Sisteminis sukčiavimas

„Euro sprendimai“, „Autentika“, „Gramana“, „Jonseris“, „Mijorus“, „Ulstero“ – tai tik keli bendrovių pavadinimai, kuriuos mini automobilius šių įmonių atstovams pardavę ir pinigų neatgavę asmenys. Neatmetama, kad anksčiau teistų asmenų grupė yra įkūrusi ir daugiau bendrovių, iš kurių dalis jau yra bankrutavusios, nes nusikalstama veikla vykdoma mažiausiai kelerius metus.

Manoma, kad nukentėjusiųjų gali būti kelios dešimtys, o štai ikiteisminių tyrimų dėl sukčiavimo pradėta vos keletas, nes policija pagalbos laukusius asmenis siunčia santykius su aferistais aiškintis į teismą civiline tvarka. Kelių nukentėjusiųjų interesus atstovaujanti Advokatų profesinė bendrija „Meidus ir Juzukonis“ kreipėsi į generalinę prokurorę Nidą Grunskienę.

Advokatai pabrėžė, kad jų atstovaujami asmenys nukentėjo nuo visoje Lietuvos teritorijoje vykdomos, gerai organizuotos plataus masto sisteminio sukčiavimo nusikalstamos gaujos, kuri apgaulės būdu pasisavina automobilius per specialiai šiam tikslui įkurtas įmones.

Nusikalstamos veiklos modelis – fiktyviu adresu įkuriama realiai jokios veiklos nevykdanti įmonė, kurioje fiktyviai įdarbinami asmenys, vykdantys automobilių supirkimą išsimokėtinai įmonės vardu iš fizinių asmenų, neketinant už juos atsiskaityti.

Supirkėjai automobilius nedelsdami perparduoda, o gautus grynuosius pinigus pasidalija tarpusavyje. Nukentėjusiųjų prašymai atsiskaityti už parduotą automobilį – tiesiog ignoruojami.

Kadangi aferistų įkurta bendrovė pajamų negauna ir realiai jokios veiklos nevykdo, o jos registracijos adresas paprastai būna fiktyvus, nukentėjusiesiems užkertamos bet kokios galimybės išieškoti žalą civilinėmis teisinėmis priemonėmis. O įmonė, kurios vardu yra superkami automobiliai, galiausiai privedama prie bankroto. Be to, automobiliai įmonės vardu net nėra registruojami ir už jų pardavimą gaunamos pajamos įmonės buhalterijoje neatsispindi.

Viltis: tikimasi, kad generalinė prokurorė N. Grunskienė įvertins nusikalstamos veikos mastą ir apjungs tyrimus. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Tęsia aferas

Šių metų birželį „Kauno diena“ rašė apie galimą aferistų siautėjimą superkant automobilis. Nukentėjusiųjų, kurių tapatybių neatskleidėme dėl galimų grasinimų ir susidorojimo, pasakojimai identiški.

Anatolijus (pavardė redakcijai žinoma) tikėjosi automobilį „Opel Moca“ parduoti už 10 tūkst. eurų. Skambutis. Vyras telefonu pasiūlė nupirkti automobilį. Anatolijus pasakojo, kad bendrovės „Autentika“ vadybininku prisistatęs Vilius Vyšniauskas sandoriui garantuoti 2,5 tūkst. eurų už automobilį sumokėjo grynaisiais, o likusią sumą, pasirašydamas paprastuosius vekselius, įsipareigojo sumokėti dalimis, tačiau įsipareigojimo neįvykdė.

Kita nukentėjusioji pasakojo, kad V. Vyšniauskas atvažiavo su automobilių tikrinimo įranga, taip sudarydamas rimto specialisto įvaizdį. Anot moters, nurodytais įmonės telefonais dabar atsiliepia jaunuoliai, kurie dažniausiai sako nieko nežinantys ir tik darantys tai, ką jiems nurodo. Tačiau nukentėjusioji pabrėžė, kad už šios kompanijos nugaros viską reguliuoja Laimis Valinskas.

Advokatų profesinės bendrijos „Meidus ir Juzukonis“ rašte generalinei prokurorei pažymima, kad nusikalstamą veiklą vykdo organizuota grupė, kuriai galimai vadovauja teisėsaugai gerai žinomas ir už sukčiavimą teistas L. Valinskas, pasitelkdamas kitus asmenis – jau minėtą V. Vyšniauską, Stasį Šidlauską, Žydrūną Karpavičių, Ligitą Sinkevičę ir kitus.

„Jiems keli ikiteisminiai tyrimai jau pradėti, bet jie toliau tęsia savo veiklą. Jie yra pasikaustę ir kažkieno pakonsultuoti, todėl veikia toliau. Be to, jie veikia labai sparčiai, o tyrimai vyksta vangiai. Gal pareigūnai pakalba, kad „ai, kvailiai, patys apsigavo“, bet patiklumas – juk ne visada kvailumo požymis. Mes linkę tikėti, kad aplinkui visi sąžiningi. Aišku, kad žmogus yra apkvailinamas ir juo pasinaudojama“, – aferistų gebėjimus išskyrė advokatas Tomas Meidus.

Kyšo policininko ausys?

Štai dar ką pavyko atskleisti. Formaliai sukčiai automobilį įgyja už, tarkime, 14 tūkst. eurų, o parduoda už beveik 5 tūkst. Atsiskaitoma grynaisiais. Tai vienas iš epizodų, kuriame figūruoja Lietuvos policijos komisariatų kriminalinės policijos pareigūno pavardė. Tai perša prielaidą apie galimus aferistų ryšius su teisėsaugos institucijomis, dėl kurių ikiteisminiai tyrimai apskritai nepradedami arba viskas vilkinama.

Anot advokatų bendrijos atstovų, per pokalbius su nukentėjusiaisiais paaiškėjo, kad neteisėtai pasisavintus automobilius galimai perperka ir patys pareigūnai. Susipažinus su vieno ikiteisminio tyrimo medžiaga, paaiškėjo, kad neteisėtai pasisavintą nukentėjusiosios automobilį iš tiesų įsigijo policijos pareigūnas.

Jis automobilį įsigijo žymiai mažesne nei rinkos kaina, t. y. daugiau nei dvigubai pigiau, galimai sąmoningai nuslepiant dalį grynais pinigais sudaromo sandorio kainos. „Keista, kai per apklausą pareigūnas aiškina, kad automobilio, kurio šeimai ieškojo apie mėnesį, kaina jam nesukėlė jokio įtarimo“, – T. Meidus.

Jie yra pasikaustę ir kažkieno pakonsultuoti, todėl veikia toliau.

Pareigūnas įsigijo automobilį už 4 950 eurų, nors jo rinkos vertė šiuo metu – apie 11 tūkst. eurų. Nuo 2022 m. lapkričio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymas numato, kad pagal sandorį atsiskaitant grynaisiais suma negali viršyti 5 tūkst. eurų, įskaitant ir dalinius atsiskaitymus.

Akivaizdu, kad šiuo atveju sandoris buvo sudarytas su tikslu apeiti šį įstatymą. Tikėtina, kad buvo suklastota pirkimo–pardavimo sutartis ir dalis sandorio kainos sumokėta atskirai – vokelyje. Tai jau užtraukia tiek administracinę, tiek baudžiamąją atsakomybę abejoms sandorio šalims.

Net jei minėtas pareigūnas iš tiesų nupirko 11 tūkst. eurų vertės automobilį vos už 4 950 eurų, tai bet kuriuo atveju neabejotinai rodo jo nesąžiningumą, nes tokia žema automobilio kaina lyg ir turėjo kelti abejonių dėl sandorio teisėtumo. Juolab kad pati nukentėjusioji automobilį pardavinėjo už 11 tūkst. eurų, jis buvo techniškai tvarkingas, prižiūrėtas, maža rida – vos apie 120 tūkst. km.

