Visgi keletas pastarųjų metų vyrui buvo itin sudėtingi – gyvenimą užklojo tiršta depresijos migla, nebeliko džiuginančių dalykų ir lankydavo mintys, kad tiesiog belieka laukti pabaigos. „Apie savižudybę negalvojau, bet mąstydavau, kad jei kas bloga nutiks ir mirsiu – tegul, nieko tokio. Pamenu, kad sunkiausias klausimas man būdavo, ką veiksiu savaitgalį – sunku net ir sau pripažinti, kad absoliučiai nieko nesinori. Tuo pačiu jaučiausi labai vienišas, atstumtas, galiausiai teko sau pripažinti, kad man pačiam mano gyvenimas nieko nereiškia, tai kodėl turėtų ką nors reikšti kitiems?“, – sunkiausią gyvenimo laikotarpį prisiminė Aleksandras.

Vyras tuo metu lankėsi pas psichologą, o šis nusiuntė pasikonsultuoti pas psichiatrą – taip Aleksandro gyvenime atsirado iki tol nenaudoti žodžiai: „depresija“ ir „antidepresantai“.

Tikimybė, kad depresijos epizodai kartosis iš tikrųjų pradeda mažėti tuomet, kai imame suprasti sunkios būsenos priežastis.

„Depresijos įveikimo centro“ kūrėja psichologė Aušra Mockuvienė sakė, kad depresija žmogų gali kamuoti metų metus, taip pat depresijos epizodai gali pasikartoti, ypač orientuojantis tik į simptomų sumažinimą: „Tikimybė, kad depresijos epizodai kartosis iš tikrųjų pradeda mažėti tuomet, kai imame suprasti sunkios būsenos priežastis ir atsiranda noro bei galimybių su jomis tvarkytis kitais būdais nei iki šiol.

Vienas iš ilgalaikių rūpesčio savimi aspektų susiduriantiems su depresija – gyvenimo būdas. Nuo to, kaip gyvename kasdien, labai stipriai priklauso mūsų psichikos sveikata. Ir ne tik kasdienė savijauta, bet ir sunkios būsenos, pavyzdžiui, depresijos ir nerimo sutrikimai. Todėl susiduriančius su panašiais sunkumais mėgstu kviesti rūpintis savimi su meile, atjauta, supratingumu ir švelnumu, tuo pačiu ir su sveikomis bei rūpestingomis ribomis“, – pasakojo psichologė A. Mockuvienė.

Sveikimas – tai kelionė

Šios istorijos herojus Aleksandras sako, kad pirmasis žingsnis su depresija susiduriančiam žmogui – sau pripažinti, kad yra problema: „To nereikia gėdytis ir bijoti. Tik pripažinęs šį faktą sau, pagaliau pasiryžau imtis pokyčių. Man tiesiog nusibodo nuolat jaustis blogai, būti pavargusiam, norėjau vėl jausti gyvenimo skonį, kažkur giliai viduje kirbėjo nuojauta, kad galiu gyventi geriau“.

Jokia žmona neprivers vyro ar vyras neprivers žmonos, kol pats žmogus nenuspręs pasidomėti, pasigilinti.

Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad pripažinimas – tik pirmas žingsnis. Lankydamasis pas psichologą vyras sako supratęs, kad atviras pokalbis gydo, nes kalbantis paprasčiau suprasti save, nesusipainioti įkyrių minčių rate, tačiau vien pokalbiu apsiriboti nereikėtų: „Pokalbis turi paskatinti veiksmui. Jokia žmona neprivers vyro ar vyras neprivers žmonos, kol pats žmogus nenuspręs pasidomėti, pasigilinti. Dirbti su savimi reikia nuspręsti pačiam“.

Aleksandras sveikimą lygina su kelione – tai nėra sprintas, bet veikiau maratonas: „Šios kelionės metu raktinis supratimas man buvo, kad esu laisvas daryti, ką noriu – visos galimybės ant stalo. Tik kurį laiką dar nežinojau, ką su ta laisve turėčiau daryti“.

„Buvau visiems patogus, viską darydavau dėl kitų, mane visur stumdė. Su psichologo pagalba supratau, kad noriu tapti savo gyvenimo šeimininku, todėl privalau brėžti ribas – gyventi ir dėl savęs, ne tik dėl kitų. Tačiau pradėjęs jas brėžti, greitai pamačiau, kad kuo drąsiau būnu pasaulyje, tuo daugiau žmonių nuo manęs atsitolina. Tada ėmiau intensyviau ieškoti balanso – kiek galiu būti savimi, kad pasaulis manęs neatstumtų“, – svarstė Aleksandras.

