Saldūs prisiminimai

Jau, ko gero, dveji metai, kai ponia Aušra Marija Vilkienė moksleiviams nebedalija saldainių prie generolo Jono Žemaičio paminklo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Švietimo įstaigų tinklo pertvarkos metu sujungus Bernardo Brazdžionio mokyklą su Jono Žemaičio-Vytauto daugiafunkciu centru, pastarojo vardo nebeliko, todėl ir mokiniai liovėsi lankę Lietuvos karininko, partizanų vado, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko, ketvirtojo Lietuvos prezidento atminimo vietą šalia amžinosios ugnies ir nežinomo kario kapo.

Kai atvažiuodavo pas mus į svečius, susirinkdavo visas Šiluvos elitas prie bendro stalo. Vaišindavosi, šnekučiuodavosi.

"O anksčiau moksleiviai ateidavo du kartus per metus – kovo 15 d., kai gimė J.Žemaitis, ir lapkričio 26-ąją, kai minime jo žūties metines. Aš jiems pasakodavau apie savo dėdę – mamos brolį, o paskui saldainiais apdovanodavau", – tokiai tradicijai A.M.Vilkienė esą įkvėpė saldūs vaikystės prisiminimai.

Į Šiluvą, kur gyveno sesuo su šeima, J.Žemaitis niekada neatvykdavo tuščiomis. Saldainių visada turėdavo, o neretai – ir kitų dovanų. Bene labiausiai A.M.Vilkienei įsiminė įspūdingo dydžio, akimis mirksinti, galvą sukinėjanti ir dar kalbanti lėlė, atvežta iš Paryžiaus. Vėliau, būdama tremtyje, Aušros Marijos mama krimtosi, kad didžiaakės gražuolės nepaėmė, nes už ją būtų gavę kibirą bulvių.

Prisiminimai: senos nuotraukos partizanų vado dukterėčios albume – aukso vertės. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Būdami vaikai lauktuvių laukdavome labiau nei dėdės. Kartą mūsų namuose J.Žemaitis pasirodė tuščiomis. Jau kitą rytą tėvelis kinkė arklį ir važiavo kartu su dėde į miestelį, kad šis nupirktų mums saldėsių. Gavome ir buvome laimingi", – partizanų vado giminaitė pasakojo, kad vaikams J.Žemaitis buvo itin dosnus, kareiviams – griežtas, tačiau teisingas. Tai vienos atsitiktinės kelionės metu Aušros Marijos mamai paliudijo tame pačiame traukinio vagone sėdėjęs jaunuolis. Kurio vadu, kaip netrukus paaiškėjo, buvo J.Žemaitis.

Tetos niekada nematė

Aukštas ir gražus – būtent tokį A.M.Vilkienė prisimena savo dėdę. Tą patį kalba ir nespalvotos nuotraukos, kurias moteris saugo savo fotoalbume. Antai, vienoje jis su giminaičiais ir dar mažute Aušrele Marija pozuoja prie medinio namo. Kitoje – partizanų vadas rugių lauko fone.

"Visuomet pasitempęs, labai dažnai – su uniforma. Kai atvažiuodavo pas mus į svečius, susirinkdavo visas Šiluvos elitas prie bendro stalo. Vaišindavosi, šnekučiuodavosi. Mama pagrodavo", – A.M.Vilkienė pasakojo paskutinį kartą savo dėdę Joną mačiusi būdama maždaug penkerių. Tąkart dėdė atvažiavo labai netikėtai, iš anksto neperspėjęs, ir pusiau rimtai, pusiau ne paklausė, ar vaikiškas vežimėlis jau nebenaudojamas.

"Pasirodo, tuo metu J.Žemaičio žmona jau laukėsi. Gruodį jiems gimė sūnus Laimutis", – A.M.Vilkienė pasakojo dėdės Jono žmonos nepažinusi, tik girdėjusi apie jų meilės istoriją, kuriai nebuvo lemta ilgai tęstis.