Vyšnia ant torto buvo tai, kad, nepaisant viso sandorio keistumo, automobilis buvo sulaikytas ir grąžintas ne nukentėjusiajai, o aiškiai nesąžiningam ir galimai nusikalstamu būdu automobilį įgijusiam perpirkėjui. Ar toks sprendimas stiprina Lietuvos piliečio tikėjimą teisine valstybe, ikiteisminio tyrimo skaidrumu ir policijas pareiga padėti nukentėjusiajam?

Keista: T. Meidus stebisi teisėsaugos nenoru matyti nusikalstamos veikos visumos. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ragina apjungti tyrimus

Galima leistis į fantazijas, kad aferistų grupuotė vykdo užsakymus. Kodėl ne? Užsakovas baksteli pirštu skelbimuose, kad nori tokio automobilio. Sukčiai lekia pirkti, automobilio pardavėjui numeta kokius 2 tūkst. eurų, likusius raštais, kaip firmos atstovai, įsipareigoja sumokėti vėliau ir kuo skubiau perrašo mašiną jau naujo savininko vardu už mažą kainą.

Nukentėjusieji lieja apmaudą, kad teisėsaugos rekomendacijos pinigus susigrąžinti civiline tvarką neapriboja sukčių veiklos – jie ir toliau laisvai veikia. Net ir kreipdamiesi civiline tvarka, nukentėjusieji nieko nepeštų, nes sukčių registruotos įmonės neturi jokio turto.

„Į mus kreipėsi jau viltį praradę žmonės, ypač teisėsaugos atstumti. Jie susitaikė, kad nebesusigrąžins prarastų pinigų, tačiau siekia pažaboti aferistus, kad kiti nenukentėtų. Čia ne mastelis, o mastas, kuriame šimtai tūkstančių išviliojama kasdien“, – teisėsaugos nenoru matyti nusikalstamo veikos visumos stebėjosi T. Meidus.

Advokatų profesinė bendrija rašte generalinei prokurorei pabrėžė, kad iš nukentėjusiųjų teikiamos informacijos ir pačių pareigūnų paaiškinimų yra visiškai akivaizdu, jog teisėsaugos institucijų tarpusavio nesusikalbėjimu sąmoningai ir sėkmingai naudojasi nusikaltėliai, nuolat keisdami nusikaltimų vietas, įmonių adresus ir kt. Būtent dėl to būtina šių asmenų baudžiamąjį persekiojimą atlikti centralizuotai, tam, kad ateityje jų nusikalstama veikla būtų sėkmingai užkardyta.

Advokatų profesinė bendrija ragina generalinę prokurorę atsižvelgti į tai, kad tiriamos sukčiavimo nusikalstamos veikos yra tapačios, t. y. atliekamos pagal tą pačią schemą, veikiant tiems patiems asmenims, organizuotoje grupėje, taip pat nusikalstamos veikos yra kartotinės, daromos visoje Lietuvos teritorijoje.

Ir nukentėjusiųjų yra daug, todėl būtina sujungti visus ikiteisminius tyrimus į vieną, sudaryti tyrimo grupę iš kelių skirtingų ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų ir tyrimo organizavimą pavesti Vilniaus apygardos prokuratūrai.

Žinomas, bet nepažabotas

Vis dėlto reikia pripažinti, kad viešojoje erdvėje jau seniai aprašomas apsukrus sukčius L. Valinskas. 15min 2009 m. skelbė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) Utenos apskrities skyriaus pareigūnai kartu su Utenos rajono apylinkės prokuratūra išaiškino trijų asmenų nusikalstamą grupę, kuri, klastodama įmonės dokumentus, iš Lietuvos gyventojų apgaule įgijo daugiau kaip 450 tūkst. litų. Bendrovių „Leoga“ ir „Tenoma“ vardu visoje Lietuvoje su gyventojais buvo sudaromos sutartys dėl neva gaminamų durų ar baldų.

2005 m. gegužės 9 d. „Lietuvos ryto“ priede „Būstas“ spausdinta publikacija apie tai, kaip L. Valinskas vedžiojo žurnalistę po prabangius, neva dvaro kopiją primenančius savo namus ir tikino esąs ketvirtos kartos bajoras.

„Nepriekaištinga išvaizda, tvarkinga apranga, gebėjimas įtikinamai kalbėti užmigdo ir patyrusių verslo partnerių budrumą. Greitakalbė, nuolatinio skubėjimo įspūdis ir gebėjimas diplomatiškai „neišgirsti“ ar neatsakyti į jam neparankius klausimus – charakteringa L. Valinsko maniera“, – taip šį verslininką 2006-ųjų pavasarį buvo apibūdinęs laikraštis „Utenos apskrities žinios“. Tuo metu L. Valinskas buvo minimas kaip kitos iš skandalų neišbrendančios įmonės – „Fortena“ – šeimininkas.

„Kauno diena“ praėjusių metų lapkritį aprašė bendrovė „Gramana“ sukčiavimus ne tik perkant automobilius. Kaune registruota bendrovė „Gramana“ sudarė sutartį dėl stogo dengimo darbų. Buvo sumokėtas ir 2 tūkst. eurų avansas, tačiau darbai nepradėti.

Tąsyk rašinyje buvo nurodyta, kad internete galima rasti gausybę straipsnių apie vieną „Gramanos“ darbuotoją L. V., teistą už sukčiavimą. Dabar jau aišku, kad L. V. yra L. Valinskas.

Įdomu tai, kad „Gramana“ registruota Chemijos gatvėje esančiame garaže. Panaši situacija ir dėl „Autentikos“, kurioje veikia jau minėti sukčiai. Ši bendrovė registruota Pasvalio rajone, Nairių kaime, Mučiuvio gatvėje 17-4. Šis adresas yra atokiau nuo kaimelio, o realiai tėra kažkoks apgriuvęs pastatas.

Tokiu pačiu adresu kaip ir „Autentika“ registruota ir nauja kompanija „Euro sprendimai“. Nukentėjusieji neabejoja, kad, prisidengdami naujai registruota įmone, tie patys asmenys gali ir toliau tęsti savo veiklą, nors apie automobilių supirkimą prisistatydami neužsimena.

Amerikiečiai vertina „Ferrari“

Italijos prabangių automobilių gamintoja „Ferrari“ šią savaitę pagerino savo 2022-ųjų prognozes pranešusi, kad antrojo metų ketvirčio pelnas ūgtelėjo 22 proc. Italų teigimu, šuolis įvyko pirmiausia dėl stiprios paklausos Jungtinėse Valstijose.

Amerikiečiai, europiečiai ir turtingi pirkėjai iš Azijos italų „žirgus“ graibstė taip, kad „Ferrari“ balandžio–birželio grynasis pelnas siekė 251 mln. eurų. Tai net 45 mln. eurų daugiau nei prieš metus, o pardavimų pajamos išaugo 25 proc. – iki 1,29 mlrd. eurų.

Mažoje, nors ir neskurdžioje Lietuvos rinkoje prabangūs modeliai perkami kur kas vangiau. Automobilių istorijos patikros platforma „carVertical“ atliko tyrimą, apėmusį metų laikotarpį – nuo 2021 m. gegužės iki 2022 m. gegužės. Analitikai išsiaiškino, kokius modelius Lietuvoje parduoti lengviausia, o kurie pirkėją randa lėčiausiai.

Paklausa: „Ferrari“ galiūnai šiemet nusipelnė ypatingo prabangaus segmento pirkėjų iš JAV palankumo / Gamintojo nuotr.

Nors kiekvieno automobilio būklė ir komplektacija skiriasi, šis tyrimas atsižvelgia į vidutinį konkretaus modelio pardavimo laiką, palyginti su kitais automobiliais.

