Tai yra pirmasis toks nutarimas, kuomet nusprendus, kad Seimas nepaisė ankstesnio KT nutarimo, antikonstituciniu yra pripažįstamas ne tik pats įstatymas, tačiau ir visi padariniai, kuriuos per dvejus metus jis sukėlė. Tai yra sprendimai, kurie buvo priimti remiantis šiuo įstatymu.

Anot KT, šįkart svarstytas, nuo 2019 metų birželio 13 dienos galiojęs reguliavimas, pagal kurį pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, yra tapatus galiojusiam nuo 2015 metų, kuris dar 2017 metų gegužę buvo pripažintas neatitinkančiu Konstitucijos.

Nutarime pabrėžiama, kad parlamentas, antrą kartą priimdamas įstatymą, kuriuo įveikiama KT nutarimo galia, nepaisė Konstitucijos, paneigė Konstitucijos viršenybės principą, teisės viešpatavimo privalomybę bei valdžių padalijimo principą.

Lygiai prieš ketverius metus KT konstatavo, kad nustatant fizinio asmens bankroto institutą ir siekiant užtikrinti skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą negalima paneigti Konstitucijoje įtvirtinto žalos atlyginimo principo bei teisingumo ir teisinės valstybės principų.

„Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenys, nusikalstama veika padarę materialinę ir (arba) moralinę žalą, galėtų išvengti pareigos ją atlyginti, o asmuo, kuriam ta žala padaryta, negalėtų gauti teisingo jos atlyginimo“, – tąkart pažymėjo Teismas.

Tuomet galiojusi tvarka, anot KT, sudarė prielaidas „žalą padariusiam asmeniui turėti naudos iš savo padarytos nusikalstamos veikos ir iš esmės išvengti pareigos visiškai atlyginti padarytą žalą“.

Antrą kartą Teisme vertintas tapatus teisinis reguliavimas buvo pripažintas prieštaraujantis Konstitucijai remiantis tais pačiais argumentais ir atsižvelgiant į prieš ketverius metus priimtą sprendimą.

Kalbėdamas apie Seimo priimtą įstatymą KT pabrėžė jau anksčiau konstatavęs, kad draudžiama vėliau priimtais įstatymais nustatyti tokį reguliavimą, kuris jau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar, kuris nesiderina su Teismo nustatyta pagrindinio šalies įstatymo samprata.

„Konstitucinis draudimas įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią yra viena iš Konstitucijoje įtvirtintų jos apsaugos priemonių, skirtų Konstitucijos viršenybei ir teisės viešpatavimui užtikrinti“, – pažymėjo Teismas.

Anot KT, įstatymų leidėjams negali būti suteikta galimybė įveikti KT baigiamųjų aktų galią ir tol, kol Teismas vėl nustatys prieštaravimą Konstitucijai, nesivadovauti ja ir teise.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nustačius tokį prieštaravimą Konstitucijai galima svarstyti ir dėl visų jo taikymo padarinių pripažinimo antikonstituciniais, tačiau būtina įvertinti visas galimas tokio retroaktyvaus taikymo pasekmes ir nustatyti, ar tai apskritai įmanoma, ar dėl to visuomenei ir valstybei nekiltų neproporcinga našta ir neatsirastų nepalankių padarinių.

„Šioje konstitucinės justicijos byloje nėra aplinkybių, dėl kurių šio Konstitucinio Teismo nutarimo retroaktyvus taikymas būtų neįmanomas ar dėl tokio taikymo visuomenei ir valstybei tektų tokia našta, kuri būtų neproporcinga siekiui visiškai pašalinti antikonstitucinio akto padarinius, arba atsirastų su tokia našta susijusių itin nepalankių padarinių žmogaus teisėms ir laisvėms“, – konstatavo KT.

Nutarime tai pat pabrėžiama, kad nepritaikius nutarimo galiojimo visiems padariniams, „būtų sudarytos prielaidos nepaisyti Konstitucijos“ ir „paneigti konstitucinio teisingumo vykdymą, konstitucinius valdžių padalijimo, teisinės valstybės principus“.