Būsimasis partizanų vadas, 1909 m. kovo 15-ąją gimęs Palangoje, grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo Jono Žemaičio šeimoje, po penkerių metų su šeima persikėlė į Lomžą. J.Žemaičio tėvai įsidarbino pieninėje, o mažasis Jonukas mieste lankė pradinę mokyklą. Po septynerių metų šeima persikėlė į Raseinius. Ten baigęs šešias klases, jaunuolis įstojo į Kauno karo mokyklą. Vėliau J.Žemaitis įsidarbino Energetikos valdyboje durpių gavybos techniku ir vedė savo gyvenimo meilę Eleną Valionytę, dirbusią Knygų rūmuose. E.Valionytė aktyviai padėdavo savo vyrui rezistencinėje veikloje, veždavo partizanams blankus fiktyviems dokumentams gaminti.

"Žinau, kad ji mirė dėl komplikuoto nėštumo, nes į ligoninę nedrįso važiuoti. Bijojo būti sugauta", – pasakojo jo dukterėčia. 1946 m. Šiluvos pašte J.Žemaitis atsiėmė laišką. Jame buvo prašyta, kad liepos 13-ąją mirė jo žmona. Šaltiniai pasakojo, kad ši žinia stipriai sukrėtė partizanų vadą. Taip sielvartaujančio jo esą niekas ir niekada nebuvo matęs.

Apsimetėlis Laimutis

Mirus E.Žemaitienei, jos sūnumi rūpinosi Ona Liubinavičienė. Po kelerių metų berniukui ji suteikė savo pavardę ir apsigyveno Šiauliuose. Vėliau vaiką globojo iš tremties grįžusi Aušros Marijos mama. Tik po 1990 m.  jis susigrąžino savo tikrąją pavardę – tapo Žemaičiu.

"Nuo 1945-ųjų miškuose kariavusiam tėvui retsykiais pavykdavo susitikti su Laimučiu. Jei neklystu, J.Žemaitis jam buvo padovanojęs drožtą tanką ir automatą. Laimutis pasakojo, kad dovanotus daiktus įsiminė, o miške buvusių žmonių, kaip ir tėčio veido, – ne", – pokalbį tęsė A.M.Vilkienė.

Tiesa, susitikimus teko nutraukti, nes Sovietų Rusijos ir Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisariatas Batakiuose apgyvendino savo agentę, tikėdamiesi, kad per sūnų pavyks susekti tėvą.

A.M.Vilkienė prisiminė ir pirmąjį susitikimą su apsimetėliu dėdės sūnumi. Laimučio vardu prisistatęs jaunuolis jos tėvus aplankė Komijoje, į kurią 1941-ųjų birželį buvo ištremta visa šeima.

"Mes jį priėmėme kaip savą. Vienintelė mamytė turėjo įtarimų. Vis sakė, kad jis nei išvaizda, nei savo inteligentiškumu nepanašus į J.Žemaitį, – kaip vėliau paaiškėjo, mamos nuojauta neapgavo – namų slenkstį mynė ne J.Žemaičio sūnus, o siųstas apsimetėlis . – Todėl, kai pamatė tikrąjį Laimutį, abejonių neliko. Žiūrėdama pro langą, iš tolo, mama sakė, kad čia tikrasis J. Žemaičio sūnus. Labai panašūs jie buvo."

Tampė po kalėjimus

J.Žemaičio artimieji buvo nuolatos persekiojami. A.M.Vilkienė pasakojo, kad tremtyje jos tėvams ne kartą buvo siūlyta išduoti J.Žemaitį ir taip grįžti į tėvynę. Nors ir kaip vargdami su vaikais atšiauriame krašte, sutuoktiniai nesutiko. Būdama maždaug dvylikos metų, Aušra Marija su dar trimis mergaitėmis pabėgo iš tremties. Po kelių savaičių varginančios kelionės bėglės pasiekė Lietuvą, o Aušra Marija apsigyveno pas savo krikštamotę, mokytoją Berzinienę.

Sužinoję tai, į duris kaipmat pasibeldė mokyklos direktorius su žmona. Lyg netyčia ėmė klausinėti apie J. Žemaitį. Tik po kiek laiko istorikė, prozininkė, poetė ir eseistė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė KGB archyvuose rado besilankiusios poros vardus ir jų pranešimus apie nelegaliai į tėvynę grįžusią Aušrelę Mariją. Netrukus po to paauglė su pussesere buvo suimtos ir pusę metų tampomos po kalėjimus Kaune, Raseiniuose. Viename jų Aušra susidūrė ir su minėtu mokyklos direktoriumi, kuris tardė paauglę.