Būdai padėti sau

Pasak psichologės A. Mockuvienės, vis daugiau mokslinių tyrimų tvirtai pagrindžia pagalbos sau galimybę ir veiksmingumą: „Savijautą keisti padedantys būdai – tai esminis įgūdis norint turėti daugiau vilties susidūrus su depresija ir jaustis labiau savo gyvenimo šeimininku. Šis įgūdis – meškerė, o ne žuvis. Juolab, kad gyvenant su depresija dažnai nebūna vieno aiškaus atsakymo, kaip ją įveikti, ir prireikia viso komplekso priemonių“. Apie tai kalbama ir A. Mockuvienės sukurtoje programoje „Be depresijos“, kuri padėjo Aleksandrui sustiprėti.

Pašnekovas, nors buvo lankęsis pas psichologą, psichiatrą ir vartojo paskirtus vaistus, sako apie depresiją žinojęs mažai: „Prie programos „Be depresijos“ kaip tik ir prisijungiau norėdamas daugiau sužinoti apie depresiją – kas tai yra ir ką su tuo daryti. Ten išgirdau apie kokybiško miego, dienos šviesos, fizinio aktyvumo svarbą sveikstant. Pastarojo svarbu imtis net jei ir nesinori – džiaugsmas veikiausiai atsiras bedarant. Taip pat išgirdau, kaip svarbu skirti laiko malonioms veikloms“.

Užtruko ir man, kol pramokau kalbėti širdimi.

„Buvo kalbama ir apie darbų vengimą – kaip atlikti atidėtus ir susikaupusius darbus. Pavyzdžiui, svečias nakvojo prieš tris savaites, o lova vis dar nepaklota. Praeinant vis nervina, nuodija nuotaiką, bet ir toliau sunku prisiversti pakloti, ir vis labiau savęs dėl to nemyli. Programoje buvome drąsinami, kad pabandytume per dieną šiek tiek tų slegiančių darbų sumažinti. Tai vadinome „varlių valgymu“ – neskanu, nesinori, bet suvalgius būna geriau. Man tai buvo aktualu, nes kamuodavo graužiančios mintys, kad kitas jau seniai būtų viską padaręs, o aš nesugebu“, – prisimena Aleksandras.

„Visuomenė vis dar transliuoja, kad vyrai turi neverkti, visada būti stiprūs, todėl labai sunku apie save pasakoti autentiškai, atveriant širdį. Užtruko ir man, kol pramokau kalbėti širdimi. Tačiau dabar labai nuoširdžiai linkiu susiduriantiems su depresija ieškoti pagalbos, pavyzdžiui, prisijungti prie programos ir patyrinėti, kur tai nuves. Labai gali būti, kad gyvenimas taps šviesesnis“, – apibendrina Aleksandras.

Sveikata, karjeros pasiekimai, finansai, socialiniai tinklai, jaunystės kultas – aplink tarsi nesibaigiančios varžybos, o svarbiausia – užklupusi pandemiją ir ją pakeitęs karas.

„Mes bijome, kad ir pas mus gali kažkas atsitikti tiesiogine prasme to karo ir tie patys ekonominiai dalykai“, – pripažino Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius.

Nenuostabu, ekspertai skaičiuoja nuo depresijos kenčiančių vis daugiau lietuvių. Teigiama, kad kasmet Lietuvoje depresija diagnozuojama daugiau nei 50 tūkst. gyventojų. Pernai  tokių pacientų – apie 15 tūkst. daugiau.

„Pagal oficialią statistiką, apie 7 proc. žmonių serga depresija. Bet tai tikrai neatspindi realios situacijos“, – tikina M. Marcinkevičius.

Vis dėlto realios situacijos neturime. Dalis pagalbos nesikreipia, o į statistiką nepatenka tie, kas kreipėsi privačiai.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Tabu. Nes yra toks supratimas, kad jei turi psichikos problemų, tai negali dalyvauti visuomenėje kaip normalus žaidėjas“, – įsitikinęs jaunuolis.

Jei turi psichikos problemų, tai negali dalyvauti visuomenėje kaip normalus žaidėjas

„Galbūt iš senesnių laikų ateina šita kažkokia gėda“, – pritarė moteris.

„Mano kartos žmonės nebuvo mokomi problemas įveikti“, – nuomonę išsakė kita pašnekovė.

