Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad iš pradžių niekas šios dvigubos žmogžudystės pernelyg nesureikšmino.
Taip. Francis buvo brolio egzekuciją, sūnaus savižudybę ir žmonos nužudymą išgyvenusio imperatoriaus Franzo Josepho (1830–1916) sūnėnas bei pagrindinis pretendentas į sostą, tačiau Balkanuose tais laikais visada kas nors šaudė ir sprogdino. Problema tebuvo tai, kad lemtingus šūvius paleidęs Gavrilo Principas (1894–1918) buvo su nacionalistinėmis-ekstremistinėmis organizacijomis siejamas serbas, o Austrijos–Vengrijos didžiūnai seniai svajojo likviduoti Serbiją, kuri juos erzino it rakštis, stūksanti imperijos pasturgalyje.
Praėjus beveik mėnesiui (2014 m. liepos 23 d.) Austrijos–Vengrijos imperijos valdžia pateikė Serbijai ultimatumą, kuriuo reikalauta nutraukti prieš Austriją–Vengriją nukreiptos propagandos kampaniją, suimti ir pristatyti į teismą visus su sosto įpėdinio nužudymu susijusius asmenis bei įsileisti austrų tyrėjus. Šio ultimatumo įvykdymui duotos 48 val.
Serbijos valdžia nesutiko patenkinti absoliučiai visų ultimatumo punktų, tad liepos 25 d. Austrijos–Vengrijos imperija nutraukė diplomatinius ryšius su Serbija, o po trijų dienų (liepos 28 d.) oficialiai paskelbė jai karą. Atsakydama į tai, Rusijos imperija, didžioji slavų gynėja, pradėjo vykdyti mobilizaciją (liepos 28–31 d.).
1914 m. rugpjūčio 1 d. Austrijos–Vengrijos sąjungininkas Antrasis reichas paskelbė karą Rusijai, o tai reiškė, kad vokiečiams iškart teks kariauti dar ir su Romanovų sąjungininke Prancūzija (t. y. dviem frontais vienu metu). Norėdamos pasiekti prancūzus (jiems karas paskelbtas rugpjūčio 3 d.), vokiečių pajėgos rugpjūčio 4 d. įžengė į neutralią Belgiją – pusiau olandišką (vokišką), pusiau prancūzišką, 1830 m. sukurtą valstybę, kuri it buferinė zona buvo įsiskverbusi tarp Prancūzijos ir Antrojo reicho, tad dabar į konfliktą nusprendė įsitraukti dar ir Didžioji Britanija.
Vokiečių valdovas Friedrichas Wilhelmas Viktoras Albertas (1859–1941) ir britų monarchas George’as Frederickas Ernestas Albertas (1865–1936) – pusbroliai, kuriuos siejo bendra senelė nimfomanė Viktorija (1819–1901). Jų pusseserė vokietė Aleksandra ištekėjo už Rusijos caro Nikolajaus Aleksandrovičiaus (1868–1918), tačiau šie šeimyniniai ryšiai nesuvaidino jokio taikančio vaidmens (carienė ir jos brolis Ernstas (1868–1937) iki pat Romanovų išžudymo buvo priešingose barikadų pusėse).
Nikolajaus Aleksandrovičiaus surinktos kariaunos net ir dabar galėtų pavydėti bet kuris ambicingas valdovas: daugiau nei milijonas žmonių taikos metu ir keturi milijonai paskelbus mobilizaciją. Tačiau ką galima pasakyti apie jų pasirengimą, aprūpinimą ir motyvaciją kovoti?
To meto rusų ginkluotė – gana aukšto lygio. Ji galėjo konkuruoti su kitų valstybių technika, tačiau viskam pagalius į ratus kaišiojo sena carinio režimo yda – sustabarėjusi biurokratinė sistema, o ir modernūs to meto ginklai naudoti taikant pasenusias taktikas.
Didelė dalis rusų kareivių – valstiečiai, baudžiauninkų palikuonys, nemokėję net skaityti, tad įamžinti šių žmonių atminimą dažniausiai tekdavo vėlesnių kartų atstovams.
„Pulkas – kaip kaimas. Karininkas – vietoje dvarponio. Kol laiko mišias, duoda pavalgyti ir išgerti degtinės, jokios kulkos nebaisios“, – skelbia kontroversiškojo literato Aleksandro Isajevičiaus (1918–2008) romanas „1914 m. rugpjūtis“.
Rugpjūčio 12 d. Austrijos–Vengrijos imperijos pajėgos, vedamos čekų kilmės generolo Oskaro Potioreko (1853–1933), pradėjo prieš Serbiją nukreiptą „baudžiamąją ekspediciją“, tačiau Radomiro Putniko (1847–1917) vadovaujami serbai stebėtinai lengvai atrėmė įsibrovėlius. Serbų armija nebuvo gausi ir gerai apsiginklavusi, tačiau ji galėjo didžiuotis ryžtingais ir ūmiu temperamentu pasižyminčiais žmonėmis, ginančiais savo tėvynę.
Austrijos–Vengrijos valdžia dideles viltis siejo su Antruoju reichu, tačiau vokiečiai buvo apsisprendę daugiausia dėmesio skirti Vakarų frontui, palikdami saugoti Rytus vienintelei Aštuntajai armijai.
Už spaudimą prancūzams turintį sumažinti Rusijos pajėgų veržimąsi į Rytprūsius atsakomybė teko iš rytų atakavusiai Pirmajai armijai, vadovaujamai vokiečių kilmės Pauliaus von Rennenkampfo (1854–1918), ir pietinį flangą pulti turėjusiai Antrajai armijai, vedamai Aleksandro Vasiljevičiaus (1859–1914), miestui ir pasauliui labiau pažįstamam Samsonovo pavarde.
Rugpjūčio 20 d. caro pajėgos pažymėjo žengimą į Prūsiją taktine Pauliaus von Rennenkampfo pajėgų pergale Gumbinės mūšyje (dabartinis Gusevo rajonas). Vokiečių civiliai pradėjo bėgti, o kartu su jais ėmė trauktis ir Maximiliano Wilhelmo Gustavo Moritzo von Prittwitzo (1848–1917) vadovaujama Aštuntoji armija.
Netrukus Vokietijos valdžia atleido Maxą iš pareigų ir vietoje jo paskyrė atsargon išėjusį Paulių Ludwigą Hansą Antoną von Beneckendorffą von Hindenburgą (1847–1934). Jam į padėjėjus taip pat paskiriamas aštuoniolika metų jaunesnis Erichas Friedrichas Wilhelmas Ludendorffas (1865–1937). Abu vyrai, matyt, dar nežinojo, kad tai – didingiausia jų gyvenimo akimirka, paversianti juos pačiais įtakingiausiais žmonėmis Vokietijoje ateinantiems ketveriems metams (svarbesniais net už monarchą).