"Tik apie J.Žemaitį tada nieko neklausė, o jei ir būtų klausę, aš nieko nežinojau. J.Žemaitis buvo labai atsargus ir nė karto per visą tą laiką su manimi nesusisiekė", – pokalbį tęsė moteris.

Po pusmečio kankynės paauglė buvo išsiųsta ten, iš kur pabėgo, – atgal į Komiją. Į Lietuvą Aušra grįžo po vienuolikos metų – 1970-aisiais ir vėl apsigyveno pas savo krikštamotę.

Pasigenda dėmesio

1951 m. gruodį J.Žemaitį ištiko nelaimė – jam suparalyžiavo kairę koją ir ranką. Pusantrų metų jis gulėjo ligos patale bunkeryje Šimkaičių girioje, netoli Pavidaujo kaimo. Kurį laiką jam nebuvo suteikiama net medicininė pagalba. Tik po pusės metų pas jį atėjo medicinos sesuo jurbarkietė Marija Žiliūtė-Eglutė. Deja, netrukus partizanų vadas buvo suimtas. Pusantrų metų laikytas Vilniaus KGB kalėjimo rūsiuose, o 1954 m. lapkritį mirties nuosprendžiui įvykdyti išgabentas į Maskvos Butyrkų kalėjimą. Mirties bausmė J.Žemaičiui įvykdyta po teismo praėjus beveik pusmečiui – 1954 m. lapkričio 26 d.

Skausmas: 1954 metų lapkričio 26 dieną J.Žemaičiui įvykdyta mirties bausmė, tačiau iki šiol nežinoma, kur partizanų vado kapas. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Praėjo šešiasdešimt šešeri metai..." – žvelgdama į generolo J.Žemaičio biustą, prie kurio atsiradimo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje ir pati daug finansiškai prisidėjo, A.M.Vilkienė neslėpė apmaudo, kad tautos didvyris nepelnytai pamirštas. Ir nors praėjusieji metai buvo skirti J.Žemaičio atminimui, moteris įsitikinusi, kad to negana.

"Švietimo spragos… Jei dabar paklaustumėte gatve einančių moksleivių, vargu ar jie galėtų ką nors pasakyti apie J.Žemaitį. Kol buvo Jono Žemaičio-Vytauto daugiafunkcis centras, vaikai žinojo, kas jis toks", – A.M.Vilkienė darsyk pabrėžė, kad žmonės neturėtų pamiršti savo didvyrių ir tautos garbės.

Kapitonu tapo Prancūzijoje

"Dėdę Joną mačiau būdama maža. Jis, mokėdamas prancūzų ir vokiečių kalbas, 1938 m. baigė Prancūzijoje Fonteneblo artilerijos mokyklą ir, tapęs kapitonu, atvažiavo aplankyti į Šiluvą sesers Kotrynos, mano mamos šeimos. Tada jis man padovanojo neregėtą prancūzišką lėlę – jos akys pačios mirkčiojo, kojos, rankos ir galva judėjo. Ji buvo labai didelė. Man atrodo, kad didesnė už mane, trimetę", – vaikystės prisiminimu apie J.Žemaitį pasidalijo jo dukterėčia kaunietė A.M.Vilkienė.

1917 m.: J.Žemaitis stovi su sese Kotryna, sėdi jų tėvai ir senelis.

Pasak knygos "Žuvusiųjų prezidentas" autorės N.Gaškaitės-Žemaitienės, J.Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15-ąją Palangoje, Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. J.Žemaičio motina dar ilgai buvo vadinama "kaimo liktarna", nes slapta nuo caro valdžios mokė kaimo vaikus lietuviško rašto.

