Atliko tyrimą
Kai praėjusią vasarą Panevėžyje įvyko „Ekrano“ marių užtvankos avarija, mieste buvo paskelbta ekstremali situacija. Didesnės žalos ir pavojaus gyventojų turtui išvengti pavyko, tačiau skubus remontas savivaldybės biudžetą patuštins daugiau kaip 0,5 mln. eurų.
Pernai Lietuvos mokslininkų paskelbta šalies užtvankų įvertinimo studija leidžia daryti prielaidą, kad ateityje galima laukti daugiau panašių avarijų. Dvi iš penkių tirtų užtvankų yra labai blogos arba blogos techninės būklės, atkreipia dėmesį dr. Petras Punys, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Inžinerijos fakulteto Vandens inžinerijos katedros profesorius.
Pasak profesoriaus, geros techninės būklės hidrotechnikos statinių ant Lietuvos upių yra labai mažai, užtat prastų ir neprižiūrimų – daug. P. Punio teigimu, mažiausiai galvos skausmo kelia užtvankos, kurias savivaldybės yra išnuomojusios – hidroenergijos gamybai, žuvininkystei, rekreacijai ir pan. Tačiau tokių – tik nedidelė dalis. Minėtos studijos duomenimis, šalyje yra 1 371 užtvanka. Daugybė iš jų įvairiose Lietuvos upėse trūkinėja ir byra, nes seniai pastatytų ir neprižiūrėtų statinių gyvavimo ciklas artėja prie pabaigos.
Laukti negalima
„Kaip ir bet koks pastatas, automobilių kelias, tiltas ar estakada, taip ir užtvanka ima griūti, jeigu yra neprižiūrima. Statinys tiesiog nusidėvi, juk apytikslė jo gyvavimo trukmė yra apie 100 metų. Be to, įtaką daro projektavimo ar statybos klaidos, nepalankūs, ekstremalūs gamtos veiksniai. Užtvankas nuolat veikia beveik nevaldomos, galingos vandens tėkmės“, – pastebėjo ekspertas ir priminė ne tik neseniai Lietuvoje įvykusias tiltų griūtis, bet ir 2018 m. tragediją Italijos mieste Genujoje, kai griuvus tiltui žuvo 43 žmonės. Statinio architektai, statybininkai iškart prarado visuomenės pasitikėjimą ir gerą vardą.
Pasak P. Punio, į katastrofų istoriją pasaulyje yra patekusios ir aukštos užtvankos ar dideli vandens tvenkiniai, žmonėms padarę daug žalos.
„Laimei, mes gyvename lygumose ir absoliuti dauguma užtvankų ne itin pavojingi aplinkai statiniai, išskyrus kelias dešimtis objektų, esančių aukščiau miestų ar didesnių gyvenviečių. Be to, gyvenvietės ar namai daugeliu atvejų Lietuvoje pastatyti saugiu atstumu nuo galimų natūralių ar technogeninių potvynių, kurie kiltų griuvus užtvankai. Valstybė saugiai reguliuoja gyvenviečių plėtrą upių slėniuose, – teigė mokslininkas ir pridūrė: – Jei užtvankos būklė yra vertinama kaip avarinė, ji privalo nedelsiant būti kapitališkai suremontuota arba išgriauta.
Neamžini
Pasak P. Punio, kol kas panikuoti dėl užtvankų griūčių ar jų gedimų incidentų nereikėtų. Pastarųjų metų statistika rodo, kad užtvankų griūtys Lietuvoje nedažnas atvejis – vidutiniškai tokia nelaimė įvyksta kartą per metus.
„Tačiau rimtomis griūtimis šių incidentų net negalima pavadinti. Iki šiol griuvo, tiksliau, dėl elementarių konstrukcijos gedimų ar buvo išplautos tik mažo aukščio užtvankos. Ačiū Dievui, iki šiol tokių incidentų metu žmogaus gyvybė mūsų šalyje nebuvo prarasta“, – ramino ekspertas. Jis atkreipė dėmesį, kad dėl klimato atšilimo Lietuvoje labai stipriai sumažėjo pavasario potvynių, kurie yra kritiniai užtvankų saugai. „Paskutinis, vienas iš galingesnių potvynių, vyko 1979 m. Dabartinės, blogos techninės būklės užtvankos tokį potvynį sunkiai atlaikytų“, – sako profesorius P. Punys.
VDU ŽŪA Vandens inžinerijos katedros doc. dr. Raimondas Šadzevičius pastebėjo, kad tinkamai suremontuoti užtvanką Panevėžyje yra labai svarbu, nes Lietuvoje jau yra pasitaikę atvejų, kai po netinkamai atlikto remonto vanduo pralaužė užtvanką. Būtent taip buvo nutikę Pakruojo rajone, Dvariukų kaime, kai suremontuoti užtvankos uždoriai nebeatlaikė Mūšos upės vandens slėgio.
„Jeigu užtvanka yra pastatyta dar sovietmečiu ir nuo to laiko menkai remontuota ar visai neremontuota, natūralu, kad aplinkos sąlygų poveikis bus akivaizdus, – metalo korozija, kur nors deformavusi metalo konstrukcija ir kiti požymiai, rodantys pažeidimų vietą ir dydį. Kalbant apie gelžbetonines konstrukcijas, jų atsparumo šalčiui klasė yra nurodoma ne veltui: apskaičiuojama, kiek konstrukcija turi atlaikyti standartinių laboratorinių užšaldymo–atšildymo ciklų (nuo –18 °C iki +18 °C). Žinoma, Lietuvoje tokių didelių temperatūros svyravimų nebūna, vyksta švelnesni pokyčiai, pavyzdžiui, nuo –5 °C iki +1 °C, tačiau yra koeficientas, kaip šiuos mažus natūrinius ciklus konvertuoti į atitinkamą etaloną“, – aiškino mokslininkas.
Kiekvieno tilto ar užtvankos gelžbetoninės konstrukcijos turi atlaikyti projektavimo metu numatytą užšaldymo–atšildymo ciklų skaičių, kuris leidžia suprasti, kiek ilgai ir patikimai gali tarnauti šie statiniai.
Tačiau žmogaus pastatytos užtvankos – tai ne vien gelžbetonis: jas sudaro keletas tarpusavyje susijusių elementų, kurie užtikrina, kad statiniai veiktų sklandžiai. „Tarkime, jeigu dugno uždoriai periodiškai nepakeliami ir nenuleidžiami ir uždorių kėlimo įranga nesutepta, tai įrenginių dalys surūdija. Tuomet kelk nekėlęs – uždoris nepajudės, o mechanizmo dalis tiesiog nulūš. Arba bandant sukti uždoris gali užstrigti netinkamoje padėtyje ir sukelti dar daugiau problemų“, – teigė R. Šadzevičius.
