
Maždaug dviem šimtams jaunuolių iš viso pasaulio kone po dviejų mėnesių buvo išsiųsti kvietimai į kandidatų savaitgalį. Drauge su jais – lėktuvo bilietai į abi puses. Kvietimas į kandidatų savaitgalį reiškia įstojimą? Tikimybė, anot kaunietės, didelė, tačiau ne šimtu procentų.
Jei universiteto atstovai pamato, kad esi aktyvus, pasitiki savimi, gebi dirbti komandoje ir nepriekaištingai kalbi angliškai, greičiausiai būsi priimtas.
"Pirmą dieną vyko pavyzdinės paskaitos, susitikimai su dėstytojais, pašnekesiai su universitete besimokančiais studentais. Tą pačią dieną lankėmės dykumoje, šeicho Zaido Didžiojoje mečetėje, Abu Dabio Luvre, pastatytame Sadijato saloje", – nuo pirmosios dienos programos A.Nomeikaitė persikėlė į antrąją kandidatų savaitgalio dieną, kai jos ir likusių pretendentų laukė dar po vieną esė ir interviu.
Augustei teko bendrauti su profesoriumi, atskridusiu iš Niujorko padalinio, ir Abu Dabio padalinio atstove – kalbėtis apie laisvalaikį, pomėgius, akademinius dalykus ir patį universitetą.
Savaitgalį užbaigė vakarienė, po kurios kandidatai dar maždaug savaitę gyveno laukimu.
"Kiekvieną įveiktą laiptelį priėmiau ne kaip pasiekimą, o kaip priminimą, kad dar ne viskas. Kaip reagavau artėdama prie finišo? Žinoma, kad džiaugiausi", – atsakymą sužinojusi metų pradžioje, A.Nomeikaitė sau neleido atsipalaiduoti.
Toliau krimto mokslus, o iki vasaros esą spėjo susigyventi su mintimi, kad svajonė, kuri dar neseniai buvo taip toli, dabar jos delne.
Atviras naujovėms
Universitetas Abu Dabyje yra pagrindinio universiteto Niujorke padalinys. Pastarieji išsibarstę plačiai po pasaulį – Australijoje, Kinijoje, Europoje. Niujorko universitetas, anot Augustės, vadinamas laisvųjų menų universitetu ir vadovaujasi principu, kad žmogus turi būti visapusiškai išprusęs.
"Realiai pirmaisiais metais negali deklaruoti savo pasirinkimo, tačiau tai nereiškia, kad atidėlioju kino studijas. Pirmą pusmetį trys iš penkių pasirinktų kursų buvo kino teorija, šį pusmetį – du kursai, kuriuose dedami produkcijos ir dramaturgijos pagrindai. Šalia to reikėjo sutalpinti akademinio rašymo ir vieną kritinio mąstymo ugdymo kursą", – mergina džiaugėsi universiteto teikiama galimybe tobulėti. Šį semestrą ji pradėjo mokytis muziejų kuravimo teorijos ir laukia, kad galės įsilieti į japoniško meno istorijos kurso studijuojančių gretas.
"Gali visas paskaitas sutalpinti į dvi dienas, o likusias turėti laisvas. Žinoma, tokiu atveju tų dviejų nekęsi", – apie galiojančią tvarką kalbėjo pirmakursė.
Paskaitos, anot Augustės, neapsiriboja universiteto auditorijomis. Besimokančiuosius jos neretai perkelia į pačias netikėčiausias vietas. Tarkim, jei istorijos paskaitoje dėstytojas kalba apie Graikijos nepriklausomybės karą, tikėtina, kad dar tą pačią dieną studentai atsidurs turistų pamėgtoje Pietų Europos valstybėje prie Viduržemio jūros. Jei diskutuojama apie pasaulio muziejus, gali būti, kad paskaita vyks viename jų. Negana to, kiekvienais metais tuo pačiu laiku, sausio mėnesį, studentams suteikiama galimybė išvažiuoti studijuoti į kitą universiteto padalinį.