Žemaičiai augino dukrą Kotryną ir sūnų Joną – būsimąjį Lietuvos partizanų vadą. Šeimos galva buvo apsišvietęs laisvamanis, draugavęs su gydytoju aušrininku, politiniu veikėju Jonu Šliūpu, skaitęs ir platinęs brošiūras gyvulininkystės klausimais, dirbęs grafo Tiškevičiaus ūkyje pienininkystės meistru. Per savo aktyvų gyvenimą pakeitė daug profesijų ir gyvenamųjų vietų, kol galų gale su šeima grįžo gyventi pas savo brolį Antaną į Kiaulininkų kaimą.

Nepakluso abiem okupantams

Sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą, J.Žemaitis tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tada jau buvo vedęs Knygų rūmuose Kaune bibliotekininke dirbusią gražuolę Eleną Valionytę ir 1941 m. patyręs skaudų sovietų smūgį – jo sesers Kotrynos Žemaitytės-Juškienės šeima buvo ištremta į Komiją.

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas užklupo būsimąjį partizanų vadą Varėnos poligone, iš kur sovietai įsakė trauktis kartu su Raudonąja armija į Rytus. Tačiau J.Žemaitis su grupe lietuvių kariškių ties Valkininkais atsiliko nuo pulko ir pasidavė vokiečiams. Šie pasiūlė lietuviams stoti į savisaugos batalioną ir vykti į Baltarusiją kovai su raudonaisiais partizanais, bet J.Žemaičiui ir šis pasiūlymas nebuvo priimtinas.

Tad 1941 m. vasaros pabaigoje jis išvyko gyventi pas žmoną į Kauną, kur įsidarbino civilinėje įmonėje. Tų pačių metų pabaigoje Žemaičiai sulaukė sūnaus Laimučio ir persikraustė pas senelius į Kiaulininkų kaimą. Čia gyvendamas J.Žemaitis 1942 m. įsidarbino Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju. Tai buvo gražiausias J.Žemaičio šeimos laikas.

1945 m. išėjo pas partizanus

Pasak istoriko Simono Jazavitos, 1943 m. J.Žemaitis skaitė ir platino bendraminčiams antinacinę spaudą ir kartu suprato, kad ginklu priešintis vokiečių okupantams reikštų pagreitinti bolševikų sugrįžimą. Kai 1944 m. vokiečiai traukėsi, o bolševikų sugrįžimas į Lietuvą tapo neišvengiamas, J.Žemaitis įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę, atsivesdamas drauge apie 150 vyrų. Šioje rinktinėje jis vadovavo vienam iš batalionų. Sužinojęs, kad vokiečiai suėmė gen. P.PIechavičiaus štabą už atsisakymą kovoti už Lietuvos sienų vokiečių pusėje, J.Žemaitis grįžo į Kiaulininkų kaimą, kur sulaukė antrosios sovietų okupacijos.

Anot N.Gaškaitės-Žemaitenės, J.Žemaitis, kuriuo jau pradėjo domėtis NKVD, 1945 m. pavasarį išėjo pas partizanus, į Raseinių rajono miškus. Ten, paskirtas Žebenkšties rinktinės štabo viršininku, stengėsi suvienyti partizanų būrius, ruošė kovotojų rezervą būsimai jų mobilizacijai, rašė straipsnius į rinktinės laikraštį "Laisvės Varpas", platino spaudą, priimdavo partizanų ryšininkų bei rėmėjų priesaikas, dalyvavo mūšiuose.

Tėvai – senelių prieglaudoje

1946 m. vasarą, kaip partizano šeimos nariai, senieji Žemaičiai buvo išvaryti iš savo namų Kiaulininkų kaime. Po ilgų, varginančių klajonių J.Žemaičio tėvams padėjo geri žmonės – įtaisė juos svetima pavarde į Liaugalių senelių namus.

Anot A.M.Vilkienės, senuosius Žemaičius Liaugalių prieglaudoje globojo bebaimė Kazimiera Stankienė. J.Žemaičio tėvas gyveno kambaryje su trimis vargetomis, vienas kurių buvo stukačius – turėjo ryšį su NKVD. J.Žemaičio mama, sunkiai susirgusi depresija, gyveno kitame kambaryje su trimis senutėmis. Pasak A.M.Vilkienės, ji, būdama 12-metė, 1947 m. pabėgo iš tremties Komijoje ir Lietuvoje aplankė senelius.