„Netektys arba kriziniai išgyvenimai arba didžiuliai stresoriai šiame gyvenimo etape, su kuriais žmogus susiduria. Gali būti tikrai kažkas atėję iš praeities, vaikystės, nepriežiūros ar potrauminiai rimti dalykai“,  – depresijos priežastis vardino  Depresijos įveikimo centro vadovė Aušra Mockuvienė.

Pagalbos reikėtų ieškoti, jeigu atsiradę simptomai – nerimas, pyktis, baimė, valgymo sutrikimai – užsitęsia ilgiau nei dvi savaites. Mėnesio pasveikti gali ir neužtekti.

„Senas įsivaizdavimas, kad psichiatrija tai ligoninė, lova ir tabletė. Šiai dienai viskas yra jau labai pasikeitę“, – tikina Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius.

Kaip stipriai pasikeitę, žmonėms parodyta per Atviros psichiatrijos mėnesį. Psichikos sveikatos sergėtojai priminė ir žingsnius geresnės savijautos link ir kur ieškoti informacijos.

„Žmonės mėgsta tokius patarimus kaip juodas šokoladas ir pan. Aišku, galima ir tą juodą šokoladą, bet yra tokių bazinių dalykų, pavyzdžiui, kaip santykiai. Tai mums visiems yra labai svarbu. Visi esame socialios būtybės“, – priminė A. Mockuvienė.

Taip pat svarbu koncentruotis į esamą momentą, pavyzdžiui, valgant kreipti dėmesį į maisto skonį, o ne galvoti apie laukiančius darbus. Vaikštant – stebėti aplinką, o ne galvoti apie padarytą klaidą. Taip pat svarbu, jog gyvenimas nesusidėtų vien iš darbų ir pareigų.

 Svarbu, jog gyvenimas nesusidėtų vien iš darbų ir pareigų

„Esame įpratę planuoti darbus, pareigas. Ypač žmonėms, kurie yra susiję su depresiškumu, reikia planuoti pasirūpinimą savimi“, – sakė A. Mockuvienė.

Kiti žingsniai – dėkingumas, socialinių tinklų higiena ir miegas. O vilniečiai prideda ir savų receptų: „Išeiti pasivaikščioti tikrai padeda“, – sakė vienas.

„Bendravimas su žmonėmis: draugais, artimaisiais. Jeigu nėra pinigų psichologui“, – sakė kitas.

„Žmogų daro laimingu jo paties nusiteikimas. Galbūt ir auklėjimas. Tiesiog gal reikia daugiau džiaugtis nukritusiais geltonais lapais. Kaip šiandien“, – šypsojosi kalbinta moteris.

Labai dažnai žmonės mano, kad meilė vyksta savaime, sakyti savo lūkesčių, jausmų, puoselėti santykio, rūpintis nereikia, sako psichologė Aušra Mockuvienė. „Bet brandi meilė nevyksta savaime, tai tikrai sunkus darbas, reikia labai daug savęs investuoti. Ir pyktis reikia, ir konfliktuoti reikia, ir atsiverti reikia, ir būti pažeidžiamam reikia, dažnai reikia peržengti per save“, – pabrėžia ji.

Kita problema, pastebi psichologas Antanas Mockus, kyla, jei meilė suvokiama kaip euforiška, nuolatinio sujaudinimo būsena, kurią paprastai žmonės vadina aistra: „Tada labai bijomasi buities, kai aistros nebebus. O kai tokio emocinio sužadinimo nelieka, atrodo, kad meilės nebėra. Tačiau būti nuolatinio susijaudinimo būsenos tiesiog neįmanoma, nes išsenki.“

– Jūs esate vyras ir žmona, abu psichologai. Turėtumėte apie meilę žinoti viską.

A. Mockus: Be abejonės, viską žinome ir viską pasakysime. Ypač tai, kas nėra meilė.

– Regis, kalbate ironiškai. Kodėl?

A. Mockus: Nes kiekvienas turi savo įsivaizdavimą, kas yra meilė. Taigi ir mes. Tik galbūt mes, kaip psichologai, turime kitokių žinių ir patyrimo.

A. Mockuvienė: Visko žinoti apie meilę neįmanoma. Tikrai nesijaučiu žinanti, kas yra meilė, ir turbūt niekada taip nebus. Tai – kažkoks idealas, siekiamybė.

– O kas meilė nėra?

A. Mockus: Žiūrint iš akademinės pusės, yra trikampis meilės modelis, kurį sudaro trys dalys (arba trys kampai): aistra, intymumas ir įsipareigojimas. Kai visi tie dalykai yra kartu, tai vadinama tobula meile. O jei nėra intymumo, įsipareigojimo, aistros, tai ir nėra meilė. Tačiau visokie moksliniai modeliai yra reiškinio, kurį mes vadiname meile, supaprastinimas.