Tuoj už plačios „Touran“ nugaros rikiuojasi tokia nesenstanti kelių klasika kaip „Opel Vectra“ ir didesnis „Touran“ brolis „Volkswagen Sharan“.

Dominuoja „Volkswagen“

Ne paslaptis, kad lietuviai nuo seno garsėja meile „Volkswagen“ koncerno gaminiams. Tad nieko keisto, kad greičiausiai šalyje parduodamas modelis – „Volkswagen Touran“. Surasti pirkėją šiam mažajam vienatūriui vidutiniškai pakanka vos penkių dienų.

Tuoj už plačios „Touran“ nugaros rikiuojasi tokia nesenstanti kelių klasika kaip „Opel Vectra“ (parduodama vidutiniškai per 5,4 dienos) ir didesnis „Touran“ brolis „Volkswagen Sharan“ (per 5,66 dienos). Beje, šiemet nuo konvejerio nuvažiavo paskutiniai šio vienatūrio atstovai. Nuo pat 1995-ųjų iki pat šių metų gamintas „šaranas“ užleido vietą kitiems VW koncerno modeliams.

Žaibiškai: greičiausiai šalyje parduodamas modelis – „Volkswagen Touran“, kuriam pirkėją surasite vidutiniškai per penkias dienas / Scanpix nuotr.

Greičiausiai Lietuvoje parduodamų automobilių dešimtuke „vokiečiai“ tiesiog dominuoja. Jie užima net septynias dešimtuko vietas. Tris pozicijas prasiskynė japoniški modeliai – žinoma, „Toyota“. Už pirmojo trejetuko ribų rikiuojasi „Toyota Prius“ (vid. 5,7 dienos), „Opel Astra“ (5,9 d.), „Audi A3“ (6,2 d.), „Opel Zafira“ (6,3 d.), „Toyota Corolla“ (6,4 d.), „Volkswagen Passat“ (6,61 d.) ir „Toyota Avensis“ (6,62 d.).

Pasak rinkos analitikų, visų šių automobilių savininkai gali tikėtis greitai sulaukti susidomėjusio pirkėjo skambučio ir sklandžiai atsisveikinti su pabodusia transporto priemone.

„Porsche“ – išrankiesiems

Tyrimo metu buvo žvilgtelėta ir į lėčiausiai parduodamus modelius – tokius, kurių skelbimai vairuotojus domina mažiausiai. Neabejotinas lyderis šiame sąraše yra „Porsche Cayenne“. Skelbimų portaluose šių visureigių pasiūla ganėtinai nemenka, bet įkandami jie retam lietuviui.

Greičiausiai Lietuvoje parduodamų automobilių dešimtuke „vokiečiai“ tiesiog dominuoja. Jie užima net septynias dešimtuko vietas.

Pavyzdžiui, už Vilniuje parduodamą trejų metų senumo 4 l 404 kW galingumo gražuolį, nuvažiavusį 73 tūkst. km, prašoma net 120 tūkst. eurų. Tiesa, mažiau galingą (3 l, 250 kW), bet naujesnį „Cayenne“ pardavėjas Palangoje siūlo už 80 tūkst. eurų. Tarp pigiausių parduodamų mūsų rinkoje – 2008 m. modelis, kurio kaina nesiekia 14 tūkst. eurų.

Žirklės: naudotų „Porsche Cayenne“ kainos Lietuvoje svyruoja nuo 120 tūkst. iki 14 tūkst. eurų / Wikipedia nuotr.

Tad potencialus pirkėjas gali rinktis iš didelės „Porsche“ įvairovės ir pernelyg neskubėdamas. Ne veltui parduoti šį greičio galiūną vidutiniškai trunka beveik mėnesį. Net jei nustatysite adekvačią kainą, neviršijančią realios šio visureigio vertės, pagal statistiką vis tiek jį parduosite po 28,8 dienos.

Kiek netikėtai iškart už „Cayenne“ rikiuojasi visiškos jo priešingybės – žvitrusis miesto mažylis „Fiat 500“ (24,9 d.) ir talpusis mikroautobusas „Iveco Daily“ (24,3 d.). Toliau sąraše – sportiški ir galingi „Jaguar XF“ (24 d.), „Land Rover Range Rover Sport“ (23,8 d.), „Land Rover Range Rover“ (22,4 d.), „Audi A7“ (22 d.), „6 serijos BMW Gran Coupe“ (21,8 d.), „Ford Mustang“ (19,3 d.).

Į šią draugiją kiek netikėtai įsiterpė kuklus „Opel Mokka“. Šis ganėtinai naujas modelis parduodamas vidutiniškai per 20,3 dienos. Kita vertus, žinant „Opel“ menko patikimumo reputaciją, labai stebėtis gal ir nevertėtų.

Įskaičiuoja ir remontą

Apibendrindami „carVertical“ specialistai teigia, kad dauguma prasčiausiai parduodamų automobilių priklauso aukštesnei klasei ir domina ganėtinai siaurą pirkėjų ratą. Nors Lietuvoje nemenka dalis vairuotojų vis dar mieliau renkasi seną, bet prabangų automobilį nei naujesnį, tačiau ekonominės klasės, ši tendencija po truputį slopsta.

Greičiausiai parduodamų naudotų automobilių sąraše vyrauja ekonomiški ir laiko patikrinti modeliai, pasižymintys patikimumu ir nedidelėmis remonto sąnaudomis. Naudoto automobilio pirkėjas siekia sutaupyti, todėl įvairius prabangos elementus, būdingus „Porsche“ ar „Land Rover“ ratuočiams, antrinėje rinkoje pirkėjai ne ypač vertina.

Aukštesnės klasės automobiliai ne tik patiria smarkų nuvertėjimą, bet ir pasižymi brangia eksploatacija. Nieko keisto, kad pirkėjai renkasi paprastesnius modelius, siekdami išvengti didelių priežiūros išlaidų ir degalų sąnaudų. Kuo naudotas automobilis patikimesnis ir pigesnis naudoti, tuo greičiau jis atras pirkėją. Ne veltui pervežimo paslaugas teikiantys vairuotojai mielai renkasi ekonomišką „Toyota Prius“, o ne „Jaguar XF“ ar kitą prabangesnį modelį.

Įpročiai keičiasi

Nusipirkti naudotą transporto priemonę dažnu atveju gali būti tikra loterija, todėl visada verta patikrinti transporto priemonės istoriją automobilių istorijos patikros platformoje. Tai padeda ne tik apsisaugoti nuo nesąžiningų pardavėjų, bet ir įgyti derybinį pranašumą gyvai dar net nemačius dominančio modelio.

Automobilių pardavimo ekspertas Paulius Valiukėnas pažymi, kad pamažu keičiasi ne tik lietuvių polinkis pirkti senesnį, bet aukštesnės klasės automobilį, bet ir kiti aspektai. Pavyzdžiui, jaunesni vairuotojai dažnai renkasi ne tiesiogines pardavimo aikšteles, bet interneto platformas.

„Panašu, kad senieji metodai, kai automobilį patogiausia būdavo išsirinkti nuvykus į specializuotą turgų, aikšteles ar pas pavienius pardavėjus kitose vietose, pamažu tampa nebemadingi. Vairuotojai vis dažniau pabrėžia, kad automobilio įsigijimas privalo tapti įprastu procesu, kai pirkėjas nori būti ramus ir užtikrintas, jog pirkinys yra patikimas tiek techniniu požiūriu, tiek ir kalbant apie būtinus dokumentus“, – dėstė „Longo LT“ vadovas.

P.Valiukėno žodžiais, mūsų šalyje pasitaiko nemažai istorijų apie nenusisekusius sandorius, kurių centre – nesąžiningi automobilių perpardavinėtojai. Anot jo, tai gerokai apkartina pirkėjų kasdienybę.