"Kai 1948 m. buvau pas juos, senelis, padovanojęs man savo seną rudą odinį portfelį, išlydėjo mane į kiemą ir, pirštu parodęs į dangų, pasakė: "Jis gyvas". Supratau, kad tai apie dėdę Joną, mano krikštatėvį, partizanų vadą. Po to apsilankymo Liaugalių prieglaudoje savo senelių daugiau nebemačiau – senelis mirė 1951 m., o dar po dešimties metų – senelė. Abu palaidoti senosiose Gargždų kapinėse", – pasakojo A.M.Vilkienė, anuomet sugauta Lietuvoje, pabėgusi iš Sibiro, ir grąžinta į tremtį, pas tėvus.

E.Žemaitienės paliktas turtas

1946 m. su sūneliu Kaune gyvenusi J.Žemaičio žmona vykdė partizanų užduotis, parūpindama tuščių dokumentų blankų fiktyviems dokumentams, tačiau pačiame vidurvasaryje ji staiga mirė. Manoma, jos mirtis susijusi su netaisyklingo antrojo nėštumo komplikacijomis, dėl kurių ji turėjo kreiptis į ligoninę, bet bijojo būti atpažinta. E.Žemaitienė buvo palaidota Senosiose miesto kapinėse, kurios po 1956 m. įvykių per Vėlines buvo iškeltos. Tuo metu jau suaugęs Žemaičių sūnus iškėlė motinos palaikus į Panemunės kapines, tačiau jos kapo nepaženklino – vengė saugumiečių persekiojimų. Pasak A.M.Vilkienės, kai 1963 m. Laimutis po trejų metų tarnybos sovietų armijoje grįžo į Kauną, mamos kapo neberado. Bet grįžkime prie 1946 m. įvykių Kaune.

E.Žemaitienės nuomotame kambarėlyje po jos staigios mirties liko didžiausias šeimos turtas – penkerių metukų sūnus Laimutis ir lagaminas su dokumentų blankais. Pastaruosius išsigandusi nuomoto kambarėlio šeimininkė išmetė į šiukšlyną, o berniukas buvo nuvestas pas J.Žemaičio bendražygio Petro Bartkaus draugę, gyvenusią Archyvo gatvėje.

Įmote tapo O.Liubinavičienė

J.Žemaitis, sužinojęs apie žmonos mirtį, pradėjo sūnaus paiešką. Tuo pat metu berniuko ieškojo ir sovietų saugumiečiai, bet nesėkmingai – J.Žemaičio ryšininkė Nina Nausėdaitė-Rasa, pažinojusi E.Žemaitienę ir ne kartą lydėjusi ją pas vyrą, skubiai nuvežė Laimutį iš Kauno į Pavenčius pas savo motiną. Netrukus surado patikimesnį prieglobstį Kaune, pas į Sibirą išvežto kapitono J.Vabalo žmoną. Vėliau Laimučiui buvo surasta globėja Ona Liubinavičienė. Būtent ją berniukas ilgainiui pradėjo laikyti mama. Pasak A.M.Vilkienės, Laimutis, būdamas brandaus amžiaus, sakęs neprisimenantis savo tėvų veidų, tačiau atsimena kelis pasimatymus su tėvu bei jo dovanotą medinį tanką ir kardą.

1946 m.: J.Žemaičio žmonos laidotuvės Kaune. Prie  karsto, priešais kunigą, stovi Laimutis.

Kaip pasakojo A.M.Vilkienė, O.Liubinavičienė, vengdama saugumiečių dėmesio, vis keitė gyvenamąją vietą. Kai Laimučiui sukako 16 metų, reikėjo gauti jam pasą, o vaiko metrikų nebuvo. Tada veiklioji Laimučio įmotė pasinaudojo tuo, kad karo metu sudegė Kretingos archyvas. O.Liubinavičienei pavyko įrodyti sovietų valdininkams, kad Laimutis gimęs Kretingoje. Ir jam buvo išduotas liudijimas Liubinavičiaus pavarde.