A. Mockuvienė: Neįmanoma kalbėti apie tai, kas nėra meilė, nekalbant apie pačią meilę. Meilė visada pasireiškia esant santykiui su kitu. Labiausiai ir norėtųsi kalbėti apie tokią meilę. Argi galima meile vadinti meilę žvaigždei, kurios nemačiau, ar kaimynui, su kuriuo neturiu jokio realaus santykio?

– Kodėl meilė mums tokia svarbi?

A. Mockuvienė: Pradėčiau nuo žmogaus gimimo. Jei nebūtų poreikio būti kartu, būti prieraišiam, nežinau, kaip ilgai žmonija galėtų išlikti. Kai gimsta vaikas, mama turi poreikį būti su juo kartu. Ir vaikas turi poreikį – jis vienas negali išgyventi. Mes visą gyvenimą esame susiję su kitais žmonėmis, esame socialūs, labai retai žmogus pasirenka gyventi vienas, apskritai ne bendruomenėje, nors teoriškai ir yra tokia galimybė. Tyrimai rodo, kad vaikui neužtenka vien pavalgyti ir būti šiltai – jam būtinas prisilietimas, sūpavimas, emocinis santykis, kitaip jis gali tiesiog numirti. Taigi, man atrodo, meilė yra prigimtinis dalykas.

– Kaip meilė suvokiama šių dienų visuomenėje ir kaip ją pateikia žiniasklaida, kur gausu patarimų, kaip suvilioti moterį ar kaip išlaikyti vyrą?

A. Mockuvienė: Man atrodo, kad dažnai žiniasklaida nėra labai atsakinga. Jos pozicija – parduodu tai, ką perka. Be to, daug orientuojamasi į pačius žemiausius instinktus – seksą, baimę. Be abejo, žmonėms tai aktualu, todėl jie skaito. Bet tada išnyksta atsakomybė formuoti idealus, kurti kažką daugiau, gražiau. Santykiai nėra vien suvilioti, pagauti ir turėti. Todėl tai sukelia labai primityvius lūkesčius.

A. Mockus: Suprantu, kad jaunesniems žmonėms aktualu, kaip susirasti draugę ar draugą, kaip suvilioti merginą ar vaikiną. Bet problema, kas ir kaip rašoma: ar reikia kažką nenatūraliai daryti, dirbtinai flirtuoti, ar kažkuo domėtis, būti savimi, turėti interesų, kad būtum patrauklus. Taigi turinys – kitas klausimas.

– Gal galime kalbėti ir apie labiausiai paplitusius mitus, iliuzijas? Viena jų paremta populiaraus prancūzų rašytojo knyga „Meilė trunka trejus metus“. Kas iš tikrųjų trunka tuos trejus metus?

A. Mockuvienė: „Meilė trunka trejus metus“ yra romano pavadinimas, todėl į tai ir žiūrėčiau kaip į romano pavadinimą. Psichologijoje nėra tokių teorijų, kurios sakytų, kad meilė trunka du mėnesius, trejus metus ar dar kažkiek. Tai nesusiję su laiku. Tai susiję su realiu santykiu, su kitu žmogumi, kiek tas santykis trunka ir kaip mes galime išbūti. Taip, aistra trunka neilgai, nebūtinai trejus metus – gali ir tris dienas. O nuo to, ką darome paskui, kiek randame artumo, kiek atsiveriame, kiek turime bendrų interesų, priklauso, kiek ilgai būsime kartu, ar mums bus gera, ar mes skaudinsime vienas kitą, ar mums tiesiog pasidarys nuobodu, todėl praeis treji metai, atsisveikinsime ir ieškosime kito įdomaus objekto.

A. Mockus: Įsimylėjau, praėjo treji metai ir meilė baigėsi. Kodėl? Tiesiog meilė trunka trejus metus. Šiuo atveju meilė suvokiama kaip kažkoks objektas, kuris yra pats savaime, nuo mūsų pastangų ir indėlio nepriklausantis dalykas, kuris pats gyvuoja, miršta, todėl pats nieko negali padaryti. Bet svarbus atsakomybės aspektas – o kur mano pastangos, o kas toliau?

A. Mockuvienė: Tai toks bandymas objektyvizuoti, kad meilė nepriklauso nuo realaus santykio, nuo realių veiksmų, realaus buvimo. Tarsi meilė objektyviai baigiasi ir galime skirstytis.