„Atsukta rida, pirkimo–pardavimo sutarties arba garantijos nebuvimas, įrašyta mažesnė nei įsigyjamas automobilis kaina – visa tai pirkėjui lemia nemenkų nuostolių. Jis gali prarasti galimybę skųsti pardavėją. Taip pat gedimo atveju, norėdamas susigrąžinti sumokėtą sumą, galimai atgausite tik tą gerokai sumažintą, kuri nurodyta sutartyje“, – perspėjo P.Valiukėnas.

Paprasčiau parduodant ir užsieniečiams

Nuo rugpjūčio 1-osios supaprastėjo tvarka parduodantiems automobilį užsienio gyventojui ar įmonei šalies teritorijoje. Nuo šio mėnesio kreiptis į „Regitrą“ ir deklaruoti automobilio nuosavybės pasikeitimą pakaks tik Lietuvos gyventojui.

Pagal iki šiol galiojusią tvarką, pardavus transporto priemonę užsienio gyventojui ar įmonei Lietuvos teritorijoje, į „Regitrą“ turėjo kreiptis tiek jos pirkėjas, tiek pardavėjas. Kitaip tariant, pirmiausia „Regitros“ padalinyje užsienio gyventojas pateikdavo įgijimo deklaraciją, o ją patvirtindavo Lietuvos gyventojas. Tik abiem pusėms atlikus šiuos veiksmus, būdavo panaikinamas Lietuvos gyventojo vardu galiojantis savininko deklaravimo kodas (SDK) ir po dešimties kalendorinių dienų transporto priemonė buvo automatiškai išregistruojama. Tačiau nuo rugpjūčio ši tvarka palengvinta ir pareiga kreiptis į „Regitrą“ palikta tik pardavėjui, t.y. Lietuvos gyventojui. Jam reikės per penkias darbo dienas nuo sandorio sudarymo pateikti vienpusę perleidimo deklaraciją, kurios pagrindu bus panaikintas jo vardu galiojantis SDK. Ši paslauga bus prieinama internetu nemokamai. Tokia pat tvarka taikoma parduodant automobilį užsienio šalies teritorijoje. Tikimasi, kad, priėmus tokį sprendimą, procedūra taps paprastesnė „Regitros“ klientams ir sumažės eilės padaliniuose, į kuriuos šiemet kreipėsi apie 29 tūkst. užsienio gyventojų, norėdami deklaruoti įsigytą automobilį.

Šių metų pradžioje buvo atlikta per 20 kratų Klaipėdoje ir Šiauliuose, kurių taikiklyje atsidūrė nesąžiningi automobilių prekeiviai.

Policijos kriminalistai ir muitininkai kartu su Mokesčių inspekcijos pareigūnais surinko duomenų, kad Kipre registruota įmonė ir jos atstovas Lietuvoje, pardavinėdami iš Jungtinių Valstijų importuojamus automobilius, siekė išvengti prievolės sumokėti mokesčius, apgaulingai tvarkė įmonės apskaitą, teikė neteisingus duomenis apie pajamas, turtą ir pelną. Pirminiais duomenimis, nuo 2018 m. sausio iki 2022 m. sausio įmonės buhalterijoje, įtariama, buvo neapskaityta apie 1 000 parduotų automobilių, kurių vertė siekia 2,35 mln. eurų, ir į Lietuvos biudžetą nesumokėta per 400 tūkst. pridėtinės vertės mokesčio (PVM).

Kaip matyti iš statistikos, Lietuvoje praėjusiais metais pirmą kartą įregistruota iš viso 146 tūkst. naudotų lengvųjų automobilių. Vidutinis jų amžius siekė 11 metų. Vien gruodį šalyje pirmą kartą įregistruota 11,8 tūkst. naudotų automobilių – 22 proc. daugiau nei 2020 m. gruodį. Akivaizdu, toli gražu ne visi automobilių prekybos rinkoje veikiantys verslininkai sąžiningai nurodo uždirbamas pajamas ir sumoka priklausančius mokesčius.

VMI specialistų teigimu, sukūrus naują transporto priemonių savininkų apskaitos sistemą ir įvedus savininko deklaravimo kodą (SDK), pasiekta pažanga, tačiau dalis prekeivių vis dar nenusiteikę veikti skaidriai. Automobilius įsigyjantys gyventojai neretai įveliami į dokumentų klastojimo ir mokesčių vengimo schemas. Nesąžiningų transporto priemonių pardavėjų klasta patikėję pirkėjai nukenčia patys. Apie tai papasakojo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (Kauno AVMI) viršininkė Judita Stankienė.

Judita Stankienė. Vilmanto Raupelio nuotr.

–  Kokias pagrindines rizikas įžvelgiate naudotų automobilių prekybos sektoriuje?

–  Pagrindinės rizikos yra susijusios su gautų pajamų slėpimu. Tai ir suklastotų užsienietiškų pirkimo–pardavimo sutarčių, vadinamųjų „kauferių“, naudojimas, ir sumažintos automobilio pardavimo kainos nurodymas dokumentuose. Abiem atvejais nuo nesąžiningo automobilio pardavėjo veikimo būdo nukenčia transporto priemonių pirkėjai.

Pagrindinės rizikos yra susijusios su gautų pajamų slėpimu.

– Kaip prie šių šešėlinės ekonomikos reiškinių naikinimo prisideda SDK?

– SDK privalo turėti kiekvienas mūsų šalyje esantis automobilis. Šis kodas susieja automobilio savininką Lietuvoje su konkrečia transporto priemone. Jis turi būti skelbiamas parduodant transporto priemonę, nesvarbu, kokiu būdu tai daroma: pateikiant skelbimus interneto portaluose, socialiniuose tinkluose ar automobilius eksponuojant pardavimo aikštelėse. Tai apsunkina nesąžiningų transporto priemonių pardavėjų bandymus pasislėpti už „kauferio“.

– Kaip automobilių prekeiviams sekasi vykdyti šį reikalavimą?

–  Palyginus praėjusių metų gegužės mėn., kai įsigaliojo SDK, duomenis su gruodžio mėn. duomenimis, galima teigti, kad institucijų vykdomos priemonės yra efektyvios. SDK transporto priemonei privalo būti suteiktas iki automobilio įvežimo į Lietuvos Respublikos teritoriją. Atliekant patikrinimus keliuose, gegužės mėn. SDK turėjo apie 56 proc. transporto priemonių, o gruodžio mėn. – jau 81 proc. Kalbant apie automobilių pardavimo aikšteles, SDK skelbiamas prie 92 proc. parduodamų transporto priemonių.

Visai kitokia situacija stebint skelbimus internete – SDK nurodomas apie 38 proc. skelbimų. Pastebime ir bandymų sukčiauti – dalis nesąžiningų pardavėjų nurodo išgalvotą SDK. Negaliojantys ir neteisingi SDK įrašomi 9 proc. automobilių pardavimo skelbimų. Transporto priemonių pardavėjai tokiu būdu bando išvengti kontroliuojančių institucijų dėmesio, tačiau SDK teisingumas yra tikrinamas kiekvienu atveju, tad fiktyvus kodas tikrai nepadės išvengti kontrolės.

Verta priminti, kad SDK paprasčiausia gauti internetu, naudojantis VĮ „Regitra“ elektroninėmis paslaugomis.

–  Kokiomis priemonėmis užtikrinama, kad į Lietuvą įvežami automobiliai turėtų SDK ir kad kodas būtų skelbiamas automobilio pardavimo metu?

– Taikomas platus priemonių spektras: rengiami patikrinimai keliuose, automobilių turgavietėse, atliekama internetinių skelbimų analizė, vykdomi kontroliniai pirkimai, naudojami automatiniai skambučiai, primenantys apie prievolę SDK nurodyti skelbimuose. Taip pat buvo bendraujama su socialiniuose tinkluose esančių automobilių pardavimo grupių administratoriais ir didžiausių transporto priemonių pardavimo skelbimų portalų atstovais.