Tylusis inžinierius

"Baigęs vidurinę mokyklą, Laimutis įstojo į Kauno politechnikos institutą, bet, susiklosčius nepalankioms gyvenimo aplinkybėms, tapo Akmenės cemento gamyklos darbininku. Prieš jam išeinant į sovietų armiją, 1960 m. Laimutis buvo iškviestas į KGB būstinę, kur jam buvo pasakyta, kad saugumas žino, jog jis yra banditų vado J.Žemaičio sūnus. Buvo įspėtas nesišiaušti prieš sovietų valdžią, antraip jam nebus leista grįžti iš kariuomenės į Lietuvą. Ir Laimutis tylėjo visą sovietmetį.

Grįžęs iš kariuomenės, Laimutis apsigyveno Šiauliuose. Baigęs studijas KPI, dirbo įvairiose pareigose, o prieš sunkios ligos pradžią – Šiaulių statybos institute inžinieriumi projektuotoju. Visą gyvenimą jo ramybę trikdė KGB. Kai Laimučio sveikata smarkiai pašlijo, buvo paguldytas į Kauno klinikas, kur mirė 2008 m. rugpjūčio 14-ąją. Man teko užmerkti jo akis. J.Žemaičio sūnus palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse", – pasakojo A.M.Vilkienė.

KGB klasta

"1956 m. mano tėtis, gavęs leidimą trumpam atvykti iš tremties į Lietuvą, čia ieškojo Laimučio. Tėčiui pasišovė padėti vienas sutiktas senas pažįstamas, kuris, kaip dabar suprantu, buvo KGB agentas. Jis nurodė Kaune gyvenantį maždaug Laimučio amžiaus berniuką vardu Česiukas. Jo "įmotė" patikino, kad tai tikrai J.Žemaičio-Vytauto sūnus. Po metų man su vyru Henriku Vilku taip pat buvo leista atvažiuoti trumpam į Lietuvą, kur Kaune aplankėme Česiuką.

Apie 1960-osius Česiukas buvo paimtas į sovietų armiją ir išsiųstas – kaip jūs manote, kur? – į Komiją, į Vorkutą, nors mes tuo metu jau gyvenome Syktyvkare, nutolusiame nuo Vorkutos apie 1000 km. Tačiau Kauno karinio komisariato klaida buvo greit ištaisyta – Česiukas netrukus atsidūrė Syktyvkaro kariniame dalinyje, iš kurio sekmadieniais jis buvo išleidžiamas pas mus svečiuotis. Tuo metu mes tikrai tikėjome, kad Česlovas iš tiesų yra Laimutis. Tik mano mama, J.Žemaičio sesuo, niekaip negalėjo rasti Česlovo veide jokių brolio ar jo žmonos bruožų", – teigė pašnekovė.

Turėtų būti pagerbti visi laisvės kovų dalyviai, paaukoję savo gyvybę už Lietuvos nepriklausomybę... Jų atminimo įamžinimas būtų kartu ir mano tėvo pagerbimas.

Susigrąžino pavardę

Pasak A.M.Vilkienės, kai jos tėvai 1963 m. grįžo iš tremties, jiems kažkoks pažįstamasis pranešė, kad tikrasis J.Žemaičio sūnus gyvena Šiauliuose. Tačiau J.Žemaičio sesuo, jau kartą KGB apgauta, nenorėjo tuo tikėti. Kai visgi pasimatė su Laimučiu, abejonių dėl jo tapatybės neliko.

Su Liubinavičiaus pavarde Laimutis gyveno iki 1988 m. – liudijant A.M.Vilkienės tėvui, Laimutis susigrąžino Žemaičio pavardę. 1994 m. minint Šiluvoje J.Žemaičio-Vytauto 85-ąsias gimimo metines, Laimutis, paklaustas žurnalisto, kaip Lietuva turėtų pagerbti jo tėvo atminimą, atsakė: "Turėtų būti pagerbti visi laisvės kovų dalyviai, paaukoję savo gyvybę už Lietuvos nepriklausomybę... Jų atminimo įamžinimas būtų kartu ir mano tėvo pagerbimas".

