Baltijos šalių ūkininkai šiandien renkasi Briuselyje prieš neeilinį Europos valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimą, kad susitartų dėl ES 2021-20217 m. daugiametės finansinės programos (DFP). Aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatai lems BŽŪP po 2020 m. biudžetą. Per ankstesnį derybų ratą, praėjusių metų gruodį, trys Baltijos šalių vadovai bendroje deklaracijoje paragino "visišką tiesioginių žemės ūkio išmokų suartėjimą iki DFP pabaigos".
Nesąžiningo tiesioginių išmokų paskirstymo klausimas tęsiasi nuo Baltijos šalių stojimo į ES, kai pradiniai mokėjimų skaičiavimai buvo pagrįsti laikotarpiu, per kurį šalys vykdė didelę žemės reformą, pereidamos nuo sovietinio centralizuoto modelio prie šeimos ūkininkavimo struktūrų.
Lietuvos ūkininkų teigimu, buvo remiamasi precedento neturinčiu našumo sumažėjimu per tuos metus, kuris akivaizdžiai neparodė faktinių gamybos pajėgumų, o tai sukėlė istorinę neteisybę.
Prieš septynerius metus, 2013 m. vasarį, Europos Vadovų Taryba vieningai sutarė, kad "vėliausiai iki 2020 m. visos valstybės-narės turėtų pasiekti bent 196 eurų už hektarą išmoką dabartinėmis kainomis". Nuo to laiko Baltijos šalių ūkininkai ir toliau sistemingai gauna ne daugiau kaip 54–60 proc. Europos vidurkio tiesioginių išmokų, nepaisant pakartotinių raginimų nutraukti šį nesąžiningą lėšų paskirstymą, kuris neatspindi žemės ūkio realybės Baltijos šalys.
Nors Baltijos šalių ūkininkai gauna mažiausias tiesiogines išmokas ES, jų gamybos išlaidos yra daug didesnės nei ES vidurkis – atitinkamai 129 proc. (Estijoje), 112 proc. (Lietuvoje) ir 113 proc. (Latvijoje).
Baltijos šalių ūkininkai taip pat yra labai susirūpinę, kad augančios ES ekologinio susitarimo ir klimato neutralumo tikslo ambicijos nėra suderintos su tinkamu BŽŪP finansavimu. Tuo pat metu smarkiai sumažinus kaimo plėtrai skirtą biudžetą. Kyla pavojus kaimo gyventojų pragyvenimui.
Ūkininkai atkreipia dėmesį, kadangi aukštesnių aplinkos ir klimato reikalavimų tenkinimas turėtų panašių išlaidų visoje ES, tokio paties lygio investicijoms turėtų būti skiriama vienodo lygio parama. Be to, išmokų viršutinės ribos skyrimas ūkiams, atsakingiems už didžiąją dalį produkcijos, gali kliudyti investicijoms, reikalingoms ES ekologiniame susitarime nustatytiems tikslams pasiekti.