Transporto priemonių pardavimo aikštelėse buvo patikrinta per 6,5 tūkst. automobilių, keliuose – dar kiek daugiau nei 3,5 tūkst. Nuo gegužės mėn. iki metų pabaigos VMI specialistai išanalizavo ir įvertino per 31,7 tūkst. transporto priemonių pardavimo skelbimų.

SDK patikrinimus vykdome kartu su policijos, Muitinės departamento ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnais. Bendri veiksmai planuojami ir koordinuojami Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio regionuose veikiančiuose jungtiniuose operacijų centruose.

– Ar aptartos priemonės duoda teigiamų rezultatų?

– Įvedus naują transporto priemonių savininkų registravimo tvarką, pastebima teigiamų tendencijų – užsienietiškų pirkimo–pardavimo sutarčių naudojimas mažėja. Auga gyventojų ir įmonių, įregistravusių automobilių prekybos veiklą, skaičius. Palyginus 2020 m. sausio 1 d. duomenis su šių metų pradžios duomenimis, tokią veiklą pasirinkusių gyventojų skaičius padidėjo 21,17 proc., įmonių – 5,93 proc.

2019–2021 m. kontroliuojant automobilių prekybos ir remonto sektorių buvo atliktas 1 751 kontrolės veiksmas. Šių veiksmų metu nustatyta daugiau nei 8,1 mln. eurų mokesčių ir susijusių sumų. Vien automobilių prekeivių, į kuriuos buvo nukreipti VMI kontrolės veiksmai, per 2021 m. sumokėtų mokesčių suma, palyginti su 2020 m., išaugo 2,4 karto, arba 5,5 mln. eurų.

Padariniai: piliečiui, sutinkančiam pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti mažesnę automobilio kainą, vėliau gali tekti sumokėti kur kas didesnius mokesčius. E. Ovčarenko / BNS nuotr.

– Minėjote, kad dažnai nuo nesąžiningų automobilių pardavėjų nukenčia pirkėjai. Su kokiomis problemomis gali susidurti transporto priemonių pirkėjai, sutinkantys pasirašyti „kauferį“?

– Gyventojai, pasirašantys tokią sutartį, prisideda prie mokesčių slėpimo ir dokumentų klastojimo. Tokiame dokumente nurodoma, kad transporto priemonės pardavėjas yra užsienietis, nors realiai automobilis įsigyjamas iš Lietuvos piliečio. Tikrojo pardavėjo duomenys nėra užfiksuoti – jis tarsi pasislepia ir nedalyvauja transporto priemonės pardavimo sandoryje. Už automobilio pardavimą gautas pajamas nesąžiningas pardavėjas paprasčiausiai nuslepia, nesumoka priklausančių mokesčių.

Gyventojai turėtų žinoti, kad sutartys, kuriose nurodomos tikrovės neatitinkančios aplinkybės (netikri pardavėjo duomenys, sumažinta įsigijimo kaina ir pan.), yra vertintinos kaip suklastotos, o jų įforminimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Suklastotą sutartį pasirašantis pirkėjas taip pat netenka visų garantijų, nes neturi jokių įrodymų, kad automobilis pirktas iš Lietuvos piliečio.

Gyventojai, kurie transporto priemonę įsigijo pasirašydami „kauferį“, gali prisidėti suteikdami informacijos.

– Ką turi daryti gyventojai, kad nepakliūtų į tokias pinkles?

– Naudotų automobilių pirkėjai turėtų žinoti grėsmes, kylančias dėl to, kad sandoris baigiamas pasirašant suklastotą užsienietišką pirkimo–pardavimo sutartį. Perkant automobilį iš Lietuvos piliečio reikėtų patikrinti, ar transporto priemonė turi SDK ir ar jis teisingas, o ne pasirašinėti užsienietišką pirkimo–pardavimo sutartį, tarsi automobilį įsigijus tiesiogiai iš užsieniečio.

Labai svarbu ir pačių gyventojų įsitraukimas užkertant kelią neteisėtai veiklai. Gyventojai, kurie transporto priemonę įsigijo pasirašydami „kauferį“, gali prisidėti suteikdami informacijos. Tuo tikslu daugiau nei tūkstančiui asmenų, pasirašiusių užsienietišką pirkimo–pardavimo sutartį, VMI išsiuntė klausimynus. Dalį gyventojų pakviesime į pokalbį. Taip siekiame išsiaiškinti automobilio įsigijimo aplinkybes ir patikrinti, ar transporto priemonę iš tiesų tiesiogiai pardavė užsienio šalies pilietis. Į pateiktus klausimus jau atsakė per 400 asmenų. To dar nepadariusius gyventojus kviečiame atsakyti į šiuos klausimynus. Tikimės geranoriškos visų pagalbos nustatant nesąžiningus verslininkus.

– Parduodant automobilius pasitaiko atvejų, kai nurodoma ne reali, o gerokai sumažinta pardavimo kaina. Kokios galimos tokio elgesio pasekmės?

–  Pirkėjas, sudarantis sandorį su pardavėju ir sutinkantis pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti mažesnę automobilio kainą, nei yra sumokama realiai, vėliau gali nukentėti ir pats. Šiam pirkėjui parduodant tą patį automobilį už didesnę kainą, nei ji buvo įrašyta sutartyje įsigijimo metu, gali tekti sumokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį (GPM) nuo gauto pelno. Pavyzdžiui, jeigu pirkėjas, įsigyjantis automobilį, sutiko su pardavėju dokumente įrašyti 100 eurų automobilio kainą, o vėliau tas pats pirkėjas, parduodamas minėtą transporto priemonę kitam naudotojui, į sutartį įrašė 5 000 eurų sumą, jam teks sumokėti 735 eurus GPM. Dėl šios priežasties gyventojus raginame sąžiningai nurodyti automobilio įsigijimo kainą.

–  Kokių situacijų pasitaiko tikrinant automobilių prekeivius? Tikriausiai ne visi nusiteikę geranoriškai?

–  Pasitaiko įvairių atvejų. Pavyzdžiui, vienas nesąžiningas automobilio pardavėjas, supratęs, kad jį tikrina mokesčių administratorius ir policijos pareigūnai, bandė tiesiog pabėgti. Žinoma, jis buvo sulaikytas. Pasitaiko atvejų, kai į nelegalią veiklą yra įtraukiami ir pašaliniai asmenys. Pavyzdžiui, vienas patikrinimas pradėtas dėl interneto portale pateikto skelbimo su nurodytu melagingu SDK – skelbimo autoriaus sugalvotu 8 raidžių junginiu. Atliekant imitacinį pirkimą, automobilį aprodęs asmuo transporto priemonės pirkimą imitavusiems mokesčių inspekcijos specialistams ir policijos pareigūnams pasiūlė sandorį baigti pasirašant olandišką „kauferį“. Šį dokumentą jis paprašė užpildyti automobilių turgaus teritorijoje dirbančios moters, o pats pasirašė vietoj užsienio šalies piliečio.

Renkasi pigiausią

Skaičiuojama, kad lietuviai automobiliui įsigyti vidutiniškai skiria apie 5 tūkst. eurų. Dažniausiai renkamasi vidutinės ar aukštesnės klasės, maždaug dešimties metų senumo vokiška produkcija. Tarp perkamiausių išlieka VW, po to – BMW markės automobiliai. Populiarėja ir miesto visureigiai.