Buvo išduotas

J.Žemaitis, organizavęs, koordinavęs ir vadovavęs Lietuvos partizanų veiklai, 1949 m. parengė Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą. Jame jis buvo išrinktas įkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininku. J.Žemaičiui vadovaujant buvo parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija ir taktika, 1949 m. Vasario 16-ąją pasirašyta LLKS Deklaracija.

Tačiau 1953 m. J.Žemaitį, slaugomą žeminėje po insulto, išdavė artimas bendražygis. Lietuvos čekistai, spaudžiami Antano Sniečkaus, pradėjo partizanų vado paėmimo operaciją, kuriai vadovavo Lietuvos VRM ministro pavaduotojas Leonardas Martavičius. J.Žemaičio bunkeris Jurbarko rajono Šimkaičių miške buvo šturmuotas gegužės 30-ąją.

Kaip J.Žemaitį suėmė gyvą

Kaip rašo N.Gaškaitė-Žemaitienė knygoje "Žuvusiųjų Prezidentas", J.Žemaičio sulaikymo operacijoje dalyvavo specialiosios paskirties, smogikų būriai ir patyrę čekistai, tarp kurių buvo ir visiems žinomas Nachmanas Dušanskis. Kartu buvo du tarnybiniai šunys, radistas, šifruotojas ir gydytojas. Išdavikas buvo apsaugotas nuo pašalinių akinių – apgaubtas palapinsiauste, jo kojos ir batų padai ištepti specialiu tepalu tam atvejui, jei pabėgtų – šuo tuoj pat užuostų tokius pėdsakus.

Gegužės 30-osios rytą, apie 11 val., prie bunkerio buvo atvestas išdavikas, lydimas čekisto su specialiomis granatomis. Per bunkerio vėdinimo angą išdavikas šūktelėjo savo vardą – J.Žemaitis pagal buvusį susitarimą turėjo atidaryti bunkerio dangtį, tačiau neatidarė, įtaręs kažką negero. Tuomet per žeminės vėdinimo angą buvo įmestos dvi granatos su specialiu migdančiu užtaisu, užkimštos vėdinimo angos – J.Žemaitį reikėjo paimti gyvą. Bunkerio viduje pasigirdo du šūviai, bet jie buvo paleisti į bunkerio dangtį.

Numatė ateitį

J.Žemaitis, nepripažinęs Lietuvoje jam metamų kaltinimų, lydimas L.Martavičiaus, buvo su antrankiais išskraidintas kariniu lėktuvu į Maskvą, pas Lavrentijų Beriją, užėmusį mirusio Stalino vietą. Lubiankoje 1953 m. birželio 25-ąją J.Žemaitis buvo iškviestas į trečią aukštą – pas L.Beriją. Judviejų pokalbis truko tik valandą. Pokalbio turinys nežinomas iki šiol. L.Berija kitą dieną buvo suimtas, tų pačių metų pabaigoje sušaudytas, o kūnas sudegintas. Ten pat beveik po metų buvo sušaudytas ir, kaip kalbama, sudegintas J.Žemaitis.

Beje, kai J.Žemaitis buvo grąžintas po susitikimo su L.Berija į Vilnių ir čia tardomas bei teisiamas, paskutinėje savo kalboje jis neigė esąs SSRS pilietis, atsisakė rašyti malonės prašymą. Jis  sakė, kad sovietų valdžia yra asmeninis jo ir Lietuvos priešas, kad kova, kurią jis vedė devynerius metus, turės rezultatų. Ir, žinoma, neapsiriko.

Po teismo nuosprendžio J. Žemaitis beveik pusę metų buvo laikomas Vilniaus KGB mirtininkų kameroje, o 1954 m. lapkričio 22-ąją su ginkluota palyda išvežtas grotuotame vagone mirti į Maskvą. Kitą dieną Butyrkų kalėjime iš jo buvo atimti viršutiniai ir apatiniai rūbai, megztinis, batai, kelnės, medalionas, antklodė. Po to nuteistasis buvo priverstas prieš mirtį iškęsti žeminančią žmogaus orumą kratą – išrengtas nuogai atsitūpti. Tik po to gavo mirtininko aprangą. Lapkričio 26-ąją jis buvo sušaudytas. Kur užkastas šio didžiavyrio kūnas (ar pelenai) – nežinoma iki šiol.