A. Mockus: Yra tokia trijų veiksnių teorija. Kad būtų meilė, reikia kito objekto, kuris būtų patrauklus ir atitiktų tavo lūkesčius, turi būti tas, kuris įsimylėtų, ir turi būti sujaudinimo būsena. Tačiau laboratoriškai sukelti to jausmo neįmanoma. Kodėl? Nes nežinai, ar atitiksi kito žmogaus lūkestį, ar tikrai jam patiksi, ar interesai atitiks. Suderinamumas labai sudėtingas dalykas: jei vieno vertybės vienokios, kito – kitokios, kiek įmanoma būti kartu.

– Užsiminėte apie lūkesčius. Kokie lūkesčiai yra realistiški, o kokie su brandžia meile nesusiję?

A. Mockuvienė: Labai dažnas nebrandus lūkestis yra manymas, kad viskas turi vykti savaime, daryti nieko nereikia, sakyti savo lūkesčių, jausmų, puoselėti santykio, rūpintis nereikia. Bet brandi meilė nevyksta savaime, tai tikrai sunkus darbas, reikia labai daug savęs investuoti. Ir pyktis reikia, ir konfliktuoti reikia, ir atsiverti reikia, ir būti pažeidžiamam reikia, dažnai reikia peržengti per save. Mes visi dažnai manome, kad kitas tiesiog turi mus suprasti, ir įsivaizduojame, kad tas lūkestis yra teisėtas, nereikia nieko sakyti. Tai sukelia labai daug nusivylimo.

A. Mockus: Kiekvienas meilę supranta savaip. Jei meilė suvokiama kaip euforiška, nuolatinio sujaudinimo būsena (ją paprastai žmonės vadina aistra), tada labai bijomasi buities, kai aistros nebebus. O kai tokio emocinio sužadinimo nelieka, atrodo, kad meilės nebėra. Tačiau būti nuolatinio susijaudinimo būsenos tiesiog neįmanoma, nes išsenki.

– Ar nemanote, kad meilės tema pernelyg susiaurinama iki meilės santykio tarp vyro ir moters ir per mažai akcentuojama šeima, vaikai?

A. Mockuvienė: Šis susiaurinimas dažniausiai yra, kai kalbama apie pradines santykių stadijas. Be abejo, meilė plečiasi. Vaikai, šeima yra meilės tęsinys.

A. Mockus: Sociologas Zygmuntas Baumanas sako, kad dažnai tarpasmeniniai santykiai tampa vartotojiški – kaip pardavėjo ir kliento. Kai pardavėjas manęs nebetenkina, ieškau kito. Labai gerai, kad vyresnė karta primena, jog šeima yra kaip vienetas, o meilė tęsiasi vaikams, anūkams, proanūkiams. Tai ir sudaro pagrindą.

– Užsiminėte apie Z. Baumaną ir jo mintį apie vartotojiškumą. Kada turėtume sunerimti, kad esame ne mylimi, o greičiau išnaudojami?

A. Mockuvienė: Pirmas kriterijus – tai, ką aš jaučiu. Jausmai – viskas, kuo galime vadovautis. Tik dažniausiai mes neleidžiame sau jausti, nepasitikime tuo, ką jaučiame. Be to, mes patys leidžiamės kankinami: jis geria, pinigų neparneša, muša, bet moteris vis tiek su juo gyvena...

– Labai patiko mintis, kad dažnai įsivaizduojame, jog meilė yra savaiminis procesas. Ko turėtume išmokti, kad meilės santykis vestų į harmoningą buvimą tiek su savimi pačiais, tiek su kitu, o ne taptų tik kaltinimų, priekaištų, pykčio ir meilės, kaip naštos, šaltiniu?

A. Mockus: Pirmiausia – atpažinti savo jausmus. Kartais sunku pripažinti, kad jaučiame nepasitenkinimą santykiais su artimu žmogumi, todėl atsiranda slopinimas, neigimas ir pan. Kitas dalykas – konfliktų vengimas. Manoma, kad jei jau pasakysiu, kas nepatinka, bus viskas, santykiai grius. Bet taip nėra. Konfliktai nėra tik rėkimas ant kito. Konfliktas gali būti ir kitai pusei ne visai malonus poreikių, nepasitenkinimo išsakymas ir įsitikinimas, kad kitas išgirdo. To irgi reikia mokytis, nors ir sunku keisti savo įpročius.

A. Mockuvienė: Meilė yra dalijimasis. Kuo atviresni ir pažeidžiamesni išdrįsime būti, tuo toliau nueisime.