Naudotų automobilių rinką supa įvairios paslaptys ir keistenybės. Nebestebina atvejai, kai iš pirmo žvilgsnio tvarkingą pirkinį įsigiję žmonės jau po kelių dienų ar vos nuvažiavę kelis kilometrus sužino esą apgauti. "carVertical.lt" turinio projektų vadovo Mato Buzelio teigimu, tik tada pirkėjai pasvarsto, ar tikrai padarė viską, kad išsiaiškintų perkamo automobilio būklę.

"Nusivylę pirkėjai iš pradžių pagalvoja, ar tikrai sutaupė, rinkdamiesi pigesnį, tačiau naujesnį automobilį iš įtartino pardavėjo. Tik tada pasidomi, kodėl jų nusipirktas automobilis buvo parduodamas pigiau nei kiti analogiški variantai", – tvirtino M.Buzelis.

Nusivylę pirkėjai iš pradžių pagalvoja, ar tikrai sutaupė, rinkdamiesi pigesnį, tačiau naujesnį automobilį iš įtartino pardavėjo. Tik tada pasidomi, kodėl jų nusipirktas automobilis buvo parduodamas pigiau nei kiti analogiški variantai.

Kauno automobilių turgų administruojančios bendrovės "Varanas" direktorius Valentinas Naujanis pastebi, kad jei aikštelėje Lietuvoje stovės trys to paties modelio automobiliai, dauguma pirkėjų griebs tą, kuris pigiausias, o tik vėliau pamąstys apie jo kokybę. Kita vertus, net ir perkant brangiausią nėra garantijų, kad vėliau nepaaiškės, jog jis turi  kokių nors defektų. O sumokėjus didesnę sumą – ir apmaudas dėl nenusisekusio pirkinio kur kas didesnis.

"Mūsų žmonės mano, kad jei norimo modelio automobilį nusipirko gerokai mažesne nei rinkos kaina, vadinasi, pasisekė, kaip loterijoje įsigyti laimingą bilietą. Iš tiesų stebuklų nebūna, todėl potencialų pirkinį reikia vertinti atidžiai ir stengtis sužinoti visas aplinkybes, kodėl ta kaina mažesnė", – aiškino V.Naujanis.

Statistika neguodžia

Automobilių rinkos eksperto M.Buzelio žodžiais, maždaug kas šešto (16,6 proc.) naudoto automobilio Lietuvoje rida yra suklastota, o dažniau nei kas antras buvo patekęs bent į vieną eismo įvykį.

"Įsigyti į eismo įvykį nepatekusį automobilį ne taip paprasta. Ir kartais to plika akimi nematyti. Tačiau iš daugybės valstybių surinkti duomenys gali atskleisti, kad konkreti transporto priemonė buvo patekusi į didelį eismo įvykį, o tai indikuoja, į kurias vietas, tikrinant konkretų automobilį, reikėtų atkreipti dėmesį. Dėl to labai svarbu rinktis ne pagal kainą, o pirkti iš patikimo pardavėjo ir geros būklės automobilį", – dėstė jis.

Bendrovė atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad suklastotos ridos automobilių kainos gali būti nepagrįstai išpučiamos net ketvirtadaliu. Pirkėjas, nežinantis fakto apie jį dominančios markės automobilio suklastotą ridą neturi jokio derybų pranašumo ir gali labai permokėti.

Evaldo Šemioto nuotr.

Derasi dėl smulkmenų

M.Buzelis akcentavo ir kitą keistą Lietuvos automobilių rinkos ypatybę – nepagrįstus pirkėjų lūkesčius. Specialistas tvirtina, kad statistiniai šalies pirkėjai yra gana racionalūs, tačiau kai kurie už 1 000 eurų renkasi automobilį taip, lyg šis būtų naujas.

"Vis dar atsiranda tokių, kurie 25 metų ar senesniam automobiliui kelia neįgyvendinamus reikalavimus. Jie derasi dėl menkiausio įbrėžimo ar korozijos židinio, nors daugiau nei trys ketvirčiai, arba net 76 proc., tokio amžiaus automobilių yra patekę į eismo įvykius", – atskleidė automobilių rinkos ekspertas.

Jo nuomone, prieš priimant sprendimą pirkti, reikėtų pasidomėti tokių modelių kainomis užsienyje ir pagalvoti, ar gali iš Vakarų įvežtas automobilis būti pigesnis nei jo pirmosios registracijos šalyje. Jeigu taip – galbūt buvo atgabentas sudaužytas arba labai daug nuvažiavęs, o Lietuvoje atlikti paviršutiniški remonto darbai ar gal net koreguota rida.

Stovint kaina krinta

Kauno automobilių turgaus direktorius V.Naujanis mano, kad automobilį nusipirkti pigiau realu keliais atvejais. Viena populiaresnių situacijų, kai jis užsistovi ilgai neparduodamas.

"Būna, kad automobilis – visai neblogas, bet jo niekaip nenuperka. Ar kaina netinka, ar spalva, ar variklio galingumas. Taip ir stovi pusę metų. Tokį automobilį galima įsigyti kur kas pigiau nei pradinė kaina, nes pardavėjas bus suinteresuotas pagaliau atgauti įšaldytus pinigus, todėl ir padarys didesnę nuolaidą", – patarė V.Naujanis.

Dėl karantino tokių užsistovėjusių prekių susikaupė nemažai, bet jų kainoms įtakos tai vargu ar turės. Jau nuo praėjusių metų pastebima, kad naudoti automobiliai brangsta, tad labai abejotina, kad artimiausiu metu pradėtų pigti.

Pasak pašnekovo, kaina dažnai priklauso nuo ridos. Jei parduodamas automobilis nuvažiavęs 100–150 tūkst. km, tikėtina, kad didelių trūkumų neturės, todėl atitinkamai ir kainuos brangiau. V.Naujanio teigimu, pastaraisiais metais atsukamos ridos atvejų gerokai sumažėjo, nes automobilio nuvažiuotų kilometrų skaičių dažnai galima pasitikrinti pagal VIN kodą.

Pagal VIN kodą kompiuteryje išvydus draudiminį įvykį ir didžiulę jo žalos sumą atrodo, kad automobilis buvo kone sumaitotas, tad jo pirkti neverta. Bet iš tiesų galbūt pažeidimai buvo ne tokie drastiški, o didelė kompensacijos suma susidarė dėl aukštų serviso įkainių.

Žalos suma gali klaidinti

Tiesa, net ir ši patikra negarantuoja visiško duomenų tikslumo. Pavyzdžiui, įrašai dėl automobilį ištikusių avarijų ir jų metu patirtų apgadinimų. Tarkime, susidūrus dviem automobiliams, net jei įvykis bus draudiminis, kaltininkas savo apgadinimų gali ir nepažymėti, nes jie jam nebus kompensuojami. Todėl sistemoje šių trūkumų nebus matyti. Tuomet tolesnė kaltininko automobilio būklė priklauso nuo to, kiek sąžiningai bus atlikti remonto darbai. Liaudiškai tariant, ar kaip sau, ar planuojant parduoti.

Nukentėjusio automobilio pažeidimai ir atlikti remonto darbai bus matomi sistemoje. Tiesa, net ir šie įrašai nebūtinai atspindi tikrą situaciją. Mat neretai draudiminiai remonto darbai atliekami autorizuotame servise, kurio įkainiai būna itin dideli. Todėl, net ir nedidelės avarijos atveju galutinė žalos suma siekia ne vieną tūkstantį eurų.

"Pagal VIN kodą kompiuteryje išvydus draudiminį įvykį ir didžiulę jo žalos sumą atrodo, kad automobilis buvo kone sumaitotas, tad jo pirkti neverta. Bet iš tiesų galbūt pažeidimai buvo ne tokie drastiški, o didelė kompensacijos suma susidarė dėl aukštų serviso įkainių. Tuos pačius gedimus taisant paprastame servisiuke remontas būtų kainavęs nepalyginti pigiau ir žala nebeatrodytų tokia didelė", – svarstė pašnekovas.