"Priešingai nei senasis Niujorko universitetas, padalinys Abu Dabyje yra ganėtinai jaunas. Vanduo čia nėra nusistovėjęs – nuolat teka, o taisyklės keičiasi, – A.Nomeikaitė sveikino teigiamą bendruomenės požiūrį į naujoves. – Jei tik šauna kokia mintis, o tu ją sugebi pagrįsti ir apginti – pirmyn!"
Neprašo nieko mainais
Kaip studentai leidžia laiką po paskaitų? Tarp knygų, prie kompiuterio. Tiesa, vien tik tuo jaunuoliai neapsiriboja.
Universiteto vadovybė įsitikinusi, kad pasaulio išmintis gal ir glūdi knygų puslapiuose, tačiau asmeninė patirtis ateina per ieškojimus ir praktiką, todėl jaunuolius kviečia įsitraukti į pačias įvairiausias veiklas universitete ir už jo ribų. Pradedant sportu ir debatų klubais, baigiant pažintiniais kultūrų vakarais ir veganiško gyvenimo būdo pristatymais.
"Pasirodo naujas filmas, į kurį bilietų turėtume laukti labai ilgai. Ką daro universitetas? Užsako visą kino salę. Panašiai būna ir su kitokiais renginiais", – apie motyvavimo sistemą kalbėjo aštuoniolikmetė.
Malonių netikėtumų pilnos ir vasaros atostogos, todėl retas jaunuolis, grįžęs į gimtuosius namus, juose užsibūna ilgiau nei mėnesį. Universiteto bendruomenė siūlo keliauti po pasaulį, savanoriauti ir kurti.
"Tarkim, jei sugalvojai susukti kino juostą, bet neturi įrangos, ją gali išsinuomoti iš universiteto. Negana to, dar gauni finansinę paramą", – paklausta apie pastarąją, A.Nomeikaitė nenustojo stebinti.
Dauguma jaunuolių, anot jos, gauna stipendijas. Tai reiškia, kad jiems nekainuoja studijos, gyvenimas apartamentuose ir dauguma kitų dalykų. Negana to, universitetas apmoka studentų skrydžius į namus ir atgal, remia jų projektus ir kitas iniciatyvas.
"Nuostabu tai, kad duodami jie neprašo nieko atgal, t.y. baigus studijas neįpareigoja studentų atidirbti, – A.Nomeikaitė žavėjosi universiteto ideologija. – Jei mato žmonių potencialą, investuoja į juos, nes tiki, kad vėliau tie žmonės darys didelius dalykus. Tikiu ir aš, kad taip bus."
Pritapo prie vietos
Dešimtą mėnesį Abu Dabyje skaičiuojanti Augustė tikino, kad adaptacija šiame pasaulio kampelyje buvo lengva.
Kultūrinio šoko ji nepatyrė, turiste niekada nesijautė, nes ir universitete, ir pačiame Abu Dabyje verda tikras tautų katilas – maždaug 80 proc. gyventojų čia yra atvykėliai. Beje, klaidinga nuomonė, kad Abu Dabis spindi auksu ir prabanga. Pavažiavus kiek toliau galima pamatyti ir skurdžiai atrodančių namų, drėbtų iš molio.
"Arba pritampi čia, arba ne", – kaunietė džiaugėsi, kad jai pavyko prisijaukinti šią vietą.
Vienas dalykas, kuris vis dar kelia nuostabą, – tai, kad savaitgalis JAE prasideda penktadienį, o darbo savaitė – sekmadienį.
"Maistas? Niekada nejaučiau ypatingų sentimentų lietuviškai virtuvei", – A.Nomeikaitė tikino visai nepasiilgstanti spirgais lietų didžkukulių ar kitų bulvinių patiekalų, bet kurių neįsivaizduojamas tautiečių stalas. Jei labai norisi kažko, kas primintų Lietuvą, universiteto kavinėje, kurioje galima paskanauti pačių įvairiausių pasaulio virtuvių patiekalų, ji užsuka į rusiškų skanėstų kampelį ir įsipila barščių.
"Vis dėlto mieliau renkuosi vietas, kur galima pasimėgauti filipinietiškais ar indiškais patiekalais", – savo akademinę kelionę Abu Dabyje gastronominiu pažinimu baigė A.Nomeikaitė.