Vytauto Petriko nuotr.

Ne remontuoja, o parduoda

Bet kuriuo atveju, perkant transporto priemonę, patariama ją nuvežti išsamiai apžiūrai į oficialų tos markės atstovo servisą. Tai padėtų ne tik patikrinant pirkinio istoriją, bet ir nustatant išoriškai sunkiau pastebimus trūkumus. Tarkime, tepalų lašėjimas gali reikšti nesunkiai pašalinamą gedimą, bet gali byloti ir apie gresiančias rimtas išlaidas.

Įprastai Lietuvą pasiekia 150–200 tūkst. km ridą peržengę automobiliai, nes maždaug po tokios ribos jiems reikia didesnių investicijų. Nusidėvi svarbesni mazgai, todėl greta periodinių techninių aptarnavimų prireikia ir didesnės apimties darbų. Automobilių meistrų paslaugos Vakarų Europoje kainuoja brangiau nei Lietuvoje, todėl vakariečiai mieliau investuoja į naują transporto priemonę, o senąją parduoda. Šios, savo ruožtu, atkeliauja į mūsų regioną. Žinoma, pasitaiko ir išimčių, kai automobilis Lietuvą pasiekia išties gerai išlaikytas ir prižiūrėtas. Toks pirkinys netaps našta ir kitam savininkui.

V.Naujanis juokiasi, kad lietuviai dažnai priekaištauja dėl užsienio pardavėjų nesąžiningumo parduodant automobilius su trūkumais, bet patys elgiasi panašiai.

"Net ir tas mūsų vairuotojas, kuris neturi patirties parduoti, sužinojęs, kad jo mašina turi kažkokių trūkumų ar gresia rimtos investicijos, stengiasi kuo greičiau ja atsikratyti ir veža į turgų arba įdeda pardavimo skelbimą", – pastebėjo pašnekovas.

Specialisto žodžiais, tokius automobilius lietuviai kur kas mieliau parduoda ukrainiečiams ar kitų užsienio šalių perpardavinėtojams, nes šie kur kas mažiau reiklūs. Toks pirkėjas, įsigijęs automobilį, išvyks ir daugiau su pardavėju nesusitiks. Vietinis, pastebėjęs kokį trūkumą, po kurio laiko gali pareikalauti atlyginti nuostolius arba net įtraukti į teisinius ginčus.

Laukia sujudimo

Dairantis automobilio užsienyje, jų orientacines kainas galima sužinoti vietos pardavimo portaluose, pavyzdžiui, vokiškajame mobile.de. Patyrę perpardavinėtojai žino, kur tą patį modelį rasti pigiau. Jie turi savo vietinius tarpininkus, kurie padeda atrinkti potencialius pirkinius iš pirmų rankų, tiesiai iš savininkų kiemo. Taip perpardavinėtojas automobilį nuperka kur kas pigiau nei pagal skelbimus.

"Mūsų perpardavinėtojas nepirks automobilio Vokietijoje, jei matys, kad Lietuvoje ją parduos tik kokiais 300 eurų brangiau. Juk nemažai kainuoja ir ją atgabenti, ir remontuoti ar kitaip paruošti. Todėl, norint užsidirbti, tas kainų skirtumas turi būti nemažas", – aiškino automobilių turgaus vadovas.

Šių metų pradžioje Kauno automobilių turguje pasiūla sumažėjo drastiškai. Iki karantino didelėje teritorijoje stovėdavo iki 2,5 tūkst. automobilių, o pavasarį jų liko tik keli šimtai. Judėjimo apribojimai tarp valstybių ir šalies viduje itin skaudžiai smogė ir pardavėjams, ir pirkėjams. Anksčiau į turgų kasdien grįždavo apie dešimt automobilvežių, o dabar tiek neatvažiuoja ir per savaitę. Ne veltui vietos perpardavinėtojai, išpardavę anksčiau atsivežtus automobilius, jaučia didelį naujų prekių trūkumą. Todėl kiekvienas automobilvežis tiesiog apspintamas su didele viltimi rasti ką nors tinkamo toliau parduoti.

Tiesa, pastaruoju metu, atšaukus judėjimo tarp savivaldybių apribojimus, situacija kiek pagerėjo. Praėjusį savaitgalį į turgų atgabenta parduodamų automobilių iš kitų miestų, sugužėjo ir daugiau pirkėjų. Vis dėlto pagrindinio postūmio tikimasi vasarą, jei bus atšaukti judėjimo tarp valstybių apribojimai ir bus sušvelnintos karantino sąlygos.

„Pandemija gyventojų ir įmonių planus įsigyti naujus automobilius buvo trumpam pristabdžiusi, tačiau vasaros mėnesiais stebėjome atsigavusią automobilių paklausą. Itin aktyviai juos pirko privatūs asmenys. Mūsų duomenimis, 3 iš 5 lengvųjų automobilių šiuo metu nuperka šalies gyventojai, kurie linkę pasinaudoti gamintojų atstovų taikomomis nuolaidomis“, – sako Monika Cemnolonskienė, „Swedbank“ lizingo vadovė.

Remiantis „Swedbank“ duomenimis, šią vasarą privatūs klientai įsigijo 6 proc. daugiau naujų automobilių ir net 39 proc. daugiau naudotų automobilių, palyginus su praėjusių metų vasara.

Pasak M. Cemnolonskienės, vidutinė vieno naujo lengvojo automobilio kaina, kurį lizingu banke įsigyja privatūs klientai, šiuo metu sudaro 22 tūkst. eurų ir, palyginti su ankstesniais metais, yra 2 proc. mažesnė. Populiariausios automobilių markės tarp privačių klientų – „Toyota“, „Škoda“ ir „Kia“.

Tuo metu šalies įmonės palyginamuoju laikotarpiu įsigijo 17 proc. daugiau naujų automobilių, kurių vidutinė kaina išaugo 3 proc. ir siekė 26,9 tūkst. eurų. Populiariausios markės tarp įmonių – „Škoda“, „Volkswagen“ ir „Peugeot“.

„Iš viso per 8 šių metų mėnesius bankas sudarė daugiau nei 4 tūkst. lizingo sutarčių, kurių bendra vertė siekė apie 76 mln. eurų. Palyginus su analogišku praėjusių metų laikotarpiu, bendra lizingo sutarčių vertė šiuo metu yra apie 12 proc. mažesnė, tačiau pastebimos tendencijos rodo, kad iki šių metų pabaigos atotrūkis turėtų ženkliai sumažėti“, − komentuoja „Swedbank“ atstovė.

Mažėja įsigyjamų automobilių emisija

Šiais metais smarkiai išaugo hibridinių automobilių paklausa tarp privačių ir verslo klientų. Kaip rodo „Swedbank“ duomenys, per pirmus 7 šių metų mėnesius privatūs klientai įsigijo 94 proc. daugiau, o įmonės – 66 proc. daugiau hibridinių automobilių modelių, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu.

M. Cemnolonskienė pastebi, kad dėl tokio hibridinių modelių populiarėjimo daugiau kaip du kartus išaugo ir itin netaršių automobilių, kurių emisija sudaro 0-95 g/km, finansavimo apimtys.

„Vis daugiau mūsų klientų pasinaudoja palankiomis žaliojo lizingo sąlygomis ir įsigyja draugiškesnes aplinkai transporto priemones. Dėl tvaresnio požiūrio į aplinką pastebimai mažėja ir vidutinė lizingu parduodamų automobilių CO2 emisija. Pavyzdžiui, jei per praėjusius metus dažniau finansuodavome automobilius, kurių emisijos rodiklis viršija 130 g/km, tai šiais metais dažniausiai lizingu finansuojamų automobilių emisija patenka į mažai taršių automobilių kategoriją ir sudaro 96–130 g/km“, − sako „Swedbank“ lizingo vadovė M. Cemnolonskienė.

Kuklesni pirkėjai

Kauno automobilių turgus vadinamas didžiausiu Baltijos šalyse, tačiau pirkėjai iš Baltijos šalių ar Lietuvos jame sudaro bene mažiausią dalį. Pastaruoju metu čia traukinių ešalonais į savo šalis vežusius automobilius kirgizus ir kazachus Lietuvoje pakeitė ukrainiečiai.

Kaip teigia Kauno automobilių turgų administruojančios įmonės "Varanas" vadovas Valentinas Naujanis, dabar gausiausiai turgų lanko ukrainiečiai.

"Tam, kad atvyktų į Lietuvą, ukrainiečiams nereikia vizų, o susisiekimas su Lietuva jiems itin paprastas – į Lietuvą skrydžius vykdo net dvi oro linijų kompanijos, važiuoja autobusai, neretai iki Kauno turgaus organizuotas ukrainiečių grupes atveža užsakytais mikroautobusais", – pasakoja V.Naujanis.

Nepaisant iš šios šalies augančių automobilių pirkėjų skaičiaus, turgaus prekeiviai su nostalgija prismena laikus, kai iš Lietuvos automobiliai keliaudavo į dabar jau Muitų sąjungai priklausančias šalis – Baltarusiją, Kazachstaną ir Kirgiziją.

"Ypač kazachstaniečiai rinkdavosi naujesnius ir brangesnius automobilius, o kai buvo paskelbta, kad Kazachstanas stoja į Muitų sąjungą ir bus pakelti muitai iš ES įvežamiems automobiliams, čia atvykę kazachai automobilius tiesiog šluodavo", – pasakoja V.Naujanis. Ukrainiečiai, pasak pašnekovo, tokių finansinių galimybių neturi, todėl Lietuvoje dažniausiai perkami apie 2 tūkst. eurų kainuojantys lengvieji automobiliai. V.Naujanis juokauja, kad ukrianiečius galime vadinti Lietuvos automobilių rinkos sanitarais.

Tam, kad atvyktų į Lietuvą, ukrainiečiams nereikia vizų, o susisiekimas su Lietuva jiems itin paprastas – į Lietuvą skrydžius vykdo net dvi oro linijų kompanijos, važiuoja autobusai, neretai iki Kauno turgaus organizuotas ukrainiečių grupes atveža užsakytais mikroautobusais.

Verslo subtilybės

Vis dėlto naudotų automobilių rinkos žinovas teigia, kad ukrainiečių įpročiai į savo šalį vežti automobilius su lietuviškais  registracijos numeriais turi įtakos ir Lietuvos automobilių parko amžiui – "VĮ "Regitra" kaupiami duomenys neatspindi automobilių eksporto iš Lietuvos.

Tokį automobilio įsigijimo būdą ukrainiečiai renkasi dėl to, kad bando išvengti didelių muito mokesčių, o su lietuviškais numeriais Ukrainoje galima važinėti tol, kol pasibaigs techninės apžiūros galiojimo laikas.

"Tai tikriausiai viena svarbiausių priežasčių, kodėl pirkėjai iš Ukrainos renkasi pigius automobilius – ne tik dėl to, kad ukrainiečių pajamos yra žemos, bet ir dėl to, kad neaišku, ar, su automobiliu pavažinėjus beveik dvejus metus, jam dar reikės techninės apžiūros. Nustatytus techninius trūkumus automobiliui gali tekti šalinti Lietuvoje, o tai ne vienam ukrainiečiui būtų brangus malonumas", – kalba V.Naujanis.

Tiesa, ukrainiečiai – ne vieninteliai automobilių rinkos sanitarai. Kartu su jais į Lietuvą atvyksta ir moldavai bei tadžikai, tačiau jų daug mažiau nei ukrainiečių. "Mums aktualiausia, kad atvyktų kuo daugiau ne pavienių automobilių pirkėjų, o verslininkų, užsiimančių naudotų automobilių prekyba Ukrainoje", – sako V.Naujanis. Jie ne tik nuperka daugiau automobilių, tačiau ir pasinaudoja kitomis lietuvių siūlomomis paslaugomis – pavyzdžiui, nuomojasi automobilvežius, kad automobiliai būtų nugabenti į Ukrainą arba bent iki Lenkijos ir Ukrainos pasienio, nes visi jie į Ukrainą iš Lietuvos keliauja per Lenkiją.

Draudimo problemos

V.Naujanis skaičiuoja, kad į Ukrainą iškeliauja apie 40–50 proc. turguje parduodamų automobilių. Dažniausiai ukrainiečiai renkasi vokiškų markių automobilius, juos domina ir japoniški automobiliai. Pirkėjų iš Ukrainos susidomėjimą Kauno automobilių turgumi galėjo paskatinti ir automobilių, parduodamų turguje, skelbimų publikavimas internete.

"Taip padarėme tam, kad ukrainiečiai matytų automobilių kainas iki muitų. Tikėtina, kad tai paskatino juos atvažiuoti automobilio ieškoti į Kauno automobilių turgų", – pasakoja V.Naujanis.

Vienintelė blogybė, pasak pašnekovo, kad kai kurie ukrainiečiai, įsigytu automobiliu lietuviškais registracijos numeriais padarę avariją, transporto priemonę palieka ir pasišalina iš eismo įvykio vietos. Dėl to kenčia ir Lietuvos draudimo bendrovės, o galiausiai – ir Lietuvos vairuotojai. Jeigu ukrainietis padaro avariją Lietuvoje registruotu, tačiau neapdraustu automobiliu, žala pirmiausia atlyginama iš draudimo kompanijų fondo, esančio Lietuvoje, ir tik po to draudimo kompanija bando ieško kaltininko ir iš jo išieškoti žalą.

Ypač kruopščiai sudarytas visų žinomų protėvių, atžalų ir jų laimėjimų sąrašas – tokius genealoginius medžius sudaro ne tik savo mėlynu krauju ar kilme besididžiuojančios personos, bet ir tikrieji šunų, arklių augintojai. Netrukus panašius genealoginius medžius bus priversti rašyti ir plieninių žirgų augintojai – automobilių savininkai, anksčiau ar vėliau tampantys ir jų pardavėjais.

Vakar Seime patvirtinti Civilinio kodekso pakeitimai kiek švelnesni, nei planuota – parduodamos transporto priemonės istorija neapibrėžiama privalomu penkerių metų laikotarpiu, tačiau esmė nepakito: geri norai apginti pirkėjus nuo sukčių, iš kelių sumaitotų mašinų sulipdančių vieną "be įbrėžimų", liks gerais norais.

Rimtiems berniukams, rimtai "stumdantiems" rimtus automobilius, ši revoliucinė naujovė – ne rimta kliūtis, o akmenukas po kojomis, kurį nesunkiai galima paspirti ar apeiti.

Būdų jo išvengti – galybė. Norinčiam parduoti toli gražu ne nepriekaištingos reputacijos iš užsienio atsivežtą automobilį apsukruoliui tereikės perleisti jį fiktyviam pirkėjui. Pastarasis, sėkmingai atlikęs plastinę operaciją, parduos nieko neįtariančiam naivuoliui – žinoma, su idealiu, kelių savaičių istoriją siekiančiu genealoginiu medžiu.

Gal naujovė neleis sukčiauti parduodant per oficialioje statistikoje neužfiksuotą eismo įvykį apgadintą automobilį? Nieko panašaus. Tereikės surasti auksarankį brolio svainio bendraklasį, kuris sukamšys sprogusias pagalves, ištiesins kėbulą ir medį pabučiavusiam automobiliui grąžins reputaciją. Jokio triukšmo, dulkių ir dėmių reputacijoje.